Kareivio Kūčios

 

Villy Sørensenas (1929–2001) – įtakingas danų rašytojas modernistas, filosofas ir literatūros kritikas. Apsakymų rinkinių „Keistos istorijos“ (Sære historier, 1953), „Nepavojingos istorijos“ (Ufarlige historier, 1955; iš šio paimtas čia publikuojamas Soldatens Juleaften), „Sergintys pasakojimai“ (Formynderfortællinger, 1964), esė rinkinių ir filosofinių studijų autorius.

Grožiniuose Sørenseno kūriniuose dažnai perrašomi įvairūs mitologiniai pasakojimai, savaip interpretuojama simbolinių Hanso Christiano Anderseno pasakų tradicija. Su tariamu naivumu rašytojas nagrinėja pamatinius žmogaus būties klausimus, modernaus pasaulio, kalbos ir tikrovės ryšio problematiką. Savitą vidinę logiką kuria ironiška stilistika, kalambūrai, tautologijos ir kiti žaidimai sustabarėjusia, formalizuota kalba.

 

 

Prireikus numesti svarbią bombą, paprastai tai daroma per Kūčias, kadangi tą vakarą priešlėktuvinės gynybos postuose budintys jauni kareiviai nesunkiai įsileidžia pašalines mintis ir visai nepastebi skrendančių bombonešių, kad ir kokie dideli bei puikūs šie būtų. Vienas būtent toks bombonešis skrido aukštai virš užšalusios jūros per dangaus naujagimį sniegą priešo šalies link. Orlaivio gale sėdėjo jaunas kareivis ir laikė ant kelių bombą, kuri buvo tiek pripildyta, kad pasiekusi tikslą akimirksniu būtų sunaikinusi visą priešo valstybę. Bet vėjas, kuris pučia kur nori, net ir sunkiausią bombą gali nukreipti nuo kurso, tad pačiam geriausiam parašiutininkui buvo duotas įsakymas iššokti su bomba rankose, ir jis, žinoma, šoko.

Laiko paskutiniam žodžiui jis turėjo užtektinai, nes laukė ilgas kelias žemyn. Vyriškai išurgztą lėktuvo atsisveikinimą iškart užgožė it persigandusi moteris užkaukęs vėjas, nerimastingai sumirkčiojo žibančios žvaigždžių akys. Kareivis pamėgino įsikvėpti ryžto prisimindamas gražiausią praėjusio gyvenimo akimirką, bet staiga nebepajėgė atminti, ar tai jis, ar kažkas kitas ją patyrė. Be to, buvo išblaškytas – jo dėmesį nukreipė graži vienbalsė giesmė, kuri vis artėjo ir augo, ir apsižvalgęs kareivis išvydo atsklendžiantį baltų angelų pulką. Įpykęs įsispitrijo į švytinčius jų veidus ir, pamatęs, kad visų veidai vienodi, smalsiai apžvelgė kiekvieną iš eilės, ir apstulbo suvokęs, jog kiekvienas vis dėlto, be abejonės, buvo jis pats ir tikrai ne kuris kitas. Atsargiai nusišypsojo, tačiau, nė vienam neatsakius šypsena, liovėsi. Tik raudonos jų lūpos vos matomai, lyg susigėdusios sutrūkčiojo. Baltuose veiduose šešėliai aplink akis juoduliavo aiškiai tarsi akinių rėmeliai. Matyt, būdami geri, kokie ir turi būti angelai, jie apgedėjo artėjančią kareivio žūtį – baigę giesmę pritilę žvelgė į jį didelėmis mėlynomis ir sielvartingomis akimis.

Jis norėjo paaiškinti, kad būdamas kareivis mirti visai nebijojo, o kadangi jiems, šiaip ar taip, buvo pakeliui, pamėgino užmegzti kasdienišką pokalbį, tiesa, tvirtai nusiteikęs neaptarinėti konfidencialių karinių klausimų.

– Bet kaip žvaigždės mirga šįvakar, – pasakė, rodydamas laisva ranka – krentant bomba tapo lengvesnė, ir jis drąsiai galėjo patikėti ją vienai rankai.

