Apie Jėzaus ir tinderio kančias
Tomas Šinkariukas. Apokrifas. Romanas. V.: Kitos knygos, 2024. 187 p.
Tomo Šinkariuko romaną „Apokrifas“ vienareikšmiškai traukiu į savo 2024 m. geriausių lietuvių autorių knygų sąrašą. Apokrifas graikiškai reiškia „slaptą dalyką“: tai nekanoninis tekstas apie Jėzaus gyvenimą, kuris dėl savo abejotinos autorystės ir / ar šventvagiškumo neįtraukiamas į Šventąjį Raštą. Kitaip tariant, naujausioje T. Šinkariuko knygoje pasakojama alternatyvi istorija apie Jėzaus Nazariečio gyvenimą. Istorija pradedama ne nuo Jėzaus vaikystės, o nuo kelionių su mokiniais po miestus ir dykumas. Pasakojimas baigiasi pasiekus alyvų giraitę.
Jėzus kalba palyginimais, taigi ir aš, bandydama nusakyti „Apokrifo“ esmę, pasitelksiu palyginimą. Ingmaro Bergmano filme „Pro tamsų stiklą“ (1961) pagrindinė veikėja Karin išgyvena nervinę krizę. Užsidariusi palėpėje ji meldžiasi tikėdamasi Dievo pasirodymo. Karin atrodo, kad jos maldos išgirstos, Jis vis artėja. Tačiau pamačiusi Dievo pavidalą moteris pasibaisi, nes Dievas jai pasirodo kaip gigantiškas gašlus voras. Labai panašus ir T. Šinkariuko „Apokrifų“ piktaakis Jėzus: „Jėzus suprato, kad norėjo būti aptiktas. Jis norėjo papjauti parankinį. Nes tik tada, tik po to būtų galėjęs pabėgti į tamsius laukus visiems laikams. Ten, kur tik žvaigždės ir vėjai“ (p. 167).
Romano struktūra organizuojama pagal „tekstas tekste“ principą. T. Šinkariuko knygą sudaro vienas kitą apgaubiantys tekstai ar, tiksliau, pasakojimai, kurie, kaip ir Šventraštis, yra verčiami, interpretuojami, kurių autorystė neaiški. Pasakotojas tėra vertėjas ir transkribuotojas, užrašantis savo draugo Daktaro, dirbančio medicininiame kalėjime „vienoje Rytų Europos šalyje“, įrašytus paciento pasakojimus. Būtent šis bevardis už žiaurų nusikaltimą nuteistas pacientas ir pasakoja Jėzaus ir jo mokinių klajonių istoriją. Romano pabaigoje pasakojimas patiria dar vieną lūžį, išgirstame balsą paties Daktaro, kuris šį tą atskleidžia apie savo pacientą ir šiek tiek apie patį save.
Pagrindinis pasakotojas yra nusikaltėlis, todėl ir jo Jėzus bei mokiniai labai primena gaują, žiaurius, bet linksmus bachūriukus. Nusikaltėlius, sukčius. Tokius, kuriuos gali sutikti geriančius ir diskutuojančius prie lariokų šalia Vilniaus geležinkelio stoties. Arba apšnerkštoje gėrykloje Naujininkuose. Šie personažai tuo pat metu ir juokingi, ir baugūs. Jie žiaurūs „kaip vaikai“: akivaizdi nuoroda į to paties pavadinimo T. Šinkariuko knygą. Jėzus mėgsta plaukioti ir gerti vyną, myli gyvūnus, bet jo žvilgsnis negeras, juokas šiek tiek pamišėliškas. Kodėl Jėzų taip traukia valkatos, visuomenės atmatos?
