Mano katė Jugoslavija

 

Pajtimas Statovci (g. 1990) – vienas ryškiausių šiuolaikinės Suomijos literatūros vardų. Statovci gimė Kosove, bet 1992 m. atsidūrė Suomijoje, kur, įsiplieskus Jugoslavijos karams, persikėlė jo tėvai albanai. Helsinkio universitete studijavo lyginamąją literatūrą, Aalto universitete mokėsi scenarijų rašymo. Rašo suomiškai, yra keturių romanų autorius.

Statovci išgarsėjo jau debiutiniu romanu „Mano katė Jugoslavija“ (2014), kuriame susipina motinos ir sūnaus istorijos, nukeliančios į skirtingas erdves ir laikotarpius – 8 deš. Jugoslaviją ir šių dienų Suomiją. Autorius tyrinėja įvairius žmogaus tapatybės – tiek tautinės, tiek seksualinės – klausimus, jam svarbios svetimumo, gėdos ir atskirties temos. Nemaža humoro, magiškojo realizmo elementų. Skelbiamame groteskiškame romano fragmente viena iš centrinių figūrų – pasakotojo namuose gyvenanti katė, tačiau ji – visai ne naminis gyvūnėlis (kaip augintinė gyvatė), o valdinga ir manipuliuojanti asmenybė, su kuria veikėjas pasakotojas susipažįsta gėjų klube.

Ištrauką išverčiau baigusi suomių ir švedų kalbų studijas Vilniaus universitete, dalyvaudama vertimo mentorystės programoje, vadovaujama ir padedama vertėjos Urtės Liepuoniūtės. Statovci kūryba, išversta jau į kelias dešimtis kalbų, lietuviškai skelbiama pirmą kartą.

Vertėja

 

Praėjus kelioms bendro gyvenimo savaitėms pradėjau miegoti koridoriuje. Katei atrodė, kad gyvatė dvokia ir kad aš dvokiu, nes ją prižiūriu, todėl ji išsireikalavo miegoti mano lovoje viena. Kitaip išeisiu, – pagrasino, ir tą akimirką suvokiau, kad ir koridorius visai nebloga vieta.

Siūlydavausi dirbti viršvalandžius ir prašydavau papildomų pamainų naktimis ir savaitgaliais, nes katei reikėjo ne tik erdvės, bet ir naujo kompiuterio savo trumpametražiams filmams redaguoti, didesnės smėlio dėžės, kurioje atliktų gamtinius reikalus, ir brangaus ekologiško ėdalo.

Ir rydavo ji tiek, kad išpampo kaip kokia milžinė. Jai užšokus ant mano plačios lovos, kurioje kadaise be problemų miegodavom dviese, antklodės ir pagalvės šokteldavo kone iki pat lubų, o lovos spyruoklės veik liesdavo grindis – šios drebėdavo katei žengiant savo stambiomis meškiškomis letenomis.

Man grįžus iš darbo katė drybsodavo vidury lovos ir gliaudydavo pistacijas, aplinkui spjaudydama kevalus, kuriuos paskui turėjau rinkti nuo grindų, arba taip įnirtingai kasinėdavosi kailį, kad visi namų kampai apeidavo dulkėmis ir plaukais. Traškučių arba sausainių pakuočių dugne ji palikdavo trupinių, šie, jai pakeitus pozą arba nuėjus į tualetą, pažirdavo ant lovos ar grindų, o dar ji klaikiai bezdėjo ir šlykščiai raugėjo.

Katei buvo nė motais, kad mano namuose knygos sudėliotos pagal abėcėlę ir kalbas, nei tai, kad kvepalai ir dezodorantai išrikiuoti milimetrų tikslumu. Kartais norėdavau paklausti, ar tikrai taip sunku daiktus padėti ten, kur juos radai.

Jei būčiau žinojęs, kad katė tiek atsieis, būčiau geriau viską apgalvojęs.

 

Birželį abu gavome laiškus iš universiteto: katės laiškas buvo plonas, maniškis – storas.

Troškau, kad viskas būtų susiklostę atvirkščiai arba kad būčiau galėjęs atsisakyti savo vietos ir toji būtų atitekusi katei.

