Winstono Churchillio sąmojis ir išmintis

 

Šiemet minimos 150-osios sero Winstono Churchillio (1874–1965), didžiojo Didžiosios Britanijos valstybės veikėjo, politiko, oratoriaus, rašytojo, turbūt žymiausio XX a. brito, gimimo metinės. Šios plačiašakės asmenybės, žmogaus orkestro, daugiau kaip šešis dešimtmečius valstybės valdyme dalyvavusio politiko, dukart ministro pirmininko, savo viešosiomis kalbomis (visada tik paties rašytomis!) įkvėpusio britus priešintis, kovoti ir nugalėti nacistinę Vokietiją, kūrybinį palikimą sudaro dešimtimis skaičiuojamos knygos: pasakytų kalbų ir esė rinkiniai, biografijos, asmenine patirtimi ir požiūriu paremti istoriniai veikalai ir t. t. Už daugiatomius atsiminimus „Antrasis pasaulinis karas“ (dalimis išleistus 1948–1953; liet. 2017, vert. V. Šarkovas) Churchillis pelnė Nobelio literatūros premiją („už istorinio ir biografinio aprašymo meistrystę bei neprilygstamą oratorystę ginant išaukštintas žmogiškąsias vertybes“; tiesa, paminėtina, kad šį veikalą, vadovaujamas ir prižiūrimas autoriaus, daugiausia rašė samdytų rašytojų „sindikatas“).

Nenuostabu, kad puikiu kalbos ir humoro jausmu, taikliu ir paveikiu žodžiu garsėjusio Churchillio posakiai ar frazės netrukus virsdavo populiariomis sentencijomis, o jų pasakymo aplinkybės įgydavo anekdoto bruožų. Tokių anekdotinių situacijų iš Churchillio draugų ir kolegų, Bendruomenių Rūmų narių yra pririnkęs ir užrašęs amerikiečių rašytojas, Churchillio gyvenimo ir kūrybinio palikimo populiarintojas, buvęs ne vieno Jungtinių Valstijų prezidento (D. Eisenhowerio, R. Nixono ir kt.) kalbų rašytojas Jamesas C. Humesas (1934–2020). Šie pasakojimai puikiai iliustruoja Winstono Churchillio kaip šmaikštaus, ironiško, riziką mėgstančio, kai kada pasipūtėliško, bet ambicingo ir atkaklaus žmogaus legendą.

 

Stãle

 

Churchilliui berniukui lotynų kalbos mokymasis prilygo sunkiam išbandymui. Kartą mokytojas paprašė dešimtmetį Winstoną išlinksniuoti žodį „stalas“. Churchillis išvardijo visas kaitomąsias mensa formas: vardininko, kilmininko, naudininko, galininko, įnagininko ir vietininko.

Bet mokytojas jam prikišo:

– Pamiršai O mensa – šauksmininką, kai kreipiesi į stalą.

– Bet, – atsiliepė Churchillis, – aš nė neketinu kalbėtis su stalais.

 

Ranka ranką

 

1898 m. leisdamas savaitgalį užmiestyje Churchillis pirmąkart susitiko su mažai žinomu rašytoju W. Somersetu Maughamu. Po sekmadieninių pietų Churchillis pakvietė Maughamą pasivaikščioti. Jiedu atsiprašė svečių.

Bevaikštinėjant Churchillis pasakė:

– Maughamai, aš tave stebėjau ir klausiausi. Esi protingas ir gerai reiški mintis. Tu toli eisi. Taigi, norėčiau su tavim susitarti. Jei neprieštarausi man, aš neprieštarausiu tau.

 

Velnio advokatas

 

Kai 1900 m. Churchillis pirmąkart kandidatavo [į Parlamentą], agituodamas vaikščiojo nuo durų prie durų ir, rodės, viskas klojosi neblogai, kol priėjo paniurėliškos išvaizdos vyriškio namus. Kai Churchillis prisistatė, žmogėnas išpyškino:

– Balsuot už tave? Dar ko! Geriau jau balsuosiu už velnią!

– Suprantu, – atsakė Churchillis. – Bet jeigu jūsų bičiulis nedalyvautų rinkimuose, ar galiu tikėtis jūsų paramos?

 

Knygos vertė

 

Lordas Londonderry, nors ir Churchillio giminaitis, dažnai buvo jo politinis priešininkas. Pacifistas Londonderry rašė straipsnius ir brošiūras, propaguodamas savo pažiūras.

Vieną dieną, apsiginklavęs šviežiais rašiniais, gatvėje jis sutiko Churchillį.

– Winstonai, ar skaitei mano naujausią knygą?

