Staškaus dvasia
Šviežiai perdažyti perėjos dryžiai švytėjo vos už keliolikos metrų, bet Staškus nebuvo iš tų, kurie paiso taisyklių, – vaikų namų darbuotojos jau kūdikystėje stebėjosi auklėtiniui būdingu atžagarumu. Tiesą sakant, šia savybe Staškus pasižymėjo netgi anksčiau: tūnodamas gimdytojos pilve nesyk buvo skaudžiai suspardęs jos kepenis, o jo užsispyrimas ateiti į šį pasaulį pirmiausia iškišant ne galvą, bet kojas pražudė motiną galutinai. Kūdikį vargais negalais išgelbėję daktarai išsyk konstatavo, kad šis gerokai pridusęs ir dalis smegenų ateityje greičiausiai nepajėgs normaliai vystytis. Galbūt būtent dėl šios priežasties Staškus niekada nebuvo linkęs galvoti apie potencialias savo veiksmų pasekmes, tad ir dabar nesidairęs drąsiai žengė į važiuojamąją gatvės dalį.
Pirma juosta riedančio mažo raudono „Renault“ vairuotoja vos spėjo sureaguoti. Moteriškei staiga kirtus per stabdžius, mašiniuko korpusas suvirpėjo, kryptelėjo ir lyg įkaltas sustojo mažiau nei pusmetris nuo Staškaus kelionės trajektorijos. Iš paskos važiuojantis mikroautobusas, siekdamas išvengti susidūrimo su netikėtai išdygusia kliūtimi, metėsi į dešinę ir priekiniais ratais su trenksmu užlėkė ant aukštoko šaligatvio bordiūro. Dauguma atokaitoje pusryčiavusių netoliese įsikūrusios lauko kavinės lankytojų pašokę nuo kėdžių atsigręžė į ramybę sudrumstusio bildesio pusę, bet pilietis, kurio veiksmai tapo pradine šio sąmyšio priežastimi, aiškiai neketino kreipti dėmesio į menkus trikdžius ir sparčiu žingsniu tęsė žygį skersai kelią. Staškaus maišelyje smagiai kliuksėjo trys bambaliai. Kitapus gatvės stovinti Renata entuziastingai mojo rankomis, ragindama greičiau prisijungti prie aptriušusį suolą klevo paunksnėje nusėdusių draugelių kompanijos. Pro besisklaidančius debesis šyptelėjusi saulė žadėjo šiltą popietę, o miniako menkai dengiami, iš po žiemos dar neįdegę Renatos klubai viliojo blyškumu, akivaizdžiai skelbdami, kad kuriam nors pobūvio dalyviui po visko galbūt šviečiasi ir linksmas pasiglamžymas Tuskulėnų parkelio pakrašty.
Romantiškai nusiteikęs Staškus jau buvo prasilenkęs su raudonuoju automobiliuku ir paspartinęs žingsnį, bet dešiniau netikėtai pasigirdo asfaltu slystančių padangų cypimas. Suktelėjęs pagiringą galvą į vis stiprėjančio garso pusę, jis išvydo didžiuliu greičiu artėjantį baltą pikapą. Nors nepasižymėjo dedukciniu mąstymu, gyvenimiška patirtis šįsyk įgalino Staškų teisingai įvertinti situaciją: supratęs, kad bamperio kraštas neišvengiamai kliudys maišą su bambaliais, jis instinktyviai puolė gelbėti brangiausią turtą, todėl, prieš paleisdamas įprastai savigynos tikslais naudojamą keiksmų tiradą, išrietė užpakalį, desperatiškai bandydamas išsaugoti bent dalį pirkinių.
Vis dėlto tądien likimas nebuvo jam gailestingas. Ilgoką šliūžę ant kelio palikęs automobilis energingai tėškėsi į laiku už pėsčiojo sėdmenų taip ir nespėjusį atsidurti maišelį, paversdamas jį akyse bliūkštančia dėme. Užkabinęs kelių aukštyje, priekinių mašinos grotelių kampas grakščiai išlenkė Staškaus kojas – žiūrint iš šono galėjai pagalvoti, kad treningai dengia ne po gauruota oda susimazgiusias seno alkoholiko venas, o blizgų ir lygų guminio manekeno blauzdų paviršių. Slystelėjęs kapotu, Staškus nugara vožėsi į priekinį stiklą ir staiga nuo jo – tarsi nuo kokio batuto – atšokęs buvo švystelėtas aukštyn galingos išcentrinės jėgos. Besivartantis nelaimėlio kūnas netruko perskrieti per vis dar nemenku greičiu judančios transporto priemonės stogą ir po akimirkos garsiai žnektelėjo vidury gatvės už gerų dešimties žingsnių. Oru sklendžiančio Staškaus kaklas ištįso, įgydamas stebėtino elastingumo: galvai lyg skalbiankėje besiblaškančiai kojinei makaluojantis į visas puses iš praviros burnos pasigirdo trumpas riktelėjimas „bl…“. Daugiau ištarti jis nespėjo. Suolą nusėdę sugėrovai skubiai pakilo ant kojų ir, tikėdamiesi sulaukti bent vieno iš po pikapo ratų išriedančio sveiko bambalio, subedė ilgesingus apsiblaususių akių žvilgsnius į tragiško įvykio vietos pusę.
