Istorija apie Minotaurą

 

Iš Elvyros istorijų, vieną šaltą žiemą papasakotų draugams studentų bendrabutyje

 

 

Prisimenu, kai buvau mažas, vakarais bijodavau užmigti. Namuose ilgai negesdavo šviesa, pro langą iš savo kertės matydavau porą gretimų trobų – jose taip pat ilgai spingsodavo žiburys. Tėvai kalbėdavosi pašnibždomis, o mano baimė vis augo; įtempęs ausis stengdavausi gaudyti bent žodžių nuotrupas vildamasis: jeigu išgirsiu, apie ką jie kuždasi, bent sužinosiu, ko bijau. Galbūt dėl to šitaip ir išjautrėjo mano klausa: kai oras ramus ir drėgnas, girdžiu kiekvieną kaimo krebždesį. Apsimesdavau miegantis ir klausydavausi, užgniaužęs kvapą. Netrukus supratau, kad bijau ne aš vienas, siaubo apimtas visas kaimas. Surinkęs krūvon nugirstas nuotrupas, supratau tik tiek, kad paupio skardyje yra olos anga, pro ją patektum į klaidžių, vingiuotų tunelių labirintą, o ten, kažkur požemiuose, gyvena Minotauras.

Nedrįsau išsiduoti, kad, užuot miegojęs, kaip įmanydamas klausausi, ką šneka tėvai, tad negalėjau ir paklausti, kas yra Minotauras. Aišku buvo tik tiek, kad jo reikia bijoti ir saugotis. Kartą ar du per savaitę jis išlįsdavo iš savo irštvos, ir tuomet vargas tam, kuris per toli nuklydo uogaudamas ar rinkdamas žagarus. Žmonės dingdavo net iš atokesnių bulvių laukų. Žvejoti išsiruošdavo tik patys drąsiausi vyrai. Kai kurie negrįždavo. Izoliuoti nuo aplinkinio pasaulio mes gyvenome pusbadžiu. Vieną naktį nugirdau tėvą guodžiantis mamai: kaip kažin ką, niekas net artimiausiame miestelyje tikriausiai netiki mūsų Minotauru, bet dėl viso pikto vengia iki mūsų atkakti. Ar maža kas, o jei vienas kaimas ir pražus – kam rūpi vienas kaimas?

Tai buvo ne visai tiesa: bėda ištiko ne tik mus, kentėjo dar keletas paupio kaimų. Bet ilgainiui nustojome gauti iš jų bet kokių žinių: niekas iš mūsų nebedrįsdavo traukti pas kaimynus, iš ten svečių irgi nebesulaukdavome. Mūsų kaimas ne toks ir mažas, bet jautėmės labai vieniši. Net žvyrkelis iki plento, kuriuo kursuoja autobusai, dabar buvo pavojingas, per tolimas kelias. Tiesa, nedaugelis mūsiškių kada ir traukdavo iki plento, vos vienas kitas buvo savo akimis regėjęs didelį miestą. Mes ten neturėjome jokių reikalų, o darbų – ir namie į valias, net mintys apie tokią kelionę aplankydavo retą. O jei kas išsiruošdavo kelionėn, dažniausiai nebegrįždavo, taip ir likdavo įklimpęs mieste. Miestą vaizdavausi panašų į Minotaurą, kuris ryja žmones.

O paskui atsitiko du svarbūs dalykai. Pirma – ir svarbiausia: ėmė slūgti baimė. Slinko dienos, vis daugiau jų, paskui – ir savaičių atskyrė nuo tos, kai paskutinįsyk dingo žmogus. Vieną rytą, perkalbėjęs verkiančią mamą, tėvas išėjo žvejoti – ir grįžo su puikiu laimikiu. Pirmą kartą gyvenime buvau toks sotus! Įsidrąsino ir kaimynai. Žuvys buvo pamiršusios, kas yra kabliukas, mūsų kaimas puotavo. Netrukus pasirodė ir pirmas svečias iš kito kaimo. Sukoręs gal pusvalandžio kelią per mišką, jis buvo išblyškęs, visas permirkęs prakaitu ir negalėjo suvaldyti drebančių rankų. Bet nieko jam neatsitiko, o išlenkęs stiklinaitę naminės atkuto, šiek tiek atsipūtęs ir visai nurimo. Du smarkiausi mūsų kaimo vyrai pasišovė parlydėti jį namo. Visi laukė kaip kažin ką, prilipę prie langų. Drąsuoliai grįžo kitą rytą, per naktį patys pasakoję ir klausęsi pasakojimų, iš akių dar nebuvo išnykusi pergyventa baimė – bet parėjo gyvi ir sveiki. Palengva, palengva siaubas traukėsi, vieną dieną mama skusdama bulves uždainavo, o tėvas nusišypsojo. Nustebęs žvelgiau į juos: nė nežinojau, kad anksčiau mama dirbdama visada dainuodavo, o tėvas dažnai šypsodavosi.