– Ne, – atsakė Churchillis. – Aš skaitau tik savo malonumui arba dėl naudos.

 

Nuodai kitam

 

Iš Virdžinijos kilusi Nancy Astor buvo pirmoji moteris, Didžiojoje Britanijoje tapusi Bendruomenių Rūmų nare. Trečiajame dešimtmetyje ji vadovavo Bendruomenių Rūmų klikai, kuri įžvelgė žavesio Hitlerio Vokietijoje. Churchillis Astor pavadino nuolaidžiautoja, „kuri šeria krokodilą, tikėdamasi, kad tas ją suės paskutinę“. Visai netrukus po šio apibūdinimo Churchilliui teko buvoti Klivdene, Astorų dvare.

Po vakarienės ponia Astor padėjo pilstyti kavą. Kai priėjo Churchillis, pervėrė jį žvilgsniu ir tarė:

– Winstonai, jei būčiau tavo žmona, įberčiau į kavą nuodų.

– Nancy, – aštrialiežuvei atsakė Churchillis, – jei būčiau tavo vyras, aš tą kavą išgerčiau.

 

Mirtinai rimta

 

Nors Stanley Baldwinas tautos buvo mėgstamas, Churchilliui atrodė, jog konservatorių lyderio pažiūros partijai ilgainiui neišeis į gera.

Kai sykį Baldwinas susirgo, vienas konservatorių frakcijos narys sielvartingai apie tai pranešė Churchilliui.

– Ką reiks daryti, jei mūsų mylimas Stanley mirs?

– Balzamuoti, kremuoti ir palaidoti, – atsakė Churchillis. – Nieko daugiau.

 

Kartais nesiskaito

 

1936 m., kai „Vėjo nublokšti“ buvo ant bangos, žurnalistas paklausė Churchillio, ar šis jau nusipirkęs šį bestselerį.

– Yra tokia taisyklė, – atsakė Churchillis, – kad prieš įsigyjant naują reikia perskaityti seną klasikinę knygą. Tačiau kaip autorius, – tęsė jis, – nerekomenduočiau šios taisyklės laikytis pernelyg griežtai.

 

Dievo valia

 

Ketvirtajame dešimtmetyje Čartvelyje, Churchillio užmiesčio dvare, lankėsi Charlie Chaplinas. Vakarieniaujant Churchillis paklausė kino aktoriaus, apie kokį kitą kino projektą šis svarstąs.

– Jeigu rimtai, – atsakė Chaplinas, – tai aš norėčiau suvaidinti Jėzų Kristų.

Churchillis padarė pauzę, tada pažvelgė per akinių viršų:

– Teises jau išsirūpinai?

 

Ne pramoga

 

Ketvirtajame dešimtmetyje Churchilliui pabaigus sakyti kalbą vienas jaunesnis Parlamento narys paklausė:

– Pone Churchilli, kodėl savo kalbų niekada nepradedate žodžiais: „Man malonu…“?

– Man gali būti garbė, – atsakė Churchillis, – bet tikrai ne malonumas. Yra tik keli dalykai, kurie man teikia didžiulį malonumą, ir kalbų sakymas nėra vienas iš jų.

 

Lėtinė senatvė

 

Kai parlamentaras veteranas nerišliai paburnojo prieš Churchillio karo meto politiką, ministras pirmininkas pateikė tokį medicininį vertinimą:

– Turiu įspėti, kad jam gresia labai rimtas pavojus nukaršti, dar nesulaukus senatvės.

 

Dieviška lemtis

 

Pirmosiom vokiečių antskrydžių Londone dienom Churchillis nuskubėjo į Kenterberį įsitikinti, kad imtasi tinkamų atsargumo priemonių garsiajai katedrai apsaugoti. Jis nuramino Kenterberio arkivyskupą:

– Statinį ir jo prieigas mes sutvirtinome negailėdami smėlio maišų. Panaudotos visos žmogui žinomos priemonės. Kad ir kaip arti naciai pataikytų, aš įsitikinęs, kad katedra atlaikys.

– Ak, taip, arti pataikytų, – niūriai atsiliepė arkivyskupas. – O kas, jei pataikys tiesiai į mus?

– Tokiu atveju, mano brangusis arkivyskupe, – atžarokai atšovė Churchillis, – turėsite tai laikyti Dievo šaukimu.

 

Pakylėti

 

1941 m. ministras pirmininkas Winstonas Churchillis vizitavo generolą Montgomery. Po rytinės karių apžiūros premjeras pasiūlė išmest po burnelę viskio.

Monty atsisakė, su pasididžiavimu stukteldamas sau į krūtinę:

– Aš nei geriu, nei rūkau ir esu sveikas drūtas šimtu procentų.

