Tarp literatūrologijos ir kritikos

Šiek tiek keista, kad Jūratė Sprindytė, Vytauto Kubiliaus disertantė, jo vardu pavadintą premiją gauna tik dabar. Knygų apžvalgoje „Metuose“ ji neseniai prisipažino, kad skaito viską, ką parašo Danutė Kalinauskaitė, Valentinas Sventickas ir Jurga Tumasonytė. O aš skaitau viską, ką parašo Jūratė Sprindytė, nes tai ne mažiau įdomu. „Žiemos“, „Vasaros“, „Pavasario“ ir „Rudens skaitiniuose“ patraukdavo kibus žvilgsnis, akvareliška kritika, prozai artimas kalbos vaizdingumas. Reikia paminėti ir atidumą žanrinei literatūrai, gebėjimą aprėpti visą literatūros panoramą, nuostatą sijoti – kur fundamentai, o kur tik fragmentai. Jūratė tiksliai pastebi, taikliai apibūdina šiuolaikinės literatūros reiškinius ir naujausias tendencijas. Skiria dėmesio populiariajai literatūrai ir retesniems žanrams. Ji pati sako, kad autentiškumą patikrina vidiniu kamertonu, dažnai spontaniškai, juslėmis, per daiktišką konkretybę. Save yra pavadinusi tingine, bet čia turbūt apie tai, kad kuo mažiau rašai, tuo geriau parašai.

Jūratė Sprindytė yra literatūrologė, humanitarinių mokslų habilituota daktarė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė – „kubiliški“ akademiniai titulai. Kol Sprindytė dar buvo jaunųjų rašytojų sekcijoje, Vytautas Kubilius yra atkreipęs dėmesį ir paminėjęs jos „estetinę klausą“, nors tai, anot pačios Jūratės, tuomet skambėjo kaip dviprasmiškas komplimentas. Lietuvių literatūrai pasisekė, nes Jūratė vos nemetė lituanistikos studijų trečiame kurse. Tiesa, šiek tiek gaila, kad sudegino savo kūrybinius bandymus. Taip norėčiau perskaityti tuos tekstus, net jeigu jie nuviltų. Įdomu, kodėl taip nutinka – žmogus sunaikina savo rankraščius ir viską pradeda iš naujo, bet kitaip, kitokiu vaidmeniu. Gal tai iš nusiteikimo nebūti „pasroviniu žmogumi“ – o tokį nusiteikimą disciplinuoja įvairūs akademiniai ritualai. Labai įdomus pokalbis su Loreta Jakonyte skelbtas žurnale „Colloquia“. Jame Sprindytė teigia: „[...] žinojau, kaip reikia prisitaikyti prie tos sistemos (kalbama apie sovietmetį – G. K.). Kita vertus, visą laiką stengiausi stumtelėti ribas, tikrinti leistinumą. Kai Kubilius savo „Dienoraščiuose“ rašo apie tuos dalykus, tai man labai artima.“ Ribų tikrinimas, mokėjimas laviruoti net santykiuose su saugumiečiais, juos atpažinti, neįsitraukti į manipuliacijas – gerbtinas bruožas.

Didžiausia bendrybė su Vytautu Kubilium – darbas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, santykis su autoritetu, tarnystė žurnalui „Colloquia“. Vėliau – Kubiliaus „Dienoraščiai“, kurių mintys Sprindytę įkvepia. Ji papyksta, kai reikia, neva piktai parašo apie monadas. Anksčiau ilgėjusis urbanistinės prozos, dabar girdi lietuvių autorius ir jų poreikius: prozininkai tikisi kritikų reakcijos, ryšio, kurio dažniausiai nesulaukia. Straipsnyje „Apie vėžlį ir lietuvių prozos tendencijas“ sako dažnai prisimenanti Vytauto Kubiliaus frazę, kad nerecenzuota knyga – miręs faktas. Tą patį dailininkai ir menotyrininkai sako apie parodas. Sprindytė pasiūlo pluoštą gana klasikinių kriterijų, pagal kuriuos galima vertinti literatūros kūrinį: 1) kalba, stilius, meninės informacijos kiekis mažoje teksto atkarpoje (pvz., pastraipoje ar net viename sakinyje); 2) žanro kanonas ir tradicija (arba gerai įvaldyta, arba originaliai paneigta); 3) egzistencinių momentų, gyvybiškai svarbių žmogui, įprasminimas; 4) epochos, laiko ženklai, socialumas; 5) žaidybinė funkcija, antibanalumas; 6) literatūrinės komunikacijos lygmuo (skaitytojo suintrigavimas). Labai geri kriterijai, kritikai turėtų laikyti juos galvoje arba pasikabinti prieš akis; liaudies kritikai dažniausiai mosikuoja vien šeštuoju, garbindami liaudies rašytojus. Gerų rašytojų sąjungininkas, anot Jūratės, – laikas, o daugeliui šiandien besireiškiančių prozininkų jis didžiausias priešas. Deja, ne visi į prozą žvelgia taip principingai, iš šimtmečio pozicijos.

Sveikinu Jūratę Sprindytę pagaliau tapus Vytauto Kubiliaus premijos laureate!

Laudacija sakyta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute lapkričio 29 d.