Apie pašaukimą
Jei pašaukimas – šauksmas, juo gyvenantysis – aidas. Tik kas šaukia? Ir ką? Kažką giliamintiško? Kažką, kas perskrodžia bet kokią mintį it klyksmas? Ar aidui svarbu, ką aidėti? Ar atsiduoti kito šauksmui nereiškia pačiam nutilti? Pašaukimą sunku įvardyti, bet kai jį atrandi, net ir bereikšmis triukšmas ar spengianti tyla įgyja prasmę.
●
Mano akimis, o tiksliau, mano sielos akimis, pašaukimas par excellence – tai pašaukimas šventumui. Šventasis apaštalas Petras laiške Mažosios Azijos krikščionių bendrijoms ragina: „Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (1 Pt 1, 15–16). Ką tai reiškia? Klausiu ir klausiu savęs. Kas gi tas sakralizuojantis veikimas? Ar tai aš veikiu? O gal manęs prašoma tik netrukdyti?
Kalno pamoksle Jėzus taria: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai [...]“ (Mt 5, 43–46). Dar vienas neįkopiamas kalnas. Ne, ne Himalajuose stūkso aukščiausios viršukalnės – Naujajame Testamente. Tiesa, klausimas tiek vienų, tiek kitų papėdėje kyla tas pats: ar iš turistės išsiris keliautoja? Atsakau sau paprastai: įkopti, akivaizdu, neįkopsiu, bet jei nors akimirksnį pamiršiu pozuoti, gal bent pabandysiu.
Padrąsinimų pakeliui į Naująją Džomolungmą netrūksta. „Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3), – taip kreipiasi į susirinkusias prie kalno minias Išganytojas. Kur link Jis gena? Neturėti – lengva ar sunku? Gal vis dėlto tai visai ne padrąsinimas, o prakeiksmas? Nujaučiu, kad mano klausimai bergždi, geriausiu atveju – pradinukiški, juk klausiu To, kurio jungas švelnus, o našta lengva. Nemesk paradokso kelio dėl aiškumo takelio, rodos, moko Ganytojas. Ir kas belieka – stingdama iš baimės ir nuostabos einu. Puolu ir keliuosi (bandau), it Indijoje regėti piligrimai ar, veikiau, tie nuo ryto iki vakaro nieko kito ir neveikę viduramžių vienuoliai: jei pasitikėsime jų pavyzdžiu, atgailos ir išganymo ciklas ir yra ta dvasinį gyvenimą įsukanti ašis, tas, rodos, neįmanomoje ekspedicijoje išgelbėjantis funikulierius.
Puolu ir keliuosi – atletiškėju. Tik ar tam, kad pasikelčiau funikulieriumi, reikalinga tobula fizinė forma? Klausimas, akivaizdu, retorinis, bet vis vien atsakysiu. Ne, tobula forma nėra reikalinga (ruošiesi vis dėlto ne olimpiadai ar gražuolių konkursui, o Paskutiniam teismui), bet tobulėti, spėju, būtina, net jei tas tobulėjimas tereiškia lavėjantį įgūdį pastebėti, kad ir vėl voliojies purve, ar lavėjančią klausą: pala pala, ar tai mane šaukia?
Būti tobulam – tai atsiliepti į savo pašaukimą, būti šventam – tai, nepaisant vidinės tamsos, savo prigimtinio sužeistumo, įsileisti Kristų ir Jo nešamą šviesą vidun. Šventieji – ne tie, kurie be dėmės, o tie, kurie atpažįsta savo purvą ir pripažįsta jį neišsisukinėdami.