Churchillis užgesino cigarą, kilstelėjo stiklą ir atšovė:

– Aš ir geriu, ir rūkau ir esu sveikas drūtas dviem šimtais procentų.

 

Nuogi faktai

 

Per pirmąjį kaip ministro pirmininko vizitą Baltuosiuose rūmuose 1941 m. gruodį vieną rytą Churchillį nustebino netikėtas prezidento Roosevelto atsilankymas svečiams skirtame Monroe kambaryje. Neįgaliojo vežimėliu atriedėjęs Rooseveltas, atidaręs duris, svečią aptiko visiškai nuogą ir po rytinės vonios rausvai švytintį. Išvydęs tokį vaizdą, Amerikos prezidentas jau suko vežimėlį atgal, bet Churchillis jį sustabdė, sakydamas:

– Malonėkit užeiti. Jos Didenybės pirmasis ministras nuo Jungtinių Valstijų prezidento neturi ko slėpti.

 

Lįsti be sviesto

 

Charles’is de Gaulle’is, apsiskelbęs Laisvosios Prancūzijos vadovu, piktinosi Sąjungininkų pokalbiais su Viši režimui lojaliais Šiaurės Afrikos valdytojais. Tačiau invazija į Maroką ir Alžyrą be kraujo praliejimo priklausė nuo Viši režimo vadovų ir de Gaulle’io pritarimo. Kai vienas britų diplomatas paragino ministrą pirmininką susitikti su de Gaulle’iu ir pamėginti liaupsėmis palenkti šio gališką išdidumą, Churchillis atsakė:

– Pabučiuosiu jį į abu žandus… arba, jei pageidaujat, į visus keturis.

 

Sušalęs ir įkaitęs

 

Antrojo pasaulinio karo metais Churchillio padėjėjas perskaitė žinutę iš bulvarinio laikraščio: žvarbią sausio dieną, temperatūrai nukritus žemiau 35 laipsnių [pagal Farenheitą] ir pašalus, 75 metų vyras siūlęs devyniolikmetei pasimylėti ant žolės Haid Parke.

– Septyniasdešimt penkerių!? – sureagavo Churchillis. – Minusinėj temperatūroj!? Galì didžiuotis būdamas anglas!

 

Grasūs namai

 

Po Antrojo pasaulinio karo tapęs opozicijos lyderiu, Churchillis netruko pastebėti, kad už socialistų planavimą ne mažiau koktus jų leksikonas. Neturtingieji tapo „mažesnes pajamas gaunančiais nepasiturinčiaisiais“ arba „ribinių pajamų pašalpininkais“.

Churchillis kandžiai reagavo į socialistų „namo“ ar „namų“ pervadinimą „vietinio apgyvendinimo vienetu“.

– Nuo šiol turėsime pakeisti senos mėgstamos dainos „Namai, mieli namučiai“ žodžius, – Bendruomenių Rūmuose pareiškė Churchillis, – ir dainuoti: Vietinio apgyvendinimo vienetas, mielas vietinio apgyvendinimo vienetukas! Nėr geresnės vietos kaip vietinio apgyvendinimo vienetas!“

 

Ir paskutiniai bus pirmi…

 

Per gyvenimą Churchilliui buvo suteikta daugybė garbės laipsnių. Majamio universitete 1946 m., pagerbtas teisės daktaro laipsniu, jis pakomentavo:

– Turbūt dar niekas nėra išlaikęs tiek mažai egzaminų ir gavęs tiek daug laipsnių.

 

Iškęsk dantis sukandęs

 

Į prabangią jachtą Kanuose lipančio Churchillio paklausė:

– Sere Winstonai, ar jūs nusiteikęs kruizui po Viduržemio jūrą?

– Aš visada sugebu be verkšlenimų ar nusiskundimų prisitaikyti prie bet kokios naujoviškos prabangos, – atsakė Churchillis. – Tai vienas iš teigiamų mano bruožų.

 

Šansų yra…

 

1949 m. lapkričio 30 d. Churchillis šventė savo 75-ąjį gimtadienį. Iškilmėje dalyvaujantis fotografas prasitarė:

– Tikiuosi, turėsiu galimybę paveiksluoti jus per jūsų šimtąjį gimtadienį.

– Nematau priežasčių, kodėl taip negalėtų nutikti, jaunuoli, – nužvelgęs fotografą nuo galvos iki kojų pareiškė Churchillis. – Atrodai gana sveikas.

 

Neverta popieriaus…

 

Jaunas parlamentaras sakė kalbą bankete, kuriame dalyvavo ir Churchillis. Po jos jis pasiteiravo didžiojo oratoriaus, kaip jam sekėsi.