T. Šinkariuko dialogai juokingi, bet savaip gilūs, puikiai parašyti. Scenos vaizdingos, komiškos ir kartu alegoriškos: „Judas pribėgo prie krašto ir pažvelgė į prarają, lyg galėtų ten ką nors įžiūrėti. Jis norėjo šokti žemyn pasiimti žiedo, bet Jėzus neleido. Jie patraukė toliau. Beeinant Jėzus žaisdamas užmetė savo skarą Judui ant galvos. Judas ėmė vaidinti neregį ir ėjo ištiesęs rankas į priekį. Užkliuvo už akmens ir vos nepargriuvo, bet Jėzus spėjo jį sulaikyti. Taip kvailiodami jie nuėjo temstančiu keliu“ (p. 164). Romanas labai kinematografiškas ir dramaturgiškas: skaitydama, atrodo, viską ir matai, ir girdi.
„Apokrifas“, be abejo, yra filosofinis romanas. Akivaizdi prancūziškojo egzistencializmo, ypač Jeano-Paulio Sartre’o ir Albert’o Camus, įtaka. Pagrindiniu klausimu tampa laisvė. Laisvė T. Šinkariuko pasaulyje neatsiejama nuo žiaurumo ir vienatvės, todėl simbolinėje plotmėje laisvės tematika svarstoma pasitelkiant žmogžudystės alegoriją. Jėzus moko: „Bet žudyk kitą taip, kaip patį save“ (p. 102). Tai reiškia, kad, nužudęs kitą, žmogžudys nužudo ir savo paties žmogiškumą. Nužudo savo vidinį žmogų. Taip žmogus pagaliau tampa laisvas, nes kaip teigė J.-P. Sartre’as pjesėje „Už uždarų durų“: „Pragaras – tai kiti.“ Tačiau laisvas žmogus yra radikaliai vienas, vienišas. Kitų nebelieka, tik jis pats. Tai žmogus be meilės. Laisvės, kuri pačia savo esme yra nusikaltimas, trauka paradoksaliai koreliuoja su nekaltybės trauka. Ar įmanoma žudyti su meile, „kaip vaikai“ (p. 162)?
Laisvė kaip nusikaltimas, radikalus žiaurumas ir laisvė kaip nekaltybė, žiaurus vaiko grožis yra pamatinės visos T. Šinkariuko kūrybos temos. „Apokrifas“ šią tematiką atskleidžia geriausiai: tvirtas romano karkasas, nugludintos frazės, humoras, puikūs dialogai, jokio balasto. Atvira, smūginė pabaiga. Graži, žiauri ir vieniša knyga: „Apokrifas“ iki šiol nesulaukė didesnio kritikų ar skaitytojų dėmesio. Dėl skaitytojų viskas kaip ir aišku. T. Šinkariuko romanas nėra gerai nuteikianti ar atpalaiduojanti literatūra. O kritikams derėtų kartais išeiti iš savo burbulo, siauro „savų“ autorių rato.
Mykolas Sauka. Kambarys. Romanas. V.: Odilė, 2024. 267 p.
Visos ir visi, parašę daugiau nei vieną knygą, žino, kad sunkiausiai rašoma būtent antroji. Pirmoji dažnai kurpiama intuityviai, tarsi žaidžiant. Iš pirmosios knygos arba visai nieko nesitikima, arba naiviai tikima savo autentiškumu bei išskirtinumu. Debiutuojant pasikliaujama tarsi iš niekur užplūstančiu įkvėpimu, kurio intensyvumas su kiekviena vėlesne knyga turi būti tikslingai auginamas. Nesvarbu, ar pirmoji knyga sulaukia dėmesio, ar nesulaukia, rašant antrą nuolat kamuoja dvejonės. Sėkmės sulaukusiems autoriams baisu, kad antroji knyga bus prastesnė, kad pirmosios sėkmė tebuvo atsitiktinumas, bijomasi nuvilti skaitytojus ir kritikus, o sėkmės nesulaukę autoriai baiminasi galutinai įsitikinti, kad rašymas ne jų nosiai. Be to, rašant antrą knygą rašytojiškas sąmoningumas ir kalbos, teksto struktūros suvokimas jau būna pakankamai išlavėję, todėl entuziazmą keičia savikritika. Pakylėtumą – pašaipus vidinis cenzorius.
