MARGARET ATWOOD

Pastabos eilėraščiui, kurio neįmanoma parašyti

 

Šis kanadiečių rašytojos Margaret Atwood (g. 1939) eilėraštis – iš to paties pavadinimo eilėraščių ciklo Notes Towards A Poem That Can Never Be Written, kurį 1980 m. ji parašė inspiruota Salvadore žmogaus teisių gynėja dirbusios amerikiečių poetės, vertėjos Carolyn Forché pasakojimų apie šią Centrinės Amerikos valstybę valdančios karinės civilinės chuntos vykdomus žiaurumus. Ciklas buvo įtrauktas į Atwood poezijos rinkinį „Tikros istorijos“ (True Stories, 1981).

 

 

Pastabos eilėraščiui, kurio neįmanoma parašyti

 

                             (Skiriu Carolyn Forché)

 

i

 

Tai vieta,

apie kurią geriau nežinoti,

tai vieta, kuri apsigyvens tavyje,

tai vieta, kurios neįsivaizduoji,

tai vieta, kuri galop tave nugalės

 

kur žodis „kodėl“ susitraukia ir

ištuštėja. Tai yra badas.

 
 

ii

 

Nėra tokio eilėraščio, kuriuo valiotumei

tai aprašyti, tas smėlio duobes,

kur tieka palaidota

ir neatkasta, nepakeliamas

skausmas tebežymi jų odą.

 

Tai įvyko ne pernai,

ne prieš keturias dešimtis metų, o aną savaitę.

Tai vyko,

tai vyksta.

 

Piname jiems būdvardžių vainikus,

skaičiuojam lyg rožinio karoliukus,

verčiam statistika ir litanijom,

ir eilėraščiais, tokiais kaip šis.

 

Niekas neveikia.

Jie lieka, kur buvę.

 
 

iii

 

Moteris drykso ant šlapių cementinių grindų

šviesoje be pabaigos –

ant rankų – žymės adatų, subestų

smegenims nužudyti –

ir klausia savęs, kodėl miršta.

 

Ji miršta dėl to, kad kalbėjo.

Ji miršta dėl žodžio.

Tai jos kūnas, nebylus

ir bepirštis, rašo šitą eilėraštį.

 
 

iv

 

Tai primena operaciją,

nors tai ne ji,

 

ir, nors išskėstos kojos, kriokimas

ir kraujas, ne gimdymas.

 

Iš dalies tai yra darbas,

įgūdžių demonstravimas,

kaip koncerte.

 

Jį galima atlikti prastai

arba vykusiai, patys sau aiškina.

 

Iš dalies tai meistrystė.

 
 

v

 

Aiškiai matomi šio pasaulio dalykai

matomi pro ašaras;

kam tad sakyti,

jog kažkas negerai mano akims?

 

Matyti aiškiai – nekrūpčiojant,

nenusigręžiant,

tai agonija, akys išplėstos lipniąja juosta

per du colius nuo saulės.

 

Ką matai tada?

Košmarą, haliucinaciją?

Regėjimą?

Ką girdi?

 

Skustuvu per akies obuolį –

epizodas iš seno filmo.

Tai irgi tiesa.

Liudijimą – štai ką turì ištverti.

 
 

vi

 

Šioje šalyje gali sakyti, ką nori,

nes vis tiek niekas tavęs nesiklauso,

čia visai saugu, šioje šalyje gali mėginti rašyti

eilėraštį, kurio neįmanoma parašyti,

eilėraštį, kuriame nieks

nesukurta ir nieks nepateisinta,

nes kiekvieną dieną tu kuri ir teisini save.

 

Kitur šis eilėraštis – ne kūryba.

Kitur šis eilėraštis reikalauja drąsos.

Kitur šis eilėraštis turi būt parašytas,

nes poetai jau mirę.

 

Kitur šis eilėraštis turi būt parašytas,

tarsi pats jau būtumei miręs,

tarsi jau nebebūtų ką daryti

ar sakyti, kad išsigelbėtum.

 

Kitur privalai rašyt šį eilėraštį,

nes daugiau nėra ką daryti.

 
 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.