Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas

 

2024 m. lapkričio 14 d., ketvirtadienis

 

Keičiantis pamainai bukinistė Rugilė, įgriuvusi į knygyną sulig pirmu sniegu, tiksliau, šlapdriba, papasakojo vakarykštį atsitikimą. Sako, net apsiverkusi iš juoko. Prieš uždarymą buvo beeinanti pasakyti vienam vyrui, jog darbo laikas jau baigiasi, bet pamačiusi, kad jis – atsispaudimus darąs, apsisuko ir nieko netarusi grįžo. Taip ir regiu ją, tramdančią juoką.

Visgi verta patikslinti. Su sniegu pirmas atėjo Vidas Morkūnas. Jam sakau, būtų geras šuns vardas – Sniegas. Visi sakytų – su Sniegu atėjai. O jis, nukratęs striukę ir ją kabindamas, paporino, kad dar neblogas šuns vardas būtų – Dar Gana.

Rugilei sakau, kad nesitikėjau tokios pabaigos. Jei būtų ką nešvankaus daręs, būtų buvę galima tikėtis, bet atsispaudimai… Čia – originalu. Tą akimirką ir pagalvojau apie tai, ką galėčiau parašyti Eglei Frank, kuri prieš keletą valandų buvo užsukusi espreso. Jai paminėjus, kad rašau apie piliakalnius, pasakiau, kad galiu ir jai ką nors atsiųsti. Apie knygyną, pavyzdžiui, gali, pasakė. Taigi, redaktorei panorėjus.

Negaliu sakyti, kad anksčiau nerašiau apie knygyno (kasdienį) gyvenimą, kad nesu sulaukęs pastebėjimų, minčių, patarimų, kaip ir kiek visko galėčiau papasakoti. Perskaitęs trumpą vieno knygyno istoriją tariau Mariui Burokui, jog ir man reiks vieną dieną panašią parašyti. Marius patarė, kad jau dabar galiu užsirašinėti.

Taip sutapo, kad dabar kaip tik skaitau ką tik pasirodžiusius Kajoko dienoraščius. Dienoraščiai mane visada domino. Užrašai, tiksliau. Kajokas, matosi, gerai išstudijavęs Niliūno, Gombrowicziaus dienoraščius, jų stilių ir tikslą, savąjį stengiasi, gerai pašlifuotą, įsprausti kažkur tarp.

Istorikas manyje pyksta, kad Kajoko dienoraščiuose nėra vardų rodyklės, bet ar aš pats ją daryčiau, susimąstau. O apie ką rašyčiau ir ką diskretiškai nutylėčiau? Ar galiu pasakyti tai, ką galvoju dabar? Žinodamas, jog šie dienoraščio eskizai bus išspausdinti po kelių savaičių? Ar aš labiau diskretiškas ar korektiškas turėčiau būti? Taigi, tai eksperimentas.

 

 

2024 m. lapkričio 15 d., penktadienis

 

Ar knygyno dienoraščiai galimi be knygyno viduje vykstančio veiksmo aprašymo?.. Jei nebūnu knygyne nuo ryto iki vakaro, o, pavyzdžiui, kaip šiandien, važiuoju prekių jo gyvavimui užtikrinti?.. Aprūpinimas reikalingiausiomis pramoninėmis prekėmis ir maisto produktais knygyno kavinei yra knygyno pusė, kurios niekas nemato.

Taigi, automobiliu vykdamas prekių galvojau ir apie tai, ar aš tam tikra prasme pats nesu knygynas… Gal užrašai apie mane ir yra knygyno užrašai?.. Kai pastarąjį kartą iš Beno pirkau naująją „Raros“ leidyklos knygą „Kraujo meridianas“, Eurika sveikindamasi su manimi paklausė: „Labas, kaip „Mint Vinetu“?“ Atsakiau, kad Jonui tai gerai sekasi.

Kažkur girdėjau frazę, jog nereiktų tapatintis su savo verslu. Manau, teisinga mintis. Dažnai verslas prasideda ir baigiasi greitai. Net ir veikla, su kuria susieji savo gyvenimą, neapibrėžia tavęs. Po karantino manau, jog niekas neturi tęstis amžinai. Todėl aš ir nesu „Mint Vinetu“. Aš esu Jonas, knygyno savininkas, esu Jonas, studijuojantis istorijos magistrantūroje, esu Jonas, turintis šunį Skaską. O svarbiausia – visa tai įmanoma, nes esu mylintis Emiliją Jonas.

