Šeima kaip filosofinio gyvenimo forma

Daugybę tūkstantmečių pavyzdiniu žmogumi buvo vyras: jis buvo Dievas, tėvas kaip šeimos galva, karys, išradėjas, filosofas, menininkas, mokslininkas. Tai truko faktiškai iki XX a., kai vis didesnį svorį ėmė įgyti moteris. Toks pokytis ypač matomas šiomis dienomis, kai atvirai išryškėjo XX a. tendencijos. Galima netgi sakyti, kad dabar gyvename moterų laiką, nes ir įvairiausiuose mokymuose, paskaitose, kultūros renginiuose, skaitytojų bei rašytojų klubuose daugiausia dalyvauja moterys. Ir užsienyje, ir Lietuvoje dabar įdomiausios rašytojos yra moterys, o vyrų rašytojų kasta ne tokia įdomi, nes jiems būdinga dar ankstesnių šimtmečių inercija. Dabar rašytojos moterys rašo kitoms moterims skaitytojoms, nes ir skaitytojų auditorija yra daugiausia moteriška. Gyvename laiką, kai pavyzdiniu subjektu tampa moteris. Rašytojos moterys įtvirtina mūsų laikams pavyzdinį pažeidžiamą moterišką subjektą, jos vaizduoja moters pažeidžiamumą, išnaudojimą, galios santykių ir darbinės neteisybės sutrikdytą buvimą. Vyro pavyzdys graikams buvo Achilas, priešus ir sunkumus įveikiantis karžygys, lietuviams – galbūt kunigaikštis Vytautas, karo ir strategijos genijus. Pavyzdinis vyras buvo besivaldantis asketas, niekinantis prabangą ir gebantis miegoti kietame guolyje, apsiklojęs kailiu, buvo drąsus, niekino mirtį, skausmą ir kitas emocijas. Kartu su moters kaip pavyzdinio subjekto įsigalėjimu visuomenėje įsitvirtina moteriškos vertybės: svarbūs tampa jautrumas, jausmai, introspekcija, pažeidžiamumas, emocinis intelektas, širdis, privati erdvė ir šeima. Juk kaip bežiūrėtume, tėvų skyrybų atveju vaikas daugiau galimybių turi likti su motina negu su tėvu. Tad vaikas, šeima daugiau centruojami į moterį. Kylant moteriai kaip pavyzdiniam mūsų laikų subjektui, visuomenėje tampa svarbus šeimos, privačios erdvės, emocinio intelekto vaidmuo, ne tik aukštas intelekto koeficientas. Už šį daug reikšmingesnis emocinis intelektas. Mūsų laikais žmogus, turintis aukštą intelekto koeficientą ir žemą emocinį intelektą, anksčiau ar vėliau gyvenime patirs nesėkmę.

Taigi, apmąstydami tokią situaciją, norėtume kalbėti apie šeimą kaip filosofinio gyvenimo formą, kai mūsų laikais filosofinį Achilą, herojiškąjį filosofą, keičia gyvenimo meistras, kuris moka jaukiai įsikurti kasdienybėje, nevengia moterų, įsimyli moterį, įsišaknija į ją kaip į savąjį Tu ir taip kuria šeimą. Kai vis labiau pavyzdiniu žmogišku subjektu tampa pažeidžiamas moteriškas subjektas, pasidaro reikšmingas jau ne praėjusių amžių herojiškasis filosofas, kurio svarbiausias uždavinys buvo užkariauti anapusybės idealybę, bet gyvenimo meistras, kurio uždavinys yra jaukiai įsikurti kasdienybėje ir joje atrasti Dievą. Gyvenimo meistras tampa kito žmogaus partneriu, augina vaikus ir vaikų auginimas virsta meditacijos bei tikrovės kontempliacijos forma. O vengti šeimos, vaikų daugiausiai reiškia prasilenkti su mūsų laikų didžiuoju gyvenimo uždaviniu, nes dabartinėje visuomenėje, kai įsivyravo pažangios technologijos ir buitis tapo daug lengvesnė, vienišas pagal senovės herojiškojo filosofo modelį savo individualybę formuojantis filosofas jau prasilenkia su tikrove. Todėl gyventi tikrovėje reiškia patirti šeimos išlaikymo sunkumų, vaikų auginimo rūpesčių ir dėti pastangas santykiams su mylimu partneriu išsaugoti. Tad mūsų laikais atsiskleidė tai, kad Antikoje ir Naujaisiais amžiais vyravęs herojiškasis filosofas jau prasilenkia su tikrove, o tikrovėje dalyvauja gyvenimo meistras, naujas XIX a. antrojoje pusėje – XX a. susiformavęs filosofo tipas. Herojiškojo filosofo laikais svarbiausias žmogus buvo šeimos neturintis vyras, kuris naudojosi moterų teikiamomis erotinėmis paslaugoms, kaip Faustas Margaritos prielankumu, ir tada jas paliko, o dabar svarbus tampa filosofas, kuris užmezga santykį su moterimi, nors, žinoma, šeima gali egzistuoti ir kitokioje partnerystėje. Tad šis tekstas toliau plėtoja Søreno Kierkegaard’o, kuris save suvokė kaip privatų mąstytoją, pamatinę įžvalgą, kad Dievas atrandamas ne nuo kasdienybės atitrauktų sąvokų dialektikoje, bet privačioje kasdienėje egzistencijoje, o mąstydami privataus buvimo plotmę atrandame, jog žmogaus privatumo ribos yra jo šeimos ribos.

