Prologas iš jūros

 

Gerai prisimenu, kad tą vasarą turėjau parašyti kino scenarijų.

Sumanymas, dėl kurio mane netikėtai pasikvietė, buvo neeilinis. Žinoma kino studija, dirbanti su patyrusiu režisieriumi, gavo finansavimą ilgametražiam filmui kurti. Mane pasiekė žinia, kad jie ieško žmogaus scenarijui parašyti. Kodėl aš? Esą, juos sudomino mano darbai – pora pjesių, režisūros debiutas prieš trejus metus, bet labiausiai – keletas kino festivalyje dalyvavusių filmų, sukurtų pagal mano scenarijus. Be kita ko, reikalingas žmogus, galintis atiduoti visą save. Laukiamas rezultatas – o kaipgi! – jaudinanti, sukrečiančių patirčių kupina istorija, atverianti žmogaus būties slėpinį. Paprasčiau pasakius: kur yra kiekvieno iš mūsų pradžia ir pabaiga. Aukščiausios prabos kino industrijos produktas, patenkinsiantis elitinės publikos skonį, tikrus kino gurmanus.

Dabar, kai praėjo tiek laiko, bet kokiomis aplinkybėmis tai prisiminusi prajunku – slopiu, karčiu juoku, kažkur giliai, juoku, kurį girdžiu tik aš viena. Tiksliau – kažkas juokiasi mano krūtinėje ir iš manęs.

Bet tą vasarą viskas atrodė toli gražu nejuokinga. Viskas buvo labai rimta. Iš tiesų – iš susijaudinimo man visą kūną mušė prakaitas. Sutartį su nacionalinės televizijos kino studija pasirašiau gegužės mėnesį. Prisimenu, kaip džiaugiausi ir nekantravau pradėti. Prieš tai man buvo tekę dirbti tik su mažytėmis, saviveiklininkų kolektyvus primenančiomis trupėmis, dažnai neturinčiomis jokių padorių lėšų savo projektams ir, neslėpsim, jokių ypatingų perspektyvų prasimušti. Visgi, nepaisant šių aplinkybių, filmavimo aikštelėje mane kiekvieną kartą apimdavo toks vaibas, kuriam nepajėgdavau atsispirti. Turiu galvoje tą entuziazmo kupiną atmosferą, į kurią pasineri visa galva nuo ryto iki vakaro, o išsijungus paskutinio prožektoriaus šviesai nebelabai atsimeni, valgei tą dieną vieną kartą ar ne, ir nebelabai žinai, kieno tas petys, ant kurio vos padėjusi galvą užmerki akis.

Mama niekada nepraleisdavo progos užkarkti, kad aš nuo vaikystės tokia: šokanti stačia galva į šulinį. Atiduodanti save sudraskyti. Susišerianti kitiems. Kas iš to gero?

Džiaugiausi kaip vaikas pasirašiusi tą sutartį. Tai buvo laiptelis aukštyn, viskas, ko kada nors galėjau geisti, kam buvau atsidavusi visa širdimi. Pagaliau išmušė mano valanda! Scenarijui parašyti buvo skirti trys mėnesiai – pašėlusiai nedaug, spaudė laikas, o filmo kūrimo darbai turėjo prasidėti iš karto atėjus rudeniui. Prieš akis buvo trys mėnesiai vasaros. Trys trumpi mėnesiai. Jei reikės, tariau sau, rašysiu net naktimis. Kokia kvailystė, jokiu būdu ne naktimis, kas gi nežino, kad nakties darbas – tai visiškai nepatikimas plūduras tamsiuose smegenų vandenyse, jokio tikrumo, aiškumo, labiau susimauti neįmanoma. Rašysiu ramiai, diena po dienos, verdama vieną sceną po kitos kaip karolių vėrinį, pati stebėdamasi tuo, ką man pasiūlo siužetas, ir negalėdama nustygti vietoje. Išgyvensiu tikrą kūrybos polėkį, ne, apsėdimą!

Aha, kur jau ne. Tau visada iš pradžių taip atrodo. Pradedi tiesiog su kalnaverčio užsidegimu ir jėga, o paskui žinai, kas iš viso to išeina. Kuo didesnis užsidegimas, tuo garsiau šnypšdamos užgęsta žarijos. Argi ne taip?

