Ponia Kaliban ir panelė Stein
Rachel Ingalls. Ponia Kaliban. Romanas. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. V.: Rara, 2023. 103 p.
Amerikiečių rašytojos Rachel Ingalls romano pavadinimas – akivaizdi nuoroda į seną ir galingą literatūrinių ponių ar, tiksliau, ponių reprezentacijų literatūroje tradiciją. Iliuzijų pasaulyje panirusi Gustave’o Flaubert’o ponia Bovari, gėlėmis, o ne sąmonėje vis šmėkščiojančia mirties nuojauta rūpintis pasiryžusi Virginios Woolf ponia Delovėj. Ir, žinoma, Levo Tolstojaus ir savo gyvenamojo laikmečio dviveidiškų moralinių normų po traukiniu nustumta ponia Ana Karenina. Jei reiktų labai glaustai nusakyti, apie ką pasakoja dažniausiai mirtimi (nors nebūtinai – ponios mirtimi) pasibaigiantys romanai apie ponias, tai būtų tikrovės ir iliuzijos kolizija, pasibaigianti ne svajonės, o pasaulio pergale. Kitaip tariant, moralas radikaliai oponuoja populiariai Henriko Radausko eilutei ir skatina tikėti ne pasaka, o pasauliu. Nes tai, kas leidžiama poetui, poniai – tikra pražūtis!
„Ponia Kaliban“ į literatūrinių ponių kontekstą labai gražiai įsirašo. Tai melancholiškas, pasakos ir popkultūros (jausmų romano ir filmų apie monstrus) ženklais žaidžiantis kūrinys. Dorotė Kaliban yra ištekėjusi vidutinio amžiaus moteris, namų šeimininkė. Po sūnaus Skočio mirties ir nesėkmingų bandymų pastoti santykiai su vyru Fredu atšalę. Dorotė įtaria, kad vyras turi meilužę, tačiau per daug galvos nesuka. Vienintelė artima siela – geriausia draugė Estelė, mėgstanti kavą ir meilužius. Vieną dieną Dorotė per radijo laidą – radijo klausosi kasdien užsiimdama namų ruoša – išgirsta pranešimus, kurie „negalėjo būti tikri“ (p. 8). Bet ir tikrieji vis labiau primena keistas fantazijas. Kasdienis pasaulis jaukiasi ir gaubiasi, linksta, kol išsiverčia kita puse.
Per radiją pranešama, kad iš Džefersono okeanografinių tyrimų instituto pabėgo pavojingas pabaisa „Monstras vandenis“. Spėkite, kieno virtuvėje monstras pasirodo? Tik nėra jis jau toks baisus. Gal net savaip patrauklus: „Padaro akys buvo didelės ir tamsios, regis, kur kas didesnės nei žmogaus, ir nepaprastai gilios. Jo galva buvo panaši į varlės, bet apvalesnė, o burna mažesnė ir beveik veido centre, kaip žmogaus. Tik nosis buvo labai plokščia, bemaž nepa-stebima, o kaktoje pūpsojo dvi gilios raukšlės. Plaštakos ir pėdos buvo plėvėtos, bet tik iki kauliukų, ir, po teisybei, vos pastebimai, o šiaip kūnas atrodė visai kaip vyro – gražiai sudėto galingo vyro“ (p. 21).
Institute kalbėti išmokusio, baisius eksperimentus ir seksualinę prievartą patyrusio monstro iš vandenyno gelmių vardas Laris (vardą taip pat gavo institute) ir jis pasiprašo Dorotės pagalbos. Moteris sutinka monstrą paslėpti savo namuose, svečių kambaryje. Monstras valgo daržoves, kai Dorotės vyras išeina į darbą, jis padeda tvarkytis namus, o tuomet jie mylisi, naktimis moteris ir Laris važiuoja į nuošalų paplūdimį, kur monstras ilgai maudosi. Dorotė ir Laris užmezga komišką, bet savaip romantišką ir liūdną (abu žino, kad greitai teks išsiskirti) romaną, kurio atomazga atskleidžia, kad Dorotė daug vienišesnė, nei įsivaizdavo.