Šis tekstas atsirado savaime, beveik be konstruojančio proto įsikišimo, autorius buvo tik įrankis ištransliuoti idėją savaime. Galbūt dėl to šiam tekstui būdinga heteroseksuali optika, kurią grindžia ta aplinkybė, kad vaikai gimsta heteroseksualiame santykyje, ir Friedricho Nietzschės mintis, kad galbūt tiesa yra moteris. Tačiau autoriaus tris dešimt-mečius besitęsianti meilė, studijos ir pagarba dieviškiems Platonui ir Ludwigui Wittgensteinui, homoseksualiems filosofams, verčia neišleisti iš akių homoseksualios optikos. Tad: 1) makiažą naudoja ne tik moterys; 2) šeimos kuriamos ne tik heteroseksualioje partnerystėje; 3) kiekvienas žmogus yra laisvas išrasti savąją meilės formą, jei tai nėra pedofilija ar incestas. Priėmus šiuos teiginius šio teksto heteroseksuali optika gali būti transformuota į kitų giminių optikas.

Jeigu tiesa yra moteris

Nietzschė „Anapus gėrio ir blogio“ pratarmės pirmame sakinyje sako: tarkime, kad tiesa yra moteris. Ir jeigu taip, tęsia jis, tai dogmatikai filosofai nieko neišmanė apie moterį. Nietzschė kalba apie dogmatikus, kurių itin įkyrus ir įrodymų reikalaujantis artėjimo prie tiesos būdas ne priartino juos prie tiesos, bet dar labiau nutolino. Vertybių perkainotojas kelia mintį, kad galbūt artėjimui prie tiesos reikia ne tik verifikacijos, falsifikacijos, įrodinėjimų, argumentavimų bei kitų formalių proto procedūrų, bet ir tam tikros žaismės, tam tikro drovumo ir begėdiškumo junginio, kuris aukščiausiomis akimirkomis vyksta tarp vyro ir moters. Nietzschė šiame veikale, teoriškai įtvirtinančiame tuos laimėjimus, kuriuos šis filosofas figūratyviai užčiuopė „Zaratustroje“, mėgina pakeisti filosofavimo modelį, kuris įtrauktų žaismę, flirtą, koketavimą su tiesa, galbūt, anot šio filosofo, tai ir yra pats tikriausias būdas pažinti tiesą. Taigi tarp filosofo ir tiesos įsiterpia žaismė, flirtas, koketavimas, šokis, išdykavimas, o ne fundamentalios formalios procedūros. Pasak Nietzschės, mes visi esame įpratę išsakyti vertinimą, kad tiesa yra aukščiau už melą, ir tarytum objektyviai pažįstame tiesą ir filosofuodami esame maksimaliai objektyvūs. Bet galbūt teiginyje, jog moraliai tiesa yra daug vertingesnė už melą, slypi tam tikras prietaras, ir galbūt tikrovės dugne glūdi ne tiesa, bet melas, kurį mes padarome tiesa. Tarytum tiesa, būdama moterimi, mėgsta slėptis po makiažo simuliakrais ir yra tai, kas glūdi tikrovės pagrinde. Todėl reikia visai kito filosofavimo būdo nei tas, kurį Nietzschės nemėgstamas ir demonizuojamas Sokratas įtvirtino Vakarų filosofijoje. Sokrato ištikimas mokinys Platonas išrado gėrį savaime, sielos nemirtingumą, anapusybę ir visą Vakarų filosofiją pajungė šių kategorijų ir konceptų diktatui.