Keliolika sekundžių vyravo mirtina tyla. Vėliau pasigirdo iš aplinkinių kiemų skrendančių musių zvimbimas: jos lėkė viena kryptimi ir tūpė ant asfalto šešėlinėje autobusiuko pusėje atkakliai besispiesdamos po kėbulo apačia. Po kurio laiko pasimatė ir jų būrimosi priežastis – iš už priekinių ratų gatvės nuolydžio kryptimi vangiai šliuožė gliti, rusva alaus ir kraujo mišinio srovelė.
Pirmoji žadą atgavo Renata. Garsiai tęsdama Staškaus nebaigtą keiksmažodžių seriją, ji šoko į važiuojamąją dalį ir, pakeliui prastumdžiusi kelis iš automobilių besiropščiančius įvykio liudininkus, netrukus jau stovėjo prie suglebusio kūno. Ant pilvo gulinčio Staškaus kūnas priminė kelis mėnesius palei konteinerį besivoliojantį nudėvėtą sėdmaišį: dalis per įtrūkimus išsprūdusio vidaus turinio buvo nudrikusi aplink, sudarydama fantasmagorišką pilkšvų dėmių ir pailgų kauburių raštą, o centre drybsančią beformę pūslę dengė odos ir drabužių atplaišos.
Išsidrabsčiusi substancija skleidė aitrų dvoką. Aromatų kokteilyje maišėsi kelių pastarųjų dienų valgių – penktadienį pirktos šlapiankės, po savaitgalio likusių kebabų, kuriais draugelius kaskart prieš gaudama naują produktų siuntą vaišindavo gretimo kioskelio savininkė, ir vakar užkandai naudotų teftelių iš paskutinio labdaros paketo – kvapai, tarp kurių dominavo iš virškinimo trakto pasišalinti ir standartinio kraujyje cirkuliuojančių promilių kiekio papildyti dar nespėjusio alkoholio tvaikas, primenantis rūgtelėjusią brogą. Jaunystėje seselės profesiją medicinos mokykloje bandžiusi įgyti Renata niekaip neapsisprendė, ar verta tikrinti pulsą: mėginimas kažką užčiuopti minkant palei jos kojas herojiškai atmestą kairįjį Staškaus riešą greičiausiai nebūtų buvęs vaisingas – ranką su kūnu ties pečiu, regis, jungė tik seno džemperio rankovė, o dešinė beveik iki pusės mirko tamsiame klampaus kraujo klane.
Būtent tuo metu, jai graudžiai mąstant apie keistos gyvenimo baigties prasmę, o kitiems vis dar nespėjus priartėti, nutiko nelauktas dalykas. Virš kelio dangos kiek labiau iškilusi minkšta buvusių Staškaus sėdmenų masė ūmai suvirpėjo ir pro kelnėse žiojintį įtrūkį, lengvai krutindamas ties praira laisvai plevenančius siūlų galus, aukštyn pakilo švelniai papuręs, beveik permatomas dujų debesėlis.
Renata išsyk prisiminė studijų metus, kai, atlikdama profesinę praktiką kardiologinės reanimacijos skyriuje, pirmą kartą gyvenime turėjo progą tiesiogiai stebėti mirties momentą: anuomet lovoje gulėjęs prie gausybės aparatų prijungtas pacientas taip garsiai nusiperdė, kad sudrebėjo net praktikantes nuo palatos skirianti stiklo pertvara. Viskas… išleido dūšią, – persižegnojusi tarė šalia stovinti pagyvenusi sanitarė. Suglumusios panelės sužiuro į netoliese buvusį daktarą, įprastai nepraleisdavusį progos pasišaipyti iš pagalbiniam personalui būdingų prietarų, bet šis tik palinksėjo galva.