Deividas šiemet išleido antrą eksperimentinį „Gegutės“ žurnalą. Šįkart siūlo pirkti, o nebe nemokamai prašo knygyne dalinti. Klausiu – už kiek? Tas pradeda mykti kažką visiškai nerišlaus apie „simboliškai“, „aukai“ ir pan. Labai sunku kalbėti su žmogumi, kuris nežino, ko nori, o dar labiau su žmogumi, kuris perša, bet nesugeba aiškiai pasiūlyti. Bet tada, naudodamas atvirkštinės psichologijos principus, klausia, kad gal „Mint Vinetu“ greičiausiai neturės pinigų (100 eurų) „Gegutės“ pristatyme grosiančiam muzikantui. WTF?..

Šiandien į knygyną atvežė daug knygų. Gerų. Aštuonias dėžes. Problema ta, kad kai kurios iš knygų dedikuotos vienam iš trijų garsiausių Lietuvos teatro režisierių. Tokių knygų negalima paprasčiausiai į lentyną įdėti ir pardavinėti. Pervertęs visas dėžes, nors bukinistas Tomašas jau buvo daugumą peržiūrėjęs, surinkau visas su dedikacijomis. Atlikęs trumpą detektyvinį tyrimą supratau, kieno tai knygos ir kas jas pristatė. Jų neparduosiu, o vienos iš jų dedikacija dalinuosi – Rimui Tuminui, Dėkingas už „Vyšnių“ ir visus kitus scenos sodus, Algirdas Landsbergis Freeport, NY 1995 (kn. Algirdas Landsbergis, Du utopiški vaidinimai, Chicago, 1994).

Reikia pripažinti, jog nėra natūralu kiekvieną dieną rašyti dienoraštį.

 

2024 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

 

Dar viena nematoma knygyno pusė yra važiavimas knygų. Vykstu jų du, tris kartus per savaitę. Ne Vilniuje (Vilniuje jau prašau atvežti, važiuoju tik išskirtiniais atvejais, kai knygų daugiau nei vienas kambarys), o į kitus miestus. Šiandien 11 valandą ryto buvau Panevėžyje. Aplankęs motiną, prisikrausiu bagažinę.

Sustoju Danutės gatvės pabaigoje prie laiptelių, ant kurių pirmą kartą laižiausi. Ten totaliai niekas nepasikeitę. Laikas tokį gerą antausį vožė. Keista, kodėl atvykęs į Vilnių važiuodavau kiekvieną savaitgalį namo?.. Ogi namų neturėjau Vilniuj.

Skaitytų knygų knygyną aprūpinant knygomis galioja tam tikros taisyklės, kurių tenka laikytis, nes šis darbas nesusijęs su vienu tiekėju. Nėra prekybinės bazės, į kurią galima nuvykti ir nusipirkti toną skaitytų knygų. Knygos į knygyną patenka iš skirtingų asmenų. Jų identitetas yra saugomas. Nemažai komunistų man teko iškraustyti, kartą prisipažinau savo bakalauro darbo vadovui prof. dr. Nerijui Šepečiui. Panevėžy šį kartą vėl pataikiau.

Kitas sustojimas Kupiškyje. Jei važiuosite 122-uoju keliu, būtinai neskubėkite. Važiuokite rudenį, kai medžiai be lapų būna. Kairėje atsivers Lėvens slėnis. Pažiūrėkite, koks Stirniškių piliakalnis – nuo jo nuostabios nuotraukos būtų. Užsukite į Palėvenės dvarą – į arkas pažiūrėkit, pastovėkit tarp jų. Sustokit Palėvenės dominikonų vienuolyne ir pažiūrėkite per vienuolyno mūrinę tvorą į Noriūnų, kitoj Lėvens upės pusėj esančios gyvenvietės, daugiabučių langus. Ar įsivaizduojat vaizdą pro juos?

Motina tyli. Nežino, ką atsakyti į visus klausimus. Totalus bejėgystės jausmas.

 

2024 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

 

Buvome su Emilija balete. Tas parketo kvapas pakilus uždangai… Pagalvojau apie Zelčiūtės eilėraštį naujausiuose „Metuose“. Toks kvapas turėtų pasitikti Karalystėje.

Į Panevėžį atvyko brolis. Rado motiną sėdinčią apsirengusią tamsiuose namuose nerakintomis durimis.

 

2024 m. lapkričio 19 d., antradienis

 

Grįžau iš Panevėžio.