Tačiau galbūt platonizmas, kuris postuluoja mąstomų substancijų pirmumą ir juslinės tikrovės antrumą, buvo klaida ir atitolino filosofiją nuo tiesos? Platoniškasis filosofas buvo herojiškasis filosofas, kuris paneigė jusles, kūniškumą, šį pasaulį ir atsivėrė anapusybės idealybei, o toks filosofinis ėjimas Nietzschei atrodė klaida. Gal iš tikrųjų filosofas į tiesą ir tikrovę turi žvelgti kaip į moterį: nenusavinti jos po filosofinių procedūrų dogmomis, bet leistis flirtuoti ir tarp jų įtraukti žaismes. Bent jau šiame tekste tokį filosofą, kuris nerengia teismo tribunolo prieš tiesą-tikrovę-moterį, bet su ja flirtuoja ir bendrauja žaismingai, vadinsime gyvenimo meistru. Tai naujasis filosofas, kurio atėjimą pranašavo Nietzschė. Toks filosofas nevengia moterų, bet suprasdamas, jog tikrovės struktūra yra moteriška, įsitraukia į žaismę su tikrove.

Jacques’as Derrida sakydavo, kad jam daug svarbiau yra sužinoti ką nors apie garsaus filosofo lovos gyvenimą, užuot gilinusis į abstrakčias jo spekuliacijas ir dialektiką. Juokaujama, jog Immanuelis Kantas buvo vedęs tiesą ir ji pagimdė jam tris „kritikas“. Tačiau Kantas apie moterį taip pat yra pasakęs: kai man reikėjo moters, negalėjau jos išlaikyti, o kai galėjau išlaikyti, man jos jau nereikėjo. Matome, kad tokio abstraktaus filosofo kaip Kantas likimas pažymėtas prasilenkimo su moterimi ženklu. Galbūt pats filosofinės tikrovės nervas ir veriasi filosofo santykyje su moterimi, kuri patriarchalinėje Vakarų filosofijos istorijoje buvo represuota, o žaismė santykyje su tiesa-tikrove-moterimi draudžiama. Galbūt žaismė santykyje su tiesa ir yra pats tikriausias filosofinis pažinimas ir pats tikriausias filosofo buvimo būdas. Tad, užuot išstūmęs moteriškumą, filosofas turi pripažinti jį, leisti jam egzistuoti ir užmegzti deramą santykį su juo. Toks filosofas jau yra ne herojiškasis filosofas, išsižadėjęs šeimos gyvenimo ir moters dėl tiesos kaip anapusinės idealybės, bet gyvenimo meistras. Jis jaukiai jaučiasi kasdienybėje, tvirtai kojomis remiasi į įprastinį pasaulį ir flirtuoja su tiesa-tikrove-moterimi ir jai įsipareigoja, ją įsimyli, jos siekia, su ja bendrauja, veda ją ir ji jam pagimdo biologinių ar dvasinių vaikų.

Šiame tekste ir stengsimės filosofijos centre pastatyti ne tradicijos išaukštintą herojiškąjį filosofą, kuris sekdamas Achilu atlieka savo teorinius žygdarbius užkariaudamas anapusybę, bet kalbėsime apie gyvenimo meistrą, kuris yra šio įprastinio pasaulio kasdienybės veikėjas ir, joje gyvendamas, prisiima santykį su tikrovės struktūroje, jos gelmėje glūdinčiu moteriškumu. Be abejo, mes gename lauk bet kokį moralizavimą, bet kokią patriarchalinių vertybių kontrabandą, bet mėginame įsivaizduoti, kas nutiko gyvenimo meistrui, kai jis įsimylėjo tiesą-tikrovę-moterį. Praleidžiame jų audringą romaną ir atsistojame toje vietoje, kai jiems gimsta vaikas ir jie įsipareigoja vienas kitam dovanodami save vienas kitam ir kurdami šeimą.