Mama visada man pakirpdavo sparnus. Mokėjo tai daryti. Pykau ant jos už tai, net nekenčiau, bet dažniausiai ji būdavo teisi. Man stigo kantrybės ir nuoseklumo. Manieji užmojai išblėsdavo, menkiausias nusivylimas staiga užgesindavo jų kaitrią liepsną ir man pritrūkdavo paprasčiausio ryžto bei valios judėti toliau. Dažniausiai mesdavau ką pradėjusi ir tekdavo nerti į krūmus. Nemokėjau susitelkti į tai, kas jau nebeįdomu, nemokėjau atsiduoti nejausdama aistros. Kita vertus, jausdama aistrą tam, ką darau, galėjau atsiduoti be jokių išlygų.

O Dieve. Tu visada buvai kaip pelkių liepsnelė – tai šen, tai ten. Su tavim taip sunku. Tau pačiai su savimi sunku.

Ne, šįkart viskas bus kitaip. Negaliu susimauti. Tik ne šį kartą. Susitelksiu vien į darbą, geriausią iš visų savo gyvenime scenarijų, kokį tik esu sukūrusi, kad peržengčiau savo ribas, pranokčiau pati save. Pamiršiu viską, ką žinojau iki šiol. Viską, su kuo gyvenau. Tarytum būčiau gimusi iš naujo – nuoga, akla, nemačiusia prisilietimų oda, kurios jautrumą sunku apsakyti. Ją visą skauda. Norisi rėkti nuo šio pasaulio netobulumo. Tas pojūtis man padės sukurti kai ką įstabaus, iš pirmo žvilgsnio nenusakomo žodžiais, kai ką, išsprogdinančio visus pojūčius ir patirtis, prisiliesti prie universalių amžinųjų tiesų, atrasti dieviškąją dalelę. Neabejojau tuo.

Bet nutiko kai kas netikėto. Birželio vidury mamą paguldė į ligoninę. Diagnozė buvo neraminanti: širdies aritmija, pabėgęs pulsas, padidėjusi infarkto rizika. Mama praleido ligoninėje visą savaitę, tuo metu jai buvo atliekami visokie tyrimai, eksperimentuojama su vaistais nuo spaudimo ir per aukšto cholesterolio, kai kurie iš jų jai visai netiko ir ji jautėsi labai blogai, man nuėjus jos aplankyti sakydavo: ak, aš visai neturiu jėgų, guliu kaip lapas ir gaištu kaip musė. Ak, kam toks gyvenimas. Tada vaistus pakeisdavo, vietoj vienų duodavo kitus. Mama niurzgėjo ir vartė akis. Ją nervino per garsūs žingsniai koridoriuje, apskretęs praustuvas palatoje, nuolat matuojama temperatūra, gaminamo maisto kvapas, atsklindantis iš čia pat esančios virtuvės. Porą kartų išgirdau iš jos net labai negražių žodžių. Ji dūsavo. Sesutės, prižiūrėjusios ją, buvo auksinės kantrybės, bet mamai jų nereikėjo. Ji skambindavo man.

Lankydavau ją beveik kasdien. Niekada nepamiršiu, kokią ją išvydau tą kartą, pravėrusi duris. O taip, tą kartą prisimenu itin gerai. Mama gulėjo palatos lovoje baugi kaip vaikas, jos akys buvo kupinos baimės ir nepasitikėjimo. Tarsi kas nors čia pat jai būtų liepęs iškeliauti ir ji nežinotų kur. Jokio per metų metus joje įsigalėjusio įprastinio užtikrintumo ir išdidumo, jokio bet kokia kaina trokštamo išsaugoti orumo. Ir to visažiniškumo, kuris niekada nepamiršdavo įsitaisyti tarp mūsų lyg trečias vos man pasirodžius. Man išties jos pagailo. Skaudžiai smigtelėjo suvokus, kad ją turiu ir – ateis toks laikas – nebeturėsiu, kad galbūt jis ne taip ir toli. Tas pilkai žalsvų akių žvilgsnis, šliaužiantis lubomis ir nusileidžiantis ant manęs, sėdinčios kojūgaly, judančios kaklo klostės ir retėjantys trapios tekstūros plaukai – joje kaip niekad aiškiai bylojo laikinumas.