●
Naršydama šventųjų enciklopediją įsitikinu, kad dvasinė įvairovė – ne menkesnė už biologinę ir, žinoma, psichologinę, su kuria yra glaudžiai susipynusi. Scholastinės filosofijos atstovas šventasis Tomas Akvinietis jau kadų kadaise atkreipė dėmesį, kad pranešimo reikšmė priklauso nuo jį interpretuojančios sąmonės. Ne išimtis ir Geroji Naujiena. Skaitydami apie Ją išpažinusius šventuosius galime ne tik atpažinti skirtingus psichologinius portretus, bet ir pastebėti, kokiu būdu tam tikros psichologinės savybės ar net traumos ir jų nulemti sutrikimai (nūdienoje juk taip pamėgome viską patologizuoti) padėjo atrasti unikalų dvasinį kelią.
Nėra dviejų vienodų šventųjų ar tam tikro išskirtinai šventiesiems būdingo asmenybės tipo. Šventoji Dvasia kiekvieną pašventina savaip, t. y. kviečia sekti paskui save radikaliai individualiu būdu. Įvairovę inicijuojantis ir kartu ją sujungiantis malonės šaltinis – tai, pirma, bendrystės pažadas: kelionė vidujybėn – tai ne užsisklendimas, o sugrįžimas į tikruosius namus, kur nenusipelnytos ir besąlygiškos (idealizuojant – tėviškos ir / ar motiniškos) meilės tiesoje gali saugiai skleistis išoriškai (t. y. buitiškai) nebūtinai patogi būtis. Antra, iš vienio trykštantis daugis byloja apie paties vienio (ir bet kokios vienovės) dinamiškumą – vienis įsisteigia tik per judėjimą ar, veikiau, sąveiką. Taigi keistis nereiškia susvetimėti, priešingai – radikali kaita įmanoma tik iš meilės. Galima pasakyti ir dar reikliau: meilė reikalauja radikaliai pasikeisti. Vidujybėn orientuota ir meile motyvuota kaita ir yra šventojo pašaukimo (o tai reiškia, kad ir bet kokio pašaukimo apskritai) pamatas.
Žvelgiant iš psichologinės perspektyvos, pašauktojo ir į pašaukimą atsiliepusiojo kelias – tai visuomet kelionė išgijimo link, o dvasinė perspektyva problemina pačią ligos sąvoką: siela gali būti sutrikusi tik pasimetimo prasme. Kai psichologas ima žvelgti į simptomus ne kaip į nukrypimus nuo chimeriškos normos, o kaip į asmeninės tiesos link kreipiančius kelio ženklus ar, kitaip tariant, kaip į griežta logika pasižymintį individualios patirties (šiuo atveju dažniausiai trauminės) žemėlapį, terapinis santykis įgauna dvasinio palydėjimo bruožų.
Šiek tiek savo kailiu patyrusi terapinį procesą drįsčiau teigti, kad nepriklausomai nuo to, koks yra psichologo požiūris į vieną ar kitą religiją bei dvasingumą apskritai, jo gydymo sėkmę didžiąja dalimi lemia gebėjimas pasitelkti psichologinę teoriją kaip savotišką dvasinę praktiką, visų pirma – savo paties. Omenyje turiu ne tai, kad psichologas turėtų būti dar ir koks nors „Naujojo amžiaus“ guru, mat kalbu ne apie naujų dvasinių praktikų ar naujų senųjų praktikų konsteliacijų išradinėjimą ir dauginimą. Omenyje turiu kai ką daug įprastesnio ir kartu nepalyginti sudėtingesnio – vertimą. Psichologas turi išsiugdyti gebėjimą kiekvieno žmogaus mintijimuose įžvelgti autentiškos, tik tam žmogui bylojančios kalbos užuomazgas, ir šis gebėjimas neišsiugdomas niekaip kitaip, kaip tik aptinkant ir puoselėjant analogiškai originalios kalbos daigus savyje. Psichologinė teorija suteikia įrankį, raktą savitai kalbai iššifruoti, o psichologas parodo pavyzdį, kaip tuo įrankiu naudotis. Tačiau tai aš turiu atrasti naują vardą savo vienatvei, slegiančią psichologinę būseną paversdama dvasiniu penu.
