Išskaityti Meksikos greitkelius

Atėjus šalčiams, Filadelfijoje įsistūgavus žvarbiems vėjams, seni mediniai langai, pagauti stiprių gūsių, užgroja bildukų maršą. Nuo kompiuterio ekrano atitrūkęs žvilgsnis užstringa pilkoje gatvėje. Mintys nepastebimai ima klajoti po kažkada regėtus šiltų kraštų kraštovaizdžius. Rodos, jeigu pakankamai ilgai žiūrėsi į vieną kitapus gatvės stovinčio mūrinio namo sienos tašką, imsi ir kaip koks Johnas Ashbery teleportuosiesi į „Rožiaspalvių gėlių miestą! / Miestą, labiausiai norimą pamatyti ir labiausiai nematytą Meksikoje!“ (vertė Andrius Patiomkinas). Centrinė aikštė, prašmatni mažytė estrada, moterys, prekiaujančios vaisiais ir gėlėmis, bažnyčios bokštas, nuo kurio matyti visa miesto panorama, bet tik mirktelk ir viskas akimirksniu išgaruoja.

Brūkšteliu Carolinai, kuri „Airbnb“ skelbiasi nuomojanti casa frente al mar (namelį prie jūros). Klausiu, ar saugu keliauti į Meksiką. Po minutės atsakymas – en cuanto al tema del crimen creo que es peligroso para la gente que vive ahí, tengo entendo que no se meten con los turistas… „Duolingo“ pamokėlės nenuėjo veltui – suprantu, kad pavojinga ten tik vietiniams, prie turistų jie nagų nekiša. Nesusilaikiusi liūdnokai šypteliu, nes atsakymas beveik identiškas Williamo S. Burroughso žodžiams – Jacko Kerouaco paklaustas, ar nepavojinga Meksikoje, jis atšovė: Don’t worry: Mexicans only kill their friends.

Kerouacui, kaip ir kitiems bytnikams, siekis kirsti Meksikos sieną buvo tarsi užkoduotas kraujyje. Tai buvo jų nomadiškos kartos troškimas, traukęs prisiliesti prie kažko gryno, gaivališko, pirmapradiško. Ten Ke-rouacas, rodos, atrado ir savąją nirvaną. Gyvendamas prastame Meksiko bute be elektros, su žvakėm, deginamom per meditacijas, jis parašė garsųjį „Meksiko bliuzą“ (Mexico City Blues, 1959) – onomatopėjišką, dzenbudizmu ir opioidinėmis fantazijomis persisunkusį religinių apmąstymų tomelį, sudėtą iš 242 priedainių, „A kek Horrac“ / I hear in the Aztec Night / Of Mystery / Where the Plateau Moon / With Moon Citlapol / Over the dobe roofs / Of Heroé Mexico. Geriau kartą pamatyti, nei šimtąkart išgirsti, pagalvoju ir, niūniuodama 140-ąjį priedainį: Fifty pesos / 3 Cheers Forever / It’s beautiful to be comfortable / Nirvana here I am, užsisakau bilietus.

Lėktuvui nusileidus Kankuno oro uoste, bijodamos patekti į turistų spąstus, iš karto patraukiam 307-uoju greitkeliu į pietus. Tačiau – dideliam nusivylimui – beveik visa rytinėje Kintana Roo valstijos pakrantėje esanti Majų Rivjera yra grandioziški pelėkautai. Žodžius Quintana Roo pirmąkart perskaičiau Joan Didion knygoje „Mėlynosios naktys“ (Blue Nights, 2011). Autorė pasakoja, kaip juodu su vyru, čia lankydamiesi 1966-aisiais, pasižadėjo, jei turėsiantys dukterį, ją pavadinsią Quintana Roo. Tada tas žemės lopinėlis dar net nebuvo integruota valstija, tiesiog teritorija, visiška terra incog-nita, į kurią atklysdavo tik archeologai, herpetologai ir banditai. Šiandien, jei prie šios kompanijos prijungtume dar apie 10 mln. kasmet sugužančių turistų, gautume sausakimšus paplūdimius ir neperlipamus kalnus pigių suvenyrų. Ilgai netrunkam susivokti, kad ši pakrantė – ne mums; ir papustom padus.