Na, taip… žinokit, dažniausiai būtent per subinę ir išlenda, – ramiu balsu atsakė jis, kai viena Renatos kursiokė po pusdienio neapsikentusi klustelėjo, ar tą virpančio oro gūsį iš tiesų derėtų tapatinti su sielos atsiskyrimu. Ne visada, aišku, bet šiaip tai paprastai panašiai ir būna… Visos taip ir liko nesupratusios, ar daktaras juokavo, ar kalbėjo rimtai, bet nuo to karto Renata neabejojo: mirtis galutinai ištinka žmogų tuomet, kai nuo kūno atsiskyrusi dvasia jį palieka.
Dabar, stebėdama virš Staškaus palaikų lengvai banguojančios ūkanos kontūrus, ji neabejojo matanti būtent tai. Mintyse vis dar skambančią rusiško „mato“ tiradą trumpam pakeitė mėginimai sulipdyti maldą, bet nuo vaikystės bažnyčioje nesilankiusiai Renatai nesisekė. Jai vis dar beviltiškai bandant atkurti bent kiek vientisesnį tekstą („Tėve mūsų, kuris… sveika, Marija… ir atleisk…“) per petį netikėtai patapšnojo kažkieno ranka – atsigręžusi pamatė šalia vieną iš kompanjonų. Einam, Renka… kol mentai neatvarė, paskui dar aiškintis reikės, – sušnibždėjo Raimis ir, truktelėjęs už riešo, nuvedė ją į šalį.
●
Kuomet skubanti pasišalinti iš įvykio vietos kompanija traukė kiemais į Žirmūnų gilumą, nekantraudama pranešti apie nelaimę visiems pakeliui sutiktiems draugeliams, gyvenimas kitapus upės ėjosi įprastu ritmu.
Iš atokaus regiono į „Dainų dainelę“ atvykusių vaikų delegacija kaip tik lipo siaurais aukštyn besivejančiais laiptais į Gedimino bokšto viršų. Mokytojos džiaugėsi rajono valdžios sprendimu išnuomoti konkurso dalyviams autobusą ir viešbutį, suteikusiu progą gausiam dainorėlių būriui atvykti diena anksčiau ir pasižvalgyti po sostinę, vyresnėliai nuolat šnabždėjosi tarpusavy, tardamiesi, kieno kambaryje vakare būtų geriau organizuoti pasilinksminimą, o pačių mažiausių elgsena aiškiai rodė, kad jie nekantrauja greičiau baigti užsitęsusį ekskursijų etapą, po kurio pagal programą laukė apsilankymas „McDonald’s“.
Kai galiausiai užkopę į bokšto apžvalgos aikštelę visi jau grožėjosi aplinkiniais vaizdais, kelių akylesnių merginų dėmesį netikėtai patraukė gana sparčiai link jų judanti keista ūko samplaika. Niekas nespėjo pamatyti tikslios šio pažeme šliaužiančio debesėlio susidarymo vietos, bet atrodė, kad jis pradėjo savo kelią vienoje iš anapus Neries besidriekiančių judrių gatvių. Netrukus į šį vingrų miglotą darinį nukrypo daugumos akys. Pažeme slenkantis sutirštintų dujų šleifas judėjimo būdu priminė neatpažintą skraidantį objektą: tai išsklisdamas ir beveik išnykdamas, tai vėl susitelkdamas ir sutirštėdamas, lyg neapsisprendžiantis, kur tūpti, varnėnų būrys, jis kurį laiką blaškėsi palei apglebusių Kosciuškos gatvės liepų vainikus, kol galiausiai, stabtelėjęs ties Vilnelės žiotimis, nutįso Gedimino kalno link, lėtai pakilęs šlaitu, apsivyniojo grublėtą rausvo mūro sieną ir, pamažu užsliuogęs aukštyn, apgobė pilies bokšto viršūnę.
Netikėtai pasklidus koktokam dvelksmui, visi pasijuto įsiausti gličios rūkanos. Kelioms akimirkoms viskas aplink aptemo, dažnas lankytojas užuodė savotišką kvapą, vaikams ėmė džiūti burnos, sukosi galva, o viena mokytojų, pajutusi aitrų šleikštulį gerklėje, net suabejojo, ar tikrai bus spėjusi galutinai išsiblaivyti po užvakar atšvęsto jubiliejaus. Prieblandai prasisklaidžius, daugeliui pasivaideno, kad virš galvų plevėsuojanti trispalvė trumpam pasipuošė neįprastais ženklais: vyresni dažniausiai sakėsi regėję vienu metu tradicines spalvas pakeitusius baltus, mėlynus ir raudonus dryžius, jaunesni – įžiūrėję vėliavos centre nupieštą kaukolę, primenančią vaizdą iš filmų apie piratus. Tiesa, jau po minutės kitos haliucinacijos pranyko, keisti pojūčiai aprimo ir gyvenimas pamažu grįžo į vėžes.
