Šauksmas į tarpgalaktinį Kristų
„Tarpgalaktini Kristau“ (Intergalactic Christ) – žodžiai, nuskambantys 1996 m. sausio 15 d. pasirodžiusio britų elektroninio roko grupės „Babylon Zoo“ singlo „Spaceman“ („Astronautas“ arba „Kosmoso žmogus“) priedainyje. Tarytum futuristiniam filmui kurtoje tamsių spalvų sarkazmo ir maišto sklidinoje dainoje, kurios stilistikoje jaučiama Davido Bowie įtaka, „Babylon Zoo“ kritikuoja vis dar įsišaknijusį provincialumą, rasistines ir homofobines įtampas, įkūnijamas „fašistinės simbolikos“ rinkimuose. Po ramiai atliekamų kritikos eilučių pereinama prie emocionalesnio dainavimo, o po šio eina išlaisvintas energingas priedainis – „Kosmoso žmogau, / Visad norėjau, kad nukeliautum ten, / į kosmosą, žmogau“ (vartojamas žodžių žaismas spaceman ir space, man) ir „Tarpgalaktini Kristau“. Motyvas kartojamas ir pačioje dainos pradžioje, ir pabaigoje. Siaura, tarytum pykinanti karuselė žemiška būtis (vaizdo klipe – klaustrofobiją kelianti požeminė patalpa) supriešinama su erdvia, atvira kosmine erdve (vaizdo klipe per priedainį – erdvus kraštovaizdis, atsiveriantis nuo plynaukštės dykumoje). Ir žemiškas Dievas, ne jungiantis („Mes perskirti ugnies, / Tai kur tavo Dievas?“), o kaip tik skiriantis skirtingas rasines, etnines ir konfesines grupes – kiek primena Babelio mitą, – galbūt jis priešinamas su kosminiu Kristumi, viršum žmonijos anapus laiko iškylančiu etiku, aprėpiančiu protu nesuvokiamus kosmoso tolius. Singlas sulaukė netikėtos sėkmės, pakilo į pirmąją vietą ir ten ilgai išsilaikė ne tik anglakalbėje Jungtinėje Karalystėje, bet ir Lietuvoje, nemažai kitų Europos šalių. Kadangi kiti grupės kūriniai nepatyrė nė dalelės tokios šlovės, „Babylon Zoo“ galima laikyti vienos dainos riteriais – ir iki šiol Lietuvoje šį kūrinį žino dažnas.
Daina, mano pirmąkart išgirsta 1996 m., skambėdavo vis dažniau – dėl neseniai vykusių rinkimų Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Austrijoje ir juose triumfuojančių fašizoidinių politinių jėgų. Paskutinįkart ryškiai suskambo paaiškėjus JAV rinkimų rezultatams, surezonavusiems su įtraukaus naujos valdančiosios koalicijos formavimo aktualijomis Lietuvoje. Daina, nepraradusi aktualumo, savo energingumu apvalanti nuo svetimos (amerikiečių) ir savos (lietuvių) gėdos. Išskrisk į kosmosą, žmogau, pakilk virš savo ir taip susitraukusio pasaulėlio, dar labiau dildinamo dešiniųjų populistų bangų. Taip, labai suprovincialėjai, jei tiki, kad politiniu mesiju bus ne kartą nepagarbą moterims žodžiais ir poelgiais demonstravęs, rasistinius ir ksenofobinius tropus, sąmokslo teorijas platinęs ir per plauką nenuteistas politikas, betikintis, kad atsitraukimas nuo pasaulio reikalų padarys Amerika labiau didžią. Arba manantis, kad savanaudiškumas išspręs rimtas socialines problemas šioje šalyje, net jei jos buvo nepakankamai sprendžiamos dabartinės administracijos. Šalyje, kurioje dar prieš 160 metų juodaodžiai buvo beteisiai vergai, o prieš šimtmetį vykdavę afroamerikiečių pogromai ir linčo teismai. Arba jei tiki tuo, kuris kurstė neapykantą žydams ir oponentus gąsdino, kad įskųstų atėjūnams Lietuvos okupacijos atveju ir grąžintų mirties bausmę. Šalyje, kurioje kadaise nacių okupantai ne be vietinių pagalbos „efektyviausiai“ visoje Europoje išsprendė Galutinį žydų klausimą. Tokių ir Dievas negali būti neprovincialus. Be to, vis blogėjanti padėtis Ukrainos fronte ir niūrios tendencijos kitąmet, žiaurus karas Gazoje, kuriam taip pat pabaigos nematyti, – visa tai negali nejaudinti. Nes norėtųsi, kad ateities kartos gyventų gerokai geresniame ir teisingesniame pasaulyje, juk nuo to priklauso, kiek ilgai galėsime būti Žemės gyventojai, kiek ilgai mūsų kuriamas grožis ir idėjos turės vartotojų, tęsėjų ir puoselėtojų.
