Ateitis iš antrų rankų

 

Prie psichiatrės durų – senyva moteris ir du vyrai baltais chalatais. Ar atsimenate, kur gyvenat, klausia vienas jų, o moteris sėdi sugniaužusi rankinę, žvelgia į sieną priešais ir kartoja – man reikia eiti, aš noriu eiti, man nesunku eiti, visą laiką tik vaikštau, nes kitaip pamirštu, aš nepavargstu eiti, mane labiausiai vargina, kai pamirštu, neatsimenu, ar jau buvau pas gydytoją, ar man laukti, ar jau nebe. Nutyla ir pravirksta. Ne, nebereikia laukti, sako pasirodžiusi psichiatrė. Moteriai siūlo iškviesti greitąją, bet toji atsisako ir greitais žingsniais nutolsta koridoriumi. Psichiatrė sudvejojusi duoda nurodymą pasivyti moterį ir pamatuoti jai spaudimą. Pakviečia mane užeiti, todėl nebesužinau, kaip viskas baigėsi: ar moteriai pavyko nužingsniuoti iki pat atminties krašto, iš kur galėtų įžiūrėti pažįstamus daiktus ir pavidalus, ar ji prisiminė, kur jos namai.

Ką reiškia prarasti atmintį, noriu paklausti psichiatrės užėjusi į kabinetą, bet ji jauna ir atrodo rimta, gal net rūsti, į mane nežiūri, jos rašiklis pakimba ties mano ligos istorija, lyg svarstytų, kokią diagnozę įrašyti – iš akies, iš pirmo įspūdžio. „Kur paskui išeina visa ta asmeninė praeitis?“ – klausia pasakotojas Georgi Gospodinovo romane „Laiko slėptuvė“¹. Jei atmintis yra namai, kur glaudžiasi jų netekę, tie, kuriems laikas ima akmenėti, kurie pamiršta savo ir kitų vardus, kurių kūnas pamiršta, kaip būti kūnu; ką jie veikia, kai liaujasi ėję lenktynių su laiku. Mus, sveikuosius, laikas visada pasiveja. Atmintis – laiko kilometrų melancholija. Atmintis – ir pokalbis su ateitimi. Nebeatsimenu, kur tai perskaičiau.

„Laiko slėptuvėje“, kaip ir Gospodinovo romane „Liūdesio fizika“, vėl sutinkame Gaustiną – efemerišką, nepagaunamą personažą, sukurtą autoriaus ir kuriantį autorių, tą, kuris yra „mano svajonės būti kitu, kitur, gyventi kitame laike ir kituose kambariuose Gaustinas“ (p. 22). Ribos tarp autoriaus, pasakotojo ir personažo išblunka; epigrafuose šalia Thomo Manno, T. S. Elioto – Gaustino veikalų citatos, pavyzdžiui, „Laiko slėptuvės“, datuotos 1939 metais. Gaustinas dingsta ir vėl sugrįžta arba yra surandamas: „Tu negalėjai manęs nesurasti. Juk esi atseit mane sugalvojęs“ (p. 47). Benamis laike, klajūnas knygose, jis keliasi iš dešimtmečio į dešimtmetį taip, kaip gali tik personažai, esantys arti tikrovės ribos. Kaip ir pasakotojas, jis apsėstas praeities, bet, kitaip nei pasakotojas, kad ir kur atsidurtų, geba susikurti namus. Gaustinas pasakotojui tampa durimis į laiką, istoriją, atmintį.