Antrasis atsitikimas buvo konkretesnis, bet ne aiškesnis. Į mūsų kaimą atsikraustė žmogus iš miesto – laikinai ar visam laikui, supaisysi. Atvažiavo vienas ir niekam nieko nesakęs įsikūrė kaimo pakraštyje prie pat upės. Kadaise toje troboje gyveno bevaikė pora – po to, kai juos vieną po kito prarijo Minotauras, daug metų niekas ten nė nosies nekišo. Troba susmego ir papuvo, bet atvykėliui, regis, tiko ir patiko. Mūsų žmonės, nors smalsūs, per daug jam neįkyrėdavo, o jis pats irgi neskubėjo bendrauti. Nežinau net jo vardo – pažiūrėti metų jam buvo nemažai, gal kokie trisdešimt penkeri, bet kaimas nežinia kodėl praminė jį Studentu. Gal dėl to jis čia ir pritapo: pagal seną tradiciją mūsiškiams prilimpa visai netinkančios pravardės. Kad ir Rudis, mūsų kompanijos vadas: nei jis rudas, nei panašus į šunį. Rudaplaukis tiktai tylenis Mikas, pramintas Špoku. Laurynas ir aš pravardžių neturim. O Benas iš tikrųjų yra Algis. Neturi pravardės ir Saulė, Lauryno sesuo dvynė. Ji kartais prisiklijuoja prie mūsų kompanijos. Bet ji mergaitė, todėl nesiskaito. Bet vis dėlto ji – Lauryno sesuo.

Nors nuo Studento mus skyrė dvidešimties metų praraja, jautėme jam neaiškų prielankumą, gal net trupučiuką žavėjomės. Atrodė, kad ir jis mūsų nesibaido: nors nebendravom, sveikindavosi labai maloniai, nė trupučio nesipuikuodamas. Iš pradžių domėjomės juo paslapčia. Benas iššniukštinėjo, kad vienintelis lagaminas, kurį jis atsivežė, prigrūstas knygų. Saulė atnešė žinią, kad jis perka pieną iš jos mamos, kad yra seniai išsiskyręs su žmona, nerūko ir gyvena velniaižin iš ko. Laurynas pridūrė, kad dažną rytą, švintant, Studentas išeina iš namų su meškere. O aš žinojau, kad Studentas turi paslaptį, bet draugams šito nesakiau. Tiesiog nesivertė liežuvis papasakoti, nesmagu kažkaip… Vieną vakarą, suviliotas žibančios šviesos, pritykinau prie jo lango ir pažvelgiau pro suklypusią langinę vidun. Neturėjau jokių piktų kėslų (juk smalsumas nėra piktas kėslas, tiesa?), maniau – tik užmesiu akį, juk jis veikiausiai skaito savo lagaminą, ir tiek. Bet pažvelgiau ir nutirpau: ant stalo stovėjo stiklinė, šalia – pusiau nugertas raudonojo vyno butelis, o prie stalo, nugara į mane, sėdėjo Studentas ir verkė. Jo veido nemačiau, tik krūpčiojančius pečius ir bejėgiškai nukarusias rankas – ūmai jas pakėlė ir susiėmė galvą. Taip ir prilipau prie to plyšio: žiūrėti nesmagu, bet ir nežiūrėti negaliu… Kaip gyvas nebuvau matęs suaugusio vyro raudant. Taip ir vėpsojau, kol pagaliau mane išbaidė suambrijęs kaimynų šuo.

Vis dėlto svarbiausia štai kas: Studentas žinojo apie Minotaurą. Vieną rytą, per naktį nespėjęs atitokti iš nuostabos, Laurynas papasakojo, kad Studentas, praėjusį vakarą užsukęs pieno, delsė išeiti, klausinėjo apie šį ir tą, o paskui tarsi visai netyčia pasiteiravo apie Minotaurą. Mama išbalo ir, nė nenusibraukusi tešluotų rankų, išgrūdo Saulę su Laurynu lauk. Bet Laurynas vogčia šmurkštelėjo už priemenėje kabančios senelio skrandos ir išgirdo stulbinančių dalykų. Esą jau kokie penkeri metai, kai Minotauras dingęs. Seni žmonės šneka, kad prisiėdęs iki soties jis užmiega, o tada gali neprabusti dešimt ar dvidešimt, gal ir šimtą metų. Jo nepažadina niekas, tik alkis. O jau tada vargas tam, kuris pasipins jam po kojų. Saulė akies kraštu dirsčiojo iš lauko pro virtuvės langą ir matė, kad Studentas klausosi net išsižiojęs.

– Vadinasi, jis prabus, – Laurynui baigus pasakoti prabilo Rudis. – Galbūt po šimto metų, bet prabus.

– Kodėl mes nieko apie jį nežinom? – pasipiktino Benas.

– Ne visai nieko, – įsiterpiau ir aš. – Kartais, negalėdamas užmigti iš baimės, girdėdavau naktį besikuždančius tėvus. Vaikams niekas nenorėjo sakyti teisybės. Lyg šitaip galėtų apsaugoti. Suaugusieji nenutuokia, kaip vaikams baisu, kai nė patys nežino, ko bijo. Mums paprasčiausiai neleisdavo nė kojos iškelti iš kaimo ir nepaaiškindavo kodėl – nei grybų, nei uogų, nei maudynių. Tėvai net nenutuokė, kad aš žinau: kiekvieną nuklydusį prarydavo Minotauras. Nesupratau, ką tai reiškia, bet negalėjau ir paklausti: būtų galvą nurovę sužinoję, kad naktimis nemiegu, guliu ausis pastatęs…

– Taigi, pykdavom, kad niekur mūsų neišleidžia, o dar pikčiau, kad nė nepasako kodėl… – suniurnėjo Laurynas.

