Pora romanų, šiek tiek poezijos ir dar šis tas

Juhani Karila. Lydekaitės burtai.
Romanas. Iš suomių k. vertė Urtė Liepuoniūtė. V.: Aukso žuvys, 2024. 309 p.

Jau skaitydamas pirmąją debiutinio suomių rašytojo romano pastraipą sužinojau, jog žuvies pavadinimas „šalvis“ yra moteriškosios giminės žodis ir, kaip retsykiais žvejojantis bei žuvimis besidomintis tautietis, buvau gerokai nustebintas (visą gyvenimą maniau priešingai, tad net nulindau pasitikrinti į VLKK konsultacijų banką, ir šis aiškiai patvirtino – vertėja teisi). Bet pirmos pastraipos, kaip žinoma, skirtos įžangai, tad tikrieji atradimai prasidėjo vėliau. Neilgai trukus tai, ką autorius vadina „kvaila Rytų Laplandija“ (knygos veiksmas vyksta būtent ten), ėmė po truputį vertis visais savo gražumais. Juhani Karilos pasakojamą istoriją, pradžioje primenančią kone dokumentinę apybraižą apie kiekvieną vasarą į gimtąjį kaimą žvejoti lydekos grįžtančią Eliną, netrunka papildyti vis keistesni personažai. Pradžioje paaiškėja, kad vietos gyventojams kone kasdien tenka susidurti su išlendančiais iš miško peijoniais, vėliau savitų būtybių sąrašas plečiasi: sužinome, kad tankmėse čia kartais slapstosi šaršalai ir dryžiakojai, vandenų gelmėse plaukioja glitūs, bet gyvybingi skenduoliai ir retsykiais nevengiantys pasirodyti paviršiuje vandeniai, o gūžynių naktį po audros kaime nesunku sutikti laumių, močių, kakariekojų, vėpūčių, fėjų ar kipšų. Sekant intensyviai besivystantį, meilės magijos apipintą pusiau detektyvinį vyksmą (pasirodo, į žvejybą susiruošusi Elina įtariama žmogžudyste, o šios tirti atvykusi policininkė greitai ne tik perima mažakalbių vietinių bendravimo įpročius, bet ir liaujasi stebėtis burtais, raganiškomis gyventojų galiomis bei juos supančiais egzotiniais padarais), net nesinori aiškintis, kurie iš aprašomų gyvių sietini su Laplandijos mitologija, o kurie – tiesiog autoriaus išgalvoti. Tad jei kas klaustų, ar knyga patiko, turbūt atsakyčiau taip, kaip į daugumą klausimų linkę atsakyti kone visi joje aprašomi personažai: „Je, je.“

Literatūrinės slinktys 2024. V.: Slinktys, 2024.

Pastaraisiais metais „Literatūrinių slinkčių“ pasirinkta jaunųjų literatų ir dailininkų kūrybos pristatymo forma kartais įvardijama kaip čiabukai. Visgi, manau, teisingiau būtų vadinti šiuos leidinius tiesiog plonomis knygelėmis – man čiabukas visų pirma asocijuojasi su savilaida, o šiuo atveju turime tiesiog penkis tuo pačiu formatu išleistus ir laikantis vienodos stilistikos apipavidalintus leidinukus. Šiemetinis – jau tryliktas – „Literatūrinių slinkčių“ rinkinys supažindina mus su Edgaro Bolšakovo ir Gintarės Jotautaitės proza bei Gabijos Kopūstaitės, Irmos Kungytės ir Kšištofo Kšiveco poezija (dailininkų darbų vertinti nesiimsiu). Nepasakysiu kodėl, bet skaitydamas beveik visų autorių tekstus jutau kiek perdėtą atsargumą: susidarė įspūdis, kad vietomis lyg ir norėta pasisakyti atviriau, aiškiau, nusikeikti riebiau, bet valdytasi, nenorint pernelyg išsišokti už vyraujančio standarto. Ar tai kažkokia nauja tendencija, kai raiškesnius vaizdinius ir metaforas bandoma pridengti paprastumo šydu, ar tiesiog daugumai pirmųjų viešų pasirodymų būdinga nedrąsa, matyt, sužinosime skaitydami vėlesnius autorių tekstus.

