Dirigavimas tankmei
Toms Treibergs. Tankmė.
Eilėraščiai. Iš latvių k. vertė Dominykas Norkūnas. V.: Baziliskas, 2024. 88 p.
Tomas Treibergas – latvių poetas, aktorius, žurnalistas, režisierius, Latvijos universitete baigęs teologijos bakalauro studijas, Baltijos šalių šiuolaikinės poezijos žurnalo „No More Amber“ kuratorius, išleidęs jau tris poezijos knygas. Trečioji knyga „Tankmė“ (Biezoknis), versta poeto, vertėjo Dominyko Norkūno, ką tik pasirodė lietuviškai.
„Tankmėje“ kalbantysis nebando įveikti tamsos, skausmo, bet eina į tankmę, susiduria su tamsa ir bando jai diriguoti, ją suvaldyti, perkalbėti, apgauti, sužaisti, pašmaikštauti. Labiausiai T. Treibergo eilėraščiai žavi saiko jausmu, retas kuris sugeba išlaikyti tokį pasakymo ir nutylėjimo balansą. Metaforos ir eilėraščiai baigiasi laiku. Kartais jis leidžiasi į istorijų naratyvą, bet jį skaido lakoniškomis metaforomis ar frazėmis, kad jauti, jog tiek ir reikia. Dažnai jis pasakoja istoriją ir ją nutraukia netikėta mintimi, paskui pradeda pasakoti ką nors kita, tačiau staiga baigia taikliai įkaldamas vinį eilėraščio pabaigoje, tad eilėraščiai išsipildo. Arba kalbantysis pradeda nuo savęs, tada pereina prie kito, šoka prie abstrakcijos, tada vėl prie anksčiau pradėtos istorijos – viskas trunka vos keletą eilučių, todėl eilėraštis neprailgsta ir jame nedaugžodžiaujama. Treibergas akimirkas surikiuoja tarsi lentynoje, kur viską matai aiškiai ir saikingai atseikėta.
Tekstuose daug siurrealizmo: eilėraščiai tapybiški, kartais mistiški, susilieję kaip knygą iliustruojančios poeto, fotografo Dominyko Andriuškevičiaus nuotraukos: „Nors taip atšalo, kad mano paltas / atsikėlęs išbėgo laukan / ir glaustės prie pašto dėžutės, / ši naktis buvo visų trumpiausia“ (p. 11). Atrodytų, kalbėtojas kuria siurrealistinį paveikslą, kur laukan vietoj jo išbėga paltas, bet veikiau jis kuria nenufotografuotas nuotraukas, kurias nešiojasi savyje, bando išsakyti ir nufotografuoti.
Eilėraščiuose gaji mistika, kurią kalbantysis bando suvaldyti, į ją neįžengdamas ir jai neatsiduodamas. Kaip dirigentas stengiasi valdyti tai, kas vyksta eilėraštyje, kartais peržengia jo ribas. Panašiai veikia bandymas valdyti sapnus, tik kalbantysis yra pabudęs ir sąmoningas. Jis diriguoja eilėraščiui ir jame pasirodančioms figūroms, kiek įmanoma, stengiasi viską regėti iš šono ir primesti tam tikrą objektyvumą, todėl eilėraščiai tampa įdomūs: kalbantysis viską stebi iš šalies, bet kartu visame tame ir dalyvauja – bando nubrėžti ribą, kur sunku atskirti sapną ir tikrovę, todėl sapnai tampa įtikrovinti, o tikrovė įsapninta. Kalbantysis įsikūnija į kitą ir puikiai randa ribą tarp mistikos ir tikrovės.
Sakytojas su mistika bando palaikyti atstumą. Eilėraštyje „Nakties saulė“ jis viską stebi iš šalies: „Iš pradžių atrodė, kad tai šmėklos, / ir tik priėjęs artėliau griūvančio dvaro / įstengei atskirti jas vieną nuo kitos“ (p. 20). Jis regi vienuoles baikščia eisena, grojančias gitaromis be stygų; vaikigaliai nustoja grėbti lapus ir įsiklauso į jų maldą; iš atsiskyrėlio kūno ima kaltis šakos; sakytojas horizonte pamato titrus, kuriuose užrašyta, kad praeitis kartosis. Jis suvokia, kad tai tikroji ramybė. Nedalyvaudamas vyksme, tik stebėdamas iš šalies, siurrealistinius vaizdus jis priima kaip suprantamus, lieka stebėtoju, tačiau neužsideda galingos stebėtojo kaukės, bet suvokia savo menkumą ir išsaugo atsargų žvilgsnį. Kitur jis leidžia sau ir kitiems sutrikti, nežino, ką atsakyti: ,,Brangusis, sapne regėjau angelus vaikų veidais, / nejau angelai būtų vogę jų veidus?“ (p. 22), kai kur ir kitus, ir save žaismingai prigauna, neleisdamas nuklysti į mistiką: „Išvartyti kelio ženklai nepadėjo / pasiklysti – kelią vis vien radau“ (p. 11).