– Jis surijo beveik trečdalį mūsų kaimo, – visi taip ir sužiurom į netikėtai prabilusį Špoką. – O dar aplinkiniai kaimai… Pasisotino.

– Bet išalks, – priminė Laurynas.

– Vadinasi, – tarė Rudis, – reikia ko nors griebtis.

Dabar visi sužiurom į jį. Rudis, šiaip ar taip, mūsų vadas. Ką jis pasakys, tą ir darysime. Net ne todėl, kad privalėtume jo klausyti, bet todėl, kad jo pasiūlymai paprastai būdavo geriausi.

– Reikia ką nors daryti… – murmėjo Rudis pats sau, pašiodamas žolės stiebelį. – Reikia ką nors daryti…

Ką? – rūpėjo paklausti mums visiems, bet klausti nevertėjo: kai tik Rudis išmurmės kokią mintį, tuojau ir pasakys – garsiai ir aiškiai.

– O kaip jis atrodo? – staiga paklausė Saulė, nors šiaip, būdama mergaitė, ji nedažnai kišdavosi į pokalbį.

Paaiškėjo, kad ir šito nė vienas nežinom.

– Tiesa! – staiga prisiminiau. – Žinau, kur jis gyvena. Urvų labirinte po žeme. Olos anga – kažkur skardyje prie upės. Reikia tik ją surasti.

Saulė sviedė į mane baimingą žvilgsnį.

– Ko iškart nesakei? – pašoko Benas. – Nėra ko delsti. Eime, surasime tą jo irštvą!

– Drėbkis atgal, – paliepė jam Rudis tebepašiodamas žolės stiebelį. – Pamanykit, karžygys Benas, Minotaurų medžiotojas. Tavęs išvis niekas nepriimtų į jokią medžioklę. O gal Minotauras pasikvietė tave į svečius?

– Ateisiu nekviestas, – užsigavo Benas. – Pats sakai, kad reikia ko nors griebtis. Taigi, pirmiausia reikia jį surasti. O dar pirmiau – surasti jo būstą…

– O dar pirmiau reikia nueiti pas Studentą, – pasakė Rudis, rodos, jau kažką sumanęs.

– Ko? – paklausė Benas.

– O dėl ko tu užsimanei surasti Minotaurą? – klausimu į klausimą atsakė Rudis. – Turbūt ne į gimtadienį pakviesti, ką? Tu nori jį nudėti. Sutinku – tai vienintelė išeitis. Bet jei mes norime jį nudėti – ir nenorime padėti galvų patys – surasti urvo angą neužteks. Mums trūksta žinių, o pasiklausti nėra ko, išskyrus Studentą. Taigi, eime pas jį.

– Studentui metų tiek pat kiek mano mamai! – pasipiktino Benas. – Jis net nešnekės su mumis! Ir tikriausiai viską išpliurps tėvams!

Rudis apžvelgė mus visus.

– Aš einu pas Studentą. Kas nors einat kartu?

Benas tik sušniokštė ir nieko nebesakė. Iš patirties žinojo, kada verčiau nustoti ginčytis.

Studentą radome namie tik vakare. Ištisą dieną jis bastėsi po apylinkes ir – visi nujautėm – galvojo apie Minotaurą. Mes neturėjom jokio konkretaus plano: nei kaip pradėsim šneką, nei ko klausim, nei kiek atskleisim savo ketinimus. Aišku buvo viena: kalbėti paliksim Rudžiui, jo sumanymas, tegul pats ir šneka. Pats Rudis nė nemanė, kad galėtų būti kitaip. Šiaip ar taip, jis – mūsų vadas, jis metais vyresnis už kitus, be to, anksti netekęs tėvo įprato vadovautis savo galva. Įtariau, kad jo tėvas buvo viena pirmųjų Minotauro aukų, bet nesiryžau tiesiai paklausti.

Rudis atsargiai pažvelgė vidun pro sukrypusias praviras duris. Po ano atmintino vakaro man buvo nejauku net pagalvoti apie dirsčiojimą prietėmiais, ką veikia Studentas. O kas, jei jis patamsiais dažnai kažką aprauda? Bet šįsyk Studentas iš tikrųjų rausėsi savo knygose. Rudžiui pabeldus į durų staktą krūptelėjo, bet tuoj pat nusišypsojo. Ir, rodos, nė kiek nenustebo, kai visi šeši sugriuvom vidun.

– Neturiu kur jūsų visų susodinti, – skėstelėjo rankomis, lyg būtų mūsų laukęs.

Dievaži, net Rudis trupučiuką sutriko.

– Atsiprašome, kad taip vėlai, – prabilo jis. – Bet anksčiau tavęs… jūsų… tavęs nebuvo namie. Jeigu mes ne laiku…

– Ne laiku? – pertraukė jį Studentas. – Tada reikėjo ateiti vakar.

Rudis išraudo. Ko jau ko, o pašaipos jis nesitikėjo. Nesitikėjom nė vienas. Niekam nevalia šaipytis iš Rudžio. Niekam.

Studentas nelaukė, kol Rudis drėbtelės ką nors bjauraus ir maus laukan.

– Atleisk, – tarė. – Bet verčiau apsieikime be gražbylysčių. Ir nesikreipk į mane „jūs“. Atėjote pasikalbėti apie Minotaurą, tiesa? Daugiau neturite su kuo. Tėvai apie tai su jumis nekalba. Jie tiesiog nepastebėjo, kad jūs jau suaugę… na, beveik.

Rudis giliai įkvėpė. Vis dėlto drėbs ką nors užgaulaus ar… apsieis be gražbylysčių?

– Ačiū, – visiškai netikėtai įsiterpė Saulė. – Išgelbėjai mus nuo trypčiojimo ir mykimo. Mes iš tikrųjų atėjome pasikalbėti apie Minotaurą. Gal vis dėlto galima atsisėsti ant lovos?

Rudis prasižiojo. Apsigalvojo, užsičiaupė. Klestelėjo ant grindų, kurios nebuvo tokios purvinos, kaip galėtum pamanyti. Ir tada tiesiai tarė:

– Mes norime užmušti Minotaurą.

Studentas kilstelėjo vieną antakį.

– Štai kaip.

– Klausyk, – dabar jau prapliupo Benas, – gal pasišaipytum iš mūsų vakar? Mes norime užmušti Minotaurą, bet, užuot skuodę su lankais ir strėlėmis jo medžioti, atėjome pas tave. Pagalbos. Ar nori mums padėti?

Benas pats skaisčiai išraudo, pajutęs Rudžio žvilgsnį. Laimė, visiems mums rūpėjo svarbesni dalykai.

Studentas jau nesišypsodamas žvelgė kažkur mums virš galvų.

– Pasaulyje galbūt tėra tas vienas Minotauras… vienintelis… unikalus. Ir jūs norite jį užmušti.

– Taip, – Rudis nebeleido prasižioti niekam kitam. – Nes jis ryja žmones. O tam, kad jį įveiktume, mums reikia žinių.

Studentas atidžiai pažvelgė į jį. Ir linktelėjo.

– Gerai. Suprantu. Aš jums padėsiu. Padėsiu tiek, kiek galėsiu, aš pats žinau nedaug. Niekas nematė Minotauro. O jei kas ir matė – nebegali papasakoti. Tad apie jūsiškį žinau ne daugiau negu jūs, gal net mažiau. Aš žinau tik apie aną. Ar šitas – ano brolis dvynys, prasibrovęs per laiką iš vaizduotės pasaulio? Pats labai norėčiau sužinoti…

Kaip kažin ką, mes nė vienas nieko nesupratome. Bet nė vienas nenorėjome prisipažinti.

– Ano? – prasižiojo Rudis. – Vienintelis… unikalus… kažkieno brolis dvynys? Kokio ano?

– Anas buvo mitinė pabaisa, – pasakė Studentas. – Ir jis nemito paupio kaimų žmonėmis… bet, taip, mito žmonėmis. – Jis šyptelėjo, matyt, pats išgirdęs, ką pasakė, bet gal tik aš vienas ir pastebėjau.

Ir jis papasakojo mums apie „aną“.

Pasakojo kaip tikras mokslininkas… o gal kaip tikras studentas, minėjo begalę vardų, kurių nė vienas nesugebėjome įsiminti. Išskyrus vieną – didvyrio Tesėjo, galų gale nukovusio Minotaurą.

Minotauro tėvas buvo jautis, tad jis gimė pabaisa: žmogus su jaučio galva. Tokį reikėjo kur nors nukišti, kuo giliau, tad buvo įkalintas labirinte. Kasmet jam būdavo pristatoma duoklė, septyni vaikinai ir septynios merginos, ir Minotauras rijo juos. Nežinia, kiek būtų rijęs, bet pasirodė Tesėjas…

– Tik pamanykit… – svajingai nutęsė Benas. – Po tūkstančių metų kas nors sakys, kad mūsiškis Minotauras buvo mitinė pabaisa… bet visi prisimins mūsų vardus. Didvyrių, išvadavusių paupio kaimus nuo juos niokojančios baidyklės…

– Nutilk! – neištvėrė Rudis.

O taip atsitikdavo nedažnai. Paprastai mes nutildavome anksčiau, nei jis spėdavo paliepti. Aš jau beveik žiojausi mestelėti kokį dygų žodelį, pavyzdžiui: „Geras patarimas“, bet nutariau verčiau prikąsti liežuvį.

Studentas nusišypsojo, bet tikėtiną pašaipią pastabą nurijo ir jis.

– Ko būtų vertas didvyris be moters? – tarė vis dar šypsodamasis ir žiūrėdamas į Saulę. – Jei Ariadnė nebūtų davusi Tesėjui siūlų kamuolio, kurį jis išvyniojo eidamas labirintu, Tesėjas niekad nebūtų radęs kelio atgal.