Angelai kurį laiką toliau lėkė greta, paskui susižvalgė prieš atsakydami choru arčiausiai esančio angelo lūpomis:

– Viešpatie, ar iš tiesų yra taip, kaip mes tikime: kad šviesa, kurią neši žemei, yra stipresnė ir už žvaigždžių šviesą?

– Iš tiesų taip ir yra, – niūriai atsakė kareivis, nes jam pasirodė, kad angelai mėgina iš jo kažin ką išgauti, – jam net šovė mintis, kad tai galėtų būti užsimaskavęs priešo oro pajėgų būrys.

Tad jis dar labiau apstulbo, išgirdęs darnią šlovinimo giesmę, kurią giedoti pratrūko angelai, ir išvydęs, kaip, pakrutinę sparnus, jie išskleidžia juos nežemiškai plačiu kampu. Vis dėlto pamatęs, kaip užvertę kojas į viršų jie ima sklęsti žemyn galva, jis, įgudęs parašiutininkas, jautė turįs įsikišti.

– Nesveika skristi žemyn galva! – sušuko ir kone persigando supratęs, kad vėjas buvo taip pagarbiai nutilęs, jog visai nebereikėjo šaukti. – Kraujas subėga į galvą ir tada nebeišlaikai kurso.

Angelai staigiai apsivertė, galvas grąžindami aukštyn, o kojas žemyn. Toliau jie dailiai sklendė greta, tačiau skruostai užsiplieskė iš gėdos.

– Mes tavęs taip ilgai laukėme, – pasiteisino jie. – Tavęs, kuris iš dangaus nužengsi žemėn išganyti žmonių.

Kareivis gudriai pamirksėjo.

– Mane siuntė iš aukščiau sunaikinti didelės valstybės, –
atsakė jis tvirtai. – Ir atlikti kario pareigos man niekas nesukliudys.

– Mes tai jau žinome, – giedodami atsakė angelai. – Piktojo kunigaikščio viešpatijai atėjo galas. Aleliuja! Aleliuja!

– Hm, – atsiliepė kareivis, – nejau jūs mūsų pusėje?

– Taip, viešpatie! – nuoširdžiai stebėdamiesi šūktelėjo angelai.

– Hm, – vėl numykė kareivis. – Tai kodėl jūs kalbate apie piktąjį kunigaikštį, kai priešo valstybė juk yra respublika?

– Tavo išmintis neišsemiama, viešpatie, – atsakė angelai. –
Ir mes tokių sudėtingų žodžių nesuprantame, bet tikime, kad viskas, ką darai, visuomet yra gera.

– Ar ne? – tarė kareivis. – Tai tikrai džiugina. Tiesą sakant, niekad negalvojau, gera tai ar bloga, juk tiesiog privalau atlikti kareivio pareigą. Bet jei mirštu darydamas gerą darbą, tai net ir numirti galiu ramus.

– Taip, viešpatie, – atsargiai atsakė angelai. – Mes žinome, jog tu turi mirti kartu su plėšikais, kad išgelbėtum žmoniją, kaip vienąkart jau turėjai mirti prieš žengdamas į dangų.

– Turėjau mirti? – pakartojo kareivis susierzinęs, mat vis dar buvo gyvas ir negalėjo galvoti kitaip, tik kad angelai ironizuodami pašiepia oro desantininkus.

Ir tada karštas jo kraujas vienoje rankoje užvirė taip, kad ši skambiai plojo artimiausiam angelui per žandą. Kai angelas akimirksniu atsuko kitą skruostą, ranka trenkė dar stipriau.

– Oro desantininkai yra gyvi jauni žmonės, – pamokančiai pasakė kareivis.

Bet žaibus svaidantis jo žvilgsnis išvydo, kaip angelo, kuriam trenkė, skruostai tindami virsta dviem didžiulėmis kraujo pūslėmis, o kareivis noriai teikdavo pirmąją pagalbą, tad laisvąja ranka iš kišenės jis greitai išsitraukė tūbelę tepalo žaizdoms, įgudusiai ištepė juo angelo skruostus ir šie vėl tapo balti kaip sniegas bei paraudo iš džiaugsmo. Ir angelas priskrido artyn ir pabučiavo kareivį į skruostą, ir privertė šį ūmiu rankos judesiu nusišluostyti veidą. Tuo metu kiti angelai choru užtraukė pergalingą padėkos giesmę:

– Garbė, amžina garbė tam, kuris daro stebuklus!

