Laiškai iš Raudondvario

 

Šiame straipsnyje nagrinėjamas Raudondvario (Kauno r.) grafo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus (1801–1866) vyriausiojo dvarų valdytojo, sekretoriaus, archyvaro Konstantino Ralcevičiaus (apie 1825 – po 1870) susirašinėjimas su tėvu Motiejumi Ralcevičiumi (m. 1863), grafo namų Vilniuje, Trakų gatvėje, valdytoju ir prižiūrėtoju. Pagrindinis šaltinis, kuriuo remiamasi straipsnyje, – Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi laiškai (LVIA, f. 716, ap. 1, b. 88), parašyti lenkų kalba ir siųsti į Vilnių iš pagrindinės grafo rezidencijos – Raudondvario bei dab. Baltarusijos teritorijoje buvusios rezidencijos Vialos, taip pat – Žiežmarių, Nemėžio, Peršajų (kur irgi buvo grafo B. E. Tiškevičiaus valdos). Tyrinėjant laiškus, kaip biografinių duomenų šaltiniai pasitelktos Raudondvario ir Babtų katalikų bažnyčių metrikų knygos, LVIA, f. 716 (Tiškevičiai) medžiaga (išlaidų ir pajamų knygos, darbuotojų knygelės ir kt.). K. Ralcevičiaus laiškai tėvui nagrinėjami naudojantis mikroistorine prieiga, daug dėmesio skiriama buičiai, tarpasmeniniams santykiams.

 

Biografiniai duomenys: Ralcevičiai, Šulcai, Zavadzkiai

 

Raudondvario grafo B. E. Tiškevičiaus dvare tarnavo ne tik nemaža dalis vietinių miestelio ir aplinkinių kaimų žmonių, bet ir atvykėliai iš tolimesnių kraštų, pavyzdžiui, Dresdeno (orkestro muzikantai), tuometinės Minsko gubernijos. Vienas tokių buvo K. Ralcevičius, kilęs iš Naugarduko apskrities Palanečkos parapijos, kilmingas, katalikas. Kaip rašoma jo priešsantuokinėje apklausoje, Raudondvario apylinkėse apsigyveno apie 1847 m., K. Ralcevičiaus tėvai – Motiejus ir Karolina iš Mertensų Ralcevičiai. 1857 m. Raudondvario dvaro tabelio lentelėje K. Ralcevičius priskirtas padaliniui, administravusiam daugelį grafo valdų. Per 1862–1863 m. sukilimą apkaltintas, kad nepranešė caro valdžiai apie sukilėlius, besislapstančius miškuose, suimtas, ištremtas, jo dvaras konfiskuotas.