– Pirma, tu savo kalbą skaitei. Antra, skaitei ją blogai. Galiausiai… ta kalba nebuvo verta skaitymo!

 

Vertink, ką turi

 

Leiboristų akademikui nuobodžiai dudenant apie socializmo teoriją, Churchillis pastebėjo pagyvenusį Parlamento narį, kuris persikreipęs stengėsi sugaudyti žodžius per klausymo ragelį.

– Kas tas kvailys, nesinaudojantis savo prigimtiniais pranašumais? – susidomėjo Churchillis.

 

Negyvi paukščiai

 

Sėdinčiam ant pakylos ir sakyti kalbą laukiančiam 78-erių Churchilliui padėjėjas perdavė raštelį. Churchillis permetė akimis žinutę: „Ministre Pirmininke, jūsų praskiepas atsisegęs.“

Churchillis pakeverzojo raštelio apačioje ir perdavė atgal. Ten buvo prirašyta: „Nesigąsdink. Negyvi paukšteliai iš lizdų nekrenta.“

 

Nesismaugti

 

Kartą Churchillis sėdėjo ant lauko pakylos, laukdamas, kada galės sakyti kalbą gatves užplūdusiai jo paklausyt susirinkusiai miniai. Renginio pirmininkė pasilenkusi prie jo paklausė:

– Argi jūsų, pone Churchilli, neima malonus virpuliukas, matant visus tuos žmones, atėjusius vien tam, kad pamatytų jus?

– Tai glosto savimeilę, – atsakė Churchillis, – bet tokiu atveju aš visada sau primenu, kad jei vietoj politinės kalbos sakymo aš būčiau kariamas, šita minia būtų dvigubai didesnė.

 

Čiurkšti ar nečiurkšti

 

Churchillis buvo didelis Šekspyro mėgėjas. Teisybę pasakius, visas tragedijas mokėjo atmintinai. 1953 m. Richardas Burtonas „Old Vic“ teatre vaidino Hamletą. Ministras pirmininkas spektaklį žiūrėjo iš pirmos eilės. Kai tik Burtonas prabildavo kaip Hamletas, tuoj išgirsdavo, kaip tuos pačius žodžius įkandin išniurna Churchillis.

Burtonas mėgino paspartinti tempą. Churchillis neatsiliko. Tada aktorius ėmė deklamuoti lėčiau. Churchillis pasekė jo pavyzdžiu. Paskui Burtonas pabandė praleidinėti ištisas eilutes, bet tada iš pirmos eilės atsklisdavo nepatenkinto Churchillio šnarpštimas.

Po pirmojo veiksmo Burtonas pasišalino į persirengimo kambarį. „Man rodos, senis išėjo“, – pranešė jam kostiumininkas. Vos tik Burtonas su palengvėjimu atsiduso: „Tai laimė!..“, įžengė Churchillis:

– Prince Hamletai, ar galiu pasinaudoti jūsų tualetu?

 

Neekspertinė nuomonė

 

Kartą vienas socialistas Bendruomenių Rūmuose plūdo ministrą pirmininką Churchillį. Šis liko abejingas, veik nuobodžiavo.

Kai užgauliojimai liovėsi, Churchillis atsistojo ir tarė:

– Jeigu aš vertinčiau garbaus džentelmeno nuomonę, gal ir supykčiau.

 

Čia naujiena?

 

1960 m. sausį laikraščio „London Standard“ žurnalistas per priėmimą kreipėsi į Churchillį:

– Sere Winstonai, kaip pakomentuosite anądien paskelbtą prognozę, kad 2000-aisiais pasaulį valdys moterys?

– Jos vis dar valdys, ar ne? – išniurzgė atsakymą Churchillis.

 

Kurčias ir nebylys

 

Septintajame dešimtmetyje paliegęs Churchillis tik retkarčiais apsilankydavo Bendruomenių Rūmuose kaip Londono priemiesčio Vudfordo rinkimų apygardos atstovas.

– Vargšelis… – knapsodamas suole Churchillis nugirdo kelis parlamentarus šnabždantis jam už nugaros. – Žinai, kvanktelėjęs, visai nebesigaudo, kas dedas.

Churchillis atsisuko ir, pervėręs žvilgsniu, suriaumojo:

– Taip, ir dar sako, kad seniokas visai kurčias.

 

Iš: James C. Humes. The Wit & Wisdom of Winston Churchill: A Treasury of More Than 1,000 Quotations and Anecdotes. HarperCollins, 1994

Parinko ir vertė Andrius Patiomkinas