Skulptorius ir rašytojas Mykolas Sauka debiutavo 2015 m. apsakymų rinkiniu „Grubiai“. Debiutinis rinkinys nebuvo nei ypač geras, nei blogas, kritika ir skaitytojai knygą pastebėjo, bet pernelyg neliaupsino. Prieš pradėdama rašyti šią apžvalgą pabandžiau prisiminti bent vieną „Grubiai“ apsakymą. Pavyko prisiminti vieną epizodą iš akivaizdžiai autobiografiško apsakymo, kuriame pasakotojas ir jo mergina lankosi Paryžiuje. Jiems vienu metu labai prireikia į tualetą. Laimė, kad viešuosiuose vienviečiuose tualetuose Paryžiuje yra ne tik klozetas, bet ir kriauklė. Juokinga situacija, pačiai teko kažką panašaus patirti. Tikriausiai dėl to būtent šį epizodą ir prisiminiau.
Tikriausiai neatsitiktinai antroji M. Saukos knyga – šįkart romanas – taip pat autobiografiška. Akivaizdu, prozininko stiprybė yra gebėjimas analizuoti ir meniškai transformuoti, apdirbti bei prasmingai panaudoti autentišką patirtį. „Kambarys“ yra ne autobiografija, o autofikcija. Tai pirmojo asmens pasakojimas. „Kambario“ pasakotojas yra skulptorius Mykolas. Mykolas yra vienišas jaunas vyras, jis gyvena lofte prie „Lofto“ ir visą laisvą laiką, kuomet nekuria skulptūrų, skiria tinderio ir panašių programėlių pasimatymams.
Taigi, „Kambarys“ yra labai šiuolaikiškas, visiškai šiandienis romanas. Rašyti apie „čia ir dabar“, apie aktualias patirtis nemenkas iššūkis. Negali pasitelkti jau susiformavusių kalbinių registrų, literatūrinių vaizdinių kompleksų. Šiandienybės reprezentacijos dar nenusistovėjusios, neaiškios. M. Sauka su šia problema susitvarko. Jo personažai kalba, mąsto ir elgiasi taip, kaip ir turėtų elgtis XXI a. jauni žmonės. Kitaip tariant, „Kambario“ veikėjai ir veikėjos yra atpažįstami, neprimena iškarpų iš senų albumų ar lyrinės prozos reliktų.
Romano struktūra elementari, galima sakyti, tradicinė. Pasakojimą sudaro pasimatymų su skirtingomis moterimis epizodai. Ši struktūra itin primena Charleso Bukowskio romaną „Moterys“, lietuvių prozoje panašią strategiją taikė Sigitas Parulskis romano „Trys sekundės dangaus“ fragmentuose „Iš Katalogo“. Tiesą sakant, pamačiusi, kad M. Sauka renkasi tokią chrestomatinę vyriško pasakojimo apie moteris strategiją, pajutau įtarumą. Tačiau patetikos ir primityvaus seksizmo, kurio kupinas S. Parulskio katalogas, kuriame moterys regimos kaip radikalus Kitas („Moterys yra tokie sutvėrimai, kurie labiau tamsos nei šviesos“, „Trys sekundės dangaus“, p. 159), M. Saukos kūrinyje (beveik) nėra. Ir tai teikia viltį, reabilituoja lietuvių vyrų literatūrą. Kitaip tariant, parodo, kad kai nori, vyrai irgi sugeba sukurti adekvačių moterų veikėjų.