„Rara“ – leidykla, akivaizdžiai simpatizuojanti įvairioms magiškojo realizmo atmainoms. „Ponios Kaliban“ magiškasis realizmas pastelinis su keliais skausmingais metaliniais blyksniais. Romanas iš pažiūros nepretenduoja į išskirtines gelmes ar plačias panoramas, dėmesio centru pasirenkama kasdienybė: banali, bet savaip magiška, nes kartais patys paprasčiausi, nykiausi gyvenimai slepia įspūdingus paslapčių klodus. Tarsi vandenynas. Bet mes renkamės to nematyti, mums užtenka ribuliuojančio paviršiaus. Melancholijos, pastelinio liūdesio įspūdį puikiai perteikia knygos dizainerio Lino Spurgos jaun. viršelis: melsvame fone į nežinią neria retro maudymosi kostiumėliu vilkinti moteris.
R. Ingalls romanas – puikus vieno vakaro skaitinys. „Ponia Kaliban“ neįpareigoja, bet gal būtent dėl to palieka gana gilų įspūdį. Pasaka suaugusiesiems.
Gertrude Stein. Alice B. Toklas autobiografija. Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. V.: Kitos knygos, 2024. 287 p.
Amerikiečių rašytoja Gertrude Stein (1874–1946) – modernizmo ikona, tokių žymių rašytojų kaip Ernestas Heming-way’us ar F. Scottas Fitzgeraldas globėja ir mentorė, ir jai, o ne, tarkime, E. Heming-way’ui ar Erichui Mariai Remarque’ui, priklauso terminas „prarastoji karta“. Tačiau tai žinančių nėra daug. Daug daugiau – išvis apie G. Stein negirdėjusių.
Nemanau, kad ši situacija nustebintų G. Stein – greičiau prajuokintų. Rašytoja, meno kolekcionierė save teisėtai laikė novatore, avangardiste, taigi nei jos proza, nei poezija, nei poetinė proza nėra lengvi skaitiniai. Ironijos ir saviironijos nestokojanti G. Stein juokėsi ir iš jos pačios kūrybą pašiepiančių recenzijų, net mėgavosi tokiu dėmesiu, nors apskritai manė, kad „jokiam menininkui nereikia kritikos, jam reikia tik supratimo. Jeigu jam reikia kritikos – jis ne menininkas“ (p. 266). Rašytojos kūrybos tyrinėtojai vienareikšmiškai pripažįsta, kad G. Stein yra viena rečiausiai skaitomų garsių autorių. Išimtis – „Alice B. Toklas autobiografija“.
Knygos idėją pasiūlė G. Stein partnerė Alice Toklas. Tačiau „Alice B. Toklas autobiografijoje“ pasakotojos instancija komplikuota. Nors knyga vadinama autobiografija ir pasakojama joje pirmuoju asmeniu, o pasakotojai priskiriama Alice tapatybė, iš tiesų Alice vardu prisidengusi istorijas pasakoja pati G. Stein. „Jau kurį laiką daug kas prašė Gertrudą Stein parašyti autobiografiją, ir ji visada atsakydavo, kad tai neįmanoma. Ji ėmė mane erzinti, esą aš privalau parašyti savo autobiografiją. Tik pagalvok, sakydavo, kiek daug pinigų uždirbsi. [...] Galiausiai pažadėjau: jeigu vasarą rasiu laiko, parašysiu savo autobiografiją. [...] Prieš šešias savaites Gertruda Stein pareiškė: man neatrodo, kad tu kada nors parašysi tą autobiografiją. Žinai, ką aš padarysiu. Parašysiu ją už tave“ (p. 284–285). Ir „autobiografijos“ pasakojimo objektas, aplink kurį viskas sukasi, be abejo, yra ne Alice, o G. Stein, jos santykis su literatūra ir daile, su literatais ir dailininkais.
Pirmą kartą „Alice B. Toklas autobiografija“ apie Gertrude ir Alice nuotykius Paryžiuje ir užsienyje, apie garsiosios poros įžymų saloną Fleriuso gatvėje buvo išleista 1933 m. Įstabu, o gal ir ne, bet knyga ir šiandien išlaiko avangardinio kūrinio statusą: jokių pelėsių nei naftalino dvelksmo. Veikėjų paveikslai, situacijos, pasakojimo registrai gyvi, šmaikštūs, o juokai – dažniausiai suprantami ir net juokingi. O kur dar faktas, kad autobiografijos autorė apsimeta kitu žmogumi tam, kad galėtų pasakoti apie save: kaip įžūlu ir tuo pat metu velniškai žavu!
