Tykus grožis
Su Tavimi. Su Jumis. Fragmentas
Būna meno kūrinių, nuo pirmo žvilgsnio, kadro, pastraipos, frazės, akordo apdovanojančių. Įsisriegiančių į saulės rezginį, tarpstančių jame ne dieną ir ne dvi, įvykdančių mažą iniciaciją. Tai ir yra tikrasis meno stebuklas: ne tik praturtinti vienokia ar kitokia patirtimi, bet ir kažką sukrutinti sieloje, perkeisti tavy.
Pavadinti meno kūrinį gražiu yra vienas nekalčiausių nusikaltimų. Vis dėlto – drįsčiau teigti, kad egzistuoja tas kitas grožis, grožis nuo Dievo, liaudiškai tariant – nesusvietnas, o tu šioje dieviškoje akistatoje tampi bejėgis.
Būtent taip tekstilininkės, Nacionalinės premijos laureatės Laimos Oržekauskienės-Ore parodoje „Tekstilės esė“ tykus, subtilus monochrominis grožis tave ištinka ir nugali: prasminiu kalbėjimu ir švariu tobulu minimalizmu, kuris yra kaip tas koridorius į anapus ir į šiapus. Kur nėra nieko nereikalingo ir perteklinio, tik tai, ką užgyvenai ir pats gali panešti savo viduje. Čia – visos tiesos apie gyvenimą, jo pradžią ir baigtumą. Kur šalia ir įkapės, ir vystymo marška, kur ir pradžia, ir pabaiga susijusios ir ramiai, su pagarba ir susitaikymu sugyvena, o bet kuris etapas yra baigtinis: ar rituališkai į audinį gertųsi pienas, vanduo ar vynas. Amžina tik dangiškoji šviesa, vos įžiūrimas švytėjimas, spindintis iš parodoje demonstruojamų tapiserijų.
Pasak hinduizmo, gebėjimą jausti estetinį grožį ir visą estetinių išgyvenimų (rasa) niuansų gamą žmogus gauna kaip atpildą už buvusiame gyvenime padarytus darbus. Teorija byloja, kad grožio jausmas yra įgimtas, o ne įgyjamas. Estetinis išgyvenimas čia lyginamas su paslaptinga ir neišsenkančia dvasinės energijos sklaida, žiūrovo akyse būčiai išsiskleidžiančia rasa pavidalu.
Senatvė. Pasiruošimas giedoti. Fragmentas
Parodoje „Tekstilės esė“ per audinius, lydinčius mūsų kūną, besiliečiančius prie jo, perimančius iš mūsų informaciją, – tibetietišką šalį, antklodės užvalkalus, įkapes, vystyklus, – prasmė ir dėmesio centras, kaip byloja upanišadų pamokymai, persikelia nuo išorinių reiškinių pusės prie vidinės. Upanišadų rašmenys randa vietą ir Laimos Oržekauskienės parodoje demonstruojamose tapiserijose (iš sanskrito kalbos upa (šalia), ni (prie), ṣad (sėdėti).
Transcendentinį postūmį, leidžiantį skleistis giluminiam reikšminiam kūrinių sluoksniui, parodos apraše mini ir Odeta Žukauskienė: „Plokštumos susilieja, užplaukia viena ant kitos. Prasmės slankioja, skatindamos žvilgsnį pakilti ir nusileisti, pabūti gelmėje ir paviršiuje.“
Pats pavadinimas „Tekstilės esė“ irgi sąlygoja susiliejimą – šiuo atveju sąveikauja du meno poliai. Kiekvienas meno kūrinys parodoje yra kartu ir pasakojimas, savita istorija, kur per minimą transcendentinį postūmį tapiserijas išskaitai kaip tekstą.
Sugrįžti. Atsisveikinti. Fragmentas
Veriantis reminiscencijos koridoriams, dėliojasi ir tavo pačios esė. Baltas peltakiuotas antklodės užvalkalas su rombo išpjova vaikystėje buvo tarsi portalas į kitą dimensiją, kur rombas atstodavo transcendentinę ertmę, per kurią žaidimo forma būdavo galima teleportuotis į baltą, nepažinią erdvę. Numeriai ant patalynės – jau tik vyresnei kartai suprantamas atavizmas: reikėdavo iškirpti juos, tvarkingai užlankstant kampelius į vidų, prisiūti baltu siūlu pačiame kamputyje. Sveriant patalynę skalbykloje, numeris privalėjo būti viršuje, kad jį matytų priėmimo punkte dirbanti moteris. Užrištą ryšulį nešdavai į kitą patalpą, kur tarsi sukniubusios žmogystos jau būdavo sumesta daug tokių ryšulių – skirtingų dydžių ir spalvų. Tarsi ryšuly paslėptas svetimas intymumas – kad neišsiviešintų ant patalynės esančios dėmės. Juk tai ir miego, ir meilės, ir kūniškų malonumų priebėga, vėliau tapsianti mirties patalu.
Dedikacija Tėvui. Vilniaus m. ligoninė, palata Nr. 1. Fragmentas
Ciklo „Dedikacija tėvui. Vilniaus m. ligoninė, palata Nr. 1“ tapiserijose užvalkalai tokie realistiški, kad norisi juos paimti nuo sienos. Per senatvę, pasiruošimą giedoti pamažėl einama į pabaigą.
Ir tada esi labai dėkingas, kad, skubantį, bėgantį, įlėkusį į parodos erdvę, tave šitaip pagerbė, nuglostė; tiesiog apdovanojo.
Autorės nuotraukos
Laimos Oržekauskienės-Ore paroda „Tekstilės esė“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veikia iki gruodžio 28 d.