Tu to nevertas, – pradėjo katė. – Į nieką nežiūri rimtai. Gviešiesi. Vagi. Meluoji. Aišku, kad nusirašinėjai. Dėl ko gi daugiau būtum tai slėpęs?

Iš pradžių maniau, kad jai tik reikia išsilieti, išspjaudyti nepasisekimo kartėlį, tačiau ji tęsė: Jie priėmė tave tik todėl, kad esi imigrantas. Jums skirtos specialios kvotos, nors jie to ir nepripažįsta. Šiek tiek spalvų, kažko atseit egzotiško, kažko kitokio. Kaip liūdna. Esi toks apgailėtinas, kad nenoriu daugiau tavęs matyti. Negaliu būti su žmogumi, kuris net nesuvokia esąs išnaudojamas.

– Neužbaik taip visko, – prašiau.

– Va ir užbaigsiu, – nenorėdama manęs klausytis rėžė katė. – Nes žinai, ką?

– Ką?

– Nekenčiu imigrantų, – tarė. – Negi visai nesupranti, kiek tau čia buvo duota? – švokštė. – Kiek galimybių suteikta?

Pradėjome rietis pakeltais balsais. Atsisėdęs prie stalo priešais ją įkniaubiau veidą į delnus. Katė tįsojo ant sofos šonu, žiūrėjo į mane su pasidygėjimu.

Atkirtau katei, kad man buvo duota tiek pat kiek ir visiems kitiems. Tiek pat galimybių. Tuomet ji pratrūko kvatoti. Oi, oi, oi, – su pasigailėjimu iššvokštė.

– Maniau, kai kuriuos imigrantus galėsiu pamėgti, bet iš tiesų nekenčiu visų. Ir, maniau, tu man patiksi, tačiau iš tiesų tavęs nekenčiu visų labiausiai, – urkštė.

Staiga ji nušoko nuo sofos ir atsidūrė ant stalo. Nušveitė visus daiktus, letenomis įsikibo man į apykaklę ir taip stipriai suveržė, kad kūne nustojo cirkuliuoti kraujas. Ji išsiviepė, ir tik dabar pirmą kartą išvydau visus jos dantis. Keturi buvo aštrūs kaip varvekliai.

– Melavai man, ką? – sušvokštė ir ėmė dar tvirčiau veržti.

Uždėjęs rankas pamėginau atlankstyti pirštus, tačiau letenos buvo tarsi geležinės, tokios tvirtos ir kietos.

– Internete bandžiau surasti tavo tėvus ir brolius su seserimis. Ir spėk: žmonės tokiais vardais net neegzistuoja! Jų nėra! Paskambinau net į supistą registrų centrą ir turėjau apsimesti supista asmenvardžių tyrinėtoja.

Katė viena letena suėmė man už smakro ir spustelėjo.

Na, – grasino viepdamasi. – Ką pasakysi? – klausė, nors žinojo, kad negaliu prasižioti, nes veidas – išpurtęs iki raudonumo, kaktoje jaučiau išpampusias kraujagysles, jaučiau, kaip į galvą suplūsta visas kraujas.

Nesulaukusi atsakymo katė uždėjo užpakalines letenas ant stalo krašto ir atsispyrė. Supistas homikas. Kėdė, ant kurios sėdėjau, pasviro, aš – drauge su ja. Pamažu už tūžmingo katės snukio pasirodė lubos ir užuolaidos, ir galiausiai visas kambarys apsivertė. Trenkiausi į žemę taip, lyg būtų dužusi krūva vazų, petys kliudė sofos kraštą, trakštelėjo medinis kėdės atlošas.

Katė pakišo užpakalinę leteną po duonriekiu, paliktu ant stalo, ir stodamasi ant priekinių kilstelėjo ją taip, kad peilis šovė tiesiai į lubas. Smingantį žemyn įrankį katė sugriebė priekinėmis letenomis ir įniko įgudusiai švysčioti į orą ir aplink save. Nenuleido nuo manęs akių – jai net neprireikė žvilgtelėti į peilį, šmėžuojantį letenose tartum burtininko lazdelė. Jos akys buvo kaip aštriabriauniai trikampiai, o viršutinė kūno dalis išpampusi nuo įtemptų raumenų.