Alice ir Gertrude nebando ir nejaučia nė menkiausio poreikio slėpti savo ryšio nei gyvenime, nei literatūroje. Galima argumentuoti, kad abi buvo privilegijuotos, kilusios iš pasiturinčių ir respektabilių šeimų, tačiau dažnai būtent iš tokių šeimų kilę ir kilusios net šiandien bijo savo atsiskleidimu nuvilti artimuosius ir pan. Kita vertus, jei nori graužtis ir kentėti, tai priežasčių visada atrasi. Mes nesužinome, ar moterys patyrė diskriminaciją, smurtą (ypač – karo laikotarpiu), nes G. Stein labai sąmoningai ir tikslingai renkasi nepasakoti kenčiančio menininko istorijos. Renkasi todėl, kad yra novatorė, o kančios ir melodramos – banalu, neįdomu: „Ponia Van Vechten papasakojo apie savo vedybinio gyvenimo tragediją, bet Gertrudos Stein tai nesudomino“ (p. 155).
„Alice B. Toklas autobiografijoje“ nėra nė vienos užuominos, kad homoseksualiniai santykiai gėdingi, „kitokie“. Kad jos pačios kitokios. Nors intymių detalių nei jausmų peripetijų knygoje nerasite, apie moterų pažintį, susižavėjimą, gyvenimą kartu, pavydą ir įvairaus pobūdžio literatūrinius bei buitinius konfliktus rašoma taip, tarsi tai būtų kasdieniškiausi dalykai. Nes taip ir yra. O vis dėlto – viskas vyko prieš daugiau nei šimtą metų!
Šiuo požiūriu Alice ir Gertrude ryšys bei jo literatūrinė reprezentacija yra daug labiau šokiruojantis kūrinys nei, tarkime, gėdos ir kaltės persmelktas Jeano Genet romanas „Gėlių Dievo Motina“ (1943). J. Genet savąja homoerotika siekia šokiruoti ir provokuoti ir tokiu būdu sulaukti apkaltinimo bei nuteisimo, nes jo fantazijos iš esmės minta gėda, kalte ir atliepia homofobišką normatyvinę laikmečio vaizduotę bei dar labiau ją sutirština. O G. Stein narsiai ignoruoja riboskyrą tarp to, kas neva normalu, tradiciška, ir to, kas nenormalu, gėdinga ar slaptinga: apie tai, kas tradiciškai priskiriama kitoniškumui, rašo be lašo gėdos, kaltės, taip, tarsi tai jau būtų norma.
Avangardiška ir tai, kad „Alice B. Toklas autobiografija“ neturi jokio siužeto. Vien tik laiko bėgsmas ir nuo jo neatsiejami pokyčiai stumia pasakojimą, sukabintą iš pačių margiausių savų ir svetimų gyvenimų epizodų: pažinčių, kivirčų, vakarėlių, karo, savanorystės, leidėjų paieškų, kelionių, plaukų kirpimo, lankymosi parodose ir pokalbių apie meną. Tiesa, moterų pašnekovai ir apšnekėjimo objektai – ryškiausias moderniojo meno žvaigždynas: Henri Matisse’as, Pablo Picasso ir Georges’as Braque’as, E. Hemingway’us, F. Scottas Fitzgeraldas, Ezra Poundas, T. S. Eliotas ir kiti. O kur dar įspūdingos genijų žmonos ir kultūros lauko moterys, kurių portretai tapomi įdėmiai, kruopščiai, neretai aistringiau nei jų vyrų. Pavyzdžiui, panelė Todd, „Vogue“ redaktorė, buvo „labai aukšta, kiek gunktelėjusi, truputį neryžtinga eigastis, gražuolė, rafinuočiausia mano kada nors matyta nosis“ (p. 264).