Iš to, ką matome dabar, galima konstatuoti, kad iš pristatomų prozininkų išsiskiria G. Jotautaitė: ji sėkmingai valdo pasakojimą ir neįmantriai šnekėdama apie kasdienius dalykus geba sudominti, galiausiai priversdama skaitytojus patikėti, kad toje – nors ir nežymioje, bet nuolat juntamoje – įtampoje už tradicinio aprašymo slypi kažkas nematomo (tai ypač būdinga novelei „Kaimynė“). E. Bolšakovo apysakai „Sala“ to kol kas trūksta – vietomis viskas per daug tiesmuka ir net dirbtina. Iš poetų rimčiausiai atrodo K. Kšivecas – gal todėl, kad, lyginant su kitais, jo tikrai negali kaltinti drąsos stoka. Nors kartais eilėraščiai dėl to priartėja prie slidokos trivialių juokelių ribos („Tu sėdi lauke / prie knygyno // nuobodžiauji / norėtum pasipisti // aš įstrigęs laike / už visų tų knygynų // nekantrauju / noriu Tau pasipiršti // sakyčiau šiedu norai / visai suderinami“, p. 22), dauguma atvejų turime pakankamai išbaigtus, šiuolaikinės aplinkos detalėmis ir savitomis prasmėmis sužibančius tekstus. I. Kungytė savo poezijoje neretai imasi asmeninių patirčių romantizavimo („atsibudę kurį laiką skaičiuojam / išbirusio tinko ežerus lubų skliautuos“, p. 9), nevengdama susieti jų su platesne nuojautų erdve („džius mano liūdesio kanjonai / lėtai / gal tūkstančius metų / formuosis prisiminimų fosilijos“, p. 10). G. Kopūstaitė irgi eina panašiu keliu, bet kartais perdėtai linkusi viską paversti simboliais („atleisk kad niekad nemitau žole / ir niekada nebėgau su vilkais / tik šokau aplink laužus / svilinau / mirksėjau“, p. 11). Kita vertus, kas iš mėginusių ką nors rašyti savo jaunystės tekstuose to nedarė?

Grigorijus Kanovičius. Miestelio romansas.
Romanas. Iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė. V.: Tyto alba, 2024. 431 p.

Gera knyga. Romantinis pasakojimas dabar vis rečiau pasitaikančiu tradiciniu stiliumi. Daugiau apie šį romaną būtų galima ir nerašyti. Bet visgi pamėginsiu. Nes – nepaisant visuotinio žinovų sutarimo priskiriant Grigorijaus Kanovičiaus kūrybą mūsų literatūros klasikos fondui – Lietuvoje jį kol kas atrado ne itin didelė skaitytojų dalis. Priežastis, dėl kurių rašytojas, savo tekstuose atveriantis savitus anapus karo likusių štetlų gyvenimo klodus, daug kam vis dar lieka nepažintas, galima aiškinti įvairiai. Paprasčiausia būtų sakyti, kad tokios neįnoringos, prisiminimais paremtos ir saikinga kalba pateiktos istorijos dabar tiesiog nemadingos: daugeliui jaunų žmonių jos atrodo beveik nerealios – aprašoma buitis pernelyg nutolo nuo šiandienos tikrovės; o dalį vyresnių skaitytojų galbūt atbaido nelietuviškai skambanti autoriaus pavardė ir tai, kad kalbama ne apie tautiečių, bet apie žydų gyvenimą (pakanka prisiminti neseniai publikuotuose Juozo Baltušio dienoraščiuose matomą atvirą antisemitizmą ar per rinkimus žemaitaitininkų surinktų balsų skaičių). Deja, kitakilmių tapatinimas su priešais būdingas daugeliui uždarų bendruomenių (o uždarumą kaip savotišką apsauginį skydą ilgą laiką naudojo tiek kaimuose gyvenę lietuviai, tiek miesteliuose įsikūrę žydai), be to, prie susvetimėjimo neabejotinai prisidėjo ir ilgą laiką trukusi dirbtinė tyla apie abiejų tautų tarpusavio santykius.