– O tai jau išties geras patarimas, – nejučia burbtelėjau.

Laurynas nepatenkintas pasimuistė. Kiekvienas vyras turėtų labai gerai pagalvoti, ką sako Saulei. Bent jau Laurynui girdint. Net Rudis.

– Ar mūsiškis Minotauras – irgi toks pat, su jaučio galva? – paklausė Laurynas, vis dar šiek tiek nepatenkintas.

– Nežinau, – atsakė Studentas. – Kaip jau sakiau, apie šitą aš nieko nežinau.

– O kad jis miega prisirijęs – tiesa? – paklausė Benas, matyt, nesupratęs, ką reiškia žodžiai „nieko nežinau“.

Mes visi jų, matyt, gerai nesupratome. Užvertėme Studentą klausimais. Tik naudos buvo maža.

– Aš pats bandau suprasti, visą laiką bandau suprasti, – pasakė Studentas. – Čia visi žino, kad apylinkėse gyvena Minotauras, bet nežino, kas tai yra. Niekas nežino, kaip jis atrodo, bet kažkodėl visi žino, kad tai – Minotauras. Labai keista.

– Mūsiškis, kaip ir anas, gyvena labirinte, – tariau aš. – Urvuose. Po žeme.

– Tik duoklės jam niekas nemoka, – pridūrė Laurynas.

– Duoklę jis pasiima pats ir, rodos, nesikuklina, – patikslino Benas ir visiems pasidarė nelabai jauku.

Rudis jau senokai tylėjo ir įtemptai mąstė.

– Nepasakei, – tarė galiausiai, – kaip Tesėjui pavyko jį užmušti.

– Tesėjas nudobė Minotaurą kalaviju, – atsakė Studentas. – Minotauras nebuvo nemirtingas, o Tesėjas buvo didvyris. O štai jūs – kažin, nors Benas, rodos, mano kitaip…

– Ką nori pasakyti? – pasišiaušė Benas. – Kad turėtume praskysti ir išsigąsti miegančio Minotauro?

– Jeigu jis iš tikrųjų miega…

– Mes neturime kitos išeities, – ramiai tarė Rudis. – Negalime leisti, kad išalkęs ir pabudęs Minotauras imtų pietums šlamšti mūsų vaikus ir vaikaičius. Aš eisiu užmušti Minotauro, o jūs, kiekvienas, galit eiti arba neiti kartu, kaip norit. – Jis įdėmiai pažvelgė į Studentą. – Turbūt supranti, kad neturi teisės mūsų… manęs… mūsų sulaikyti.

Mes susižvalgėm. Studentas linktelėjo.

– Neturiu jokio svaraus kontrargumento, – pripažino.

– Tu irgi eisi su mumis… – taip ir nesupratome, ar tylūs Saulės žodžiai buvo klausimas ar bemaž įsakymas.

– Užtat tu neisi! – net pašoko Laurynas. – Ne moterų darbas medžioti Minotaurą! Tavo darbas – parūpinti siūlų kamuolį!

– Eisiu, – ramiai atrėžė Saulė – neįtikėtina, kaip viskas gali pasikeisti per vieną vakarą. – Arba neisim nė vienas.

– Tegul, – tyliai ištarė Rudis. – Turėti pačią Saulę tamsiame požemyje – neįtikėtina sėkmė…

– Gera tau šnekėti, kai sesuo – ne tavo, – dar bandė šiauštis Laurynas, bet labiau dėl akių. Pats suprato, kad neverta net mėginti.

Pas Studentą užsisėdėjome iki išnaktų, mėgindami numatyti visas nenumatomas smulkmenas (bergždžias triūsas). Bent jau žygio planą aptarėme – tiek, kiek sugebėjome. Rytojaus vakarą kiekvienam teks išsinešti iš namų po ginklą, kuris turės atstoti kalaviją: virtuvinį peilį, kirvį ar bent iešmą šašlykams kepti. Žvakių. Degtukų. Taip. Špokas turi elektrinį žibintuvėlį – labai gerai. Nežinia, kiek laiko užtruksim – gal nepakenktų sumuštiniai? Jei alkis užkrečiamas, lįsti į Minotauro irštvą su gurgiančiais pilvais – tikrai blogas ženklas. Siūlų kamuolį teks suveikti Saulei. Net jeigu ji eina kartu, siūlas vis tiek turėtų būti duotas moters… juo labiau kad nė vienas iš mūsų, įskaitant Studentą, nesukeldami įtarimų negalėjome nė prisiartinti prie siūlų. Špokas pasiūlė nudžiauti meškerės valo, bet tuojau pat pridūrė, kad tai tektų padaryti kitiems, mat keliauti žudyti Minotauro reikia geros sportinės formos. Špoko tėvas buvo prisiekęs žvejys ir didelis mėgėjas karšti kailį, tą žinojom visi. O šviežiai iki mėlynumo nudyžtas užpakalis net didvyriui gali žygdarbį sugadinti. Benas tuojau paklausė, ar Špokas yra kada matęs susipainiojusį valą, ar yra bandęs vynioti jį tamsoje, nė nebeklausė. Be to, valas, žinia, – ne siūlas, dar ims ir nesuveiks. Špokas akimoju užsičiaupė, bet Saulė atskubėjo pagalbon: nusiraminkit, vyručiai, siūlų kamuolys bus. Taigi. Iškeliaujame rytoj, sutemus, iš Studento namų. Ką pasakyti tėvams? Geras klausimas. Palaukti, kol užmigs, išsliuogti pro langą ir šiukštu neįkliūti.