– Mama, – tariau tada pusbalsiu pasilenkusi prie jos, – kai tik tau pagerės, kai tik pasijusi stipresnė, mudvi išvažiuosim atostogų.

Ji įsmeigė į mane klaidžiojančias akis.

– Atostogų? Mudvi?

– Taip. Prie jūros.

– Prie jūros?

– Taip, smėlis, jūra, pušys.

– Smėlis… jūra… pušys…

Ji kartojo visus mano žodžius paeiliui, lyg norėdama sugauti juos, suturėti, pasilaikyti, tarsi jie būtų buvę plūduras, padėsiantis jai išplaukti į krantą ir po kojomis pajusti tvirtą žemę. Jos balsas skambėjo aiškiai ir skardžiai, buvo žvalus. Tikriausiai toji mintis ją džiugino. Ji užsimerkė ir prisiminė – žinojau, ką prisiminė, – vandens kvapą, slidžius žalia vilna apveltus akmenis vandenyje, mažų žuvelių guotus, kopas ir karštą vėjo pustomą smėlį. Tai buvo jos ir mano vaikystės prisiminimai – vienintelis bendras mudviejų vardiklis, esantis už ryškiai nubrėžto brūkšnio, kažkur toli apačioje. Brūkšnys buvo toji riba, kada išėjau į gyvenimą, ėmiau jį gyventi pati, nepriimdama jokios pagalbos ir patarimų. O kitoje to brūkšnio pusėje buvo likusi mama ir jūra – jos abi, ir mudviejų išblėsusios vasaros. Neryškūs, išblukę vaizdai kaip seni piešiniai iš neatmenamų laikų, nuo tada šitiek visko neatpažįstamai pasikeitė. Pasikeitė miestai, žmonės, pastatai, daiktai – pasikeitė visas gyvenimas. Neprisiminiau mamos jaunos – nieko keista, vaikai juk niekada neišsaugo motinos jaunystės prisiminimo. Motina jiems visada yra tokia, kokia yra dabar, šią akimirką, nei anksčiau, nei kada nors vėliau. Neprisiminiau nei jos drabužių, kuriais tada vilkėjo, nei veido, nei plaukų, nieko. Mama atsimerkė.

– Tu rimtai kalbi? – dar kartą paklausė.

Linktelėjau galva. Jau buvo per vėlu. Per vėlu galvoti apie tai, kad neturiu laiko, kad mane spaudžia darbas ir turėčiau atsidėti scenarijui. Dirbti ištisomis dienomis, pamiršusi viską pasaulyje ir neskirdama laiko niekam kitam. Be to, tai turėjo būti tik viena savaitė. Viena savaitė su mama. Galbūt, guosdama ir teisindama mane kirbėjo mintis, man taip pat reikia poilsio, būtina atsiplėšti nuo savo gyvenimo, išvalyti galvą, paruošti smegenis.

Pradėjo kapsėti lašelinė, mama netrukus užmigo, ir aš išėjau iš palatos. Lyg tyčia koridoriuje mane sustabdė sesutė ir pranešė, kad pirmadienį mamą, ko gero, išleis ir galėsiu ją pasiimti. Padėkojau jai.

Grįžusi namo mama iškart sustiprėjo ir atsigavo. Stebėtinai greitai, o gal jėgas sugrąžino mano duotas pažadas ir laukimas. Mačiau, kad ji nieko neužmiršo, mačiau tą pažadą gyvą jos akyse, jai kalbant su manimi, jos balse: jūra… pušys… ar tikrai? Supratau, kad neišsisuksiu, tad ilgai nesvarsčiusi užsakiau mudviem erdvius (kaip man pasirodė) vieno kambario apartamentus su nediduke virtuvėle ir vonia.

Tą dieną išvažiavome anksti ryte, kelias buvo tolimas. Jūra buvo toli. Porą kartų sustojau degalinėje – kad mama nueitų į tualetą, o aš nusipirkčiau dešrainį su garstyčiomis ir kavos. Ryte niekad neturiu noro pusryčiauti, tad ir tąkart išvažiavau tuščiu skrandžiu.

– Nesuprantu, kaip tu gali valgyti tą bjaurastį, – neiškentė nekyštelėjusi savo trigrašio mama automobilyje man kramsnojant garuojantį sumuštinį. Salone buvo juntamas aštrus garstyčių kvapas.