Donatas Puslys „Miestelio romansą“ kadaise yra pavadinęs „knyga apie lokalinį patriotizmą“. Tam negali nepritarti. Pasakojimas prasideda fraze: „Jau seniai ketinau parašyti apie mamą“ (p. 9), tačiau išties G. Kanovičius rašo ne tik apie ją – kalbėdamas apie savo tėvus ir senelius jis atskleidžia giminės ir šeimos, padermės ir papročių, kaip atraminių gyvenimo dalykų, svarbą. Aplink šią ašį – suteikiančią istorijai savitos šilumos ir spindesio – sukasi visas romano vyksmas. Juntama ir tai, kad, nuolat minėdamas svarbesnius istorinius faktus, primindamas to meto Lietuvai būdingas realijas, ūkio ir kraštovaizdžio ypatumus, rašytojas (aiškiai įtardamas, kad diduma skaitytojų nebus lietuviai) siekia reprezentuoti gimtąją šalį. Ir nors G. Kanovičiaus pristatomos Lietuvos vaizdas gerokai skiriasi nuo daugeliui pažįstamos iš tradicinių vadovėlių atkeliavusios perspektyvos, būtina pripažinti – jis daro tą tikrai sėkmingai.

Atokios stotys 2024.
Sudarytojas Vytautas Kaziela. Utena: Kamonada, 2024.

Pirma mintis, šovusi į galvą vartant „Atokias stotis“, buvo apie tai, kad šiais laikais ne itin lengva suprasti, kas kur gyvena: neįtikėtinai prasiplėtus realaus ir (ypač) internetinio mobilumo galimybėms kai kam sąvoka „gyvenamoji vieta“ kitąsyk jau nelabai beturi prasmės. O štai Vytauto Kazielos sudarytos knygos pabaigoje skelbiama, kad tai – „periferijoje ir emigracijoje gyvenančių lietuvių poetų kūrybos almanachas“, tad pradiniu (bet, sprendžiant iš pakankamai aukšto tekstų lygio, tikrai ne vieninteliu) atrankos kriterijumi pasirinkta būtent gyvenamoji vieta. Leidinyje pristatomi 32 autoriai, tarp kurių aptiksime ir pripažintų kūrėjų, ir daugeliui pirmą kartą girdimų pavardžių. Ko gero, įvairovė – autorių, tekstų, patirčių – ir yra tai, dėl ko tokias knygas kartais įdomu pavartyti (būtent toks nenuoseklaus skaitymo būdas, kai sklaidydamas lapus netyčiom atrandi gerokai nustebti priverčiančias eilutes ar netikėtus sąskambius, čia, mano nuomone, tinkamiausias). Bendresnes tendencijas almanache įžvelgti sunkoka: į eilėraščius bandomų sutalpinti būsenų ir pojūčių pasirinkimas išduoda, kad, nors visus lyg ir vienija atokumas, pačių poetų ryšys su jų aplinka skirtingas. Vieni linkę gilintis į bendražmogiškus klausimus, labiau akcentuodami nuotaikos, o ne greta esančios erdvės svarbą, kitų požiūris artimesnis pirminiam, čiabuviams būdingam pasaulio supratimui, kai emocijas lemia konkrečios vietos dvelksmas. Noras kuo mažiau apsiriboti, neįsirėminti supančiame kraštovaizdyje gan aiškiai juntamas T. Vyšniausko, N. Cibulsko, R. Mikulėnaitės-Jonuškienės, V. Žvarėlaitės, R. Vanago, A. Balbieriaus tekstuose. Kitiems aplinkinio peizažo ir namų aura gerokai svarbesnė: juk turbūt tik čia, pirminėse, per ilgą laiką prisijaukintose buveinėse, gali pamatyti, kaip atplaukia viename V. Kazielos eilėraščių minima „prieštvaninė drėgmė / kuri net nesigeria“ (p. 298). Skirtingų autorių tekstus kažkiek vienija kartkartėmis prasikalantys karo keliamo nerimo motyvai, bene atviriausiai įžvelgiami G. Lukšaitės, V. Kazielos, S. Birgelio eilėraščiuose.