– Neskubėkit, – kilstelėjo ranką Rudis, kuris lig šiol, kaip ir Studentas, sėdėjo tylėdamas ir klausydamasis. – Juk kol kas dar net nežinome, kur ta olos anga. Pirmiausia reikia surasti ją – nuo rytdienos pradedam ieškoti. Jokiu būdu ne po vieną – geriausia poromis. Ir tik jau nespirgėkit! – jis dirstelėjo Beno pusėn ir tas susiraukė. – Kad niekas nieko neįtartų. Kai rasim olą, tada jau nedelsim.

Kad ir kaip netvėrėme savame kailyje, teko su juo sutikti. Benas dar pasisiūlė nugvelbti tėvo medžioklinį šautuvą, bet pasiūlymas buvo iškart atmestas, nes nė vienas, įskaitant ir Studentą, nemokėjom šaudyti. Be to, kvaila tikėtis, kad niekas nepastebės dingusio šautuvo… arba nepastebės šautuvo Beno rankose, jei netyčia ką susitiksim paupy…

Kalbėjomės dar ilgai ir gana karštai, protarpiais veikiau rėkavome, nei kalbėjomės – gerai, kad Studento troba stovi kiek atokiau nuo kitų. Šiaip ar taip, dabar Studentas mūsų draugėj buvo vyriausias, o jo autoritetas – dar nelabai aiškus, tad kiekvienas ne tik ryžomės iškloti savo nuomonę, bet ir mėginome ją ginti. Kai kurie pasiūlymai, reikia pripažinti, buvo nelabai protingi. Bet Studentas tik šypsojosi, tad jo pavyzdžiu pasekė ir Rudis. Ne iš karto susigaudėm, kad visiems mums valia išsilieti, bet paskutinis žodis vis tiek teks jiems.

Galų gale liko pripažinti, kad aptarėme viską. Ar bent jau viską, ką sugebėjome numatyti.

Į pirmuosius žygius ieškoti olos išsiruošėme jau kitą dieną, bet praslinko ne viena ir ne dvi, kol paieškas galiausiai vainikavo sėkmė. Kelias buvo gana tolimas, o svarbiausia – nelengvas: pakrantė pažliugusi, apaugusi tankiais brūzgynais, gervuogienojai graibsto už kojų, o protarpiais liulantis puvėsių maurynas tik sukliuksi ir praryja visą pėdą iki pat kauliuko. Iš pradžių ketinome į didįjį žygį iškeliauti naktį, bet teko keisti planus: tamsoje būtume tik įmirkę ir įstrigę tankumyne. Galimybės plaukti valtimi nė nesvarstėme: net jei pasiskolintume didžiausią kaimo valtį, jos būtinai pasigestų, irkluoti tektų prieš srovę, taigi, triukšmingai, o išlipti į krantą ir juo labiau pririšti valtį kur nors netoli olos – vargu ar įmanoma. Galiausiai sutarėme iš vakaro sunešti daiktus į Studento namus, paskui numigti savo lovose ir susirinkti apyaušriu.

– Kas pramiegos, tas bus pramiegojęs, – įspėjo Rudis.

Man pramiegoti negrėsė, kebliau buvo užmigti. Vis dėlto prisiverčiau bent nusnūsti. Tik to betrūko, kad kelionėje knapsėčiau.

Susirinkome vos prabrėškus, gerokai prieš saulėtekį.

– Tikiuosi, grįšiu, – ištarė mūsų asmeninė, jau patekėjusi Saulė; ji darsyk atsigręžė į kaimą, balsas virptelėjo. – Tikiuosi, grįšiu, – pakartojo, – ir padėsiu siūlus į vietą…

Niekas jai neatsakė.

Kol pasiekėme olą, išaušo, pakrantės krūmynuose plyšojo paukščiai. Rytas buvo giedras, saulė dosniai žėrė spindulius, bet olos anga alsavo naktim – ten mums teks kliautis savąja Saule. Visi virpėjome – bet tik nuo rytmečio žvarbos, ar ne? Apyaušrio pagela neskubėjo trauktis, visų kojos peršlapo nuo rasos. Benas, pakeliui visąlaik švilpavęs ir, stebuklai, niekieno netildomas, dabar nutilo pats. Valandėlę tik stoviniavome prie angos ir tiek. Delsti nebuvo ko, bet kažkodėl atrodė, kad taip reikia. Aš skersa akimi dirstelėjau į Saulę. Jos veide nevirptelėjo nė raumenėlis. Jaučiau, kad jai baisu, bet nežinia, ko labiau: lįsti į Minotauro urvą ar kad kas nors paskutinę akimirką neprisimintų, jog ji – mergaitė.