Vėliau apie bokšto viršuje visus trumpam užklupusį blandų debesį atvykėliams primindavo nebent prunkštimas, kaskart pasigirstantis kam nors pašmaikštavus apie švarų ir gaivų sostinės orą. Su rytiniais potyriais ant kalno susiję juokeliai netilo ir vakare, grįžus į viešbutį, kur ilgokai nesiliovė tylaus kikenimo lydimas bruzdesys. Net sutemus kambariuose retsykiais vis girdėjosi varstomų durų ir koridoriumi greitai šlepsinčių pėdų garsai. Visi šiaip ne taip sugulė tik po vidurnakčio, kai neapsikentusios triukšmo mokytojos trečiąkart apėjo patalpas, įsakmiais balsais primindamos, kad rytoj jų laukia svarbus koncertas televizijoje. Visgi nei gerbiamos pedagogės, nei po ilgos dienos sapnų kerams iš lėto pasiduodantys jaunuoliai tuo metu dar nenumanė, kad šeštadienio potyriai tėra blankoka kitądien prasidėsiančių tikrųjų nuotykių preliudija.
Sekmadienio vidurdienį į studiją susirinkę konkurso dalyviai, kaip įprasta, nerimo. Dauguma dainininkų, laukdami pasirodymo tiesioginiame eteryje, iš anksto miklino balsą, kartojo dainų žodžius ir rūpinosi išvaizda. Tuo tarpu vakarykščio vyksmo Gedimino bokšte liudininkai į panašius niekus, regis, visai nekreipė dėmesio ir buvo užsiėmę rimtesniais reikalais. Pirmiau kitų spėjo pasireikšti šeštos ir septintos klasės merginų vokalinio ansamblio narės: vos įžengusios į televizijos patalpas jos puolė klausinėti organizatorių, kur čia pas juos rūkoma, o kol šie, apimti nemenkos nuostabos, kažką murmėjo tarpusavy, įsitaisė garinti dūmelio ant centrinės koridoriaus palangės. Po kurio laiko dvi tos pačios mokyklos pirmokės, turėjusios kartu dainuoti apie linksmąjį drugelį, ne juokais susipešė tualete, besiaiškindamos, ar prie rožinių suknelių labiau tinka melsvi, ar žalsvi sparnai. Likus gerai valandai iki filmavimo pradžios ne pirmąsyk savo rajonui konkurse atstovaujantis šešiolik-metis, ketinęs atlikti žinomą Mocarto ariją ir laikytas bene rimčiausiu pretendentu į laureatus, netikėtai pareiškė, kad jį čia viskas galutinai užkniso, ir, garsiai pasiuntęs mokytoją, išėjo pasižmonėti į miestą.
Maža to, renginio transliacija prasidėjo kone dešimčia minučių vėliau, mat, visiems užėmus savo vietas, tarp dalyvių, vedėjų ir žiūrovų kilo nemenka sumaištis: keli policininkai drauge su vietiniais apsaugos darbuotojais vaikėsi po salę du vakar bokšte besilankiusius devintokus. Kai tautiniais drabužiais apsitaisę bėgliai pagaliau buvo užspeisti scenos kampe, jauna policininkė atsivedė iš užkulisių perbalusią dvylikametę ir, rodydama į sučiuptus paauglius, kažko jos tyliai paklausė. Šiai linktelėjus galva vaikinai buvo skubiai išvesti, o tarp sėdinčių priekinėse eilėse netruko pasklisti gandas apie beveik valandą trukusį nenaudėlių priekabiavimą. Gerai, kad kolegė spėjo laiku pamatyti, – persigandusiu veidu dėstė draugėms salės pakraštyje įsitaisiusi mokytoja, – tie durniai, kai užklupo, jau buvo spėję rankas už triusikų sukišti.
