Senienos ir naujienos (8)
Juozas Tysliava. Išklydusio futuristo dainos.
Sudarė Martynas Pumputis, įvadinis straipsnis Aistės Kučinskienės. V.: Slinktys, 2024. 159 p.
Lyrinis subjektas eilėraštyje laikė save genijumi ir pirmutiniu Lietuvos poeta, bet turbūt tik jaunystėje. Gan proletariškas, rašo apie darbininkus, bijo Paryžiaus buržuazijos nagų. Buvau pamiršusi gimtajame krašte tebevartojamą žodį „povaliai“ (iš lėto) – reiks vartoti. Nustebino sąskambiai ir turbūt neatsitiktiniai sutapimai su Salomėjos Nėries poezija: Juozas Tysliava išleidžia eilėraščių rinkinį „Auksu lyta“ 1925 m., Nėris 1926 m. rašo: „Saulė žeria anksti rytą / Daug auksinių valandų. / Rytą auksu parašytą / Savo vardą aš randu.“ Arba: „[...] traukinys, įlindęs gyvate į požemį“ (Tysliava, 1925) ir „Rieda traukinys gyvatė“ (Nėris, 1926–1940). Abu iš panašių vietų – Kiršai ir Geisteriškiai netoli vieni nuo kitų. „Pienišką dainą“ turėtume, kaip latviai, spausdinti vidinėje saldainio „Karvutė“ popierėlio pusėje. Yra ir daugiau gerų sušukimų, pvz., „O, gerbiamoji ponia duona!“ (p. 73). „Tawa Nouson“ – jau emigracijos laikų poema, kurioje remiamasi poterių prūsų kalba frazėmis (Tysliava savo pavardę laikė prūsiška). Tekstas kolonialistams, jį ir dabar būtų gražu skaityti kur nors Karaliaučiaus krašte – kaip atkeikimą.
Juozas Kėkštas. Ruduo žydi aguonom.
Sudarė Linas Daugėla, įvadinis straipsnis Regimanto Tamošaičio. V.: Slinktys, 2024. 112 p.
„Yra žmonių daug nelaimingesnių už mane, o tačiau įsikibusių į gyvenimą visomis jėgomis. Dažnai prisimenu Juozą Kėkštą, paliegusį invalidą, gyvenantį, sergantį Varšuvoje. Jis man atsiuntė knygų. Tinkamai jam nė nepadėkojau“ (1967 01 30). Taip apie Kėkštą savo dienoraštyje rašė Vincas Mykolaitis-Putinas likus keturiems mėnesiams ligi mirties. Tą prisiminiau, žiūrėdama į nuotraukas šioje rinktinėje – prie kai kurių norėtųsi kiek išsamesnio aprašo, pvz., kad fotografuota „Poezijos pavasaryje“. Kėkštas (tikroji pavardė Juozas Adomavičius) nuotraukose iš 1966 m. viešnagės Lietuvoje iš tikrųjų sėdi vežimėlyje. Eilėraštyje „Kelionė į stebuklų vietą“ (p. 91) retoriškai klausiama, iš kur žmonės turi jėgų minti dviračiais. Charakteringas pirmosios Kėkšto knygos „Toks gyvenimas“ (1938) viršelis: vizualinė Trečiojo reicho stilistika (rinktinėje buvo galima nurodyti ir viršelių dailininkus). Sudarytojas pasirenka ne paskutinius spausdintus eilėraščius, o pirmiau publikuotųjų variantus. Sakyčiau, metų literatūros gyvenimo fenomenas – šios dvi VU studentų sudarytos XX a. avangardistų poezijos rinktinės.
Uršulė Toleikytė. Šuo vaiduoklis.
Eilėraščiai. V.: Slinktys, 2024. 116 p.
Jimo Jarmuscho filmą žiūrėjau taip seniai, kad beveik nieko neatsimenu, bet spėju, kad abu kūrinius susieja psichodeliniai motyvai. Kažkuo panašu į Ievos Gudmonaitės poezijos knygą „Sniego skonis“ (2015): pasaulėvaizdis gan sudėtingas, nebanalus. Avangardizmas ir formalizmas išmėginami drauge su naujuoju nuoširdumu. Tadas Zaronskis išleido „Spalvinimo knygelę draugams“, o Uršulė Toleikytė prie savo poezijos rinkinio pridėjo naiviuoju stiliumi nupieštus lipdukus – tokie būdingi jų kartos ikimokykliniam ugdymui. Labiausiai patiko tie eilėraščiai, kuriuose kalbama apie meilę.