Bet kuriuo atveju džiugu, kad turime rimtą ir ilgą laiką sėkmingai – kas daugeliui panašių leidinių tikrai retai pavyksta – tęsiamą poetinį projektą (šiemetis „Atokių stočių“ almanachas jau 14-as). Drįsčiau teigti, kad V. Kazielos ir kitų prie jo prisidedančių entuziastų dėka Utena tapo tikrai solidžiu tašku Lietuvos kultūriniame žemėlapyje.

Andrij Liubka. Kažkas su manimi ne taip.
Esė rinktinė. Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė. V.: Gelmės, 2024. 192 p.

Ne romanas ir ne poezija – trumpų esė rinkinys, tad lyg ir kažkoks tarpinis variantas. Visgi prie poezijos arčiau. Pirmiausia dėl išskirtinių autoriaus gebėjimų beveik nejuntamai pasukti istoriją nuo, regis, nereikšmingų dalykų link amžinųjų klausimų. Puikus tokio posūkio pavyzdys – esė „Suvenyras“: pradėjęs pasakojimą nuo to, kad šaldytuvo dureles puošiantys magnetukai įprastai byloja apie norą pasipuikuoti – beje, dažniau prieš save patį nei prieš kitus, juk garbingi svečiai virtuvėje lankosi retokai – prisiminimais iš kadais aplankytų vietų („Visada norisi pratęsti kelionę – ką nors nusitvėrus parsivežti namo“, p. 127), greitomis „prasibėgęs“ per savo sukauptų suvenyrų kolekcijos (nuo tradicinių magnetukų, puodelių, rašiklių ir viešint viešbučiuose priglaustų šampūno buteliukų iki palei Olimpo kalną augančiame miške rasto kankorėžio) aprašą, prieš pabaigą rašytojas netikėtai prisimena Sarajevo sendaikčių krautuvėlės savininko siūlytą pirkti Bosnijos piliečio pasą. Vartydamas šį kadaise eiliniam gyventojui priklausiusį ir nežinia kokiu būdu tarp antikvariate parduodamų daiktų atsidūrusį dokumentą, jis atkreipia dėmesį, kad asmens tapatybės liudijimas 1996 m. (praėjus metams po liūdnai pagarsėjusių žudynių) išduotas musulmonišką pavardę turėjusiam žmogui, gyvenusiam Srebrenicoje, ir atsisako prekės, motyvuodamas savo sprendimą taip: „Suvenyras gali būti bet kas, tik jau ne privataus žmogaus gyvenimas. Net jei jis laimingai baigėsi“ (p. 129). Šioje istorijoje Andrijus Liubka lyg ir nekelia jokių klausimų, tačiau perskaitęs ją (kaip ir dažną rinkinyje pateiktą pasakojimą) esi kone priverstas kai ko paklausti pats savęs. Bent jau man šiuo atveju kilo klausimų, kiek giliai knaisiotis po kažkieno gyvenimus mes turime teisę, ar šiandien viešai eksponuojami kažkieno daiktai, pasakojamos biografijos – ypač susijusios su jautriai ir prieštaringai vertinamais įvykiais – nėra tapusios eiliniais suvenyrais, ištrauktais norint pasipuikuoti savo empatija ar tiesiog prisidėti prie madingos tendencijos (puikus pavyzdys – pastaruoju metu kaip iš gausybės rago pasipylusios trivialokos istorijos apie Holokaustą arba Lietuvos partizanus). Tai, kad autorius moka priversti skaitytoją mąstyti, visada yra gero teksto ženklas.