Tada ji išsitiesė, su peiliu priekinėse letenose atsistojo kaip sulėtintame filme ir keletą kartų apsisuko apie savo ašį lyg piruetus atliekanti dailiojo čiuožimo šokėja. Peilis sekė katės judesius it plona, žvilganti šviesos juosta, o nukaręs pilvas atsiliko nuo likusio kūno lyg subliūškęs vandens balionas – taip greitai ji sukosi. Kaip samurajus.

Galiausiai katė užšoko ant manęs ir letenomis plojo per pažastis, sudrebėjo grindys, net langai. Ji akimirksniu sugriebė man smakrą, nagai raižė odą. Kita letena prispaudė kaklą – jutau plonus peilio ašmenis, kaip jie subtiliai, tarsi šviežias popieriaus lapas, rėžia gerklę. Papjausiu, – grasino, o jos snukį iškreipė pasibaisėtina grimasa. – Pasakai tiesą arba papjausiu, mirtinai nukraujuosi, – iššvokštė pro suspaustas lūpas ir dar giliau įspaudė peilį – rodos, jaučiau, kad netrukus pasiduos miego arterija.

Tuomet iš už sofos išsirangė gyvatė, ir budrus katės žvilgsnis nukrypo jos pusėn: hm, ji pastatė ausis. Katė sušnypštė gyvatei ir kiek atleido mano kaklą. Gyvatė atsakė šnypštesiu ir prišliaužė arčiau, mus skyrė keli žingsniai. Tada gyvatė susivijo tarsi žiedų piramidė; pamėginau ištiesti ranką, norėjau ją prisitraukti, apvynioti aplink katės kaklą ir liepti suspausti iš visų jėgų, tačiau neįstengiau jos pasiekti.

Pastebėjusi mano bandymą katė klastingai kilstelėjo stambią leteną, spaudusią man smakrą, ir mostelėjo taip, kad ore, rodės, švystelėjo plonas botagas. Tada sugrūdo leteną man į veidą, ir aš nualpau.

Kai po akimirkos atgavau sąmonę, išvydau jas vieną priešais kitą. Nuvirtusi kėdė, mano kūnas, kambario siena ir sofa buvo atitvėrę mūšio areną, kurioje vyko kova. Gyvatė šnypštė susisukusi į kamuolį, katė, atsistojusi ant užpakalinių kojų, užėmė tiek erdvės, kiek tik įstengė; plaukuotas pilvas karojo taip žemai, kad beveik lietė žemę. Katė irgi šnypštė – abi skleidė kone vienodus garsus.

Katė išleido nagus, ėmė mostaguoti letenomis ir raižyti orą, švaistytis peiliu. Tarsi boksininkė ji vis perkeldavo kūno svorį tai ant vienos kojos, tai ant kitos ir, atkišusi leteną, rodės, kvietė gyvatę artyn. Hujaa, – sušuko, netikėtai plačiai atsivėdėdama, ir jos letena kirto tiesiai į lanksčią gyvatės galvą.

Gyvatės galva gracingu tiesiu judesiu švystelėjo atgal, vaizdas priminė į vandenį mestą valą, tačiau ji greitai atsitiesė ir vėl susivijo. Keletą kartų pamėgino pulti ir suleisti geluonį į katę, tačiau ši buvo pernelyg mitri ir gudri. Ji liuoktelėjo ant sofos, nuo sofos ant palangės ir užuolaidų, įsikabino į šviestuvą lubose ir šoktelėjo ant šaldytuvo, iš ten sviedė peilį į gyvatę, tačiau pro šalį.

Galop katė padarė klaidą: nuo šaldytuvo šoko ant stalo; įpusėjus vinkliam šuoliui, gyvatė išsitempė per visą ilgį – simetriški kūno raštai akimirką priminė liniuotę – ir suleido dantis į plaukuotą katės šoną.

Man nespėjus suvokti, kas įvyko, gyvatė jau buvo trim žiedais apvijusi katę ir visiškai ją įkalinusi. Katės galva kyšojo pro plyšį, atrodė, tartum kūnas būtų įklimpęs dribsmėly. Katė priminė mane prieš akimirką, ji pampo, o galva keitė spalvą. Aplink siaurus vyzdžius raizgėsi raudonos kraujagyslės, mhmm, tylut tylutėliu, aukštu balseliu suaimanavo ji.