Eilėraščiuose daug taiklaus ir sąmoningo keistumo, kuriančio netikėtumą ir vyksmo variacijas. Sakytojas stengiasi naikinti savaime suprantamybę: ,,galiausiai / atvyksta ugniagesiai / ir pasiprašo vidun / kiek sušilti“ (p. 24), „[g]amta su manimi nebekalba. / Stovi tylėdama nelyg įširdus mokytoja“ (p. 48), „sapne buvau laimingas [...] laimingas it skiautė / užlopiusi skylę“ (p. 51), „į mūsų kiemą įžengė / Nusivylimas. / Jis teiravosi lyg pirmąsyk / matoma giminaitė“ (p. 66), „[ž]uviai vandeny išaugo kojos“ (p. 78), „[i]š pelkės išriedėjo karieta, / pasostėje sėdėjo žiurkė“ (p. 79). Šios eilutės rodo pastangą ne šokiruoti skaitytoją, bet atsivesti jį į eilėraštį ir tada, kai jis jau užeina ir jame svečiuojasi, pasakyti, jog dažnai viskas yra ne taip, kaip atrodo, kad nereikia stengtis pasaulio įsprausti į tam tikrus rėmus. Pasaulyje daug tankmės, brūzgynų, keistumo, su kuriuo neįmanoma kovoti, galima tik susitaikyti ir vertinti kuo atsargiau, kad būtų lengviau gyventi ten, kur „gyvens tie, kurie / nemeta šešėlio“ (p. 77). Kai kur sklandus keistumas virsta paslaptimi, žaismingais užkalbėjimais ir jų perkūrimu: „Tūnodamas ten, supratau, / kad nuslėpti tiesą / daug lengviau nei atrodo. / Tik ištark: Dūmai, dūmai, / paukštis skrieja, / pamišėlis trenkias / į medį“ (p. 83).
Silpnesnius eilėraščius silpnais nesinori vadinti. Kai kur kalbantysis nebejaučia savasties ir ribų, kurias gali išgyventi, tad bandymas įsikūnyti į svetimas patirtis tampa kiek dirbtinis. Viename eilėraščių pasakodamas, kaip „šokome Aušvice prie / iškastos duobės krašto. / Kareiviai tylėjo, pulkininkai / ir paukščiai – taip pat“ (p. 28), jis bando atkurti istoriją ir ją perteikti, tačiau tuoj pasiduoda neįtikinamiems vaizdiniams, o išvados palyginti banalios: „Baimė – tas pat, / kas alkis; / tad jei nėr duonelės, / teks kramsnoti savo dvasią“ (p. 28). Vis dėlto jis eilėraštį suvaldo, teigdamas, kad kol lapai gyvi, jie šnara ateičiai, kol pasirodo kiemsargis. Treibergas geba suvaldyti eilėraštį, net jei jis tampa banalesnis, o taip nutinka retai.
Tankmę puikiai iliustruoja Dominyko Andriuškevičiaus nuotraukos. Jose atsispindi upė su tamsiu siluetu, kurį seka nesufokusuota tamsa, blausūs šešėliai, susiliejusios pėsčiųjų perėjos, negatyvai, kuriuose gali įžiūrėti ir šešėliuotą žmonių minią, ir pusnį; žmonės prie tilto, burna, žuvėdra ant žibinto, veidrodis ant plytų sienos – visa kaip metaforos eilėraščiuose: saikingos, laiku baigiančios pasakoti istoriją, daugiau neprasitariančios ir saugančios paslaptį.
Tankmė paslaptinga, gūdi, norint į ją eiti, reikia turėti metaforų ginklą ir mistišką ironišką šypsnį. O kai nueini į tankmę, jauti, kad ji labai sava ir gerai suvaldyta.
