Apie nenorą Kalėdoms namo
Šiemet, kaip ir kasmet, dideliu noru grįžti pas tėvus šventėms netrykštu. Yra ne viena frazė pasakyti, kodėl, pavyzdžiui, „nes klaus, kada vestuvės“, „nes priekaištaus, kad nevalgau mėsos“, „nes jie už šeimų maršą“ ir t. t. Tačiau tokie paaiškinimai – vieni išsisukinėjimai nuo tiesos. O tiesa tokia: mano šeima psichinė.
Mama augo auklėjama pagal konkretų principą: „jei duoda, tai imk sau ir sau“. Nenuostabu, kad po penkiasdešimties metų, jau sukūrusi savo šeimą, ji pirma sėda prie Kūčių stalo, čiumpa puodą salotų ir kraunasi – sau ir sau. Dubenį padėjusi į vietą, šalia sėdinčius nuramina, sakydama, kad ji jau įsidėjo, dabar jūs galit. Negatyvų vaizdelį nupiešiau, tarsi mama būtų kokia savanaudė. Juk ne taip yra. Vakarą ateina momentas, kai mama užsinori „pasakyti ką nors prasmingo“. Ji kelia taurę ir dėkoja visiems susirinkusiems, sako, kaip gražu, jog galime dalintis – salotomis, pašnekesiais. Pabaigusi kalbą, ji išmaukia sustingusį kompotą (mano šeima vyną geria nebent tada, kai nusiperka „Lidle“ su akcija) ir visus pasveikina „su šventom Velykom“.
Svečiams šnekučiuojantis, mama paprastai ištaiko progą prie manęs prieiti ir atskirai pakalbinti, taip sakant, skirti dėmesio. Šiemet prieš Kalėdas mes susipykusios – aš ją užblokavau feisbuke. Lapkritį po dėdės laidotuvių mama parašė žinutę, kad viena yra gedėti mirusio giminaičio, kita – kęsti skausmą, kai jos pačios gyva duktė širdį kalėdiniais varvekliais varsto. Metafora man pasirodė niekam tikusi, todėl mamos turinį atprenumeravau. Įsivaizduoju, kaip šiemet, svečiams išsiskirsčius, ji mane apkabins ir sakys, kad susipykom, turbūt, smarkiausiai per visą gyvenimą. Kad ir kaip, ji vis tiek mane mylinti. Manau, atsakysiu, kad ją irgi myliu, bet dėl pirmo punkto pasiginčyčiau. Nemaloniau nutiko prieš porą metų, kai gruodžio 23 d. tvarkėmės namus. Aš prasitariau, kad galbūt nenoriu kitą rytą į bažnyčią. Tas Kalėdas buvau ekskomunikuota iš namų. Turbūt nesu ramiau šventusi Kristaus gimimo – viena, barake.
Svečiams išsiskirsčius ir su mama pasikalbėjus, mūsų šeimoje įprasta žiūrėti kalėdinį filmą. Nepasakoma garsiai, tačiau šis filmas turi būti apie Jėzų, meilę ir pan. Kadaise pasiūliau žiūrėti „Kristaus kančią“, galiausiai žiūrėjome „Vienas namuose“. Kitais metais – „Vienas namuose: pasiklydęs Niujorke“ ir t. t. Kartais pratestuoju klausimą: „O gal žiūrime „Harį Poterį“?“ Nesu sulaukusi teigiamo atsakymo. „Poteris“ šeimos sutarimu yra ne tik ne kalėdinis filmas (kaip mano likęs pasaulis), bet netgi antikalėdinis. „Tai filmas apie burtininkus, o burtai – iš velnio.“ Turiu paminėti, kad mano tėvai „Hario Poterio“ apskritai nėra matę, kur ten skaitę. Kartais pafantazuoju, kad įvyksta stebuklas ir šeimyna nuomonę pakeičia: tėvas žegnojasi, mama taria „atleisk jiems, jie nežino, ką daro“, o po mirties vis tiek abu eina į dangų.