Riedam gilyn į Jukatano pusiasalį. Ma’anaatik ka t’ann – išgirdo ispanai, kai paklausė vietinių, kaip šie vadina savo kraštą. Iš šių žodžių ir kildinamas Jukatano pavadinimas, majų kalba reiškiantis – „aš nesuprantu tavo kalbos“. Platus 305D greitkelis nosies tiesumu atveda prie staiga išnirusios policininkų būdelės, šalia kurios tamarindo pavėsyje susėdę trys aptingę uniformuoti vyrai tik mosteli ranka, duodami ženklą keliauti toliau (suprask – „varykit, güeras (baltukės)“). Akimirksniu kelias virsta visišku šunkeliu, kurį, regis, džiunglės kaipmat apžios rajūniška burna.

Prisiminiau, ką Chuanas Presijadas, vienas iš Juano Rulfo romano „Pedras Paramas“ protagonistų, keliaudamas į Komalą, kalbėjo apie kelią: „Jis kyla arba leidžiasi, nelygu, atvykstama ar išvykstama. Tam, kuris išvyksta – kyla; tam, kuris atvyksta, – leidžiasi.“ O mūsiškis tik stojo ir stojo, nes kas kelis kilometrus skersai duobėto asfalto buvo įmontuoti topes – metaliniai greičio mažinimo kalneliai, dar vadinami gulinčiais policininkais. Kai kur jie buvo išlupinėti, kad netrikdytų tolygaus eismo ir nemažintų ir taip vėžliško greičio. Nors tai yra pigiausias būdas stabdyti greičio mėgėjus, kaskart stodamas ir vėl įsibėgėdamas, automobilis į aplinką išmeta 9 kartus daugiau teršalų, didinančių ozono kiekį atmosferoje (vien Meksike tokių „linksmųjų kalnelių“ yra apie 30 tūkstančių). Kita vertus, mažas greitis leido tiesiog žvalgytis pro langą. Nors asiliukų, apkrautų nešuliais, šiais laikais vargu ar besutiksi, šalikele pramindavo vienas kitas mačetę ant nugaros prisikabinęs triratininkas, ant savo transporto priemonės priekio įtaisytoje priekabėlėje vežantis glėbelį žabų, porą arbūzų ar lekuojantį šunėką. Akį patraukdavo kokia nors pakelės cantina (užeiga) su išblukusia „Coca-Colos“ atributika ir išpuoštomis Gvadalupės skulptūrėlėmis. Viskas atrodė, lyg būtų atgiję iš kadais darytų Juano Rulfo fotografijų, iliustravusių ir pirmąjį Meksikos turistinį kelių atlasą (Caminos de Mexico). Dar prieš rašydamas „Pedrą Paramą“, Rulfo buvo išmaišęs visą Meksiką. Besiversdamas padangų prekyba, jis daug keliavo, fotoaparatu fiksuodamas 4-ojo dešimtmečio šalį, kurios vaizdiniai greičiausiai ir paklojo kelią Lotynų Amerikos magiškojo realizmo atsiradimui. Pats autorius visad tvirtino, kad knygos pagrindinis herojus yra ne Paramas, o Komala – miestas, nugrimzdęs į visišką neviltį ir paliktas likimo valiai virtęs numirėlių dykra, kurioje apie kažkada buvusį spalvingą gyvenimą dabar pašnibždomis pasakoja mirusieji. „Paramas“, kaip ir mano gyvenimas, yra apie tylą“, – yra sakęs Rulfo. Mūsų pervažiuojami miesteliai taip pat atrodė tylūs, jų nebylias centrines aikštes it koks gobtuvas gaubė nuo kepinančios saulės dūzgiantis oras.

Nors buvo kovo pabaiga, dienos karštis priminė tiempo de la canicula, angliškai dar vadinamą dog days. Ne todėl, kad tomis dienomis visi šunys, nė nesivargindami ieškoti pavėsių, krenta vidury kelio lyg ištikti nuomaro ir tik vos pastebimai kilnoja savo sulysusias papilves, o todėl, kad tomis dienomis auštant, su saule įsižiebia ir Sirijus – ryškiausia Didžiojo Šuns žvaigždyno žvaigždė, pranašaujanti artėjantį nepakeliamą karštį. Tądien termometras rodė +37 °C (pojūtis lyg +40 °C). Atrodė, dar truputis, ir pasieksim vaiduoklių miestą – Komalą.