Ly, nors be nuotaikos, įkalbinau (ji rašo būsimos Knygų mugės spaudos pranešimus) vykti į „Litexpo“. Šimto dienų iki Knygų mugės proga ten surengtas šimtadienis su mugės organizatoriais. Grojo Remis su „Schwings“. Įgarsinimas baisus.

Keista būti „Litexpo“, kai ne Knygų mugė. Vakaro vedėjas Razauskas (Domantas) pakviestos ant scenos Lolitos buvo pavadintas dainiumi. Domantas, pagalvojęs, jog Lolita supainiojo vardus (su jo tėvo – Dainiaus), taisė ją, sakydamas savo vardą. Lolita tuo tarpu nesuabejojusi pasakė, kad tokia ir buvo jos intencija – pavadinti Domantą dainiumi. „O ką jūs pagalvojote?“ – paklausė Lolita.

Iš „Litexpo“ grįžome namo vežami lietuvio taksi vairuotojo. Buvo itin gera važiuoti namo darganai talžant taksi automobilio langus viduje skambant džiazui.

 

2024 m. lapkričio 21 d., ketvirtadienis

 

Knygyno patalpų nuomos sutartį suderėjau pratęsti dar dešimčiai metų. Žiūrint į ateities knygyno viziją laukia nemažai darbų, susijusių su naujais renginiais knygyne ir knygyno šviečiamąja veikla už jo sienų. Tikiuosi, kad jei ne kitąmet, tai 2026 m. pavyks įgyvendinti knygynų projektą, kurį šlifuoju LKT paraiškoje. O gal ir be tarybos pagalbos tai pavyks?..

Manau, kad kuo toliau, tuo daugiau knygyno vaidmuo, įsisukus ratui, palaikančiam knygyno vidinį mechanizmą, turi stiprėti edukacinėje srityje apie knygą ir skaitymą. Nebeišsitenku kameriniuose knygyno renginiuose. Apskritai per penkiolika knygyno gyvavimo metų renginių formatai, poreikis bei publika smarkiai pasikeitė. Atsirado naujų renginius koncentruojančių vietų, kurios skatina keistis. Adaptacija ir nuolatinis keitimasis – jis gali būti ir labai mažas, vien minties – yra tokių vietų kaip knygynas ilgaamžiškumo paslaptis. Nors čia nieko nauja, bet apsidairęs ir paskaičiavęs, kiek aplink knygyną per penkiolika metų atsidarė ir užsidarė įvairiausių kavinių, galiu pasakyti, jog tai veikia.

Vienas dalykas nesikeis niekada, kad ir kiek metų būtų knygynui, – visada bus žmonių, klausiančių: „Ar čia tos knygos parduodamos?“ arba „Bet jūs vis tiek nežinote visų savo knygų?“

Štai jau savaitė Eglei žadėto dienoraščio. Pagalvojau, kad dienoraščio rašymas ir tai, ką jame pavyksta užfiksuoti, yra kaip greitojo maisto valgymas. Neturėdamas laiko prisėdi ir greitai ko nors užkandi – parašai.

Nežinau, ar įmanoma knygyno dienoraštį parašyti be natūralių į rašančiojo gyvenimą įsibraunančių žemiškų dalykų. Ar galima, reikia nuo jų atsiriboti?.. Nemanau, kad pavyktų be perstojo atpasakoti knygyno gyvenimą, nors ir labai margą. Galbūt tą dienoraštį galėtų rašyti skirtingi asmenys?.. Net ir tokiu atveju, tikiu, tektų bent vieną dieną kaip ir, pavyzdžiui, aštuoniolikto amžiaus Vilniaus jėzuitų kolegijos dienyne vienuoliui parašyti – Nihil Speciale (lot. nieko ypatinga).

Gyvenimas kartojasi, o jo cikliškumas gal ir yra žaviausias dėmuo. Visgi svarbiausia, galvoju, jog nepavyksta nuasmeninti knygyno ir pasakoti bei kalbėti vien apie mūro sienas. Banaliai pasakysiu – knygyno dienoraštis būtų apie žmonių tarpusavio santykius ir tai, kas jiems atsitinka ne tik tarp tų sienų. Tokiu būdu knygyno samprata išsiplečia. Gal net ir aš, rašantysis, tampu knygyno pratęsimu?.. Žinau viena, kad kol ratas sukasi, bus ką atsisėdus greitai parašyti, net jei tai ir kiekvieną dieną į knygyną su Sniegu užeinantis…