Sėdėdama ant galinės sėdynės ji atsisegė saugos diržą ir iš rankinės išsitraukė ryšulėlį. Į popierinę servetėlę buvo suvyniota riekutėmis supjaustyta juoda duona ir šoninė. Servetėlė išpiešta spalvotais margučiais – tikriausiai užsilikusi dar nuo Velykų. Mama nieko neišmesdavo ir kartais mane tai išties erzino. Sunkiai suvokiama, kad šiais laikais kas nors dukart naudotų popierines servetėles, plautų vienkartinius kavos puodelius ar rištų į ryšulius ir kauptų rūsyje reklaminius bukletus.

Mama kramtė duoną ir šoninę daugiau nekreipdama į mane dėmesio. Pasistiprinusi vėl prisisegė diržą. Kai važiavome, ji žvalgėsi pro langus ir jos žvilgsnyje mačiau visiškai neatpažįstamo pasaulio vaizdą. Jos lūpos buvo kietai sučiauptos, akys susirūpinusios. Ji jautėsi svetima ir nežinojo, kas jos laukia. Seniai buvo kur keliavusi, jautėsi savotiškai atitrūkusi nuo žmonių ir vietų. Dėl to pasijutau kalta.

Važiavome apie tris valandas. Pasirodžius reikiamiems ženklams ir vietovės nuorodoms, tikėjausi, kad atpažinsiu kažkokius pastatus, takelius ar pavienes erdves, bet to nenutiko. Viskas buvo nauja, svetima, nematyta ir aš klausiau savęs, ar tikrai kada nors gyvenime man teko čia būti. Sustojau jaukioje aikštelėje, aplink ošė pušys. Man reikėjo apsidairyti. Mama taip pat išlipo iš automobilio ir smalsiai dairėsi aplink. Laukiau, kada ji ištars: o, štai ta vieta, tas pats namas ir tie medžiai, juk pameni? Bet ji tylėjo. Keista, bet mudvi nieko neatpažinome. Stovėjome lengvai apdujusios, vasaros vidudienio šviesa krito mums ant besimerkiančių vokų, ji buvo ryški ir balta, kiaurai verianti vyzdžius, ir mudvi dengėmės akis nuo to ryškumo ir šviesos. Pagaliau atitokusi suskatau naršyti telefone. Įsijungiau navigaciją – ji parodė, kad mūsų ieškomas objektas, mūsų siekiamas tikslas yra vos už kelių šimtų metrų. Mama rišosi šiaudinės kepuraitės raištelius.

Regis, atmintis visiškai apvylė mane. Kai paskutinįsyk čia lankiausi – kiek man tada buvo metų? Penkeri? Šešeri?

– Buvai septynerių, – tarstelėjo mama. – Paskutinį kartą, kai išvažiavom čia atostogų, tą vasarą tau turėjo sueiti septyneri. Taigi po kelių savaičių.

Mūsų apartamentai, pasirodė, iš tiesų besą vos už kelių šimtų žingsnių. Raktą radau prie durų pakabintoje dėžutėje, prieš tai surinkusi nurodytą kodą. Palei slenkstį ir laiptelius lengvai sūkuriavo smėlis, buvo prikritę kankorėžių.

Įžengusi ir apmetusi akimis pamačiau, kad viduje yra patogi dvigulė lova ir sofa. Ir šiaip – viskas, ko būtiniausiai reikia, dargi lygintuvas ir rankinis dulkių siurblys.

Mama kategoriškai pasakė negulsianti į lovą. Tą lovą – svetimą. Na jau ne, ačiū. Jai visiškai pakaksią tos pasieny išlankstomos sofutės, jau kaip nors. Man knietėjo tarstelėti, kad ligoninėje jai taip pat teko gultis ne į savo lovą, bet susilaikiau. Vietoj to sunešiau į vidų daiktus – mamos krepšius ir savo lagaminą. Atsisėdusi ant sofos krašto mama stebėjo, kaip į spintą kabinu drabužius, apvelku jai ir sau patalynę, atitraukiu langų žaliuzes. Kai paklausiau, ar viskas gerai, gal ko nors norėtų, ji atsakė:

– Jūros.