Katė vis bandė prasižioti ir paluzginti ausis, kilstelti antakius ir pakrutinti ūsus, tačiau muistantis gyvatė tik dar tvirčiau spaudė.

Mačiau, kaip nurieda ašara, paskui dar viena. Išgelbėk mane, – su ašaromis akyse maldavo. Girdėjau jos mintis ir ėmiau svarstyti, ar katė nusipelno gyventi ar mirti.

Apgraibomis čiupau katės ir gyvatės tumulą ir prisitraukiau tarp kojų. Gyvatė bemat ėmė šnypšti. Suėmiau jos galvą ir spustelėjau, bet katės ji nepaleido. Ėmiau nagais draskyti jos odą, tačiau veltui.

Katės akys geso. Mačiau, kad jos širdis tuoj nustos plakusi, jaučiau, kaip lėtėja gyvybinės funkcijos, kraujas liaujasi plūsti į galvą ir galūnes.

Atsistojau, nuėjau prie kriauklės, atsukau čiaupą ir stvėriau aukštą stiklinę. Kurį laiką neatsigręždamas laukiau ir vyliausi, jog katė pajėgs dar kiek ištverti. Kai atbėgo pakankamai šaltas vanduo, prileidau stiklinę ir išliejau ant gyvatės. Ji pakreipė galvą ir sušnypštė, ir katė ėmė gaudyti orą, tarsi būtų kelias minutes išbuvusi po vandeniu. Gyvatė vis dar laikė ją apsivijusi, bet taip stipriai nebespaudė.

Prireikė kelių vandens stiklinių – tik tuomet ji išsivyniojo, paleido katę ir nušliaužė atgal po sofa, palikdama sutaršytą katės gniutulą ir ilgą vandens dryžę.

Katės kailis žvilgėjo nuo prakaito. Ji atrodė tartum ką tik ištraukta iš pilvo: galūnės prilipusios prie kūno tartum sulaužytos arba išnarintos. Kurį laiką kvėpavimas buvo visai paviršinis, lyg aplinkui esantis pasaulis būtų nepasiekiamas sąmonei, tarsi nepajėgtų suvokti vis dar esanti gyva. Prisėdau šalia ir ėmiau glostyti mažą galvą.

– Tu sveika?

Katė suglumusi kilstelėjo galvą ir antakį, ach, išstenėjo.

Tik po kurio laiko ji vėl pajėgė reaguoti. Ji pamiršo mano klausimą, tikriausiai jo net negirdėjo, ir juolab nepastebėjo, kad glosčiau ir masažavau atsigaunantį kūną. Po akimirkos ji pradėjo lankstyti galūnes, grąžindama buvusią formą, ėmė giliau kvėpuoti.

– Atsiprašau, – tariau.

Katė luktelėjo, tada išsprogino akis – tokių apvalių dar niekad nebuvau matęs.

– Kas per šūdas? – prašnabždėjo.

– Atsiprašau, – pakartojau.

Katė pradėjo stotis vis dar nesuprasdama, kas jai sakoma. Atsistojusi svirduliavo kaip girtuoklis, ramstėsi į sienas ir kėdes, susiėmė už šono, nes šonkauliai buvo lūžę. Eidama iš kambario kosėjo ir spjaudėsi krauju. Nusekiau paskui.

– Nekalbėk su manim, – rėžė ji ir ėmė švokšti. – Nebandai tart nė žodžio.

Niekas niekada tavęs nemylės, – metė atgavusi kvapą. Dabar mačiau tik jos gauruotą nugaros keterą.

Paskui katė įsisiautė į megztinį ir prispaudė kraujuojančią alkūnę; niekas, pakartojo kiek atgręžusi galvą, parodydama lopinėlį spalvą atgavusių akių ir įspūdingo profilio; svirduliuodama įsispyrė į batus. Mirsi vienas, vienišas ir nelaimingas, – tarė ir atidarė duris. – Ir viso to nusipelnei. Juočkis.

 

Iš: Pajtim Statovci. Kissani Jugoslavia. Helsinki: Otava, 2014

Vertė Ignė Laurynaitė