Kalbant apie K. Ralcevičiaus šeiminę padėtį, 1855 m. Raudondvario bažnyčioje jis vedė 1852 m. mirusio įtakingojo grafo ūkvedžio (szafarz), bajoro Stepono Zavadzkio dukterį Mikaliną (1833–1906). Santuoka, atrodo, buvo laiminga, tai liudija užuominos vyro laiškuose tėvui. Pora susilaukė ne vienos atžalos, deja, ne visi vaikai išgyveno. 1856 m. rugsėjo 13 d. datuotame laiške tėvui iš Raudondvario K. Ralcevičius praneša apie sūnaus gimimą: „Praeitą pirmadienį, tai yra rugsėjo 10 d., penkios minutės po aštuonių ryto, mano Misiutka po dešimties valandų skausmų ir kančių laimingai pagimdė man sūnų, kuris tik ir laukia savo Senelio ir Močiutės palaiminimo, kad išaugtų, Dievui panorėjus, padoriu žmogumi.“ Deja, šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti – Benedikto (matyt, grafo garbei) vardu pakrikštytas kūdikis nuo 1859 m. laiškuose nebeminimas. 1857 m. rugpjūčio 19 d. datuotame laiške tėvui iš Raudondvario K. Ralcevičius rašo apie sūnaus Stanislovo gimimą: Mikalina „padidėjusi kaip laivas, dar vaikšto, bet jau labai pūškuoja [...]“. 1858 m. gegužės 13 d. datuotame laiške iš Raudondvario dar minimi abu K. Ralcevičiaus sūnūs: „Mano Mikalina taip pat sveika, kaip ir Benedisius. Stasekas betgi, vargšelis, labai kentėjo, nes kažkur susigavo galvos ir veido rožę, bet dabar jau geriau jaučiasi.“ 1858 m. liepos 14 d. laiškas iš Raudondvario atskleidžia, kad ligos vis kamuoja Ralcevičių šeimą: „Mikalina mano ne visai sveika, ir berniukai negaluoja. Benedisius karščiuoja, o tai greičiausiai yra padarinys karštligės (febry) ar dantų dygimo, o Stasius kenčia po skiepo nuo raupų.“ 1860 m. balandžio 10 d. laiške iš Raudondvario užsimenama apie Mikalinos nėštumą, taip pat ir gegužės 17 d. laiške. O štai lapkričio 16 d. laiške iš Raudondvario jau minimi „mano Misia ir berniukai mano“, vadinasi, vaikas jau buvo gimęs. 1862 m. krikštijamas tų metų rugpjūčio 25 d. Raudondvario dvare gimęs Konstantino ir Mikalinos Ralcevičių sūnus Bronislovas Motiejus, krikštynose dalyvavo vaiko senelis Motiejus Ralcevičius, Felicija ir Albertas Šulcai, Marija Zavadzka (Mikalinos sesuo).

K. Ralcevičiaus tėvas Motiejus gyveno Vilniuje ir prižiūrėjo grafo B. E. Tiškevičiaus namus, taip pat vykdė įvairius pavedimus (ką nors nupirkti, atsiųsti, priimti svečius ir kt.), apie tai dažnai užsimenama laiškuose. Motina Karolina su kitais šeimos nariais gyveno Vareikonių dvare prie Babtų. Ten pat gyveno ir K. Ralcevičiaus svainis Albertas Šulcas, vedęs Konstantino seserį Feliciją (apie 1827–1885).

Panagrinėjus Babtų katalikų bažnyčios metrikų knygas paaiškėjo, kad Šulcų šeima Vareikonių dvare gyveno, kaip galima spėti, nuo maždaug 1854 m. (ten persikraustė iš Vaidžiuliškių, Bagaslaviškio parapijos), tuomet minimos dviejų šeimos vaikų (septynmečio Vitoldo ir šešiamečio Karolio) mirtys. 1854 m. liepos 29 d. datuotame laiške tėvui iš Raudondvario K. Ralcevičius rašo: „Brangiausias mano Tėti! Išsipildė tavo nuojauta – Vitoldas užvakar 10-ą vakaro atidavė Dievui sielą. Karolis taip pat blogai jaučiasi ir Johasė susirgo. [...] į Vareikonius tuoj važiuosiu kelioms valandoms, žinau, kad nepaguosiu, bet bent jau kartu paverksime [...].“ Iš užuominų ankstesniame laiške galima numanyti, kad vaikai mirė per choleros epidemiją.

Vareikonių dvare gyveno ir K. Ralcevičiaus brolis Stanislovas, sirgęs džiova. Laiškuose dažnai išsakomi nuogąstavimai dėl jo sveikatos, aprašoma gydymo eiga, tačiau, nepaisant visų pastangų ir konsultacijų su gydytojais, 26 metų sulaukęs S. Ralcevičius 1856 m. mirė ir buvo palaidotas Babtų parapijos kapinėse. Džiova 1859 m. Vareikonių palivarke pakirto ir Julijoną Šulcą, 18 metų jaunuolį, galima spėti, Alberto Šulco sūnų, brolį ar kitą giminaitį.