 

●

 

Ar vartojate vaistus, klausia gydytoja, ar kada nors lankėtės pas psichiatrą? Galėčiau jai papasakoti, kad vieną dieną mano ligos istorijoje nei iš šio, nei iš to atsirado diagnozė anxiety disorder, priskirta atgaline data, 2013 metais, kai buvau ką tik persikėlusi į Sidnėjų ir dar nesilankiau pas tenykščius gydytojus. Žinau, ji atsirado per klaidą – supainiotos pacientės, ligų kodai, – bet diagnozė nebuvo pernelyg toli nuo tiesos. Nerimas visada šalia it nenumaldomas fonas, dūzgesys, vis stiprėjantis garsas, kurį atpažinau Ryčio Mažulio kūrinyje Circulatio šešioms violončelėms, išsiliejusiame tarp Šv. Kotrynos bažnyčios skliautų. Nesibaigiantis nerimo rusenimas, jausmas, kad regos periferijoje vyksta kažkas baisaus ir tik laiko klausimas, kada jis įgis aiškius kontūrus, iš periferijos atsidurs regos centre. Taip nesiliaujančios žinios apie bombarduojamas, užimamas, suniokojamas teritorijas ir trečiojo pasaulinio karo nuojauta virsta sugriautu tavo miestu, taip būgštavimai, ar išjungei prietaisus prieš išeidama, virsta gaisrinių automobilių sirenomis ir liepsnojančiais tavo namais, taip ar tu mane vis dar myli virsta ne, šįryt atsibudau jau nustojusi tave mylėti. (Kurti tekstą, ugnį, santykius, namus – nerimauti, kad anksčiau ar vėliau visa tai pavirs pelenais.)

 

●

 

Kartu su Gaustinu pasakotojas įgyvendina idėją sukurti praeities kliniką: kambarius-laiko kapsules, kuriuose tobulai atkartojamas septintasis dešimtmetis, su jo tapetais ir baldais, senais žurnalų numeriais ir plakatais, filodendru kampe prie lango ir rašomąja mašinėle kabinete. Prarandantiems atmintį, sergantiems Alzheimerio liga, demencija pacientams dabartis – svetima žemė. Esamasis laikas – karas su nepažinumu. Jei vidinis laikas yra praeitis, galima sukurti jam tapačią išorinę erdvę: tuomet nebelieka prieštaros. Sugrįžimas į praeitį veikia kaip terapinis judesys, tikintis ne tiek pagydyti pacientus, grąžinti jiems atmintį, kiek palengvinti esamąjį laiką. Praeities klinikos atsiveria ne tik pacientams, kurių atmintis nyksta, bet ir jų artimiesiems, o vėliau visiems, nesijaučiantiems dabartyje jaukiai, regintiems pasaulio garmėjimą į pragaištį, prarandantiems atmintį savo noru, trokštantiems pasislėpti nuo esamojo laiko, nirti į praeitį, vaikystės ar jaunystės laiką, nuskausmintą savo prognozuojamumu, iš anksto žinomais įvykiais ir jų pabaiga. Čia nebėra nieko baugiai nepažįstamo, ir tai ramina. Knygos taip pat gali veikti kaip klinikos, skirtos praeičiai; rašytojai – praeities, jos garsų, kvapų, formų, smulkiausių detalių rinkėjai, fiksuojantys ne tik tai, kas buvo, bet ir tai, kas buvo tik įsivaizduojama. (Rašydama apie praeitį, gali rašyti apie ateitį tuo pat metu. Tai paradoksas, įmanomas tik literatūroje.)

„Turime paruošti praeities slėptuvių, – sako Gaustinas. – Jei nori, gali jas vadinti „slėptuvėmis nuo laiko“, „laiko slėptuvėmis“ (p. 45). Angliškame vertime šis sakinys skamba taip: „We need to be ready with the bomb shelter of the past. Call it the time shelter, if you will.“² Lietuviškas vertimas išskleidžia pavadinimo dviprasmiškumą – tai slėptuvė laike ir nuo laiko, gydančio ir žudančio; prieglobstis, užuovėja, priedanga.