Kareivio burna prisipildė kraupių kareiviškų keiksmų, bet ten jie ir pasiliko, draskydami burną. Kaipgi jis galėjo ištarti smerkiantį žodį? Argi jų mėlynos akys nežvelgė taip nekaltai, argi jų balsai nebuvo kupini tokio vaikiško džiugesio, kad niekaip nebūtų galėję pasakyti ko nors iš piktos valios? „Tai tikriausiai toks angelų žargonas, – pagalvojo kareivis. – Lygiai kaip mes oro pajėgose turime savo žargoną. Dažnai tenka išgirsti, kad jiems galvoje košės ne per daugiausiai, betgi angelu ir nenorėtų tapti joks sveiko proto žmogus.“

– Susidraugaukim, – pasiūlė jis. – Ginčai nieko gero neduos, o juk sakoma, kad Dievas žvelgia ne į protą, bet į širdį!

Bet, užuot paspaudę ištiestą jo ranką kaip draugystės visam likusiam gyvenimui ženklą, jie nuleidę galvas nuo jo nusigręžė, ir nors jiems ant nugarų pūpsojo nuostabieji angeliški sparnai, kareiviui vis vien pasirodė, kad pasielgta buvo nelabai mandagiai. Jis sugniaužė ištiestą delną į kumštį, pagrūmojo ir sušuko:

– Kareivis jums, matyt, per prastas, jūs, taikos angelai, kuriuos atmestų bet kuri medicinos ekspertizės komisija!

Angelai nieko neatsakė, tik garsiai ir pasišniurkščiodami pravirko. Kareiviui vėl teko gailėtis pasakytų šiurkščių žodžių, nors išsyk sušvelninti balso ir nepavyko:

– Na taip, suprantama, šią akimirką šiek tiek nervinuosi, bet prašau jūsų, atleiskit, atleiskit!

– O viešpatie, atleisk mums mūsų kaltes, mes žvelgiame į tave, ir mūsų akys turėtų švytėti tarsi saulės. Bet pasakyk, ar jau visai atšalo mūsų širdys, mums taip ilgai visokiausiu oru beskraidant tarp dangaus ir žemės? Kodėl Dievas mūsų nebepažįsta? Kodėl jis užrakino savo dangaus vartus, kodėl nebeleidžia žmonėms nešti gerosios naujienos? Ar jis tave, savo sūnų, į žemę siunčia todėl, kad mūsų jam nebereikia?

Išgirdus juos šitaip kalbant kareiviui taip apsisuko galva, kad jei tik būtų buvę įmanoma, būtų parkritęs. Kuriam laikui jis nugrimzdo į skaudžią tylą. Pamėgino į angelus nekreipti dėmesio ir danguje atrasti pažįstamų žvaigždynų, bet žvaigždės vis dar taip nervingai mirkčiojo, kad jam nepavyko sutelkti žvilgsnio, o ir angelai skrido labai arti, maldingai žvelgdami jam į akis. Ir tada jo širdis ėmė plakti gerokai švelniau, nei iš tiesų turėtų plakti vyriška širdis, akyse susikaupė erzulį keliančios ašaros – tai įvyko būtent tuomet, kai oras, nors vis dar šaltas, ėmė šiltėti, taip pranešdamas jam, kad artėja žemė ir reikia susiorientuoti aplinkoje.

– Atstokit! – suriko jis.

– Atleisk mums už nepaklusnumą, viešpatie, bet meldžiame, meldžiame: nepalik mūsų nedavęs ženklo, kurį galėtume perduoti tavo Tėvui. Galbūt tada jis vėl grąžins mus savo malonėn!