Alberto ir Felicijos Šulcų šeima buvusi gausi. 1855 m. rugsėjo 13 d. datuotame laiške iš Raudondvario K. Ralcevičius tėvui praneša apie anūkės Sofijos, tikriausiai Felicijos dukters, kuri yra „labai panaši į motiną“, krikštą. 1856 m. Babtų bažnyčioje pakrikštyta Vareikonių palivarke gimusi dukra Elena Juzefa (jos krikštynose, be kitų, dalyvavo senelis Motiejus Ralcevičius ir grafo patikėtinis Kaune Feliksas Pobojevskis), 1862 m. ten pat gimė dukra Jadvyga Eleonora (Pacevičienė, m. 1910 Kaune), o 1863 m. jau Babtyne minimi gimę Jonas Motiejus Ignotas ir Jadvyga. Babtyne 1865 m. gimė ir sūnus Konstantinas Stanislovas Kazimieras (m. 1909). Berniuko krikštynose, be kitų, taip pat dalyvavo F. Pobojevskis.

1869 m. Babtų parapijoje, Babtyne, nuo karštinės mirė K. Ralcevičiaus svainis A. Šulcas (64 metų), palikdamas našle Feliciją ir našlaičiais vaikus: sūnus Joną ir Konstantiną, dukras Sofiją, Stefaniją (m. 1932 Kaune) ir Jadvygą. Palaidotas Babtų parapijos kapinėse. Tais pačiais metais neilgai trukus nuo karštinės mirė ir A. Šulco uošvė, K. Ralcevičiaus motina Karolina (74 metų), paliko sūnų Konstantiną ir dukrą Feliciją. Ji taip pat buvo palaidota Babtų parapijos kapinėse, o jos vyras Motiejus mirė dar 1863 m. ir buvo palaidotas Vilniuje, Bernardinų kapinėse.

Iš K. Ralcevičiaus laiškų tėvui galima numanyti, kad Ralcevičių šeimos santykiai buvo nuoširdūs ir artimi, nors M. Ralcevičius ir gyveno Vilniuje, atskirai nuo žmonos ir vaikų. Tarnybinės pareigos reikalavo nuolat gyventi mieste, o Vareikoniai kaip gyvenamoji vieta šeimai, matyt, pasirinkta ne tik dėl nedidelio atstumo iki Raudondvario, bet ir dėl sveikatos sumetimų.

 

Amžininkai: nuo gėlių daigų iki neištikimybės

 

K. Ralcevičiaus laiškai tėvui Motiejui, parašyti smulkiu, kaligrafišku braižu, dažnai – ant laiškinio popieriaus su įspaustu laivo vandenženkliu, suteikia daug įvairios informacijos apie grafo B. E. Tiškevičiaus dvaruose vykusį gyvenimą. Kadangi laiškų adresatą ir adresantą siejo, kaip galima numanyti, besąlygiškas pasitikėjimas ir tėvo ir sūnaus meilė, kalbama labai atvirai ir su visomis detalėmis. Būtų galima išskirti keletą svarbiausių laiškuose figūruojančių temų. Tai – ūkiniai, finansiniai klausimai, susiję su grafo turtu; artimųjų sveikata, ligos, gydymasis, gimimai ir mirtys. Įdomios užuominos apie K. Ralcevičiaus amžininkus – gimines, pažįstamus, žmones, su kuriais kartu tarnavo ir kt. Tai suteikia galimybę giliau pažvelgti į dvaro kasdienį gyvenimą ir žmonių ryšius.