 

●

 

Ar kuo nors skundžiatės, vėl klausia psichiatrė. Jos klausimai standartiniai, man tereikia parašo sveikatos pažymoje – formalumas vairuotojo pažymėjimui, abi tai žinome. Visą rytą vaikštau pas reikiamus gydytojus, man tikrina regą, klausą, širdį, sielą. Ji nesitiki, kad kuo nors pasiskųsiu. Jos ranka jau siekia antspaudo patvirtinti, kad esu visuomenei nepavojinga – nei gatvėje, nei namuose, nei automobilyje. Bet aš noriu ją nustebinti. Noriu, kad į mane pažiūrėtų, gal net kilstelėtų antakius, gal mano žmogiškume atpažintų savo žmogiškumą. Galvoju, ką ji pasakytų, jei pasiskųsčiau liūdesiu dėl esamojo laiko, jei prisipažinčiau, kad man silpsta atmintis ir lėtai degina nerimas. Ar atsakytų, kad tai – standartinė šiuolaikinio žmogaus būsena? Ar išrašytų vaistų? Ar pamatuotų man spaudimą?

 

●

 

Atmintis yra sociali, dar dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje rašė prancūzų filosofas ir sociologas Maurice’as Halbwachsas. Kolektyvinė atmintis – tarsi atminties archyvas, formuojantis žmonių grupės tapatybę. Mes prisimename dalykus, kurių liudininkais nebuvome, apie kuriuos žinome tik iš kitų žmonių liudijimų. Bet nors atmintis yra sociali ir kolektyvinė, mūsų prisiminimai nebūna tokie patys, ir kolektyviniais prisiminimais tampa didžiausią galią turinčios grupės prisiminimai, visi kiti lieka už atminties paraščių.

Ko ilgisi kolektyvinė tautų atmintis? Kai netrukus Gaustino idėją perima politikai, daugybė šalių panūsta grįžti į praeitį. Jų žaidimų aikštelė – dvidešimtas amžius, kur galima it klases šokinėti per dešimtmečius. Buriasi judėjimai, agituojantys už vienus ar kitus dešimtmečius (čia neįmanoma neprisiminti „Brexito“). Europos šalyse rengiami referendumai dėl tos praeities, kuri bus pasirinkta ateitimi. Priartėjus prie ribos, kai ateities atrodo nebedaug, patrauklu tampa grįžti šiek tiek atgal, pasislėpti praeities apibrėžtume, išsiplėšti iš jos laiko. Praeitis tampa „ateitimi iš antrų rankų“, kuri vis tiek „geresnė už nieką, žiojintį dabar“ (p. 118). Visas pasaulis tampa praeities klinika. Rytų bloko šalys, išskyrus Bulgariją ir Rumuniją, pasirenka 1989-uosius – nepriklausomybės vilties ir naujos pradžios metus; o gal iš esmės žmonės renkasi tą laiką, kai buvo jauni, kai tikėjimas ateitimi dar buvo stiprus ir jaunas. Praeitis, perrašoma naujai, – pažįstamas šių ir anų laikų judesys. Nenorime mokytis iš klaidų, norime jas kartoti. Įstabi selektyvi atmintis, kai prisimename tik tai, ką norime prisiminti.

Atmintis yra esamasis laikas, laidoje „Homo cultus. Iš balkono“ kalba dailėtyrininkė Giedrė Mickūnaitė. Atmintis yra ne apie praeitį, o veikiau apie tą praeitį, kuri nepraeina. Atmintis suteikia prasmę, o užmarštis – tvarką. Iš visko, kas įvyko, prisimename labai nedaug, atmintis yra veikiau išimtis iš užmaršties. Bet jei atminčiai nesuteiksime prasmės, ypač tiems traumuojantiems, prieštaringiems dalykams, tada jie atims iš mūsų dabartį, juos nešiosimės dabartyje kaip neišspręstą rebusą. „Laiko slėptuvė“ ir yra tokia neišspręstų, prieštaringų, traumuojančių klausimų kapsulė. Nuo asmeninės atminties ji keliauja link kolektyvinės, o iš ten – link kolektyvinės užmaršties, užmaršties kaip naivumo, nostalgijos kaip mirtino ginklo.