Neprisivejantys laiko dvasios
Tiek JAV, tiek Lietuvoje krikščionys sudaro itin gausią daugumą (Lietuvoje, anot 2021 m. surašymo, beveik 80 %, JAV – apie 70 %), tad nors nė viena neturime valstybinės religijos ir sekuliarėjame, iš esmės esame krikščioniškos visuomenės. Taip pat ir straipsnio antiherojai būsimasis JAV prezidentas ir Lietuvos valdančiosios koalicijos narys yra su šia religija glaudžiai susiję (kiek pasisekė rasti informacijos, vienas yra nepraktikuojantis krikščionis, o kitą viešai užstojo žymus pranciškonų dvasininkas). Jei dar atsižvelgtume į krikščioniškoje kultūroje užaugusius, į Dievą netikinčius krikščionis ar tiesiog kultūrinius krikščionis – reikšmingas krikščioniškas klodas dar akivaizdesnis. Deja, nepaisant Jėzaus dviejų tūkstantmečių senumo priesako vienam kitą mylėti, su krikščionimis siejama tiek daug neapykantos, smurto ir veidmainystės, įskaitant ir pastarąjį šimtmetį, kad savaime kyla klausimas, kiek tai užprogramuota religinių bendruomenių, bažnyčių, ankstyvųjų krikščionybės veikėjų ar net paties Jėzaus Nazarėno. Ir kur čia kaltas tikėjimas, o kur – sunkiai palenkiama žmogaus prigimtis? Vis dar gausybė kognityvinio disonanso šiais laikais tarp meilės, gailestingumo ir neapykantos, žiaurumo po krikščionybės šydu – ar tai būtų rusiškasis mesianizmas, tapęs vienu iš putinizmo bruožų, karo nusikaltimus ir atvirą imperializmą teisinantis kova už krikščionybę, ar neseniai buvusios Jugoslavijos griuvėsiuose rusenęs karas, palikęs masines kapavietes Srebrenicoje, ar vietinių krikščionių palaikytas ir vykdytas genocidas Ruandoje.
Tai tik keli baisiausi neseni pavyzdžiai, niekaip nederantys su meilės artimui religija. Arba jau anksčiau minėtas antisemitizmas, ne kartą ir nuo seno kurstytas kunigų, pastorių ir popų ir prasiveržęs per pogromus ar etninius valymus Vakarų ir Rytų Europoje, o atgrasiausią veidą parodęs per Antrąjį pasaulinį karą Trečiajame reiche ir jo okupuotuose kraštuose. Antisemitizmas, kuriam nepakantus turėtų būti kiekvienas lietuvis ir kurio ekstremaliausiai formai drąsiai priešinosi nedidelė Lietuvos visuomenės dalis, apdovanotieji Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir Pasaulio tautų teisuolio titulu, kai kita visuomenės dalis grobstė ištuštėjusių žydų namų turtą, būdami kunigais krikštijo žydų vaikus ir po to iškart perduodavo budeliams (nes dabar naujieji krikščionys turi viltį amžinajam gyvenimui), tylėjo iš sakyklų, kai pamiškėse buvo naikinami vietiniai, o dar kiti stojo į batalionus ir prisidėjo aktyviai. Ir didžiausioji dalis tylėjo. Kaip ir tylėjęs Dievas, ne vieno autoriaus panaudotas motyvas poholokaustinėje literatūroje. Nutilo ir Kristus, nes jo dar prieš du tūkstantmečius byloti žodžiai apie socialinį teisingumą tuomet neteko galios.
Skaitant Naująjį Testamentą šių laikų dvasia daugelį turėtų apimti dviprasmiški jausmai. Viena vertus, – ir tai ilgus šimtmečius krikščionybei bus rimtas kaltinimas, – Jėzaus mokyme nerasime vergijos, kaip socialinės praktikos, pasmerkimo. Arba epizodas, aprašytas Evangelijoje pagal Morkų, kur netyroms dvasioms leido be jokios prasmės pražudyti du tūkstančius protaujančių gyvūnų. Kita vertus, atsižvelgus į tų amžių socialinę sanklodą negali nestebinti, kaip smarkiai žemiškasis Kristus pralenkė laiko dvasią, dar prieš du tūkstantmečius mokydamas žvelgti gerokai plačiau nei savo kiemas ar artimiausių gentainių ir geradarių interesai. Nors gyveno pasaulyje, kuriame dažnas kovojo tik už savo ir savo genties išlikimą, o karai tarp genčių, dar žiauresni ir piktesni už Sabaoth dievai ir dvasios, neretai reikalavę žmonių aukų, kitur buvo norma.