Greta žinių apie šeimos narius ir gimines dažnai minimi Raudondvario dvaro ir kitų B. E. Tiškevičiaus valdų tarnautojai. Andrzejus Beuermannas, Raudondvario dvaro sodininkas, minimas 1857 m. rugpjūčio 12 d. laiške iš Raudondvario, kur K. Ralcevičius tėvo prašo dvaro tarnautojui Leonardui perduoti, jog „Beuermannas šiuo metu atsiųsti jo pageidautų ananasų negali, bet truputį luktelėjus, kai daugiau bus prinokusių, su kaupu jo norą išpildys“. Matyt, kalbama apie vaisius iš Raudondvario dvare įrengtos ananasinės. Taigi, Raudondvario dvare sunokinti ananasai buvo ne tik naudojami rūmų virtuvės reikmėms, bet ir supakuoti keliaudavo į Vilnių bei kitur. A. Beuermanno sritis buvo ne tik vaisiai, uogos, bet ir gėlės. 1860 m. kovo 17 d. laiške iš Raudondvario rašoma, kad ponas Beuermannas daigų dar negali atsiųsti, nes „piliarožės ir braškės dar po sniegu, ir galbūt už dviejų ar trijų savaičių galės atsiųsti“. Taip pat augalų pageidavusiam ponui Rimšai perduodama, kad „hiacintų sodinimo laikas yra rugpjūtis“, o „dėl siunčiamų gvazdikų, jeigu kuri veislė nepatinka, tai Beuermannas mielai atsiųs pamainą, nes turi gvazdikų labai gražią kolekciją, tik daigai dar turi paūgėti“.

K. Ralcevičiaus laiškuose minimas ir ilgametis Raudondvario dvaro kuchmistras Ignacy Szychas. 1858 m. gegužės 13 d. laiške iš Raudondvario rašoma, kad I. Szychas kartu su K. Ralcevičiumi ir S. Matańskiu lydėjo grafą ir ponią grafienę¹ savaitės trukmės išvykoje į Prūsiją, Karaliaučių. 1859 m. kovo 5 d. laiške minima I. Szycho atsiųsta statinė briedienos pekenfleišo², skirta gabenti į Žiežmarius; Konstantinas prašo tėvo liepti statinę padėti šaltoje vietoje, pavyzdžiui, vazaunėje³, ir kasdien ją apversti, kad mėsa nuolat būtų apsemta mirkalo. Taigi, dvaro kuchmistras ruošdavo maisto atsargas iš grafo medžioklės laimikių. Kalbant apie dvaro virtuvę, 1857 m. liepos 27 d. laiške iš Vialos užsimenama ir apie virėją Adamą Kaczanowskį, kuriam „ir vėl stipriai suskaudo kojas, tai jį jau seniai kamuoja, tad, paliepus grafui, dabar jis grįžta į Raudondvarį [...]“.

Svarbus buvo dvaro ekonomas Janas Michałowskis. 1861 m. kovo 3 d. laiške iš Raudondvario rašoma: „Michałowskis davė man sąrašą pirkinių, reikalingų šiems metams vaistinėlei, pažymėtos kainos, kokiomis galima tuos produktus nupirkti Aleksote.“ M. Ralcevičiaus prašoma palyginti jas su kainomis Vilniuje, nes grafas liepęs pirkti ten, kur pigiau. J. Michałowskis buvo atsakingas už tai, kad maisto atsargos nedingtų: „Vakar po pietų brika buvo atgabenti pirkiniai vaistinėlei, kuriuos pagal sąrašą patikrino Michałowskis ir rado viską vietoje“ (K. Ralcevičiaus laiškas tėvui, 1858 m. gegužės 31 d., Raudondvaris).

Laiškuose netrūksta ir labai asmeniškų detalių. Mikalinos sesuo Ludgarda Zavadzka buvo taip pat ištekėjusi už Raudondvario dvaro tarnautojo, muzikanto, taip pat ir arklidžių prievaizdo, bajoro Juozapo Makarevičiaus. 1856 m. pora susilaukė dukters, 1857 m. gimė sūnus Mykolas, 1862 m. lapkritį – dukra Sofija Juzefa. Tačiau 1861 m. vasario 7 d. K. Ralcevičiaus laiške tėvui iš Peršajų – liūdnos žinios: „Pirma, vargšelis Anichinis⁴ sausio 31 d. 4 val. ryto persikėlė į amžinybę, o antra, kad nelaimingas Juozapas Makarevičius, atskleidęs savo žmonos romaną ir įsitikinęs, kad yra išduotas, puolė į tokią neviltį, kad jam vos nepasimaišė protas.“ 1861 m. vasario 14 d. laiške iš Peršajų – papildymas: „Dar nežinau, kuo pasibaigė Makarevičių reikalas, kaip bebūtų, liūdna ir nelaiminga yra jo padėtis, kaip vyro.“