Koncertui prasidėjus, linksmybės įsivažiavo dar labiau. Pirmas scenoje pasirodyti turėjęs penkiametis rajono atstovas netikėtai dingo ir tik po kelių valandų, renginiui pasibaigus, buvo aptiktas miegantis šoninėje laiptinėje tarp penkto ir šešto aukštų. Vėliau, trečiokų kvartetui traukiant kiškio žvairio dainelę, vienas atlikėjų vietoj priedainio ėmė spiegti „Te visad šviečia saulė…“, o dar po kiek laiko vedėjų prieš kamerą kalbinama ką tik scenoje pasirodžiusi penkiolikmetė prapliupo nešvankiais rusiškais keiksmais.
Situaciją suvaldyti bandantiems organizatoriams ėmus dairytis, kur dingo neadekvačiai besielgiančios delegacijos vadovai, paaiškėjo, jog visos trys rajono mokytojos, atlydėjusios auklėtinius į Vilnių, gerokai įkaušusios. Kai vienam komisijos nariui šiaip ne taip pavyko jas aptikti atokiame kampe už radijo studijos, šios, išgirdusios apie vaikų krečiamus pokštus, pernelyg nesutriko. Tegul pasidžiaugia nors truputį, ne taip dažnai sostinėje lankosi, – atsainiai mostelėjo ranka vyriausia sugėrovė, tuomet dar aiškiai nenujautusi, kad po poros dienų bus priversta rašyti prašymą dėl atleidimo iš muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojos pareigų. Dvi kitos kompanjonės, pažinusios buvusį savo dėstytoją, išsyk puolė entuziastingai kalbinti jį prisijungti, atsipalaiduoti ir prisiminti senus gerus laikus.
Kai praėjus daugiau nei pusvalandžiui visi keturi kiek svirduliuodami – po ilgokų atsikalbinėjimų pagyvenęs profesorius visgi ryžosi paragauti kelias taureles likerio – pagaliau nusileido laiptais, didžiojoje studijoje tvyrojo baisus šurmulys. Dalis publikos, garsiai besipiktindama, skirstėsi, mažesniųjų tėvai ir mokytojai stengėsi nukreipti vaikučių dėmesį nuo scenos, sutrikę komisijos nariai mostagavo rankomis ir kažką kuždėjosi tarpusavy, o laidos vedėjai nuostabos perkreiptais veidais ritmiškai krypavo ir, mėgindami vaidinti, kad nieko nenutiko, skelbė žiūrovams apie trumpą pertraukėlę, po kurios konkursas bus tęsiamas toliau.
Šiaip jau pertraukai buvo visai ne laikas, tačiau žvilgtelėjusios į scenos pusę mokytojos išsyk suprato, kodėl jos reikia. Centrinėje pakylos dalyje stovėjo vienas iš vakar ekskursijoje dalyvavusių dvyliktokų. Tiesą sakant, žodis „stovėjo“ šiuo atveju vargu ar buvo pats tinkamiausias apibūdinti jo atliekamiems veiksmams: rankomis įsitvėręs mikrofono stovo, atsukęs žiūrovams nugarą, iki kelių nuleidęs kelnes ir grakščiai demonstruodamas visiems atkištą užpakalį, atlikėjas, periodiškai krypuodamas į skirtingas puses, melodingai pirsčiojo dainos ritmą. Garsai tai sustiprėdavo, tai susilpnėdavo, kvadratėliais margintos peteliškės juosiamas vyruko kaklas sukiojosi kairėn dešinėn, o palaidi baltų marškinių padurkai sulig kiekvienu ne itin gaivaus oro gūsiu melodingai pleveno aplink plikus sėdmenis.
●
Tebūnie lengva, – choru sumurmėjo rateliu paupyje susėdę sugėrovai, Renatai išpilsčius į plastiko stiklines pirmą vyno butelį. Staškaus atminimui skirtas baliukas atrodė visai prašmatniai: pasklidus gandams apie netektį, prie nuolat kartu dienas leidusios draugijos branduolio prisijungė keli rečiau matomi personažai, ta proga atsinešę ne tik vyno ir degtinės, bet ir pusėtinos užkandos. Visi nuolat minėjo Staškų, o įsismaginę vis dažniau mėgino perrėkti vienas kitą, karštligiškai siekdami papasakoti kitiems įdomiausius jo gyvenimo epizodus ir drauge patirtus nuotykius. Laisvai besiliejant kalboms ir gėrimams, pasisėdėjimo pabaigoje išskirtinai liūdna atrodė vienintelė Renata. Nepajėgdama pamiršti gatvėje matyto reginio, ji vis galvojo apie Staškaus dvasią: kur ji dabar, ar iš tiesų nukeliavo į dangų, ar visgi nesugebėjo įveikti Žemės traukos ir kliunktelėjo į aitrias skaistyklos liepsnas? Gerokai apsinešusi ji vis labiau gailėjosi, kad ryte taip lengvai leidosi įkalbama ir nuėjo kartu su visais nepasekusi tolesnės nuo velionio kūno atsiskyrusio melsvo ūkelio kelionės.