– Dar galite apsigalvoti, – negarsiai ištarė Rudis ir įdėmiai nužvelgė kiekvieną paeiliui. – Eina tik savanoriai. Tikrai nepasmerksime, jei kuris apsispręstų palaukti išorėje. Niekad apie tai neužsiminsime.

Niekas jam neatsakė. Studentas susimąstęs žvelgė į upę. Galėjai pamanyti, nė nedalyvauja.

Rudis suspaudė rankoje žvakę.

– Gerai. Eime. Aš pirmas.

Studentas grįžtelėjo lyg ūmai pažadintas.

– Ne, Rudi. Neįsižeisk. Pirmas eisiu aš.

Jis paėmė iš Saulės siūlų kamuolį, tvirtai pririšo siūlo galą prie kyšančios šaknies. Patikrino, ar vietoje degtukai. Špokas ištiesė jam žibintuvėlį.

– Nežinia, ar ten, giliai, žvakė norės degti…

Ar mes turėsime kuo kvėpuoti?

Studentas užžiebė žibintuvėlį ir nesigręžiodamas nėrė į tamsią skylę. Mes neatsilikom. Laurynas dar pažvelgė į seserį, ši tuoj pat nukreipė akis į šalį ir smuko į olą. Laurynas įlindo paskutinis.

– Kas ten, gale? – iš balzgano švytėjimo priekyje atsklido Studento balsas.

– Aš, – atsiliepė Laurynas.

– Siūlų kamuolį vynioti teks tau. Kitaip dar kuris nutrauksime, klupinėdami prietemoje.

Apčiuopomis slinkome į priekį. Žvakių liepsnelės mirgėjo, bet negeso, tik apšvietė kažkodėl labai nedaug. Aiškiausiai buvo matyti žvakę gniaužiantys pirštai. Vos nukreipus žvilgsnį į šalį apraibdavo akys. Ne iš karto susipratome vengti net dirstelėti į pačią liepsnelę.

Urve buvo labai drėgna, po kojomis raizgėsi išsikerojusios šaknys, virš galvos – taip pat. Staiga pagalvojau, kad mus gali užgriūti, ir tuomet jau sveiki prapuolę. Kodėl niekas apie tai nepagalvojo? O jeigu pagalvojo – nepasakė? Kaip įmanydamas vijau tą mintį iš galvos. Ką dabar pakeisi? Griūtis palaidotų mus drauge su visu Minotauru… Kodėl staiga įsibaiminau griūties, ar nėra baisesnių dalykų? Kažkur skaidriai gurgėjo požeminis šaltinis, sutelkiau visą dėmesį į tą gyvą garsą.

Ne iš karto pastebėjome, kad urvas protarpiais šakojasi, bet taip gudriai, kad tik eidamas atgal nežinotum, kurią atšaką rinktis. Darėsi vis šalčiau.

– Palaukit! – kirbinės uodegoje kvėptelėjo Laurynas.

– Kas?..

– Siūlas nutrūko. Nerandu galo. Pašvieskit kas nors!

Visi sustingom, rodos, sustingo ir pats laikas. Galų gale urvą užpildė Lauryno atodūsis:

– Radau! Tuoj… Sumegsiu… Jau.

Vėl pajudėjom į priekį. Retsykiais Studentas tyliai šnipštelėdavo, perspėdamas apie kokią duobę, atsikišusią šaknį ar skersai kelią virvantį šaltinį. Oras buvo slogus, bet kvėpuoti dar pakenčiamas, krūtinę slėgė tik suvokimas, koks storas žemės sluoksnis skiria mus nuo paviršiaus. Nuo mirgančios švieselės raibo akys, realybės jausmas tirpo, užtat klausa, manoji ir taip gana aštri, rodėsi, ypač paaštrėjo. Ausys gaudė menkiausią krebždesį, negirdėjau tik to, ką vis laukiau išgirsiąs: knarkimo ar miegančio žvėries alsavimo. Jei Minotauras staiga iššoktų iš kokios nišos ar atšakos, Studentas, ko gero, nė riktelėti nespėtų.

Nežinia, kiek laiko šitaip slinkome pirmyn, galbūt jau pasiekėme pačią Žemės širdį. Staiga Studentas stabtelėjo.

– Nieko nejaučiat?

– Lyg ir ne, – Rudžio balsas. – Nebent darosi šiek tiek erdviau. Bet gal ir ne.

– Man irgi taip atrodo, – sutiko Studentas. – Bet aš turėjau galvoj kvapą… dvoką. Nieko neužuodžiat?

Mes tik sugūžčiojom tylomis. Jam tai pasakius, šnerves iškart ėmė kutenti smarvė, bet tikriausiai man tik pasivaideno.

Staiga Studentas įtraukė kiek per didelį oro gurkšnį, šiek tiek per garsiai. Bet nieko nesakė. Netrukus pamatėme visi: mirgančiame, siūbuojančiame šviesos rate subolavo kaulai. Sustiprėjo tvaikas. Dabar jau neabejojau: iš tikrųjų dvokia. Turbūt kažkur priekyje. Ten, kur mes ir einame. Jei smarvė dar labiau ims riesti nosį, ištverti bus nelengva. Saulė akimirką stabtelėjo, užspaudė burną ranka. Bet tuojau vėl pajudėjo pirmyn. Visa Žemė slėgė mūsų svaigstančias galvas, laikiausi iš paskutiniųjų, kad nesužiaukčiočiau. Gana ir to, kad po kojomis vis trakšteli koks kaulas…

Studentas vėl sustojo. Atsigręžęs sukuždėjo kažką Rudžiui į ausį. Rudis prikišo lūpas Benui prie ausies, šis perdavė žinią Saulei, Saulė – man:

– Požeminė salė. Tikriausiai čia. Tylos. Laikomės visi drauge.