Žinoma, žvelgiant iš dvasinės perspektyvos, psichologijos vaidmuo jokiais būdais nėra lemiamas ir būtų klaidinga (net pražūtinga) įsivaizduoti, kad kiek šventųjų – tiek ir gerųjų naujienų (tiesą sakant, gerumo čia nebeliktų arba bent atvirkščiai proporcingai sumažėtų), veikiau žmogaus psichologija – tai jo atspirties taškas, išsiruošus dvasinėn kelionėn privalomas peržengti slenkstis. Ir jei žmogus tebūtų vien jo psichika, jam niekuomet nepavyktų to padaryti. Manant, kad žmogaus tik tiek ir tėra, net ir nebandoma, pasitenkinama aslos prasišlavimu ir karaliavimu pirkioje: psichologiniai iššūkiai tokiu atveju įveikiami dėl tapimo pačiu sau šeimininku, savo likimo kalviu. Tikinčiojo padėtis dviprasmiškesnė: viena vertus, jis viliasi ir siekia, kita vertus, greitai įsitikina savo bejėgiškumu. Žvelgiant iš šalies – vis šluoja ir šluoja, vis budi ir kaži ko laukia, niekaip neįsikuria, neįsitaiso patogiai, bet ir neišeina, trypčioja ant slenksčio. Svarbiausia (ir ko niekuomet iš šono nematyti), kad visas tas sujudimas, visas tas mindžikavimas ir aikčiojimas būtų ne iš nepasitenkinimo, ne iš godumo ar nuolankumu apsitaisiusios puikybės, o iš meilės. Dažniausiai ne vienas ir ne dvejas klumpes tenka stropuoliui sunešioti, kol aistringo narciziško susižavėjimo pumpuras, sušildytas Dievo gailestingumo, sprogsta ir siela susižieduoja su taikos, atjautos ir meilės Dievu. Tuomet nebesvarbu, kad ji bejėgė: ji – nuotaka, kurią per slenkstį perneš jos mylimasis.
Nejučiomis imu įsivaizduoti vieną ar kitą šventąjį ar šventąją savo psichologo kabinete. Pavyzdžiui, vieną mylimiausiųjų – šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresę, Teresėlę, Karmelio Gėlelę. Ji pasakoja apie vos ketverių ištikusią motinos netektį ir jos vaikišką širdelę užliejusią gėlą, apie vidinius išbandymus ir grumtynes su nepagydoma liga. Danielius diskretiškai beveik nenuleisdamas nuo klientės empatiško žvilgsnio žymisi: ...nerimas, depresija, nesaugus prieraišumas, apleistumo baimė, perdėtas religinis skrupulingumas (???). Kaip ir turi būti, sesija po sesijos klaustukų tik daugėja, kol pamažu tų klausimų šviesoje ima ryškėti atsakymų kontūrai: obsesyvus skrupulingumas užleidžia vietą atkakliam uolumui, nerimas – religiniam užsidegimui, depresija – nuoširdžiam savęs atsižadėjimui, apleistumo baimė – radikaliam pasitikėjimui Dievu, paguodai Dieve. Tai ne tas kelias, kurį jis įsivaizdavo, – tai jos „mažasis kelelis“ (Mažosios Teresės doktrina), kuriuo jis gali tik sekti, kuriuo Teresėlei tapus Bažnyčios mokytoja galime sekti mes visi.
– Ar dažnai jauti kaltę? – klausia manęs Danielius.
– Nagi, aš juk krikščionė! Kaltė – mano antrasis vardas.
Pirmą kartą išgirstu jį taip nuoširdžiai juokiantis. Smagu ir man.
Kas žino, gal vieną dieną, Karmelio Gėlelės užtariama, ir aš nusikratysiu diagnozės.