G. Stein, be abejo, savo autobiografijoje aukština tuos, kuriems jaučia prielankumą (prielankumas dažnai susijęs su kokia nors abipuse nauda), o su literatūriniais konkurentais kovoja – dažnai be taisyklių. Pašaipių replikų, pažeminimų tenka ir jos mylimiausiam mokiniui, ir E. Poundui, ir dailininkams, ir kritikams. G. Stein apie E. Hemingway’ų aiškina Alice: „Prisimeni, kaip ponas Tuille’is paaiškino, kai aš nesupratau, kodėl Deraine’as sulaukė tokio pasisekimo, – jis sulaukė jo, nes atrodo kaip modernistas, o tvoskia muziejumi. Ir toks yra Hemingway’us – atrodo modernistas, bet tvoskia muziejumi“ (p. 245). E. Poundas „Gertrudai Stein patiko, bet įdomus neatrodė. Ji sakė, kad jis – kaimo filosofas, puiku, jeigu esi kaimietis, bet jeigu ne, – anaiptol“ (p. 227). T. S. Eliotas Gertrude įkvėpė parašyti tekstą „Lapkričio penkioliktoji“ – tai buvo literatūrinis T. S. Elioto portretas. Nors sunku pasakyti, kas G. Stein įkvėpė labiau: T. S. Eliotas ar tikimybė, kad savo literatūrinį portretą jis galbūt išspausdins savo įtakingame literatūriniame žurnale „Criterion“. Akivaizdi saviironija.
Nerūpestingas, plepus, trūkinėjantis, tarsi vis mintį pametantis pasakojimas apgaulingas. Knygoje itin daug taiklių įžvalgų apie meną, menininkus. Tarkime, P. Picasso priskiriama mintis, kad tikras avangardas niekada nebus glotnus ir lengvai suvartojamas. Skaidrūs, aiškūs, visiems patinkantys būna sekėjų, imitatorių darbai: „Pablas štai kartą pastebėjo: kai ką nors darai, būna taip sudėtinga, jog neišvengiamai išeina bjauriai, bet tiems, kas daro po tavęs, nebereikia sukti galvos, kaip tai padaryti, ir jie gali tai padaryti gražiai, ir kai padaro, visiems patinka“ (p. 30).
Mane itin sužavėjo Gertrude panieka muziejiniam, respektabilių kritikų pripažintam, vadovėliniam menui. Neseniai dalyvavau diskusijoje, kurioje išgirdau, kad visi rašytojai svajoja atsidurti kanone, kurio aukščiausia išraiška – tavo pavardė ar kūrinio fragmentas išspausdinamas mokykliniame vadovėlyje. Mane taip nuoširdžiai nustebino šis teiginys, kad tuo metu net nesugebėjau replikuoti. Pati esu sulaukusi siūlymų atsidurti vadovėliuose, tačiau atsisakiau, nes iki šiol jaučiu sunkiai įveikiamą atgrasą programiniams autoriams. Tik dabar supratau, kodėl siūlytojus kaskart mano atsakymas taip nustebindavo. Ilgiuosi G. Stein autsaideriškos laikysenos, nes šiandieniniame meno pasaulyje sėkmės matai, atrodo, iš tiesų tėra du: komercinė sėkmė arba tapimas vadovėliu (ar muziejumi). Idealiausiu, tačiau itin retu atveju aktualizuojami abu kriterijai. Negi neturime jokios alternatyvos?
Ar G. Stein buvo klastinga egocentriška narcizė, mėgusi skausmingai kepštelėti literatūriniams konkurentams? Tikrai taip. Jautė silpnybę dūžtantiems daiktams: „žmonės, kolekcionuojantys tik nedūžtančius daiktus, kėlė jai siaubą“ (p. 19).
Violetos Tauragienės vertimas subtilus, skaitant justi, kad knyga tikrai ne pastaraisiais metais parašyta, tačiau kalba lanksti, šilta, plepi, ne muziejiška.
Nusprendusiems ir nusprendusioms pasinerti į „Alice B. Toklas autobiografiją“ patariu nesitikėti tradicinio pasakojimo, asmens brandos istorijos ar dramatiškų romantinių peripetijų. Jokio prielankumo kenčiantiems genijams, ašarų spaudimo nei seilėjimosi. Šios knygos skaitymo patirtis, nors parašyta ji buvo, kai dar tik žiebėsi pirmosios elektros lemputės, labai primena skrolinimą: istorijos keičia viena kitą, mirga – vienos priverčia stabtelti, kitos akimirksniu užsimiršta. Nebūtina skaityti nuo pradžios iki galo. Galima skaityti nuo galo. Arba – nuo vidurio. Nebūtina knygos užbaigti. Galima sustoti, kada patinka. Grįžti ten, kur baigei, arba negrįžti. „Alice B. Toklas autobiografija“ nėra tradicinė. Ir moralo, be abejo, nebus. Be galo džiaugiuosi, kad šis kūrinys pagaliau pasirodė lietuvių kalba: ačiū V. Tauragienei, knygos redaktorei Astai Bučienei ir „Kitoms knygoms“.