Iš B. E. Tiškevičiaus tarnautojų K. Ralcevičiaus laiškuose minimi (bent epizodiškai) gydytojai Janas Zmaczyńskis, Vladislovas Chmielevskis, Janas Gąsowskis, orkestro kapelmeisteris Florianas Miładowskis, kamerdineris Karolis Žukovskis, rachmistras Jonas Pudokas, orkestro muzikas Vincentas Kučinskis, dailininkai Aleksandras Sleńdzinskis ir Mykolas Hrebačas ir kiti.

Žinoma, K. Ralcevičiaus laiškuose tėvui Motiejui dažnai iki menkiausių smulkmenų atsispindi grafo B. E. Tiškevičiaus paliepimai, pageidavimai ir grafų šeimos gyvenimas. 1855 m. rugpjūčio 10 d. laiške iš Žiežmarių prašoma tėvo nupirkti alyvos grafo naktinei lempelei, nes jau „visai pasibaigė atsargos“. 1856 m. balandžio 3 d. laiške iš Raudondvario užsimenama apie grafo, jau nesyk patyrusio artimųjų netekties skausmą, nuogąstavimus: „Visi mes sveiki, bet vargšas mūsų Grafas labai liūdi ir jaudinasi dėl kunigaikštienės Jabłonowskos⁵, iš kurios jau keletą savaičių nesulaukia žinių. Pripratęs prie nelaimių, Dievas žino, kokios mintys jam lenda į galvą [...].“ Tame pačiame laiške K. Ralcevičius dėkoja tėvui už atsiųstą teleskopą (lunetę), kurį vardadienio proga (kovo 21 d. – Benedikto vardadienis) padovanojo grafui. 1856 m. rugpjūčio 19 d. laiške iš Peršajų rašoma apie planuojamą grafo vilkų medžioklę Nemėžyje. Grafas B. E. Tiškevičius K. Ralcevičiaus laiškuose tėvui atsiskleidžia kaip labai racionalus, ūkiškas žmogus, kruopščiai tvarkantis savo finansus, kartu – ir dosnus, labdarys, bet visuomet pasitikrinantis, ar žmonėms, kurie prašo paramos, ji iš tiesų yra reikalinga.

Iš Raudondvario dvaro kasos išlaidų ir įplaukų knygų paaiškėjo, kad K. Ralcevičius, padedamas grafo, globojo našlaičiais likusius Zavadzkių vaikus, savo žmonos brolius ir seseris. 1861 m. kovo 17 d. laiške iš Raudondvario jis labai išsamiai aptaria tuomet trylikametės Marijos Zavadzkos padėtį: „[...] pats jau nebežinau, ką reikia daryti su Moška Zavadzka, kuri čia visiškai tinginiauja ir geriausią laiką mokslams tuščiai gaišta. Dėl to [...] kai tik nuslūgs vandenys ir keliai pasitaisys, nutaikęs gerą progą atsiųsiu ją Mielojo Tėčio malonei, su prašymu įtaisyti ją kokiame nors vienuolyne mokytis. Žinau, kad iš jos mokslininkės niekas nepadarys, bet bent jau, atiduota griežtai dorovinei vienuolių priežiūrai, [...] išmoks būtinus dalykus, pavyzdžiui, gerai skaityti, rašyti, truputį aritmetikos ir moteriškų darbų, o galiausiai pripras prie disciplinos. Paskui jau, manau, reikės ją atiduoti į kurią padoresnę krautuvę (magazyn) ir nukreipti jos vyresnių seserų pavyzdžiu.“ Laiške minima, kad merginai šie įgūdžiai reikalingi ateityje užsidirbti „duonos gabalėlį“ ir kad tėvai jai kaip pasogą paliko kelis šimtus rublių. Atrodo, kad K. Ralcevičiaus pastangos nenuėjo veltui. 1870 m. Raudondvario bažnyčioje 22 metų Marija Zavadzka iš Bajoriškių palivarko ištekėjo už bajoro Antano Slivinskio, 33 metų našlio iš Panemunės parapijos.