Herojiškasis filosofas ir šeimos gyvenimo atsisakymas

Vakarų filosofijos istoriją labai apytikriai galime skirti į du ašinius laikus, kurie žymi du radikalius filosofijos pokyčius. Pirmasis ašinis laikas apima 800–200 m. pr. Kr., kaip nurodo Karlas Jaspersas (Karl Jaspers, Filosofijos įvadas, iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Pradai, 1998, IX sk., p. 110–114). Antrasis ašinis laikas yra XIX a. antroji pusė ir XX a. Pirmajame ašiniame laike buvo išrastas moralės dėsnis ir jam pajungtas gyvybės faktas. Taip prasidėjo moralės epocha, kuri pakeitė iki tol vyravusią ikimoralinę epochą, o antrajame ašiniame laike gyvybės faktas buvo išlaisvintas iš griežto moralės dėsnio diktato ir įsivyravo anapus moralės esantis laikas. Tad epochai po pirmojo ašinio laiko būdinga askezė ir susivaldymas nuo jausmų bei geidulių, o antrajam ašiniam laikui būdingas savo jausmų, gyvenimo išlaisvinimas iš sustabarėjusių, griežtų moralės dėsnių, savotiškas išsivadavimas, išsilaisvinimas, leidimas būti sau, kai reikia nustoti mąstyti ir būtina pradėti gyventi.

Dabar aptarsime pirmąjį ašinį laiką ir įvykusias filosofines inovacijas. Žinome, kad pirmajame ašiniame laike atsirado metafizika kaip bendriausių tikrovės dėsnių tyrimas ir filosofas ėmė atsiverti šiems bendriausiems tikrovės dėsniams, pradėjo kontempliuoti tikrovę ir savo gyvenimą organizuoti pagal šiuos dėsnius. Metafiziniai dėsniai yra anapus juslinio pasaulio įvairovės, jie yra vienovė, kuri grindžia juslinę pasaulio įvairovę, o filosofo uždavinys – atsižadėti juslumo, geidulingumo, kūniškumo, jausmų, aistrų, afektų ir atsidėti idėjai savaime, kaip pasakytų Platonas, kontempliuoti. Aistros, jausmai ir geismai tik slopina filosofinę žiūrą, tikrasis filosofas yra asketas, kuris stebi anapusinius tikrovės dėsnius, jiems pajungia savo gyvenimą, įveikdamas jausmus, geismus ir afektus. Toks visiškai susivaldantis, veiksmus protui pajungęs žmogus ir yra epochos, prasidėjusios po pirmojo ašinio laiko, filosofinis herojus. Tačiau įdomiausia, kad ši pirmojo ašinio laiko filosofija ir askezės idealai lėmė tai, jog šioje epochoje turime herojiškąjį filosofą, kuris (kaip Achilas atlieka savo didįjį žygdarbį: nužudo Hektorą ir kaunasi pirmose gretose užkariaujant Troją) užkariauja anapusybę. Šiems filosofams, nuo Platono einant per Aurelijų Augustiną, Tomą Akvinietį iki René Descartes’o bei Kanto, ir buvo svarbu užkariauti idealybę. Augustinas „Išpažinimų“ III knygoje sako, kad Kartaginos juslinis gyvenimas buvo spąstai jo sielai, nors be galo viliojo, bet jis norėjo išsivaduoti ir tapti šventas. Tad herojiškasis filosofas įtariai žvelgia į juslinį gyvenimą, galbūt turi seksualinių ryšių su kitais asmenimis, tačiau nesiangažuoja šiems žmonėms, jie nebūtinas palydovas, nes jo didysis tikslas yra ideali anapusybė: archės, metafiziniai dėsniai, Dievas, idėjos, o juslinis pasaulis, kuris pasižymi daiktų įvairove, jam yra nesvarbus ir turi būti įveiktas. Anot Platono, šis pasaulis yra šešėlių karalystė, daiktai yra tik idėjų atspindžiai, o filosofas turi mąstyti atspindžių originalus – pačias anapus esančias idėjas.