Nuo tų laikų reikšmingai paaugome, tačiau Jėzaus Idėja mylėti priešą ir linkėti jam gero, nors paplitusi po pasaulį, taip ir liko įgyvendinama tik labai mažai žmonijos daliai. Net ir apaštalas Paulius, užtikrinęs, kad krikščionybė išlaikytų nepalankų požiūrį į moteris, anuomet buvo didelis inovatorius, universalizavęs Jėzaus mokymą ir taip sudaręs prielaidas jam tapti pasauline religija ir etiniu standartu, traukusiu žmoniją iš provincialumo, parapijizmo tamsos. Vis dėlto mes ir XXI a. gyvename trumparegiškai, paprastai jausdami pareigą tik siaurai grupelei – šeimai, bičiulių ratui, miestui, geresniu atveju tautai; angliškai tai vadinama parochial loyalties (parapijizmu). Turėdami siaurą žvilgsnį ir trumparegiškai veikdami neprisidedame prie žmonijos ir apskritai planetos ilgesnio išlikimo. O štai krikščionybė – vienas ankstyviausių pavyzdžių, kaip tas parapinis – šeimyninis ar gentinis – šališkumas buvo griaunamas. Net jei neilgai trukus, judėjimui iš persekiojamos vienišos judaizmo sektos išaugus į autoritetingą globalią religiją, artimo meilės, gailestingumo ir dvasingumo idėjos buvo imtos interpretuoti itin selektyviai ir veidmainiškai.
Matant, kokias klaidas ėmė daryti krikščionys, per vieną kartą Romos imperijoje iš taikingų ir persekiojamų atstumtųjų tapę agresyviais ir persekiojančiais atstumiančiaisiais, ir tai, kad krikščioniškajame ir pokrikščioniškajame pasaulyje išlikę tiek neapykantos kitoniškumui, ryški skirtis tarp mes ir jie, gali kilti emocinis klausimas, ar, nepaisant visų gerų ir aktualumo neprarandančių idėjų žmonijai iš Kalno pamokslo ir kitų Jėzaus žodžių ir atmetus krikščionišką soteriologiją, kurią žada krikščionybė, ši institucionalizuota religija žmonijai atnešė daugiau gero ar blogo. Deja, neturime tikros kontrolinės grupės, kuri leistų palyginti, kaip mūsų bendražmogiška civilizacija atrodytų, jei krikščionybė nebūtų išplitusi arba būtų išplitusi visai kitokia forma. Viena aišku – be jos išplitimo karų ir žiaurumų bent Europoje būtų buvę dar daugiau. Tiesa, žiaurumo ir karų buvo užtektinai, tačiau tai veikiau ne dėl, o nepaisant Jėzaus mokymo išplitimo. Tereikia prisiminti nuožmias skandinavų vikingų, lietuvių, kuršių, germanų ir kitas gentis, kurios puldinėjo kaimynus ir plėšikavo, galvodamos tik apie savo gentainių gerovę.
Kad ir kyla pagunda romantizuoti žilą praeitį, krikščionybė, ypač per pirmuosius dvylika amžių, pasinaudodama turtingu helenizmo substratu, o vėliau – ir moksliniais persų ir arabų laimėjimais, gerokai šovė į priekį socialinio išsivystymo srityje, lyginant su neapkrikštytomis žemėmis. Nors būta daug pasibjaurėtinų ekscesų, tokių kaip kryžiaus žygiai, tarpkonfesinės pjautynės bei brutalūs kitatikių persekiojimai, ir visa – tikėjimo vardu, tarp tų laikų mąstytojų ir scholastų pastebimas spartus tolimas nuo tribalizmo, kol galop ne be krikščioniškojo mokymo apie socialinį teisingumą indėlio buvo paskleistos Apšvietos idėjos. Kita vertus, kad ir kokios atrodytų pagavios krikščioniškos idėjos, vis dar tiek daug neapykantos, kai turėtume pagaliau solidariai stoti vienas už kitą mūru prieš mūsų gerovei iškylančias negandas – ar tai būtų klimato kaita, žmonijos užsuktas masinis rūšių išnykimas, ligos, terorizmas, prievarta, skurdas ar karai. O kur dar rūpestis dėl ne tik savos rūšies, savo planetos, kuriai mūsų aštuoni milijardai, turintys milžiniškus poreikius, užkrovė nepakeliamą naštą?