●
Žinau, kad ne viena apie šventumą ir šventuosius dūmoju. Augustė vis pasidalina feisbuke citatomis šia tema. Būdama tikra Mertono ambasadore, ji, žinoma, mesteli ir jo mintį: „Viena pirmųjų šventojo žymių galbūt pagrįstai yra ta, kad kiti žmonės nežino, kaip jį priimti. Iš tikrųjų jie nėra tikri, ar jis sukvailiojęs, ar tik pasipūtęs; bet tai turi būti bent puikybė, kad nerimtų dėl kažkokio individualaus idealo, kurio niekas iš tikrųjų nesuvokia, tik Dievas. Ir jis patiria neišvengiamų sunkumų pritaikydamas abstrakčias „tobulumo“ normas savo gyvenimui. Jis, regis, negali priderinti savo gyvenimo prie knygų“ (Thomas Merton, Naujosios kontempliacijos sėklos, iš anglų kalbos vertė Asta Petraitytė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2008, p. 100). Paskutinis sakinys priverčia prunkštelėti. Ir gūžtelėti. Mat ūmai pajuntu, kaip virsta ant galvos metų metus kauptų knygų stirtos. Toks atpažįstamas prisiekusiai skaitytojai tas noras atitikti tą ar aną, susitapatinti, įsikūnyti. Toks tikras – ilgų filologinių studijų metų neišgyvendintas. Įtariu, kad pažįstamas jis ir Augustei, bene taip pat seniai pradėjusiai minti filologinį kelią, panašiai vis iš jo išklysdavusiai ir dar panašiau – tarsi būtų kaži kokio nematomo siūlo traukiama – grįždavusiai atgalios.
Susipažinome vis dėlto ne prie knygų lentynų, o prie natų pulto – kartu griežėme universiteto ansamblyje. Ji – smuiku, aš – violončele. Ten išgirdau ir apie vėlyvą jos krikštą, o štai neseniai turėjau džiaugsmo patirti apie įsiliejimą į Katalikų Bažnyčią. Dažnai pagalvoju, kad mažai esu sutikusi žmonių, kurie su tokiu rimtumu (nepainioti su niūrumu!) imtųsi dvasinio gyvenimo.
Šią vasarą skaitydama Aleksandros Kasubos „Tiksintį vaiką“ patyriau mini nušvitimą, skyrelis apie muzikines kančias baigiasi tokiu sakiniu: „Tik paskutiniaisiais metais Ginkūnuose pirmą kartą patyriau džiaugsmą kartu plaukti garso bangomis – per muziką nors akimirkai susilieti į vieną kūną“ (Aleksandra Kasuba, Tiksintis vaikas: atsiminimai, iš anglų kalbos vertė Aida Martinaitytė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2023, p. 43). Tai štai to džiaugsmo priežastis, Auguste: ir vėl susiliejome!
Tiesa, spėju, kad vadovaudamasi jai būdinga ekumeniškumo dvasia Augustė atkreiptų dėmesį, jog niekuomet ir nebuvome išsiskyrusios. O aš, pritardama šios dvasios vis tvirtesniam įsigalėjimui Katalikų Bažnyčioje, būčiau linkusi susimąstyti ir apie dar platesnius bendrystės vandenis, kurių šilumos liudijimu, manau, galima laikyti ne kartą popiežiaus Pranciškaus parodytą pagarbą nekrikščioniškoms autochtoninėms bendruomenėms bei išsakytą nuomonę apie ypatingą jų vaidmenį šiandieninės klimato krizės kontekste.
Ekologiniams klausimams skirtoje enciklikoje „Laudato si’. Apie rūpinimąsi bendraisiais namais“ Šventasis Tėvas ragina: „Todėl vietinių gyventojų bendruomenėms bei jų kultūrinėms tradicijoms skirtinas ypatingas dėmesys. Jie nėra vien mažuma tarp kitų, bet turi tapti pagrindiniai pokalbio partneriai, ypač tada, kai imamasi didelių projektų, įtraukiančių ir jų erdvę. Juk jiems žemė yra ne tik ekonominė gėrybė, tai Dievo bei protėvių, kurie joje ilsisi, dovana, šventa erdvė, su kuria jie turi sąveikauti, kad išlaikytų savo tapatybę ir vertybes. Likdami savo teritorijoje, jie ja geriausiai ir rūpinasi.“ Vietos ir tapatybės sampyna akivaizdi, tačiau ypač iškalbingas man atrodo popiežiaus susirūpinimas kitos ir kitokios kultūrinės tradicijos išlikimu, apgynimu nuo kolonialistinį išnaudojimą primenančių užmačių.