Antikoje pirmuoju ašiniu laiku svarbu buvo nugyveniminti gyvenimą, gyvenant asketiškai, apvaldyti aistras ir atsiduoti proto dėsniui. Filosofo uždavinys – įvaldyti save, įveikti geismus, nugalėti ir gyventi atsidavus protui. Tai didysis filosofo iššūkis, nes antikinis gyvenimas, atvirkščiai, buvo kupinas antikinių fatališkų aistrų, kokių turėjo Achilas, kurio pyktis – „Iliados“ varomoji jėga. Filosofas būdavo tas, kuris nusišalindavo nuo šeimos ir erotinio gyvenimo, kontroliavo ir valdė save. Herojiškasis filosofas niekino šį pasaulį, stengėsi jį atmesti, nuo jo bėgo ir norėjo atsiverti idealiai anapusybei, o tokio atsivėrimo sąlyga – atmesti kūną, kasdienį gyvenimą, jausmus, geismus ir tapatintis su anapusybe, kuri Platonui buvo idėjų karalystė arba krikščioniškiesiems filosofams – Dievas. Tad Aurelijus Augustinas „Išpažinimuose“ sako, kad Kartaginoje kunkuliuojantis juslinių aistrų pasaulis yra trukdis siekiantiems šventumo. Pirmajame ašiniame laike greta herojiškojo filosofo moteris, šeima mažai įsivaizduojama ir įmanoma. Filosofas paprastai privalėjo neturėti šeimos, turėjo pasišvęsti mąstymui ir gyventi vienas, atsiskyręs arba supamas mokinių. Tradicijoje filosofui turėti šeimą buvo neįprasta. Aišku, galima sakyti, kad be šeimos mąstymo nedrumsčia gyvenimo ir buities rūpesčiai, todėl daugiau sumąstoma ir parašoma, nes šeima, jos išlaikymas filosofą atitraukia nuo pasišventimo didžiajam pažinimo žygdarbiui. Tradicijos herojiškieji filosofai nelabai pažino tikrą gyvenimą, todėl, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, jų tekstai, kuriuose peikiamos aistros, geismai ir šlovinamas protas bei susivaldymas, atrodo gana tiesmuki, vienareikšmiai ir primityvūs. Erotiniam gyvenimui atsidėjęs žmogus pirmajame ašiniame laike irgi atrodė per daug paprastas. Po pirmojo ašinio laiko prasidėjusioje epochoje protas buvo filosofijos tikslas, norėta, kad jis valdytų visą žmogų. Toks žmogus būdavo racionalus, susivaldantis, neišmušamas iš vėžių, asketas, vienišius, keliautojas po kosmopolitišką Viduržemio jūros pakrančių miestų pasaulį.

Tad platoniškojo tipo filosofas turėjo atsisakyti šeimos ir atsidėti protui bei dorybei, o šeima jam buvo suprantama kaip trukdis ir akmuo po kaklu. Tarkim, Aurelijus Augustinas, atsidavęs Šiaurės Afrikos Viduržemio jūros pakrantės miestų seksualinėms aistroms, turėjo moterį, kuri jam pagimdė sūnų Adeodatą, bet jos nevedė, ji buvo skirta tik erotinėms aistroms tenkinti. Nuo pirmojo ašinio laiko ir vėliau du tūkstančius metų filosofija niekino geismą, kasdienį gyvenimą, kuris buvo suprantamas kaip spąstai sielai, kaip šešėlių karalystė ir tikėta, kad filosofo laukia daugiau ir kai kas didinga – anapusybė ir pagal ją sustyguota visa žmogaus fiziologija, kurios geismai ir aistros turi būti numalšinti. Tad tokie filosofai elgėsi faktiškai kaip Faustas: naudojosi moterų teikiamomis erotinėmis paslaugomis, bet su jomis nekūrė šeimos. Šeimos gyvenimas laikytas nereikšmingu priedu, kuris nėra labai esmingas žmogui, tikroji gyvenimo drama vyksta kitur: užkariaujant idealią anapusybę, o siekis jaukiai įsikurti šiame pasaulyje, auginti vaikus buvo suprantamas kaip išklydimas iš herojiškojo filosofo kelio.

Net Kantą galime vadinti herojiškuoju filosofu, jau žengdami į Naujuosius amžius. Kantas gimė silpnos sveikatos, bet visą savo gyvenimą pašventė protui, sutvarkė savo gyvenimo režimą, dietą ir nugyveno ilgą gyvenimą. Šiam filosofui buvo svarbu išvedinėti sintetinius apriorinius teiginius „iš lubų“ sėdint Karaliaučiaus minkštasuolyje ir kurti idealistinę racionalią filosofiją. Kai žvelgiame į pirmojo ašinio laiko herojiškojo filosofo sukurtas filosofines sistemas, matome, kad jos itin sustabarėjusios, todėl kiek prasilenkia su gyvenimo uždaviniu, nemato žmogiško gyvenimo visuminio vaizdo ir daug ką niekina. Būtent šios filosofijos, ir Platono, ir Kanto, neigia jusles ir tapatinasi su protu. Tai bus apversta antrajame ašiniame laike.