– Paleiskit mane! – suklykė jis, nes šitaip isterijos apimti angelai jau nebeleido jam kristi savo paties nuožiūra, bet tvirtai suėmę rankas ir kojas skraidino gulsčią lygiagrečiai visai priartėjusiai žemei.

– Paleiskit mane, aš pamesiu kursą!

– Viešpatie, išgirsk, kaip raudame dėl savo nuodėmių. Betgi, viešpatie, šįkart žemėn ateini jau suaugęs, ir šito nemažo kamuolio, kurį turi rankoje, tau tikrai nereikia – argi negalėtume jo nunešti Dievui kaip pasveikinimo nuo jo vaiko?

– Aš kraustausi iš proto, – šaltai ir dalykiškai tarė kareivis, stengdamasis išlaikyti protą skaidrų, bet staiga ten, kur nebuvo surakintas ir galėjo pasijudinti, jo kūnas ėmė muistytis. Kad nepasiduotų kūno judesiams, kareivis pratrūko juoktis.

Jis kvatojo ir kvatojo, o angelai, kurie nieko neišmanė apie juoką, spoksojo savo didžiulėmis susirūpinusiomis akimis, kol pro juokus jis šiaip ne taip išspaudė atsakymą:

– O jūs, taikos angelai, jūs, graudūs padarai, taip, paimkite šį didelį kamuolį ir nuneškite mano tėvui aukštybėse, pasakykite, kad priimtų jį kaip kalėdinę dovaną ir kad su ja gali daryti ką panorėjęs, tik svarbu, kad netyčia neišmestų. Ir pakeliui nežaiskite, bet į jo buveinę aukštybėse neškite taip, tarsi čia miegotų kūdikis, kurio nevalia prižadinti!

Dangiškos angelų akys sušvito spindinčiomis saulėmis, o jų lūpos pabučiavo tuščias kareivio rankas. Nesiginčiję jie pasidalijo į du pulkus: vieni nuskraidino snaudžiančią bombą Dievui Tėvui, kiti nuleido drebantį kareivį ant žemės.

– Sniegas šaltas ir slidus, juk galėtum nukristi ir sunkiai susižeisti, – pasakė jie, akivaizdžiai ne itin pasitikėdami kareiviui prie nugaros pritvirtintu parašiutu.

Angelai švelniai pastatė jį apsnigtame lauke, patys sniego nesiliesdami – juk buvo basi, o kareivis avėjo sunkius kareiviškus batus.

– Sudie, sudie – ir ačiū! – džiūgaudami sušuko jie ir įnirtingai nuplasnojo, mėgindami pasivyti savo kolegas, kurie jau buvo pakeliui pas Dievą.

Kareivis klausėsi jų giesmės, kol ši nutilo, tada pasilenkęs prie kaktos prisidėjo šaldančio sniego. Kai ir tai nepadėjo, visu ūgiu krito į sniegą, ir šis tuoj virto prakaitu.

– Ir ką aš padariau? – sudejavo jis. – Vienintelę mūsų ABC bombą atidaviau pirmam pasitaikiusiam Dievui – mirties baimė pakurstė gražius regėjimus, o aš, kvailys, jais patikėjau… Dabar juk vėl nusileidau ant žemės, bet kur prapuolė bomba – bomba juk buvo tikra, ji nebuvo vaizdinys… O gal, jei aš dar gyvas, bomba buvo tik vaizdinys?

Norėdamas apsižvalgyti jis atsistojo ant kojų, kadangi stovint matyti daugiau nei sėdint. Išvydo į dangų nukreiptus priešo ginklus ir nors švenčių proga jie buvo papuošti eglišakėmis bei kalėdiniais žaisliukais, kareivis vis vien išsigando ir leidosi bėgti. Bet štai priešais jį jau stovėjo siluetas. Iš pažiūros ši nerami figūra atrodė kaip žmogus, tačiau nebuvo matyti jokių žmogiškų bruožų – visą jį dengė tai tamsus rūkas, tai virpanti šviesa. Į jauną kareivio sielą užklydo viltis, kad jis bus išgelbėtas, mat nepažįstamasis nepriminė kareivio – galbūt tai būta taikingai nusiteikusio seno ūkininko, kuris suteiktų jam prieglobstį? Kareivis priešo kalbos nemokėjo, todėl norėdamas, kad jį suprastų, ėmė gestikuliuoti rankomis ir kojomis, tačiau staiga nepažįstamasis prabilo jo paties kalba, žinoma, ne tobulai, bet atsargiai ir užsikirsdamas, su jaudinančiu švelniu akcentu:

– Linksmų Kalėdų, kareivi!