Gytis Norvilas. Požemių paukščiai: esė, bestiariumas, artefaktai.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 183 p.
Laikais, kai dauguma pasiduoda tendencijai „nekęsti“ agrarinės literatūros, Gytis Norvilas formuoja iš to agrariškumo avangardą. Daug ką satyrizuoja, todėl skaityti smagu, nors tai nei eseistika, nei publicistika. Pretenzija į pasąmonę kaip kūrybos dalyvę: sapnai (p. 31), simboliai (p. 35). Pagal raišką – Sigito Gedos mokinys, tik be (laimei!) aiškiai išreikšto demoniškojo prado. Kitų tokių nėra.
Antanas A. Jonynas, Michael Augustin. 1953.
Eilėraštis. Iš lietuvių k. vertė Mortimer Drach, iš vokiečių k. vertė Antanas A. Jonynas. V.: Baziliskas, 2024. 68 p.
Abu autoriai gimę 1953-iaisiais; susitiko literatūros festivalyje Nikaragvoje (beje, tą festivalį Nikaragvos diktatorius šiuo metu yra uždraudęs). Michaelio Augustino tėvas kilęs iš Klaipėdos krašto, tad kultūrinė sąsaja neatsitiktinė. Abiejų eilėraščiai ironiškai interpretuoja tai, kas vyko skirtingose geležinės uždangos pusėse: juos rašydami, poetai patikrino tų metų spaudą. „Penkiasdešimt trečiaisiais / tebuvo praėję aštuonetas metų / kaip baigėsi Pasaulinis karas / vos devyniasdešimt metų / nuo 1863-ių metų sukilimo / ir tik trisdešimt penkeri / nuo šlovingos Vasario 16-osios / nors mokykloje man tai atrodė / kone senovės istorija“ (Jonynas, p. 9). „Metų metus / neturėję savo vaikams / padoraus kąsnio, / 1953-iaisiais vokiečių tėvai / pagaliau vėl randa progų / drausti ir bausti juos / už kalbėjimą pilna burna“ (Augustin, p. 16).
Jūratė Sučylaitė. Imanuelio kelias.
Istorinis romanas. Klaipėda: Eglės leidykla, 2024. 399 p.
Silpnesnes knygas mėgstu skaityti dėl to, kad jos veikia kontrasto principu – paryškina stipresniųjų gerumą. Romanas debiutinis, išleistas 300-ųjų Kanto gimimo metinių proga, bet skaityti gan įdomu dėl paties filosofo biografijos vaizdavimo, net jei jis naivistinis. Kabinėčiausi prie žanro apibrėžimo – greičiau tai istorinė apybraiža. Pasakojimas kiek primena Antano Drilingos romaną „Jau saulelė“ (1982) apie Kristijoną Donelaitį – ir Donelaičio žmonos, ir Kanto mamos vardas sutampa – Ana Regina; sutampa, žinoma, ir topografija. Veikėjai perdėm pozityvūs, nėra stipriai neigiamų charakterių arba jie neišplėtoti. Poetus Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I vadina rašalmyžiais – labai patiko, reiks naudoti. Pratarmėje arba pabaigos žodyje autorė galėjo paprastai paaiškinti, kokiais šaltiniais rėmėsi – poetizmai neinformatyvūs ir prozos knygai nieko gero neduoda. Prašmatnus leidimas – iliuzija: viršelyje matosi tapybos pikseliai.
J. C. Todd. Kas neleido užmigti? / What kept me awake?
Poezijos rinktinė. Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Kornelijus Platelis. V.: Poetinis Druskininkų ruduo, 2024. 335 p.
Gera poetė ir vertėja, Kerry Shawno Keyso draugė, su kuria susipažinome dar 2001 m. – vertė mūsų eilėraščius Frankfurto knygų mugei. Intelektuali, feministė, politiška. Poezijoje figūruoja Vietnamo, Afganistano, Sirijos, Palestinos įvykiai ir jų apmąstymas, bet ne iš kolonialistinės perspektyvos („…šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo lemtinga vasara, kai vidurinės mokyklos moksleiviai, kuriuos prieš tai mokiau, grįžo iš Vietnamo lavonmaišiuose“). Ir daug kūno – mamos, dukros grandinės iš kartos į kartą, netektys šeimoje. Pradedama eilėraščiu Sigitui Gedai, esama Vilniaus geto atšvaitų; visas ciklas – sekant Kӓthės Kollwitz grafika. Ji ir knygos viršelyje.