Noriu nenoriu prisimenu ne tokias įkvepiančias istorijas iš praeities, kai krikščionybė kaip pagrindinė galingų Europos šalių valstybinė religija buvo iš dalies pasitelkta šių šalių kolonijinėms invazijoms pateisinti. Prisidengiant moraliniu pranašumu vietinės „laukinių“ bendruomenės buvo išžudomos ar pavergiamos, jų žemės užgrobiamos. Tikra gėda – prievartinis krikštijimas. Kas galėtų būti nepanašiau į kvietimą vestuvių puoton ir patarnavimą joje?
Visi krikščionys pakviesti būti ne tik šventaisiais, bet ir misionieriais. Tad šiandien (priešpaskutinį spalio sekmadienį), minint Pasaulinę misijų dieną, itin pritinka klausti – ką reiškia misionieriaus pašaukimas? Kokia misioniere pašaukta būti aš? Kaip užkietėjusi filologė atsakysiu – skaitytoja ir vertėja. Esu įsitikinusi, kad krikščionis yra tas, kuris visur ir visuose atpažįsta, t. y. išskaito (net kai reikia išsiversti), Kristų. Geroji Naujiena – tai žinia, kad visui visi esame broliai ir sesės Kristuje. Kad ir kaip trokštume visuotinio atsivertimo ir pasikrikštijimo, svarbu nepamiršti, kad jie įmanomi tik laisva valia. Be to, manau, kiekvienam, laikančiam save krikščioniu, būtų naudinga atsigręžti į save ir paklausti: ką apie mane kaip liudytoją liudija aplinkinių netikėjimas? Gal tai aš pati dar iš tiesų neatsiverčiau? Gal taip ir neatsiliepiau į pašaukimą?
●
Kai suplukusi kelyje imu prarasti ūpą ar suvis pasiklystu, ir vėl pradžiugina Karmelio Gėlelė: „Jėzus teikėsi man atskleisti šią paslaptį. Jis prieš mano akis atvėrė gamtos knygą, ir aš supratau, kad visos Jo sukurtos gėlės yra gražios, kad rožės žavesys ir lelijų baltumas neužgožia mažos žibuoklės kvapo arba saulutės nuostabaus kuklumo. Aš supratau, kad jeigu visos kuklios gėlės įsigeistų būti rožės, tai gamta prarastų pavasarinį puošnumą, laukai nebebūtų nusėti mažomis gėlelėmis… Sielos – taip pat Jėzaus sodas. Jis panorėjo sukurti didžius šventuosius, kuriuos galima palyginti su lelijomis arba rožėmis; bet Jis sukūrė ir visai mažų šventųjų, kurie turi būti patenkinti esą saulutės arba žibuoklės gerojo Dievo akims palinksminti, kai Jis regi jas prie savo kojų. Tobulumas – tai Dievo valios vykdymas, kad mes būtume tokie, kokius Jis nori matyti… [...] Kaip saulė vienu metu apšviečia ir kedrą, ir mažą gėlelę, tarsi ši būtų vienintelė pasaulyje, taip mūsų Viešpats ypatingai rūpinasi kiekviena siela, tarsi daugiau nebūtų į ją panašių; kaip gamtoje viskas klostosi pagal metų laikus ir taip jau sutvarkyta, kad skirtąją dieną pražystų kukliausioji saulutė, tas pat pasakytina ir apie kiekvieną sielą“ (Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Vienos sielos istorija, iš prancūzų kalbos vertė Vaclovas Šiugždinis, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011, p. 21–22).