Mykolas ir jo sutinkamos moterys savo psichologija, elgesiu yra daug labiau panašūs, nei skirtingi. „Kambario“ pasakotojas infantilus, juokingas, keistas. Infantiliai keistos ir jo sutinkamos moterys. Logiška: panašus traukia panašų. Su infantilumu sieju ir Mykolo pasirinkimą susitikinėti su jaunesnėmis moterimis, nes jaunesnės atliepia paties vidinį vaiką. Kita vertus, ir pasakotojas Mykolas, ir jo sutinkamos moterys yra individualizuoti. Dauguma moterų turi savo veiklą, lūkesčius, gyvenimus, į kuriuos Mykolas dažnai tiesiog „neįsirašo“. Prozininkas geras portretistas, sugeba užfiksuoti išorinio ir vidinio pasaulių ypatumus.
Ko Mykolas tikisi iš tinderio pasimatymų, ko jis ieško? Geras klausimas. Galbūt įkvėpimo: „tikras menas gimsta iš seksualinės įtampos“ (p. 12). O gal pramogos, galimybės pabėgti nuo savęs, pasijusti ne tik skulptoriumi, bet ir žmogumi: „Tai – mano meninis tyrimas. Tai – mano būdas patirti gyvenimą, šiaip jau palaidotą akmens, medžio ir putoplasto dulkėse“ (p. 14). Vienas dalykas tikrai aiškus: Mykolas tuo pat metu ir siekia artumo, ir bėga nuo jo. Nori atsiverti ir pažinti kitą, tačiau ir dangstosi, saugosi. Labai šiuolaikiškos įtampos, dauguma trisdešimtmečių tarp „Kambario“ veikėjų atpažins save.
Nauja, šviežia lietuvių literatūroje tai, kad nors M. Saukos personažas jaunoms merginoms mėgsta cituoti literatūros klasikus ir rodyti XX a. kino aukso fondo kūrinius, aukštosios kultūros tekstai jo nepadaro pranašesnio. Akivaizdu, realybėje klasikinių kūrinių siūlomi santykių ar apskritai jusliškumo modeliai neveikia. Daug geriau už savo pasimatymų partneres apsiskaitęs, pats meną kuriantis Mykolas romantiniame pasaulyje yra ne donžuanas ir ne humbertas humbertas, ir net ne dvasingas kenčiantis S. Parulskio desantininkas, o sutrikęs, pasimetęs ir tuo visai nesimėgaujantis vyras. Menas neišgelbsti ir nepakylėja. Menininkas nėra išrinktasis, išskirtinis. M. Sauka, pats būdamas menininkas, šią idėją suformuluoja nuoširdžiai, o ne flirtuodamas.
Didžiausias „Kambario“ trūkumas atsiskleidžia, jei vertiname kūrinį kaip romaną, t. y. jei vertiname romano žanro kontekste. „Kambarys“ nėra itin pavykęs romanas, nes trūksta intrigos, siužetinės įtampos. Ir bent vienos šalutinės linijos, kuri taptų atsvara, suteiktų galimybę į pasimatymų liniją pažvelgti kitaip, naujai. „Kambario“ siužetas nušaunamas anksčiau, nei užsimezga. Įpusėjus skaityti romaną veidai, vardai, situacijos pradeda kartotis, painiotis. Apima nuobodulys. Labai tinderiška patirtis, tačiau romanui mažai ką gero duoda. Didžiausias „Kambario“ privalumas: akivaizdi ir nuoširdi pastanga apie jausmus bei vyrų ir moterų santykius kalbėti be vyrų literatūrai būdingo lėkšto patoso, susireikšminimo ir seksistinių štampų. Ir dar humoro jausmas, smagūs palyginimai, atpažįstamos mikrosituacijos: „Filmas dar nepasibaigęs, kai pajuntu, kad kažkas įlipo į lovą ir mes gulime jau trise. Nedidelis luošas sutvėrimas, jaučiu jo šilumą ir svorį. Karbunkulas. [...] Atsimerkiu ir matau jos katiną, seną, šašuotą katiną išvarvėjusia akimi ir pagiežingu snukiu, jis, kriokdamas garsiai kaip garinis puodas, nagais purena antklodę kojūgalyje“ (p. 69).