Nepasiekėm. Po trijų valandų dardėjimo, pervažiavus ilgą tiltą, po kuriuo tyvuliavo rausvas, atrodė, kone verdantis vanduo, atsivėrė Kujas. Miestelis labiau panėšėjo į tą Komalą, apie kurią Chuanui Presijadui prieš mirtį pasakojo motina. Nuo vandenyno pūtė stiprus vėjas, gatvės buvo užpustytos baltu smėliu, oras kvepėjo taip, lyg kas būtų išpylęs milžinišką statinę medaus. Jei būčiau paklaususi pirmo pasitaikiusio praeivio, ką jis čia veikia, beveik garantuoju, būtų atsakęs – nieko. Čia beveik kasdien dingsta elektra, o su šiais trukdžiais – ir internetas, tad galima atsipūsti ir stebėti, kaip begaliniame vėjyje įsikinkę aitvarus banglentininkai šokinėja virš mėlynų vandenų, arba nerti pačiai į bangas, kurios švokšdamos baltais purslais nuplauna kūną gyvastingu vandeniu. „Penktą ryto arba penktą vakaro, niekada vidury dienos, – sako soldadera Jesusa, viena iš Meksikos revoliucijos dalyvių, kurios prisiminimus knygoje Here’s to You, Jesusa! užrašė Elena Poniatowska. – Atsiritant bangai, smėlis atrodo švarutėlis, – atsistok skersai, prasižergusi ir tvirtai įsispyrusi smėlin, ne priekiu į bangą ir ne nugara, o šonu, nes kitaip ji pasiglemš tave po savim.“ Nesinorėjo niekur judintis iš Kujo, bet laukė kelias.

Kad pasiektume 295-ąjį greitkelį, turėjome pervažiuoti cukranendrių plantacijas. Nežinojau, kada čia cukranendrių derliaus nuėmimo sezonas, bet atrodė, jei tik žengsi žingsnį nuo kelio į jų lauką, akimirksniu atsidursi Fernandos Melchor „Uraganų sezono“ puslapiuose. Sustojom prie ryškiomis plastikinėmis gėlėmis apkaišytų kapinaičių. Buvo šeštadienio vidurdienis. Iš tolumoje ant nedidelės kalvelės nendryne stūksančio pilkšvo cementinio namo sklido garsi muzika. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, darėsi baugoka prisiminus, kaip pirmąją sceną savo knygoje aprašo Fernanda Melchor: „…visi penki, sutūpę it katės ant sausos žolės, visi penki, susispietę lyg vienas, visi penki žaliųjų mėsmusių apsupty pagaliau atpažino, kas plūduriuoja gelsvose vandens putose: tarp meldų ir plastikinių maišelių, vėjo suneštų nuo greitkelio, kyšojo išpuvęs lavono veidas, tamsi vypsanti kaukė, knibždėte knibždanti tunto juodų gyvačių, ir šypsojosi.“ Visi kiti knygoje papasakoti įvykiai, atsitikę išgalvotame atokiame La Matosos miestelyje, sakyčiau, skirti stipresnių nervų skaitytojams. Jau pats pavadinimas įspėja, kad čia slypi kažkas pragariško: žodyje „Uraganų“, lyg prisidengusi šydu iš raidės „U“, puikuojasi pagrindinė knygos herojė – Ragana.

Nors gyvenimas La Matosoje šiek tiek primena Komalą, kur mažą bendruomenę it koks prakeiksmas pasiglemžia aistros, prietarai, smurtas, prievarta, pavydas ir mačizmas, Rulfo magiškąjį realizmą Melchor, pasitelkusi unikalų rašymo stilių ir necenzūruotą žodyną, transformuoja į košmariškąjį. Jos sukurtame žiaurumo ir nevilties pasaulyje tiesiog nebelieka vietos magijai, nes viską savo gniaužtuose laiko siaubas. Mintis parašyti „Uraganų sezoną“ autorei kilo perskaičius viename iš vietinių Verakruso laikraščių išspausdintą žinutę, kad vyras nužudė raganą, nes ši, norėdama jį susigrąžinti, skleidė kerus. Melchor ketino vykti į tą miestelį ir viską sužinoti iš pirmų lūpų, bet vėliau šio sumanymo atsisakė, nes aiškintis raganžudystės detales, nepatenkant į narkotikų grupuočių akiratį, greičiausiai būtų buvę neįmanoma. Iš nekrologo gimęs romanas atsidūrė Tarptautinės Bookerio premijos trumpajame sąraše, „Netflix“ (jei kam norisi švelnesnės knygos versijos) sukūrė ekranizaciją, o leidykla „Rara“ pasirūpino vertimu į lietuvių kalbą. Tekstą prakalbino ir sakinius iš 200 (!) žodžių meistriškai suvaldė Eglė Naujokaitytė. Tačiau skaitant ir springstant nuo kas antrame sakinyje vartojamo žodžio „bybys“ knieti tik kuo greičiau pasiekti pabaigą, tikintis ten surasti nors menkiausią viltį, kad monstru virtęs ir visų užmirštas užkaboris dar gali iš viso to išsikapstyti. „Ar matote? Tą šviesą, spindinčią tolumoj? Mažą šviesulėlį, panašų į žvaigždę? Ten ir turite keliauti, paaiškino jiems; ten ir yra išėjimas iš šios skylės“, – taip duobkasio, vadinamo Seneliu, bandančio nuraminti ir paguosti iš lavoninės naujai atvežtuosius, žodžiais užbaigia knygą Melchor.

Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi Bernardinų vienuolyne Valjadolide. Autorės nuotrauka

Spusteliu akseleratorių svarstydama, ar visi tik ir terašo apie mirtį, ar tik man tokios knygos pakliūna į rankas. Dažnam Meksika būtent ir asocijuojasi su mirtimi, ypač su Dia de Los Muertos švente, kai gan džiugiai, net karnavališkai pagerbiami visi mirusieji. Mažiau žinoma yra Santa Muerte (Šventoji Mirtis), kurią garbinančiųjų kultas per pastaruosius du dešimtmečius (o ypač po to, kai valstybė paskelbė karą su narkotikais) žaibiškai išaugo. Kartelių valdomuose miesteliuose, kur smurtas yra žmogaus protu nesuvokiamas, giltinės atvaizdas keičia šimtmečius Meksikos globėja buvusią Nuestra Señora de Guadalupe. Nusikaltėliai meldžiasi giltinei, prašydami drąsos ir stiprybės, o jų artimieji – apsaugos nuo teisėsaugos. Apie 5 mln. meksikiečių garbina mirtį, nes tamsa, kerštas ir prievarta tapo jų kasdieni-niais palydovais. Prie jos kojų nešamos dovanos – pinigai, cigaretės, saldumynai ir alkoholis, iš La Flaquita (Kaulėtosios Mergelės) tikintis jeigu ne stebuklo, tai bent jau saugios palydos į pomirtinį gyvenimą.

Neseniai mane stipriai paveikė perskaityta Akvilinos Cicėnaitės esė apie mirtingumo matavimąsi („Metai“, 2024, Nr. 1). Akvilina priminė Margaret Atwood mintį apie mirtingumo ir kūrybos sąsają ir kad bet koks rašymas kyla iš troškimo leistis į pavojingą kelionę į požemius (underworld), o „kadangi mirusieji valdo praeitį, jie valdo istorijas“, sako Atwood. Iš dalies šis travelogas ir radosi iš slapto noro keliauti į tamsą arba bent šiek tiek prisiliesti prie pomirtybės, kas Atwood eilėraščio, vaizduojančio XVII a. Meksikos poetę bei kovotoją už mergaičių ir moterų teisę į mokslą Juaną Inés de la Cruz (deja, ji net ir nusikirpusi plaukus ir bandydama apsimesti vyru nebuvo priimta į universitetą), žodžiais skambėtų taip: „…rankas ligi alkūnių sukišti į tvano / liekanas, rankas suleidus žemėn, grabalioti jomis / tarp šaknų, svogūnėlių, išmėtytų stiklo rutuliukų, aklagalvių šliužų, katašūdžių, savo pačios / būsimų griaučių…“

Kelionei einant į pabaigą, pradedu abejoti, ar įmanoma Meksiką pažinti vien plika akimi. Galbūt ją išskaityti mums reikalingos istorijos? Istorijos, net ir pasakodamos apie mirtį, įprasminančios patį gyvenimą, taip suteikdamos viltį. Netgi jei ta viltis reikštų ant rožiaspalvės saldžiai prinokusio arbūzo skilties išskaptuotus tris žodžius, kuriuos, lyg duoklę gyvenimui, likus vos kelioms dienoms iki mirties, paskutiniame savo paveiksle nutapė Frida Kahlo. VIVA LA VIDA.