Mano tėvo vaikystė nebuvo tokia gera kaip maniškė. Močiutė jį versdavo ravėti daržus, senelis mušdavo iki kraujų. Kitaip nei seneliai, tėvas stengėsi, kad augčiau mylima, aprūpinta. Pavyzdžiui, man pasisekė, kad tėvas mušdavo tik esant rimtam reikalui – pamelavus ar pakėlus toną ant mamos, ne dėl kokių nors piktžolių. Padėjęs diržą atgal į spintą, pasisodindavo rimtam, atviram pokalbiui. Jis man tiksliai paaiškindavo, kas teisinga, o kas ne, aš ilgai ir įdėmiai klausydavau, pabaigoje atsiprašydavau. Per Kalėdas tarp mudviejų viskas vyksta panašiai. Jis klausia, kas mano širdyje, nutuokdamas, kad gyvenu ne santuokoje, prašydamas, netgi maldaudamas, kad jam parodyčiau visur, kur skauda. Kaip Dievui.
Gal nekorektiška šitaip burnoti ant tėvo už vaikystės traumas, mintyse mokyti, kadgi nereikėjo apsimetinėti, jog žino, kas tiesa, kas ne. Kai per Kalėdas mane užklumpa tas atvirauti meldžiantis tėvo žvilgsnis, aš, jo didžiam nusivylimui, tyliu ir galvoju, kad mes paprasčiausiai neturim apie ką šnekėtis. Pavargau aš ant tėvo pykti, nebenoriu savęs už tą pyktį graužti, nenoriu jam nieko aiškinti, o ir tu, tėti, pripažink, tau per baisu būtų mane suprasti. Kodėl neužtenka džiaugtis balta mišraine, plautis nuo rankų šiurkštų mandarinų kvapą ir klausytis įkyrios kalėdinės muzikos? Ar Kūčių metą panašiai nusivilia ir Dievas – kad su juo nesikalbu, neatsiveriu?
Šeimoje yra viena išimtis – brolis. Jam šešiolika ir jam nuoširdžiai nerūpi, ar Kalėdoms valgysim plačiakaktį, ar vištą. Dėl brolio, šventinį vakarą galėtume žiūrėti anime. Jis turi paną ir su ja susirašinėja; išpakuoja visų dovanas ir džiaugiasi gavęs apgailėtinos medžiagos chalatą; kartais trumpam pradingsta – tualete nieks neprikaišioja dėl žaidimų telefu. Sykį jo paklausiau, kaip jam taip pavyksta neimti pasaulio į galvą. Nei jį mama iš proto veda, nei tėvas užknisa, kokia paslaptis? Jis nusijuokė, patylėjo ir atsakė: you know… Vos jo nepritrėškiau už tą „you know“. Nekenčiu šešiolikmečių, jie „Merry Christmas“ rašo su raide x priekyje. Kai rašo „thanx“ – dar galima pakęsti, tačiau „Christmas“ su x perskaitai iksmas ir burnoje palieka kartu. Kai brolis paaugs ir bus normalus, Kalėdoms skrisime į Italiją ir čilinsime.
Autobusu važiuodama iš tėvų atgal į Vilnių, sulaukiu draugų žinučių, kad jų šeimos irgi psichuoja, ypač šventiniu laikotarpiu. Pamanau, visi dėl ko nors nerimaujame, o Kalėdos – tai per metus sukaupto nerimo kulminacija. Tiesa, ji įvyksta skirtingai: kas perdėtai susirūpina savimi, kas savo buvimu verčia gūžtis artimą, o kas viską geria į save ir kaupiasi lyg ant čiaupo užmautas vandens balionėlis. Prisimenu filmų scenas, kuriose veikėjai turi tiek ir tiek sekundžių, kad suspėtų neutralizuoti sprogmenis, fone groja dramatiška muzika. Atsirakinusi barako duris įbėgu į kambarį, vėl užsirakinu ir metu dovanų krepšius ant žemės: grįžau pačiu laiku prieš įvykstant katastrofai. Kai balionėlis sprogsta ir ištrykšti ant lubų, sienų ir žemės, o paskui viską turi kuopti likusį tarpušventį.