 

„Bučiuoju šimtąsyk Jo rankas ir kojas“

 

Gyvendamas Vilniuje ir prižiūrėdamas grafo namus, M. Ralcevičius ne tik sulaukdavo daugybės grafo pavedimų, bet ir įvairių sūnaus bei kitų artimųjų ir pažįstamų pageidavimų ir prašymų. Kartais stebina tų pavedimų pobūdis. Pavyzdžiui, 1856 m. gegužės 21 d. laiške iš Raudondvario prašoma tėvo nupirkti marčiai Mikalinai „vieną porą juodų paryžietiškų pirštinaičių pas Fiorentinį arba pas Helbingą, N 6 ¼ dydžio“. 1856 m. birželio 6 d. laiške iš Raudondvario rašoma: „Už atsiųstas per Karolį [...] pirštinaites Misiai labai dėkoju Brangiam Tėčiui. [...] Per išsiblaškymą vietoj N 6 ¾ parašiau N 6 ¼, todėl jos per mažos ir parsiunčiu jas atgal, Mikalina maloniausiai prašo pakeisti jas į didesnes, N 6 ¾ ar net 7.“ O štai 1856 m. kovo 16 d. datuotame laiške iš Raudondvario tėvo prašoma nupirkti „mažytes moteriškas žirklutes aštriais galais pas Tomaševičių mano Mikalinai“, greičiausiai manikiūrui darytis. 1861 m. vasario 7 d. laiške iš Peršajų K. Ralcevičius prašo tėvo nupirkti vaikišką knygelę su gražiais piešiniais (ne per brangią) ir pas Fiorentinį skardinę šviežios paryžietiškos pomados „mano Mikalinai“, maloniai kvepiančios, pavyzdžiui, našlaičių, jazminų aromato.

1855 m. sausio 29 d. laiške K. Ralcevičius prašo tėvo nupirkti jam pas Cymermaną cigarų: du pakelius „Regalia Flora“ ir vieną „Woadville“. 1855 m. gruodžio 14 d. laiške iš Raudondvario K. Ralcevičius rašo: „Keletą dienų kenčiu siaubingą danties skausmą, jį jau netrukus išraus. Girdėjau, kad pas Fiorentinį esama Pono Boto [Eau de Botot] vandens, stebuklingai malšinančio dantų skausmą. Jei tai tiesa, prašyčiau nupirkti mažą buteliuką tokio vandens.“ 1857 m. liepos 14 d. laiške iš Raudondvario K. Ralcevičius rašo tėvui: „Tėtuk mano mieliausias! Užvakar čia atvyko p. Fiedorovičius ir atvežė man liūdną naujieną, kad mano brangus Tėtis labai kenčia nuo nepakeliamo kojų skausmo. Negaliu sau dovanoti, kad savo menkaverčiais reikalais, gali būti, nemažai prisidėjau prie Tėčio kančių, nes ne dėl vienos smulkmenos turėjo Tėtis brangiausias bėgioti ir varginti savo skaudamas kojas.“

Be abejonės, tų „smulkmenų“ buvo itin daug. Koks dvaro gyvenimo, buities paveikslas atsiveria laiškų puslapiuose? Grafas B. E. Tiškevičius rūpinasi Raudondvario bažnyčios užbaigimu, koplytėlės (kapliczki) Vialoje įrengimu (perkamas smilkytuvas) (K. Ralcevičiaus laiškas tėvui, 1855 m. liepos 3 d., Viala). Kyla bėdų dėl Raudondvario bažnyčios varpų: „Varpai Raudondvario bažnyčios bokšte, nepaisant visų Anichinio pastangų, taip netikusiai įrengti, kad, nors lengvai įsisupa, vis dėlto skambėti nenori [...]“ (K. Ralcevičiaus laiškas tėvui, 1855 m. rugsėjo 13 d., Raudondvaris). K. Ralcevičius prašo tėvą surasti kokį nors mechaniką išmanantį žmogų ir atsiųsti jį į Raudondvarį. 1856 m. gegužės 9 d. laiške prašoma nupirkti reikmenų Raudondvario bažnyčios presbiterijoje esančioms kolonėlėms (balasek) paauksuoti, taip pat – miltelių, suteikiančių bronzos spalvą. 1859 m. vasario 23 d. laiške iš Peršajų rašoma, kad grafas norįs paaukoti Peršajų bažnyčiai komuninę, ir K. Ralcevičius prašo tėvą kreiptis į geriausią Vilniaus auksakalį pasitarti dėl kainos ir gamybos detalių.