Kita vertus, knygą pristatantys leidėjai ne veltui užsimena apie „autobiografinius pramanus“: dažnu atveju skaitant nelengva atskirti, kuri pasakojimo dalis tikra, o kur prasideda fantazija. Tai, be abejo, liudija rašytojo meistriškumą, bet tenka pripažinti, kad kitąsyk A. Liubka nevengia tuo ir paspekuliuoti, tarsi tikėdamasis, kad išskirtinė (tegul iš dalies ir išgalvota) autoriaus biografija leis skaitytojams lengviau priimti kartais knygoje pasitaikančius kalbėjimo apie nieką epizodus.

Liudvikas Jakimavičius. Dar pabūsiu.
Eilėraščių rinktinė. Sudarė Sergejus Kanovičius ir Virginijus Gasiliūnas. V.: Tyto alba, 2024. 164 p.

Apžvalgininkai ne itin mėgsta rašyti apie poezijos rinktines. Tai suprantama: dažniausiai jose spausdinami jau skelbti, dargi labiausiai pripažinti, galbūt ne tik daugelio skaityti, bet ir nesyk aprašyti tekstai, tad ką gi čia naujo bepasakysi… Dar sudėtingiau kalbėti apie Anapilin iškeliavusių poetų rinktines – į tokias sudarytojai ir redaktoriai įprastai žiūri atsakingiau, todėl viskas dar labiau atsijota, paliekant tik tai, kas tikrai verta dėmesio, o ir pačiam tokiais atvejais retai kada norisi ieškoti priekabių (kas kritiškai apžvelgiant knygą tarsi būtų privalu). Nepaisant to, „Dar pabūsiu“ padėjo man atrasti kiek kitokį Liudviką Jakimavičių, nei buvau pratęs įsivaizduoti iš anksčiau skaitytų tekstų. Nustebino jaunystėje rašyti, kadais pirmame rinkinyje „Kitoj miško pusėj“ skelbti eilėraščiai – neretai ilgesni, sudėlioti į ciklus, gan atvirai susieti su konkrečiais adresatais (vietovėmis, žmonėmis, legendomis), nors pasitaiko ir glaustų sakinių-metaforų („paskutinę / užakusio / ežero / akį / apakina / vaiko / mirtis“, p. 29).

Vargu ar apsiriksiu teigdamas, kad geriausiuose L. Jakimavičiaus poetiniuose tekstuose beveik visada mėginama sujungti kasdienės buitinės aplinkos stebėjimo patirtis su nekasdienėmis mintimis. Tam poetas paprastai renkasi lėtą pasakojimą primenantį formatą: išraiškingas žodžių reljefas sulig kiekviena eilute praveria skaitančiajam ką nors naujo, pamažu vesdamas jį link aukščiausio taško, nuo kurio netikėtai pasimato tikrasis, rutinos šydo nedengiamas vaizdas: „staiga kerta stačiu kampu / ir kaimo išvietėj / nutupia tau ant rankos. // Žvalgosi didelėm akim, – / ką čia, žmogau, veiki? [...] Visa aviacijos pramonė – / milijonai žmonių – / tyrinėja Laumžirgį – / kaip padaryti pasauliui / mašiną, / panašią į Laumžirgį. // Laumžirgiai nekrenta kaip lėktuvai. / Laumžirgiai tupia kur nori. / Laumžirgiui skrendant negenda jokie mechanizmai. / Laumžirgiai skraido tyliai. // Neduokdie, jei pavyktų“ (p. 100–101). Ši neskubri, iš pirmo žvilgsnio paprasta minčių dėlionė suteikia tekstams savitą aurą, dažnai kilstelėdama juos ten, kur išties norisi dar pabūti. Tad nors simboliškai skambantys knygų pavadinimai dažnokai klaidina, šįsyk kažkodėl norisi tikėti – L. Jakimavičiaus bendražygių sudaryta rinktinė leis ilgiau pabūti kažkur netoliese ir jam pačiam.