Gyvenimo meistras kaip antrojo ašinio laiko filosofas

Po antrojo ašinio laiko, kai gyvenimo faktas buvo išlaisvintas iš moralinių proto dėsnių, o žmogus išsivadavo iš racionalumo prievartos, pradėjo mokytis jausti aistrą gyvenimui ir gyventi realų gyvenimą, liovėsi mąstyti tuščiai, pasikeitė filosofijos uždaviniai. Dabar vienišo filosofo gyvenimas atrodo per daug paprastas, prasilenkiantis su tikruoju gyvenimo uždaviniu. Tačiau po antrojo ašinio laiko matome, kad reikia iš abstrakcijų snaudulio nubusti gyvenimui, o tai reiškia nubusti geismui ir žmogiškam ryšiui. Pirmajame ašiniame laike buvo išrasta filosofija, o antrajame ašiniame laike, kuris prasidėjo nuo XIX a. vidurio, įsivyravo psichoanalizė ir jos teigiama nesąmoningumo instancija. Filosofui tampa svarbu būtent abejoti abstrakčiais, sustabarėjusiais moralės, religijos, visuomenės dėsniais ir įsižiūrėti, įsijausti, įsibūti į savo egzistenciją. Greta psichoanalizės antrajame ašiniame laike įsivyravo egzistencializmas. Filosofai pradėjo mokytis būti: žengti anapus savęs, kas yra ex-istare, ir taip filosofo uždaviniu tampa jau ne užkariauti anapusybę, bet tvirtai jaustis kasdienybėje, įsišaknyti į ją, suprasti, kad kasdienybė yra pamatinė žmogaus realybė, kurios negalima pakeisti abstrakčiais proto dėsniais. Kaip tik gyvenimas šitoje kasdienybėje, įtraukiantis geismą, meilę, jausmus, įsišaknijimą į kitą žmogų, ir tampa gyvenimo meistro, kuris atsiranda su antruoju ašiniu laiku kaip vyraujantis filosofijos personažas, uždaviniu.

Antrojo ašinio laiko vyraujančiam konceptualiajam personažui gyvenimo meistrui būdinga kasdienybės estetika ir supratimas, kad jeigu savo kasdienybėje nerasime Dievo, tai mes niekur kitur jo nerasime. Gyvenimo meistras jaukiai įsikuria kasdienybėje, tvarko reikalus, dirba kasdienius darbus, augina vaikus, patiria šeimos išlaikymo, vaiko auklėjimo bei kitų rūpesčių ir išlieka žmogumi, o ne kasdienybę paneigusiu ir į anapusybės metafizinius dėsnius įsigilinusiu vienišiumi ir taip tobulėja dvasiškai. Tad antruoju ašiniu laiku tampa svarbu imtis gyvenimo rūpesčių, turėti erotinį gyvenimą ir nepaisant to išlikti filosofu, rasti laiko filosofinei refleksijai bei rašymui. Tad šiuo laikotarpiu gyvenimo iššūkiai, kurie herojiškąjį filosofą supančiotų pirmuoju ašiniu laiku, gyvenimo meistrą verčia tobulėti, nuskaistinti sielą, šlifuojant šiurkščias charakterio briaunas santykyje su partneriu, siekiant bendrų socialinių tikslų, dirbant kasdienius darbus. Tad vaikų auginimas tampa būdu melstis, medituoti ir kontempliuoti. Psichoanalizei ir egzistencializmui įsigalint antrajame ašiniame laike, gyvenimo meistras kasdienybėje reflektuoja savo charakterį, kuris yra tikslingai suformuotas įgimtas temperamentas, ir taip stengiasi tobulėti. Pirmuoju ašiniu laiku herojiškajam filosofui tobulėjimas buvo gyvenimo fakto paneigimas, antikinių aistrų, kurios buvo gana fatališkos, išsižadėjimas ir susitelkimas į idealybę bei anapusybę, o gyvenimo meistras antrajame ašiniame laike daro atvirkštinį judesį – jis bando grįžti iš abstrakčių metafizinių dėsnių į kasdienybę ir būti visaverčiu kasdienybės subjektu ir agentu.