Dabar prisiminusi tą žodį vis tebegalvoju, kiek ir ko jame buvo motinos sutalpinta. Ką jis iš tiesų reiškė? Neabejotinai jis aprėpė kur kas daugiau, ne vien jūrą – tamsžalį vandenį, jo seilių putas, neryškiai nubrėžtą horizontą, klykiančius paukščius, ne, ne vien tai. Ne tik tai. Kai ji jį ištarė – jame buvo kur kas daugiau, daug daugiau. Kažkas, ką girdėjau esant anapus jo garsų ir kam pavadinti negalėjau surasti žodžių. Deja, visa tai man iki šiol tebėra mįslė. Retkarčiais, pagauta vidinio nerimo ir ūmaus troškimo kažką susigrąžinti, net ir dabar tariu jį pati sau vienumoje vos krutindama lūpas, stengdamasi įsiklausyti į aidą krūtinėje. Bet nieko negirdžiu. Nieko negirdžiu.

Motina prieina prie vandens ir sustoja. Tada ima bristi – pamažu, tarytum užgniaužusi kvapą. Jos lėtuose judesiuose kaip niekad gerai matau laiką – šįsyk jis neskuba, nematomas įsisuka į jos kūną padarydamas savu, ir aš stebiu, kaip saulės šviesa pigmentinėmis dėmėmis žaidžia ant motinos rankų. Jos pilvo oda suglebusi ir kojos su išryškėjusiomis venomis – lyg mėlyni stori siūlai nusidriekusiomis žemiau kelių. Ji tūpteli, kad pasemtų vandenį ranka, ir čia pat prieš akis suraibuliuoja negražios šlaunys – tarytum lustai liulančios želė. Dar kiek paėjėjusi ji staiga sustoja. Vanduo siekia klubus. Nemoka plaukti, visą gyvenimą nemokėjo, todėl giliau nebrenda. Čia, kur sustojo, jai tiek ir pakaks.

Man keista, man neapsakomai nesuvokiamai keista, kai imu galvoti, kad turiu kažką bendro su šiuo senu kūnu, kad esu jo dalis, kadaise iš tiesų buvau, kad seniai seniai jis buvo vienintelė mano buveinė ir glūdėdama jame klausiausi tokios pat bangų mūšos – mano klausa buvo užburta to gausmo, mano kūnas augo iš jo, kol išnėriau į paviršių ir viso pasaulio garsai skausmingai išplėšė mano klausą. Ką aš prieš tai girdėjau, ką mačiau? Ar tai iš tiesų buvo prologas į save, prologas į šiandien? Prisirenku saują geldelių – kiekviena jų kaip mano piršto nagas.

Naktį mama miegojo prastai. Vis vartėsi ant sofutės – matyt, visgi buvo kietoka. Porą kartų giliai atsiduso – išgirdau ir pajutau orą suvilnijant kambaryje. Gulėjau kone nutirpusi, bijodama net sujudėti. Rodės, jei tik sujudėsiu, atsitiks kažkas negrįžtamai baisaus, nebepataisomo – sugrius pasaulis ar išnyksiu aš pati. Jei tik sujudėsiu, prabilsiu – manęs nebebus. Paskui ji užsnūdo, o gal ir įmigo – pogarsis lygus šnopavimas, vėliau negarsus knarkimas ošė kambarėlyje. O gal tai buvo jūra, plytinti už lango tolumoje, bangų mūša ir jų dūžiai į krantą.

Gulėjau tamsoje atmerktomis akimis ir galvojau. Neatsikračiau jausmo, kad gaištu laiką. Nieko neveikiu, nenuveikiu, tik leidžiu dienas su mama. Negalėjau sau to leisti. Vėl prisiminiau scenarijų. Ėmiau sukti galvą bandydama įsivaizduoti galimus dialogus, pavienes scenas, epizodus, bet viskas atrodė absurdiška ir neįdomu. Nieko įtikinamo, nieko, kas būtų verta dėmesio. Jaučiausi tuščia ir kankinausi. Mintis siautė rūkas, nieko aiškaus, nieko tinkamo nepavyko sugalvoti. Pagaliau užmigau.

Pabudau vėlai – mama jau buvo paruošusi pusryčius. Virtuvėlėje garavo du puodeliai arbatos ir ką tik iškepti sklindžiai. Visai kaip vaikystėje, nuo kurios, regis, praėjo ne viena era.