Rūpintasi ne tik bažnyčių įrengimu, bet ir savo buities gerinimu. 1857 m. rugpjūčio 28 d. laiške iš Raudondvario minimi paryžietiški krėslai, atgabenti į Fiorentinio krautuvę, skirti Raudondvariui. 1858 m. birželio 8 d. laiške minimas puodžius (garncarz), atvežtas į Raudondvarį mūryti krosnių (piece stawić). Krosnys mūrijamos ir name Vialoje: „Keturioms krosnims, dviem paprastoms ir dviem kampinėms (kątowe), [...] reikalingi tokie pat balti kokliai, kokius ėmėme Raudondvariui [...]“ (K. Ralcevičiaus laiškas tėvui, 1860 m. vasario 7 d., Peršajai). Gyvenamosios patalpos puoštos naujais meno kūriniais: „Iš paliktų įrėminti peizažų kai kurie yra skirti Raudondvariui, o kiti – Peršajams, [...] jei peizažai, skirti Raudondvariui, jau yra paruošti, tai ponas Grafas prašo iškart, progai pasitaikius, juos atsiųsti“ (K. Ralcevičiaus laiškas tėvui, 1860 m. gegužės 6 d., Raudondvaris).

Iš laiškų galima sužinoti, kad Peršajuose sumedžioti šernai buvo skirti Raudondvario dvaro podėliui (spiżarnia) (K. Ralcevičiaus laiškas tėvui, 1855 m. sausio 29 d.); taip pat apie grafo paliepimą, kad kiekvienos savaitės pirmadienį iš Raudondvario į Žiežmarius ir Vilnių ir atitinkamai iš Peršajų būtų išsiųsti pasiuntiniai atvežti laikraščių ir laiškų ir abu tie pasiuntiniai turi antradienį vakare susitikti Vilniuje, jei kuris atvyks anksčiau, turi kito palaukti (K. Ralcevičiaus laiškas tėvui, 1855 m. birželio 26 d., Viala). Taip pat iš laiškų sužinome apie neabejotiną grafo B. E. Tiškevičiaus palankumą K. Ralcevičiui: „Ponas Grafas, tegul jam Dievas duoda sveikatos ir ilgą gyvenimą, toks maloningas ir toks geras, kad man labai geromis sąlygomis suteikia paskolą ir ragina, kad įsigyčiau kokį gerą palivarkėlį“ (K. Ralcevičiaus laiškas tėvui, 1857 m. rugpjūčio 28 d., Raudondvaris).

Apibendrinant, K. Ralcevičiaus laiškai tėvui yra įdomus šaltinis tyrinėti dvaro gyvenimą „iš vidaus“, dokumentuose atsiskleidžia sudėtingi tarpusavyje giminystės bei tarnybos ryšiais susijusių žmonių santykiai. Skaitant šį susirašinėjimą, galima geriau suvokti XIX a. vidurio bajorų pasaulėžiūrą. Viena vertus, vaikai jau skiepyti nuo raupų, buvo prieinamos geriausios to meto gydymo priemonės ir gydytojų konsultacijos. Kita vertus, nesugebėta įveikti tuberkuliozės (džiovos), siautė cholera ir kitos ligos. Žmogaus gyvybė atrodė labai trapi, ir daug kas buvo pavedama Dievo valiai.