Viskam sugriuvus, mums dar lieka patirtis, kurią išsaugoti įsipareigojame, rašo Vytautas Kavolis³. Toji patirtis – ir asmeninė, ir kolektyvinė, ir į mūsų sąmonės lauką įsirašiusi kitų žmonių patirtis. Grįžimo į praeitus dešimtmečius ilgesys – tai ir troškimas pabėgti nuo atminties svorio, siekis grįžti į naivumo, nežinojimo būseną, pabėgti nuo savos ir kolektyvinės atsakomybės. Ne visa istorija (ne visos istorijos) gali būti pakartota.

 

●

 

„Laiko slėptuvė“ – trečiasis bulgarų rašytojo romanas, pelnęs tarptautinį pripažinimą, 2023 m. laimėjęs Tarptautinę Bookerio premiją. 2022 m. lietuviškai pasirodė Laimos Masytės išverstas antrasis jo romanas „Liūdesio fizika“. Lyginant su šiuo, „Laiko slėptuvė“ lengviau įsileidžia skaitytoją, o kita vertus, kiek mažiau pasitiki jo skaitymo galimybėmis, kartais tarsi pati imasi kurti interpretacijų sakinius. Šiaip ar taip, tai itin simptomiškas, dabartį atspindintis tekstas, kurio melancholiška melodija atliepia šių laikų melodiją. Pastaraisiais metais atminties, asmeninės ir kolektyvinės, refleksija regiono literatūroje itin ryški. Atminties temos punktyras, giminės istorijos, tėvų, protėvių, savo šaknų permąstymas regimi tokiuose kūriniuose kaip Marcino Wichos „Daiktai, kurių neišmečiau“ (Rzeczy, których nie wyrzuciłem), į lietuvių kalbą Zitos Marienės išversta Marijos Stepanovos „Atminčiai atminti“, Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“ – tuose, kurie geba čiuopti epochos laiką ir kartu suteikti prieglobstį nuo laiko tironijos.

Turi būti negailestingas praeičiai, nes ir praeitis negailestinga, taria „Laiko slėptuvės“ pasakotojas. Sunku romano neskaityti kaip artėjančio – esamo – laiko nuojautos, atspindinčios mūsų nuojautas ir didėjantį egzistencinį nerimą. Čia vis atsikartoja 1939 m. rugsėjo pirmoji, diena, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, – tai laikas, į kurį išvyksta ar iš kurio sugrįžta Gaustinas, apie kurį jis nenori kalbėti, laikas, kai „atėjo žmonių laiko pabaiga“ (p. 18). Karo rusenimas visada šalia. Karas prasideda nepastebimai, gal net nespėjus savęs paklausti: „kada kasdienybė tampa istorija?“ (p. 29) Ar anuomet, prieš pat karą, žmonės irgi netikėjo? Ar irgi bandė pasislėpti kasdienybės rūpesčiuose, mene ir knygose, ar galvojo, kad tai – tik jų liguistas nerimas? Galbūt laiko kartotės ilgesys ir kartu baimė kyla iš to, kad tas laikas išties atsikartoja, tik ne ta forma ir ne tas.

Kol rašiau šį tekstą, JAV išsirinko prezidentą. Ratas apsisuko nutvilkydamas déjà vu jausmu. Vakarą prieš rinkimus su gausia kompanija vakarieniaudami nekalbėjome apie politiką. Kalbėjomės apie vaikystės žaidimus, vardijome jų pavadinimus, lyginome savo vaikystės teritorijų – septintojo, aštuntojo dešimtmečio – kiemus ir stiklo rutuliukų kolekcijas. Turbūt taip savotiškai siekėme pasitvirtinti sau, kad prisimename. Gal net flirtavome su praeities ilgesiu, ieškojome prieglobsčio laike, iliuzinės slėptuvės nuo ateities neprognozuojamumo. Ilgėjomės ateities iš antrų rankų. Kita vertus, gal kaip tik dabar yra tas laikas, kai tokios eskapistinės fantazijos, kad ir kokios patrauklios, ima atrodyti kone nusikalstamos. Kad ir kaip norėtųsi, tai ne tas metas, kai galima pabėgti iš esamojo laiko – nes tada ateitis bus rašoma be mūsų.