– Neturėjau ką veikti, – lyg teisindamasi paaiškino mama. – Atleisk, jei pažadinau.

Dabar aš, įsisupusi į chalatą ir mieguista sėdėdama ant kėdės, sekiojau akimis ją – ieškančią dubenėlio uogienei, murmančią ant pažirusio cukraus, į šonus nusibraukiančią drėgnas rankas. Viskas buvo pažįstama ir teikė saugumo jausmą. Galėjau juo patikėti. Nejučia prisiminiau Michaelį – kaip jis sukiodavosi mūsų virtuvėje ruošdamas pusryčius – ir mane nutvilkė staigus siaubas. Pasidarė silpna – lyg žvelgčiau žemyn nuo kalno viršūnės. Suėmusi save į rankas pasistengiau kuo greičiau atsikratyti to jausmo. Įsijautusi į savo sferą mama ėmė kalbėti, kad drabužių valykloje kainos smarkiai šoktelėjo į viršų – dar pavasarį ji panoro nunešti savo rudeninį paltą, bet pamačiusi, kiek tai kainuos, apsigalvojo. Vis tiek greitai jį reikės išmesti. Paskui ji leidosi į prisiminimus apie savo pusseserę, mirusią prieš septynerius metus, – ak, vargšelė Aldevina, ji taip ir nepamatė „Mulen Ružo“!

Ketvirtos dienos rytą mudvi nusprendėme paėjėti saulės nutviekstu miško ruožu palei jūrą, paskui tuo pačiu keliu grįžti atgalios. Tiesi pušyno linija apgaulingai driekėsi čia pat, tad įsismaginusios sukorėme nemenką atstumą ir šiek tiek išklydome iš kelio. Jūra ošė man kažkur dešinėje ausyje, lyg visą laiką būčiau gulėjusi šonu padėjusi kam nors ant kelių galvą. Tada mudvi apsisukome, nes reikėjo grįžti atgal. Apsiverčiau ant kito šono. Mama pasakė, kad vakarienei norėtų omleto su kumpiu ir sūriu, ką aš mananti? Dar ji galėtų pataisyti tų grybų, kurių prisirinkome. Aš atsakiau, kad iki vakarienės norėčiau bent porą valandų padirbėti su kompiuteriu, – mane iš tiesų ėmė neviltis dėl scenarijaus ir spyrė noras kuo greičiau pradėti. Ak, gerai, pasakė mama, kol tu dirbsi, aš pasėdėsiu prie jūros. Tiesiog pasėdėsiu prie jos.

Mums einant takas pastebimai siaurėjo ir kilo aukštyn. Dabar mudvi ėjome viena paskui kitą – kitaip nebūtume galėjusios. Žengdama pirma aš gana greitai nuklydau į prisiminimus, mane pasigavo ir pavergė kibios kaip žolės asociacijos – tokiu siauru taku, panašiu į šį, man prieš metus teko eiti Bavarijos Alpių priemiestyje, jis taip pat kilo į kalną, darėsi sunku kvėpuoti ir aš nesulaukiau, kada Michaelis išties man ranką, paims mane už rankos, nesulaukiau, kada pajusiu stiprius jo pirštus ir apims svaigulys – iš džiaugsmo ir nuo aukščio. Pagaliau ėmiau dusti. Tada nežinojau, kad iš tiesų jis neketina man jos paduoti. Savo rankos. Bet Michaelis viską žinojo. Už tai dar ilgai negalėjau jam atleisti. Kam, o kamgi reikėjo temptis mane į tas vietas, kur buvo gimęs ir užaugo? Ar tam, kad pasakytų, jog viskas baigta? Juk tai galima padaryti bet kur, po velnių, net autobusų stotelėje arba žinute mesendžeryje. „Norėjau, kad išsiskirtume gražiai, – pratarė jis. – Norėjau tau kažkokiu būdu padėkoti už praleistą laiką.“ Ir jis nepadavė man rankos kopiant į tą kalną, nepadavė, nes neketino kada nors daugiau ją išvis paduoti. Galbūt aš nesu iš tų, kurie moka atsisveikinti, nesu iš tų, kurie viską moka padaryti nepriekaištingai gražiai, tikrai nesu iš tų, kurie iš skausmo šypsosi, nes tokiais atvejais visada o visada man norisi paprasčiausiai trenkti durimis, ir tada aš trenkiau Michaeliui.