Temstant ir senkant alkoholio atsargoms, o keliems įsišėliojusiems vyrukams ėmus vis dažniau kabinėtis, Renata nusprendė, kad šiai dienai užteks. Išėjo tyliai, neatsisveikinusi. Prasukusi pro dvejas bromas tarp daugiabučių, prisėdo po medžiu ant apleistos žaidimų aikštelės kampo. Vėl mąstė apie Staškų – tas dūšios pasišalinimo vaizdas, o ypač jį lydėjęs garsas ir kvapas, atkakliai nedavė jai ramybės iki pat sutemų. Vakaras buvo šiltas ir Renata kurį laiką net svarstė, ar nevertėtų prigulti kur nors čia pat ant vejos po vienu iš balkonų, užuot beldusis pas rajono pakrašty gyvenančią ir visada panašiose situacijose pagelbėjančią močiutę, bet vos pradėjus žiebtis pirmosioms aplinkinių langų šviesoms imlios specifinio tono garsams jos ausys užfiksavo gretimoje gatvėje ūbaujančią policijos automobilio sireną. Savisaugos instinkto vedama ji pakilo ir, visokeriopai stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą, iš lėto pajudėjo babūnės namų link.
Iki vėlyvos popietės prasivarčiusi minkštoje lovoje (specialiai nupirktoje dar prieš porą dešimtmečių, močiutei pastebėjus, kad penkiolikmetė anūkė dažniau linkusi nakvoti jos bute, o ne likti nuolat depresijos kankinamos ir naktimis kas keliolika minučių į virtuvę rūkyti lakstančios savo mamos bendriko kambarėlyje) ir spėjusi pusėtinai atsipaipalioti, Renata pagaliau susiruošė keltis. Norėjo į tūliką, kartu ketino pasidairyti ko nors šaldytuve, be to, pro svetainės duris jau kurį laiką atkakliai skverbėsi miegoti trukdantys muzikos garsai – sprendžiant iš repertuaro, babūnė žiūrėjo kažkokį vaikišką koncertą.
Periodiškai miegamąjį pasiekiančių melodijų skambesys Renatos pernelyg nestebino: romansų vakarai, dainų konkursai, sveikinimų koncertai ir panašūs renginiai visada buvo mėgstamiausia močiutės televizijos programos dalis. Tačiau šį kartą periodiškai pasigirsdavo ir pačios namų šeimininkės balsas – atrodė, kad retsykiais ji, lyg nepatenkinta transliuojamu vaizdu, kažką garsiai niurna, kol galiausiai iš gretimo kambario visai aiškiai pasigirdo babūnės kone išrėktas „Jėzus Marija!“. Susidomėjusi Renata pravėrė duris ir tyliai įžengusi į svetainę staiga sustojo lyg įkalta: ekrano kampe aiškiai matėsi per sumaištį režisierių nespėtas paslėpti vaizdas su plika subine po „Dainų dainelės“ sceną besistaipančiu jaunuoliu. Vis dėlto labiausiai ją pribloškė ne tai. Stovėdama per kelis metrus nuo televizoriaus ji aiškiai užuodė vakarykštį dešros, kebabų, žuvies konservų ir raugo tvaiką! Kvapas buvo gerokai silpnesnis nei stovint gatvėje, bet Renata pažino jį išsyk. Dvokas neabejotinai sklido iš televizoriaus, vis dar rodančio nuogą užpakalį vizginantį „jaunąjį dainininką“.
Renata nedvejojo nė minutės. Kitaip nei filmavimo salėje sėdintiems ar tiesioginę koncerto transliaciją namuose stebintiems žiūrovams, niekaip negalintiems suprasti, kas gi čia vyksta, jai viskas buvo aišku. Dėl viso pikto darsyk žvilgtelėjusi į transliuojamą vaizdą ir įtraukusi į šnerves naują prarūgusio oro porciją, ji neabejojo – Staškaus dvasia gyva ir rado sau naują vietą! Paskubom perbėgusi kambarį ir užsirakinusi tualete Renata persižegnojo, prisėdo ant klozeto, pusgarsiu nusiperdė ir pravirko…
