Nesuvalgytas Bukowskis

Lauros Vansevičienės nuotraukos fragmentas

Į leidyklos „Kitos knygos“ dvidešimtmečio vakarėlį, vykusį „Paviljono“ knygų savaitgalį, sugužėjusi minia gavo torto su Bukowskio atvaizdu – šio autoriaus knygos vertimą leidyklos galva ir siela Gediminas Baranauskas išleido patį pirmą. Pjaustyta nuosaikiai – kad ant torto glajaus atspausta rašytojo nuotrauka kuo ilgiau išliktų nepažeista.

Jaukus ir kompaktiškas devintus metus vykstantis „Paviljono“ knygų savaitgalis ir rašytojams, ir skaitytojams jau yra tapęs lapkričio spliną praskaidrinančia tradicija. Dvi dienas trunkančia ir naujų knygų pristatymais guodžiančia švente, padėsiančia sulaukti pavasario ir ant jo slenksčio išdygsiančios kovo pranašės – milžinės Vilniaus knygų mugės. Ne paslaptis, kad ir knygų autoriams, ir vertėjams tai tarsi atskaitos taškas: jei nespėjai išsileisti mugei, visada spėsi „Paviljonui“ arba atvirkščiai, nelygu iš kurio metų taško žiūrėsi. Čia pat – ir knygų penketukai, ir Kūrybiškiausios knygos rinkimai. Spalį vykę portalo „15min“ metų knygų rinkimai, atkakliai mėginantys atsikovoti nors kokią nišą didžiosiose žiurkių lenktynėse, kol kas atlieka apšildantį vaidmenį prieš didįjį ringą. Čiagi tradiciškai bus ir kapiliarinio kraujavimo, ir nuoskaudų dėl tariamos ar tikros neteisybės, komisijai „ir vėl“ išrinkus ne tuos; ir simbolinių „popkornų“ – skaitytojai, draugai, nedraugai ir kolegos rašytojai kurį laiką galės smagintis lažybomis ir prognozėmis.

Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekoje praėjo nuo 2004 m. kas dvejus metus vykstantis festivalis „Imbiero vakarai“. Festivalio organizatorės dalyvaujančius autorius paragino pasidalinti mintimis apie jų kūrybos ir maisto sąsają. Žinia, visuomenei visom prasmėm „veganėjant“, klausti apie kūrybos ir alkoholio sąsają būtų neetiška, tačiau ne mažiau trivialus ir maisto gretinimas su literatūra, vis dar išdygstantis tai šen, tai ten, kaip ta Vido Morkūno groteskiškai paminėta morka.

Nežinau, ar kas ryžosi rėžtelėti amžinojo prarastosios kartos barfly – Charleso Bukowskio tortinę koją, ar dar šventvagiškiau – galvą – ir ją suvalgyti. Gal net nebūtų apsieita be metafizinių reiškinių – apsireiškęs Ch. B. vaiduoklis smagiai vožtelėtų įžūliajam rajūnui ar nurytas susuktų vidurius.

Todėl, vaikai, nevalgykite Bukowskio – tai kas, jei tik simboliškai.