Mano širdis permušė jos žodžius. Įsignybau smakrą, kad nebarškėtų dantys, ir atsigręžiau pasakyti Špokui. Bet akis užkliuvo už Lauryno veido. Šis atrodė persigandęs, lyg kažkas būtų atsitikę ką tik.

– Kas yra? – kvėptelėjau tiesdamas kaklą per Špoko petį.

– Visai baigiasi siūlas… – sujudino lūpas Laurynas.

– Nebereikės… – sukuždėjau. – Atėjom.

Studentas išjungė žibintuvėlį. Žvakių užpūsti nesiryžom – būtume likę visiškai akli. Pridengę ūmai pakrypusias liepsneles delnais, žengėme dar porą žingsnių ir tuojau juste pajutome erdvę – žvakių šviesa nieko nebesiekė, už jos driekėsi vien tuštuma. Kažkuris kluptelėjo, netekęs orientacijos, bet nepargriuvo – tik todėl, kad stovėjome tokiu glaudžiu būreliu.

– Ginklai, – sušnibždėjo Rudis. – Pasiruoškit ginklus.

– Tik nepulkit strimgalviais, – Studento balsas. – Tuojau įjungsiu žibintuvėlį, jo spindulys gana stiprus. Jei… tasai… čia ir jeigu sujudės, užpučiat žvakes ir – pirmyn, visi drauge. Jeigu… tasai tikrai miega, žvakes neškitės degančias ir sėlinkit kuo tyliau.

Mes sulinksėjom. Ir tik dabar susizgribom, kad planuodami visą žygį neaptarėm, kaip elgsimės paskutinę akimirką. Kaip pulsim. Į kurią kūno vietą smeigsim.

– Mano peilio geležtė ilga, aš taikysiuos į kaklą, – atrodo, ir Rudžiui atėjo į galvą ta pati mintis. – Studentas iš mūsų stipriausias, tegul smeigia į širdį. Kiti… neskubėkit, kad nesužalotume vieni kitų.

Kad tik greičiau, pagalvojau aš. Rodos, nosis turėjo apsiprasti su dvoku. Deja, ne. Erdvioje požeminėje menėje tvaikas, užuot išsivadėjęs, buvo toks tirštas, kad bemaž lipo prie plaučių. Dar kiek, ir imsime dusti.

– Pasiruošę? – sukuždėjo Studentas. – Jau!

Jis užžiebė žibintuvėlį, nukreipė spindulį tiesiai pirmyn. Paskui ėmė naršyti į kairę ir į dešinę. Iš pradžių nematėme nieko, tik balzganai blyksinčius kaulus ant žemės. Galiausiai spindulys kažką užkliudė pasienyje, beveik pačiame kampe. Beformę, neaiškiai dūluojančią kaugę. Tamsos gniužulą. Užgniaužę kvapą sužiurome į jį – ar nesužioruos krauju pasruvusios akys? Ne. Gniužulas nejudėjo, neišleido nė garso.

Ant pirštų galiukų nustypčiojome prie jo.

Nežinau, ar tik aš vienas, ar ir kiti tikėjosi, kad pabaisa paskutinę akimirką pabus. Bent atsimerks, bent spės mus pamatyti. Kad nereikėtų žudyti miegančio. Kad spėtų suvokti, jog atėjo atpildo valanda.

Bet gniužulas pasienyje nesujudėjo net mums visai prisiartinus.

Tai negalėjo būti niekas kita, tik jis – mūsų Minotauras. Didžiulė jaučio galva nusvirusi taip žemai, kad ragais siekė žemę. Kūnas – sakytum, žmogaus, tik visas apžėlęs šiurkščiais šeriais. Keista, tik tie šeriai ir buvo likę sveiki. Kūnas po jais – toks supuvęs, kad vietomis matėme boluojančius kaulus.

Minotauras buvo negyvas ir, matyt, jau gana seniai. Ir neapsakomai dvokė.

Mes stovėjome su degančiomis žvakėmis rankose, iš tiesų, kaip prie numirėlio. Ir su paruoštais virtuviniais peiliais – it kokia garbės sargybos parodija.

Studentas užsimerkė, lyg dar negalėdamas patikėti. Lyg vildamasis, kad atsimerkus viskas bus pasikeitę. Atsimerks ir išvys smailius ragus, tuoj tuoj susmigsiančius į krūtinę… O aš prisiminiau, kaip jis verkė vienas pats savo kambaryje, sėdėdamas prie nugerto vyno butelio. Dabar, tiesą sakant, visiems mums trupučiuką norėjosi verkti.

– Ir ką dabar daryti? – plonu, gailiu balsu sudrumstė tylą Rudis.