Tarpgalaktinis Kristus? O gal Geroji Idėja nepakankamai pasklido, jei vis dar priešinama meilė sau ir kitam, nors tik nuo altruizmo priklausys, kiek ilgai mūsų rūšis išliks. Žmonija gerėja ir nors Kristus dar nėra tarpgalaktinis, nebėra ir tautinis ar rasinis. Gal tiesiog Jėzus į pasaulį atėjo per anksti – esu įsitikinęs, kad, gimęs šiais laikais, jis drąsiau reikalautų socialinio teisingumo ir savo etika ir laiko dvasios pranokimu nustebintų net progresyviausius jo mokymą į šiuos laikus ekstrapoliuojančius krikščionis – kosminis Kristus. O gal kalti ir Kristaus sekėjai, jį sudievinę ir taip padarę tolimu, nepasiekiamu idealu? Kosminis Kristus, kaip ir anuomet, turėtų daugiausia laiko praleisti bergždžiai mokydamas apie artimo meilę. Įtūžtų ant įtikėjusiųjų žmogaus nebaudžiamumu dėl ekologinių nusikaltimų, mokymas jau siektų ne išrinktosios tautos, ne žmonijos, o viso pasaulio su savo biologine įvairove išganymo. Tačiau daugybės jo sekėjų ribotumas taip ir palieka Jėzų nublokštą į praeitį, kurį tenkina, kad mylime į save panašų artimą, nes taip jaučiamės palypėję moralės laipteliu aukščiau nuo egoistų. Geriausiu atveju toks Jėzus pildo jų norus, daro stebuklus, guodžia, bet dėl jo tikintysis neįgyja daugiau atjautos, atlaidumo, noro ir ryžto tapti geresniam, gyventi pagal Dievo karalystės idealus. Kaip interviu aiškino vienas dievobaimingumu garsėjančio Kukluksklano riteris: „Mylėti artimą – tai mylėti saviškį. Juodieji, žydai ir katalikai mums ne artimieji.“ Kas paneigs, kad galimas ir toks Kalno pamokslo interpretavimas. Tokiu atveju gali atrodyti, kad Europoje ir Šiaurės Amerikoje vėl į madą sugrįžtantys klaustrofobinis nacionalizmas ir trumparegiškumas – savaime suprantami.
Daina prezidento inauguracijai
Tuo metu, kai rašomos šios eilutės, didelė dalis žmonijos, galima sakyti, tebegyvena taip, tarytum nebūtų išgirdę Kalno pamokslo, rūpindamasi savo mažais gyvenimais. Tik šen bei ten, dažniausiai didesnių sukrėtimų akivaizdoje, viešojoje erdvėje pasklinda gerųjų memų apie būtinybę žmonijai vienytis, neapykantos, savanaudiškumo pražūtingumą. Visuotinio gėrio užkratas sklinda lėtai, nors norisi tikėti, kad, blaškymaisi ir žingsniai atgal, kaip matome nesenuose įvykiuose JAV ir nemažoje dalyje Europos valstybių, nebus pražūtingi žmonijos ir planetos ateičiai. Nepaisant miriado Jėzaus ir kitų prieš jį ir po jo skleistų idėjų, dariusių ir darančių žmoniją geresnę, šalia vis dar plyti daug tamsos, taip pat ir ten, kur jos jau turėtų būti mažiausia, – itin aukšto socialinio išsivystymo šalyse, kur dar nesugiję randai po skaudžių pamokų, liudijančių, į ką gali išvirsti radikalus parapijizmas ir abejingumas, neapykanta kitam. Tamsos, uždengiančios dangų su Apšvietos idealais, besikėsinančios į liberaliosios demokratijos vaisius. Kviečiančios mus susitaikyti su cinizmu. Ir tuomet turime pasaulį kaip karuselę, iš kurios norisi išlipti. Sūpavimą, nuo kurio ima šleikštulys, kaip Jeano-Paulio Sartre’o romane „Šleikštulys“.
Maždaug tuo pat metu, kai „Spaceman“ sukaks 29 metai, JAV prezidentu ketveriems metams bus prisaikdintas Donaldas Trumpas. Pagalvojau, kad tądien ši daina puikiai tiktų oficialiame inauguracijos grojaraštyje, gal net iškart po JAV himno. Glaustos ir lengvai atliekamos pasikartojančios mizantropinės eilutės po priedainio „Aš jus visus nužudžiau“ kaip tik derėtų Trumpui ir J. D. Vance’ui. Ir didesnei daliai būsimos kiberpankinės JAV administracijos. Tiktų ir kai kuriems „Nemuno aušros“ nariams. JAV atveju – juo labiau dėl to, kad inauguracijoje neabejotinai dalyvaus ir Elonas Muskas, kuriam numatomos aukštos valstybinės pareigos ir kuris su savo astronautikos bendrove išties galįs nuskraidinti žmogų į kosmosą. O kosmose pabuvojusieji – tiek antisemitai, tiek seksistai, tiek tebemąstantieji mažais masteliais – galėtų įsitikinti mūsų planetos nepakeičiamumu, trapumu ir geriau suvoktų, kad visi esame tos pačios Žemės gyventojai ir kad tai įpareigoja mus vieniems kitais rūpintis ir vieniems kitus atjausti.
