Iš „Lentelių“
Dunya Mikhail (g. 1965) – jau beveik tris dešimtis metų Jungtinėse Valstijose gyvenanti Irako asirų poetė, po priverstinės emigracijos rašanti ne tik arabiškai, bet ir angliškai. Eilėraščių rinktinės „Karas pluša“ (The War Works Hard, 2005), rinkinių „Irakietiškos naktys“ (The Iraqi Nights, 2014), „Moteriško ženklo“ (In Her Feminine Sign, 2019), atsiminimų knygos „Užjūrinės bangos dienoraštis“ (Diary of a Wave Outside the Sea, 2009) ir kt. knygų autorė. Prieš dešimt metų spaudoje pradėjo skelbti tęstinį šumerų dantiraščio lentelių įkvėptą ciklą „Lentelės“. Ciklas iš dešimties lentelių, kurių kiekvieną sudaro 24 eilėraščiai, šiemet rugsėjį išleistas atskira knyga „Lentelės: molio paslaptys“ (Tablets: Secrets of the Clay). Šiuose elegiškuose „irakietiškuose haiku“ žymu karo, tremties, praradimų, netekties temos.
(Arabiškai rašytą pirmąją „Lentelių“ dalį į anglų kalbą vertė Kareemas Jamesas Abu-Zeidas.)
Lentelės
1
Prispaudusi ausį prie kriauklės,
norėjo išgirsti viską,
ko jis niekada jai nesakė.
2
Vienas colis
teskiria jųdviejų kūnus
vienas prieš kitą
nuotraukoje:
įrėminta šypsena,
palaidota po griuvėsiais.
3
Kaskart, kai mėtai akmenukus
į jūrą,
jos raibuliai suvirpina mane.
4
Mano širdis gana maža,
tai dėl to taip greit prisipildo.
6
Medis neklausia, kodėl nesikelia
į kitą mišką,
nei kitų beprasmių klausimų.
7
Jis žiūri televizorių,
o ji rankoje laiko romaną.
Romano viršelyje
vyras žiūri televizorių,
o moteris laiko rankoj romaną.
8
Pirmąjį naujųjų
metų rytą
visi pažvelgsim
į tą pačią saulę.
12
Aukšta pasimatymų
kaugė šalikelėj:
šitaip mane
bučiuoji.
14
Ant sienos
palikti
kalinių šešėliai
supo kalėjimo sargą
ir nušvietė
jo vienatvę.
16
Nekreipk dėmesio į šitą paukštį:
kasdien atlekia
ir nutūpęs ant šakelės
čiulba valandą
ar dvi.
Tik čiulba, ir nieko daugiau:
nėra jam džiugesnio užsiėmimo.
17
Namų raktai,
asmens tapatybės kortelės,
išblukusios nuotraukos tarp kaulų…
Visa tai išbarstyta
vienoje masinėje kapavietėje.
18
Arabų kalba
mėgsta ilgus sakinius
ir ilgus karus.
Jai patinka nesibaigiančios dainos,
gilios naktys
ir raudos prie griuvėsių.
Jai patinka plušti
dėl ilgo gyvenimo
ir ilgos mirties.
23
Lengvai kertame sienas,
lyg debesys.
Nieks mūsų neneša,
bet slinkdami tolyn
tempiamės lietų,
kitonišką tartį
ir atmintį
kitos vietos.
Lentelės, III
1
Kaip vėžlys
visur vaikštau
su savo namais ant kupros.
5
Visi mes rudeniniai lapai,
galintys bet kada nukristi.
8
Aš – ne balandė,
kuri žino kelią atgalios.
10
Žinoma, kad nematai žodžio „meilė“.
Jis užrašytas ant vandens.
11
Mėnulio pilnatis
panaši į nulį.
Gyvenimo pabaiga –
apskritimas.
12
Senelis išvyko iš šalies su vienu lagaminu.
Tėvas – tuščiomis rankomis.
Sūnus išvyko be rankų.
14
Ji nupiešė savo skausmą:
spalvotą akmenį,
nugrimzdusį giliai jūroje.
Žuvys plaukia pro jį,
negalėdamos paliesti.
15
Ji buvo saugi
motinos pilve.
17
Tos margaspalvės
masinių kapų gėlės –
tai paskutiniai mirusiųjų žodžiai.
21
Ta saldi akimirka.
Prisimindama ją
mintiju visą valandą.
24
Ta moteris, stovinti miesto aikštėje,
iš vario.
Ji neparduodama.
Lentelės, IV
1
Norėjau parašyti epą apie kančią,
bet savo epą atradau
molinės jos trobelės
griuvėsiuose drauge
su jos garbana.
2
Vakar naktį nemiegojau.
Tarsi naktis
būtų slėpusis rytinėje kavoj.
11
Nosinės – jų,
bet ašaros – mūsų.
12
Bėga moterys, basos.
Už jų iš dangaus krinta žvaigždės.
13
Kaip keista,
sapne apie mus
tu buvai sapnas.
14
Jis tarė: „Tu stovi mano akyse.“
Vadinasi, kai miega,
apgobia mane akių vokais.
15
Gilgamešas paliovė trokšti
nemirtingumo,
nes tik mirtimi galėjo užsitikrint,
kad vėl pamatys savo draugą Enkidu.
18
Lietus ir vėjas
pliekdami
neaplenkia ir mūsų.
Audrai mes
visi lygūs.
20
Stipdami kalnuose
iš šalčio ir alkio
jie tegirdėjo:
„Gera žinia, kad nėra žinių.“
21
Jų istorijos manęs nepribaigė,
bet būčiau mirus, jei nebūčiau jų
papasakojusi jums.
22
Prieš nužudant
surinko jų asmeninius daiktus.
Dabar jų mobilieji telefonai
skamba toje dėžėje.
Lentelės, VII
1
Jie išraižė savo gyvenimus molyje
ir pasitraukė.
Jų aidą girdžiu kraujo tvinksniuos.
5
Voras statulos delne
nusimezgė tinklą.
Vorui delnas – namai,
ne namų metafora.
12
Jie vis brėžė apskritimus žemėje,
tarsi jų abėcėlė būtų jausmas be pabaigos.
13
Retkarčiais paišinėju,
nes neturiu žodžių.
19
Liūdna tyla išverčiama į visas kalbas.
20
Pirmoji karo akimirka:
slidi žuvis iš upės.
22
Ar laikrodis žino,
kad iš jo tiksėjimo
susideda amžinybė?
24
Tegu meilė būna
naujoji pasaulio tvarka.
Parinko ir vertė Andrius Patiomkinas