Birutė Jonuškaitė. Esamoji.
Eilėraščiai. V.: Slinktys, 2024. 159 p.

Iki šiol buvau skaitęs tik Birutės Jonuškaitės prozą, bet pasidomėjęs atradau, kad „Esamoji“ – jau antras jos eilėraščių rinkinys (pirmas dar prieš 20 metų išleistas Punske). Tai, kad poezija nėra autorei svetimas rašymo formatas, knygoje jaučiama. Ypač imponuoja savitas ritmikos pojūtis: rimuotų – beje, irgi per daug nenugludinant, paliekant vietos labiau nuo skaitymo tempo ar net skaitytojo pulso priklausančių sąskambių derinimui – eilėraščių knygoje vos keli, tačiau vidiniai akordai jaučiami kone visur. Įspūdį dar sustiprina kažkur tarp žodžių užspaustas elegiškas ilgesys („Tiksėjo laikrodis, / žvelgė pro langus / apie mūsų skaudulius / nieko neišmanantys / jurginų veidai“, p. 75), vietomis susipinantis su geliančios aistros proveržiais („Trisdešimt metų pjauna, / o aš vis ataugu, / kartais – per naktį, / kartais – per savaitę ar dvi [...] Pjauna / Kiekviena ląstelė prisirpus / žalio orgazmo. / Meilės vibravimas nepaiso tvorų, / pasiekia kaimynų ausis, / begėdiškai sklinda per sodus“, p. 98–99). Nestinga ir beveik nedangstomos vienatvės apraiškų: „vienišą aš / kaip guboją / po dykumą / gainioja vėjas“ (p. 22). Pabrėžtina, kad visuose eilėraščiuose akcentuojama moteriškos patirties specifika. Tą liudija tiek pavadinimai (pagal juos abėcėlės tvarka sudėliota visa knygos turinio seka), kurių absoliuti dauguma – moteriškosios giminės, tiek tai, kad stipriausi ir atviriausi tekstai – iš vyriškam supratimui retai prasiveriančių gelmių. Šiuo požiūriu archetipinis eilėraštis „Gimdančioji“, tarsi akims slenkant medžio kamienu atskleidžiantis emocinį būsenos peizažą: „iš genties neišsenkančio glėbio / kraujuojanti veržės aušra / dangus plėtėsi saulei kylant / liepos viršūnėje / spragsėdamas tirpo šerkšnas // drebulys slinko liemeniu / traškėdama plyšo žievė / dar viena aimana / dar pūliuojantis / prakaito lašas // visom šaknim įsirėmus į žemę / kol išaušus pratrūko / jos syvus sugėręs / skleidės drėgnas / standus pumpurėlis // liepos viršūnėje / paukštis pragydo“ (p. 51). Kita vertus, šiuo metu įsivyravusi tendencija dėti į rinkinius tik artimus pagal tematiką eilėraščius dažnai paverčia knygas pernelyg monotoniškomis, – to, deja, nepavyko išvengti ir B. Jonuškaitei.

Atskirai būtina paminėti puikiai tekstų nuotaiką atitaikančias Daivos Kairevičiūtės iliustracijas ir Deimantės Rybakovienės kurtą dizainą – knyga tikrai gražiai apipavidalinta. Gal todėl – nors buvo smalsu ir tikrai knietėjo – nedrįsau nuplėšti viršelio atvarte priklijuoto lapelio su padėkomis, regis, slepiančio kažkokį ankstesnį, tiesiai ant atvarto atspausdintą tekstą…