Gyvenimo meistras susimąsto, ar iš tiesų šventumo siekimas reikalauja atmesti šį pasaulį, kasdienį gyvenimą, galų gale – šeimą. Turbūt ne. Gyvendami šiapusinį gyvenimą kasdienybėje, atsiduodami šeimai, jos rūpesčiams, irgi galime tobulėti dvasiškai. Atrodytų, tik antruoju ašiniu laiku XIX a. antrojoje pusėje – XX a. atsirado daugiau filosofų, kurie turi šeimas ir gyvena šeimos gyvenimą. Žinome, kad Kantas, Naujųjų amžių herojiškasis filosofas, pasišventė filosofijai, pareigai gaminti abstrakčius, metafizinius tekstus, ir jo pastangos buvo tokios sudėtingos, reikalaujančios daugybės metų metafizinio asketizmo, griežtumo bei drausmės, kad atsisakė šeimos, kaip mąstymo trukdžio. Aišku, filosofas parašė tris „kritikas“, kurios savo kalbos ir mąstymo abstraktumo bei griežtumo požiūriu yra didingi herojiškojo filosofo kūriniai, savotiškos racionalistinės sąvokinės Naujųjų amžių filosofijos katedros. Bet jau Kanto mokinys Arthuras Schopenhaueris, galbūt pirmas Vakarų filosofijoje antrojo ašinio laiko šauklys, pasakė, kad protas yra instrumentas ir, pasinaudoję juo, mes galime jį padėti į šalį, žmogus nėra vien tik animal rationale. Greta to jis yra ir erotinis, jaučiantis gyvūnas ir – kas buvo jam ypač svarbu – valios subjektas. Schopenhaueriui konkrečiai rūpėjo valia, dėl to dėti lygybės ženklą tarp proto ir žmogaus neišeina. Šį posūkį įtvirtino Sigmundas Freudas, fundamentaliai išplėtodamas nesąmoningumo idėją, kuri yra jo psichoanalizės pamatas. Vėliau, užuot mąstę žmogų kaip reflektuojantį dekartiškąjį ir kantiškąjį subjektą, filosofai pradėjo mąstyti žmogų kaip neracionalų varų ir geismo subjektą. Taip prasideda kelias į Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari geismų mašinas.

Geismo gelmę, kad ir kaip būtų keista, pažįsta vis dėlto ne donžuaniškasis filosofas, keičiantis moteris, bet šeimoje gyvenantis filosofas, nes erotiniame gyvenime dalyvauja filosofų biologiniai kūnai. Erotinio gyvenimo gelmė atsiveria tiems žmonėms, kurių kūnai jau priprato ir prisiderino vienas prie kito, ir tik taip galima pasiekti nušvitimą erotikoje.

Čia galima paminėti Elizabeth Anscombe ir Peterio Geacho, Wittgensteino mokinių, šeimą, kuri galbūt rodo kelią antrojo ašinio laiko filosofams, kaip auginti vaikus ir kartu dirbti didingą filosofo darbą. Anscombe ir Geachas, auginę 7 vaikus, pasiekė didelių filosofinių aukštumų. Tad filosofas, turintis šeimą ir dalį savo laiko skiriantis jos rūpesčiams, yra mūsų epochos pavyzdinis filosofas. Pasak Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio, filosofija yra savo epocha, suprasta sąvokomis. Gyvenimo meistrui, antrojo ašinio laiko subjektui, filosofinio, etinio, dvasinio, socialinio tobulėjimo sąlyga yra imtis šeimos rūpesčių ir iššūkių, o ne vengti jų, kaip paranojiškai nuo jų bėgo herojiškieji filosofai. Turėdamas šeimą ir atsidėdamas jos gyvenimui, filosofas pažįsta realų gyvenimą, o ne idealų, abstraktų, atsietą nuo kasdienybės, kokį pažino herojiškasis filosofas, atlikdamas didįjį filosofinį žygdarbį užkariauti anapusinę idealybę, kurį liudija Platono ir Kanto filosofiniai tekstai. Iš tiesų filosofas gali būti filosofu tik patirdamas visą žmogiškumo spektrą savo gyvenime ir tvirtai stovėdamas ant kasdienybės žemės. Būtent šeimos kasdienis gyvenimas gyvenimo meistrui yra ne tik būdas tobulėti, bet ir galimybė pažinti žmogaus visumą, nes tik taip pažinęs žmogų filosofas ir gali būti vadinamas filosofu, o jo mąstymas gali būti vadinamas tikrovės apmąstymu.

Pabaiga kitame numeryje