Kelionių (ne)būtinybė
Autorės nuotrauka
Šios vasaros pabaigoje aplankiau Siciliją. Antrąkart. Ir nors vengiu į tas pačias šalis važiuoti po kelis kartus, šįkart apsisprendžiau vykti. Lygiai savaitę leisdama kultūra ir istorija persisunkusioje Italijos saloje, sąmoningai nėjau nei į kultūrinius objektus, nei į muziejus. Nors skamba barbariškai, tai buvo gera kelionė. Sąžinę raminau ir tuo, kad daug ką esu apžiūrėjusi besilankydama ten prieš dešimt metų. Prisipažinsiu – kuo toliau, tuo labiau vietoj dar vieno muziejaus, bažnyčios, abatijos, pilies, galerijos, kurių dauguma, einant metams, išdyla iš atminties, noriu labai prabangaus dalyko: tiesiog buvimo. Važiavimo iš miesto į miestą, neturint aiškaus plano, stebint pro mašinos langą besikeičiančius vaizdus. Slampinėjimo, vieno ar kito miesto grindinio čiuopimo. Atmosferos. Kvapo. Nefotografavimo. Kad kelionės tavy liktų tik tiek, kiek įsirašė atminty. Kurioje anksčiau ar vėliau neišvengiamai teliks tuštuma, o su mūsų fiziniu kūnu išnyks ir ji.
Todėl iš šios kelionės telikę pojūčiai – visa apimantis šilto vandens jausmas, įbridus į turkio mėlio Viduržemio jūrą. Svetimų kūnų artumas (italai paplūdimiuose mėgsta gulėti labai arti vieni kitų) Mondelo paplūdimy. Daug nuogos odos, skirtingo gymio, atspalvio, amžiaus. Šilto vėjo gūsiai, keliantis keltu iš žemyno į salą. Nuo akmeninių sienų senamiestyje vakare tvoskianti šiluma. Būgnų ritmas rastamanų pamėgtame kvartale. Panašus būgnų ritmas, vienam iš Palermo rajonų išsinešus pagarbinti šventojo statulą ir vežant ją ant pakylos ne visai šlovingos reputacijos gatvėmis. Katanijos stogų panorama ir skambantys varpai. Tepalo kvapas mažučiame senoviniame lifte su dvivėrėmis durimis kadais prabangiuose rūmuose, dabar paverstuose turistams nuomojamais butais. Kūnu nuolat srūvantis prakaitas. Žemyne, mažame viduramžiškame vietinių pamėgtame kurorte, vakare pagal vulgariąją „La Colita“ šokantys miestelėnai – tą pačią, kurios ritmu klubus kraipė Paolo Sorrentino „Didžio grožio“ veikėjo Džepo Gambardelos vakarėlio svečiai. Vos juntamas pelėsio kvapas buvusiame prabangiame viešbutyje, atmosfera taip primenančiame pernai „Scanoramoje“ rodytą João Canijo „Blogą gyvenimą“.
Kad patirtume ką nors ypatinga, turime keliauti. Nemanau, kad tai būtina, nebent kelionę šiuo atveju suprastume kaip metaforą. Klausydama rugsėjį mirusio rašytojo Rolando Rastausko paskutinio interviu paskutinėje LRT „Klasikos“ „Pirmo sakinio“ laidoje (tebus šis oksimoronas – tik makabriškas sutapimas) apie keliones po pasaulio miestus, jų prasmę ir apie tiesiog ėjimą, vaikščiojau mišku. Paklaustas apie įstabiausius potyrius ir atradimus kelionėse, savo urbanistinio kirpimo neslepiantis pašnekovas akcentavo budistinius nušvitimus – ne, ne miestuose, o būtent gamtoje.
Vasarą iš bibliotekos pasiėmiau Simono Pileckio „Įdomiąją entomologiją“. Atradau, kad nuolat miške ant kelio randamos lapų „suktinės“ yra vabzdžio cigarsukio darbas. Lapą jis suka tam, kad galėtų jame padėti kiaušinį. Susukta taip, kad lapas neišsivyniotų nesutvirtintas jokia limpama medžiaga. Vabzdys toks mažas, kad nesugebėtų susukti viso lapo, todėl prieš sukdamas pagal griežtus matematinius dėsnius jį „apkarpo“, brėždamas evoliutę pagal duotą evolventę. Neišmanydamas aukštosios matematikos, mažas, vos įžiūrimas gamtos gyvis, galima sakyti, sukuria stebuklą (norint susukti analogiškų proporcijų piltuvėlį-suktinę žmogui reikėtų įsivynioti į 140 kvadratinių metrų lapą). Visi gamtos pasaulio fenomenai man yra dar vienas Dievo įrodymas. Bet lygiai taip pat įrodymu laikyčiau ir Palatino koplyčios (XII a.) mozaikas, prieš dešimtmetį palikusias neišdildomą įspūdį iš kelionės po Siciliją.
Mąstau, kad cigarsukis (Lietuvoje aptinkama net 17 rūšių) galėtų atrasti vietą „Titaniko“ antro aukšto salėje atidarytoje menininkės Laisvydės Šalčiūtės parodoje „Bestiariumas“. O lapų suktinės galėtų atsirasti vietoj nosių visai armijai Laisvydės piešiniuose vaizduojamų vyrų-pinokių. Tiesa, aliuzija į medinuką, kuriam nosis išdygo riečiant netiesą, čia pernelyg akivaizdi. Paroda pačiu laiku – kaip niekada įtemptame politinių pokyčių laikotarpy, kai politinius postus užima asmenys, mano manymu, puikiai tinkantys papildyti Laisvydės Šalčiūtės kunstkameros personažų kolekciją. Skambant arijai „Lascia ch’io pianga“ („Leiskite man verkti“) iš Händelio operos „Rinaldas“, videoprojekcijoje baubia rujojantis elnias. Parodą tarsi įgarsinantis baubesys, įsipleištuojantis į klasikinio kūrinio dramatišką pakylėjimą, tebūnie dar viena taikli aliuzija į šių dienų groteską ir absurdus.
Nuolat prisimenu a. a. filosofės Jūratės Baranovos švelnų „paklapatalinti“ (pasirūpinti), minimą Giedros Radvilavičiūtės esė „Būtis ir laikas su Jūrate Baranova“ („Šiaurės Atėnai“, 2021-02-26). Būtent tokiu sudėtingu laiku, kai aplink daug tamsos, nesusikalbėjimo, provokacijų ir skaldymo, kaip niekada svarbu rūpintis artimu; ne tik dalyvauti pasaulio mastu vykstančiose visuomeninėse iniciatyvose, bet ir saugoti bei pastebėti tuos, kuriems tereikia pokalbio ir supratimo. Lapkritis – psichologinių krizių ir depresijų metas. Todėl šiame kontekste kažkam kelionės piečiau, kur daugiau saulės, yra gyvybiškai būtinos. Tiesa ta, kad ne visada įmanomos.
Stovėdama tūkstantinėje minioje prie Parlamento taikiame Justino Žilinsko organizuotame mitinge „Dešimt tylos minučių“, stebėjau šviesius žmonių veidus. Norisi tikėti, kad taip, besilaikydami vieni kitų, ir išsilaikysime.