– Man rodos, – pasakė mama, – pasukai ne tuo keliu. Ne tuo…

– Iš kur tu žinai? – suirzau. Jau iki kaklo buvo tų mokymų.

– Tai tik todėl, kad žinotum…

– Man neįdomu! – nukirtau. – Tas kelias ar ne tas – kas galėtų pasakyti?

Smėlis klampino žingsnius. Žolės įkyriai stvarstė už kojų. Asiūkliai, snapučiai, vingiorykštės. Snapučiai, vingiorykštės… snapučiai, snapučiai… Mama ėmė kosėti. Laimei, pakely pasitaikė suolelis, aš nubraukiau nuo jo kelis skreitus smėlio ir pasodinau mamą. Kurį laiką ji gaudė kvapą, o aš neramiai žvelgiau į ją. Pastebėjusi mano žvilgsnį ji mostelėjo ranka ir nusišypsojo. Bet neketino pasiduoti. Jaučiau, kad pasistengs išnaudoti progą.

– Be reikalo susidėjai su tuo Michaeliu. Tai buvo klaida.

– Mama, aš nenoriu apie jį kalbėti. Be to, nepyk, bet tai ne tavo reikalas.

– Vos pamačiusi jį pirmą kartą supratau, kad jis niekam tikęs.

– Mama, prašau.

– Nuojauta man sakė, kad nieko gero nebus.

Tylėdama kramčiau lūpas. Neišdrįsau jai čia ir dabar prasitarti, kad išsiskyrimas su Michaeliu iš tiesų buvo pabaiga ir pradžia vienu sykiu. Taip, visko pabaiga ir pradžia, auganti manyje. Negalėjau gimdyti, negalėjau susilaukti jo vaiko. Jis apie jį net nesužinojo. Mama nuščiuvusi tylėjo. Atrodė, kad ji girdi žodžius, kurių aš nepasakau, kurių iš tiesų neištaria mano lūpos. Ar tikrai? O jeigu taip ir buvo, man nebus baisu prisipažinti, kad nesu tokia stipri ir atsargi kaip ji, nesu tokia drąsi, kad pasitikčiau jį gimstant ir auginčiau viena. Bet toks yra gyvenimas. Na ir kas, aš nenoriu planuoti savo gyvenimo ir žmonių, kurie jame pasirodys. Bet tai pavojinga ir neapdairu. Tegul! Tegul mane kas nori pasmerks, kad spontaniškai ir su karštligiška aistra kabinuosi į atsitiktinumus, į prašalaičius žmones, kurie nėra to verti, beatodairiškai atiduodama jiems visą save. Kad vis dar naiviai tikiu, jog vien tik aistra yra mūsų visų gyvenimo variklis. Argi taip, argi iš tiesų taip? Juk aistra – tai plėnys, nešamos vėjo. Norėjau paklausti, o kas tada yra gyvenimas, ji juk turėjo žinoti, nes žinojo daugmaž viską – kaip kas turėtų būti.

Kada mudvi pakilome nuo suoliuko ir atsiradome pakrantėje prie pat namų? Man prieš akis tyvuliavo jūra. Amžina ir neįžvelgiama, kaip milžiniškos įsčios. Nuo vandens į viršų driekėsi takas, vedantis į apartamentus.

Žadėjau grįžti – kad pradėčiau rašyti scenarijų. Mama mostelėjo man ranka.

– Tu eik, aš čia pabūsiu. Pabraidysiu vandenyje. Jis toks šiltas ir malonus.

– Bet…

– Man viskas bus gerai, tikrai.

Kažkodėl dvejojau nesiryždama jos palikti.

– Nesilaikyk manęs įsikibus, eik. Nagi.

Apsigręžiau. Priešais mane kilo išmintas takas – kaip rampa.

Žengiau į priekį. Už nugaros sušlamėjo nuskrendančio kiro sparnai. Ir trakštelėjo geldelė – lyg užminta kojos. Tai buvo paskutinė mano išgirsta fonograma.

Stojo tyla ir užgeso šviesos.