– Ar padėsi man? – džiugiai šūktelėjo kareivis ir puolė bėgti nepažįstamojo link, bet užkliuvęs už ledo gabalo parkrito ir liko gulėti ant žemės, pajėgdamas pakelti tik galvą.

Tada jis išvydo, kaip senojo žmogaus akys sužimba tokia šiluma, kad net išsiplėtusi jo paties širdis praplėšė uniformą ten, kur ši dengė krūtinę, tik jokio šalčio kareivis nepajuto. Tuomet tas žmogus į jį kreipėsi svetima kalba, – o gal tai buvo jo gimtoji, tik tariama visiškai klaidingai? – mat žodžiai, skambantys taip intymiai ir pažįstamai, užkabino jo vaikiškos sielos gilumą, bet liko nesuprasti.

– Aš ne baisiai talentingas kalboms, – pasakė kareivis. – Nesuprantu.

– O kadaise šią kalbą jūs supratote, – pasigirdo liūdnas atsakymas, ir kareivis šįsyk suprato, ir staiga jam pasirodė, kad iš tiesų suprato daugiau ir tada, kai liko nieko nesupratęs.

– Tad klausykis savo paties kalba, kareivi. Atsiųsdamas angelus su kalėdine dovana tu palietei mano širdį.

– O Dieve, – sušnabždėjo lyg iš dangaus iškritęs kareivis.

Kad dar žemiau atsiklauptų, jis spaudė kelius dar giliau į aštrų ledą, šitaip juos prasikruvindamas. Užmiršęs esąs kareivis, pravirko kaip vaikas ir daugiau nieko nebeįstengė ištarti.

– Nuo senų laikų laikau jums dovaną, kurios niekad nenorėjote iki galo priimti, nes mieliau dovanas ne priimate, o perkate. Apsimainykime, žmogau: tu atiduok man savo puikiąją bombą, o tau aš duosiu amžinąją tiesą, kurią laikau paslėptą savo dešinėje.

Iš tamsiosios šviesos pasirodė seno žmogaus ranka, kuri laikė kažin ką švelniai suspaudusi. Neatrodė, kad tai būtų kas reikšminga, bet kareivis tikėjo, tikėjo, kad Dievas sakė tiesą.

– Amžinąją tiesą, – nusižeminęs sumikčiojo. – Bet to juk tikrai per daug – ką daviau tau, nebuvo labai jau daug verta. Ir jei visiškai nuoširdžiai, tai sugalvojau ne aš, o tavo paties angelai, aš pats visiškai jos nenusipelniau.

– Prašau tavęs, mylimas sūnau, neatstumk jos, parnešk tiesą mano išsiilgtiems žmonėms, ir jie vėl mane pripažins!

Kareivis apstulbęs žvelgė į virpančią ranką, kuri, nors jis klūpojo ant kelių, jam buvo ištiesta iš apačios – tarsi ir nepažįstamasis būtų parklupęs, nors tai buvo pats Dievas Tėvas.

– Tėve, – pasakė kareivis, – ačiū už tokią didelę malonę, bet… ar nepasilaikytum tiesos dar kurį laiką sau, ar nepasirūpintum pirmiau mano saugumu? Juk esu priešo žemėje, ko tik nenutiktų, jei tiesa pakliūtų priešui į rankas!

– Amžinas žmogau, – pasigirdo meilus Dievo balsas, tačiau kai kareivis šypsodamas pakėlė galvą, Dievo jau nebebuvo.

Ant sniego priešais jį gulėjo sunki ir vieniša bomba, spurdanti kaip didelė spurdanti širdis.

 

Vertė Rasa Alė Petronytė