Manhatano barokas

 

Gunaras Salinis (1924–2010) – latvių išeivijos poetas, priklausęs kartai, pasukusiai siurrealizmo linkme, atsisakiusiai tradicinės ritmikos ir įprastinės metaforikos. Salinio poezijos rinkiniuose ryškėja intensyvios naujų poetinių išraiškos formų paieškos, juntama modernios XX a. Vakarų poezijos idėjų ir tendencijų įtaka. Tapęs „pasaulio žmogumi“ poetas išsilaisvina iš laiko ir erdvės apribojimų, tačiau emociškai išlieka artimas Latvijai, jos istorinėms ir kultūrinėms realijoms, greta modernistinių priemonių naudojasi ir latvių liaudies dainų, pasakų poetika. Salinio poezija liudija unikalią dermę tarp latviškumo ir modernizmo, miestovaizdžio ir gamtos, istorijos ir globalių įtakų. Priklausė Niujorke susibūrusiai neformaliai modernistų poetų grupelei „Elles ķēķis“ („Pragaro virtuvė“).
 
 
Manhatano barokas

 

Neoninės pašvaistės

skalauja gatves –

srūva narkozė,

sintetinė nemiga

į nemėnesėtas miesto gatves.

 

Lig trečios ryto žmonės plūsta

ir nejunta,

kaip – pakilę nuo šaligatvio –

iriasi

       neoninėm

              pašvaistėmis

                             aukštyn.

 

Prieš patekant saulei –

paskutiniąją narkozės valandą –

dangoraižių atbrailas

       užgula

              kupidonai

       nailoniniais

sparneliais.

 
 
Idėja

 

Dailininko eskizai
 

Virpantis apskritimas leidžiasi

ir stingdamas virsta moters kūnu –

ne, paukščiu –

ne, pieva –

ne, duobėtu keliu į pasienį –

taip, tai duobėtas kelias į pasienį,

 

juo ženki atsargiai, nes bet kurią akimirką

jisai atvirs į pievą –

į paukštį –

į moters kūną –

virpantį apskritimą –

jis pakils –

ir pranyks –

 

ir teliks tuščias lapas

 
 
Koncertas Rygos katedroje
 

Rankos rankos. Nuplėštos rankos. Ant gelžkelio bėgių Vorkutoj

              prieš 20 metų nuplėštos rankos

skambina stichijų vargonais,

rankos rankos,

kažkas nušalusiom ar amputuotom kojomis

spaudžia

pedalus vargonų ir

nuo poliarinio rato jau 20 metų

bėga namo – bėga

 
 
Apželdinsim Niujorką

 

Kai atvyksi į pilkąjį Niujorką,

Tu mums neprieštarausi:

Reikia jį apželdint!

                        Sodinti, matyt, geriausia šitaip:

 

Berželius baltakamienius Taimso aikštėje,

ąžuolus puošniosiose aveniu,

Grinviče šermukšnius, šermukšnius,

gluosnius svyruoklius Harleme,

uosto rajone pušis, egles,

kadagio krūmus aplink skerdyklas,

ir visas alėjas, kur buriasi latviai,

užsėsim liepom, uosiais ir klevais,

priemiesčius ir skersgatviukus

paversime mišriais miškais.

 

Miškui vešint, automobiliai

prasmegs. Žaliajame Niujorke

teskambės vien tošies trimitai,

dangoraižiai apaugs apyniais.

Latvių vaikai ir jų senelės

nebežiūrės televizoriaus:

mūsų miškuos jie vasarą uogaus,

rudenį išlėks baravykauti,

vyrai žiemą leisis rogėmis

parvežti malkų – stirnas šaudys.

 

Į Niujorką atėjus pavasariui,

barai pamažu bankrutuos:

latviai Taimso aikštės beržynėly

sulą leis ir vien tik sulą gers.

Burleskos Harleme taip nebegundys –

gluosnių paunksnėj liūdės ir juodukai,

Grinviče Valpurgijos naktį

mus sergės šermukšnių kerai –

kad ryte su batais rankose

saulės paženklinti vieningai žengtume

liepų alėjomis į rašytojų rytmetį.

 

Jaunuoliai klaidžios po miškus,

latvių vaikams ir jų vaikų vaikams

paliks medžio žievėj įrėžtas širdis.

Netrūks Niujorke lingynių lopšiams,

eglinių, ąžuolinių lentų namams ręsti,

uosto krantinės išdžiūvusiam pušyne

genys kiekvienam iškals po kryžių,

kai smulkūs paukšteliai poterius kalbės.

Bus ir ypatinga atrakcija

lankytojams iš svetur –

atskris tasai paukštukas, kuriam giedant,

              šimtmetis miške rodosi nelyg

              trumputė akimirka Dievulio ausy.

 

Tad pirmyn, tik nepamirški –

be sėklų ir daigų, prireiks dar

dešimties laivių gero juodžemio,

dešimties laivių dosnių lietaus debesų,

dešimties laivių palankių mėnulio fazių,

ir dar šimto – pakrautų vėjais nuo Kuržemės krantų!

 
 

Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas