Iš rašomos poetinės prozos ir eilėraščių knygos „(ne)žmogiškumas“

 

Iš rašomos poetinės prozos ir eilėraščių knygos „(ne)žmogiškumas“

 

 
 

įžanga
 

popietinių valandų mūšoje,

padarytoj iš vėjo, apytuštėje

aikštėje priešais didelį debesį

stiebėsi dar didesnė tyla,

rezgama iš mašinų ūžimo

ir plepių spekuliacijų, užmegztų

kažin kur tolumoj tarp kelių

blankių suvokimų, tarp skirtingų

ausų ir akių, pamerktų į žinijos

minkštimą, kolei paukščiai

to miesto iškilmingai suko

ratus apie skylę danguj,

o dalis jų net atsimušdavo

į blizgius IT hubo stiklus,

negalėdami niekaip sugriebti,

rodos, paties žmogiškumo.

 
 

šuo
 

būdamas šaltu biuro žmogum, esu tuo pat metu šuo, nevalingose savo svajonėse, kritimo pusėje ieškantis kaulų, gali būti, pačiam Diogenui. todėl šviesk, baltas sniege, kaip moki, krisdamas savo eiga, iš dienos šviesos karštų lempų, per patį vidudienį dienos nerimtos, kurią dienos darbai stengiasi, visaip triūsdami, padaryti kuo rimčiausia diena.

ir dar, nežinau, ar tas aš, kuris kalba šiuo, tokiu jautriu moralistams, metu, stengiasi būti svarbus, ar tik šiaip čia kažką rašinėja, nuošaliau atsitraukęs nuo socialinio tinklo, daugiau nei rimtų pranašų, tikinčių išorine apokalipsės jėga ir nebeatpažįstančių jos viduje, vienumoj.

testuotojas Jonas

 
 

kiek pabodęs jūros motyvas
 

pasaulis, kuriame savęs netenki, – tai blokinių namų, tarytum-jūros pasaulis; giedroje išplautas į krantą, buteliuko pavidalu (autoriui kažkas nurodė padaryti šią integraciją), „Neptūne“, stebiesi ir trokšti. nebuvime prasidėjęs – erotiškoje angoje, kuri, jei keliautum gilyn, atgal jei per klaidą patrauktum, vis mažiau tau erotiška rodytųs, galbūt vis labiau atgrasi.

tamsus ir dirbtinis kvėpavimas, tenai gelmėje, lyg išdegusios ofisų lempos, po kuriom nušvinti darbe.

 
 

grįžtamasis ryšys
 

a(h)a – kalbėk kalbėk, gal pritars

tau stiklinėj vanduo, gal kavos

raibuliai raibuliuos, o kada

nusigręši, žiūrėk, kad tavęs

neapsemtų banga, nes tai bus

„grįžtamasis ryšys“ – šitos frazės

tu taip nekenti, o ir ji prieš tave

atsigręš – be jausmų ir be

norų blogų ji tave pasiglemš,

nereaguok (o gali ir reaguoti

visaip) – atsibusi stiklinės dugne,

su kitais vienaląsčiais žvėrim –

jie galbūt užlipins tau akis

(nekvėpuok nereaguok!).

 
 

tatuiruotės
 

piko valandomis jūsų dažna aistra, gal netgi dažnesnė, nei patiems jums galėtų atrodyti, – prisimint pamėgint kažką tikro, ko galbūt iki šiol neprisiminėt, prieš praryjant kūnus viešajam transportui, jeigu tik nevairuojat, į kurį sulipę sulimpat į vienį – tuos kūnus, pripildytus kraujo, dažniausiai nematomo, nulipdyto iš kraujo kūnelių, – sielos, sakykim, nėra (o dieve, kas čia taip sako?), tad jūs, kūnai, kalbėkitės su savimi ir kitais gražiai bei maloniai, tarsi nebūtų šio nebuvimo, visapusiškai linksint į ritmą ir sutinkant gausioms tatuiruotėms (juk jos kūnai taip pat, kaip ir jūs, tiktai tiek, kad dvimačiai), ir tikėkitės, kad kur nors slaptoje, tatuiruočių trimačiam pasaulyje (jei tiktai toksai egzistuotų), neišjuokia jos jūsų kvailumo ir palaiko tikrumą.

 
 
genezė
 

Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių.

Jonas Biliūnas, „Laimės žiburys“

 

reikšmių rezervuarai, žmonėse gražios sielos, po oda, po oda ir mėsa, ima reikšti kažką, apsiskelbia gyvybe. ir mėsa ima skleistis, ir skleisti kvapus, demonstruoti vaizdus. plaukai ir oda, ir mėsa, hemorojaus mazgai, jie ima reikšti kažką, kas akimirką reikštis. o groži, kaip dailiai tu viską slepi, kol jie apsiskelbę gyvybe juda tikslo kryptim. po mėsa, po oda ir mėsa, ima kilti tirpstančio šūdo viršūnėm kalnai, imanentinės alpės – gero gyvenimo pažadas, galutinė prasmė visų kiek prakutusių. po oda, po mėsa. o groži, kaip dailiai tu viską slepi nuo vaikų, bet tavo pluta plona.

ir merginos jaunos, ir tokie pat vaikinai tada, prisigaudę reikšmių, ima bėgti tikslo kryptim ir siekti aktyviai ateity, visada tik šviesioj, tapti bobom isteriškom ir gašliais seilėtais diedais, lyg savaime netaptų.

                      po oda ir mėsa.

 
 

●

 

neoninės iškabos plokštumoje

vardas, bendras visiems

dalykams, tai užgesdavo,

tai vėl įsižiebdavo, tapdamas

tarsi kažko aukštesnio dalim.

sukyla jausmai ir keičiasi

nuotaikos kartais visiems

pavadinimams, sąvokoms,

iš pažiūros netgi pačioms

statiškiausioms, tuščiausioms.

– o, nuženk iš išmaniojo

manojo, varde bendrini,

ir tapki tikruoju mano

organizmo vardu, manajai

galvai svyrant, vis svyrant… –

tarė šių laikų piemenukas,

tiesiai į popietės skylę pūsdamas,

gerokai ištvirkintas savo

ganėtinai ilgo buvimo laike

bei darbo prekybos centre.

 
 
musės
 

niekas negyveno, nenumirė ir neprisikėlė paraštėje, ten tik gulėjo išbarstyti, dažnai nepadorūs ženklai, jie neskubėjo pakilti, kaip, būna, pakyla balandžiai, pabaidyti lepių vaikų, – jie neskubėjo nuskristi, nors ir pripiešė jiems per istorijos pamoką angelų sparnus mokiniai – tie ženklai tik voliojosi šiukšlėmis, kažkokiais suteptais skudurėliais, paraštėj, riebiai užbrauktoj.

ir niekas iš tenai nesikėlė, ir niekas tenai nesusmuko, palaužtas dramatiško priepuolio, tiktai vėjas nešiojo tarsi baltas muses, kurios atidžiau pažiūrėjus buvo ne musės visai, tačiau gal bekraujis mirgėjimas silpnose atminties akyse seniai žuvusių.

 
 
ichthus
 

galbūt plastikinių baldų komplektui irgi skauda, kai jį laužo paaugliai (tad apginkime plastiką!). gyvybe, nenusakomas dydis esi, tinkle sąvokų, kai tavimi, tokia aptakia, gaudo viešai koks nors nazarietis ichtiologinę masę. tu švieti plastikiniam dugne lyg žvitri Trejybės akis, praradusi galvą, kurioje susijungti iš naujo ir atgimti į formas galėtų visi žmogiškieji likučiai abortų socialinių.

 
 

po nuobodžiom tuopom
 

galimybėje, tiktai galimybėje įvykiai, kurie neįvyko, sėkmingai įvyko, tik ten išsipildė visa jų estetika. jis, manykim, veikėjas tekste, galbūt vyras iš ofiso – nevalingas skaistuolis arba šiaip koks praeivis, iš atsitiktinumo malonės, po aukštais parko medžiais (gal nuobodžiom tuopom) prisėdęs, tapo galimybės herojumi. štai tokia ta minčių fotografija ir jos judantys paveikslėliai, kurie geba vaizduot bei vaizduotis, ir kaipmat išpildyti viską (galimybėje teksto herojaus), be DI ir skystųjų kristalų.

jei tik kas galimybę pažino – išsyk tapo skaistus.

 
 

●

 

lyg koks paskutinis dalykas

brutaliu skurdumu pasirodė erdvė,

nuogumu izoliuotu sutvisko joje

išsidraikę kūnai, o tu, skurdume,

iš manęs reikalauji skaidrumo

ir, į nuomonės sferą įsukęs,

į jausmingai teisuoliškas formas,

suformuoji man nuomonę

tarsi vulgarią galūnę

ir ilgai pleveni danguje

tolimų balandžių pavidalais,

o lygia greta su tavim,

beveik tam pačiam lygmeny,

kažin koksai vyras pakibęs,

o kitam – jis jau stovi it tėvas

ir ramiai be išraiškos žvelgia,

kaip keli mažamečiai vaikai

nuo medžio drasko lapus,

ir, rodos, tai jų tyras džiaugsmas,

ir kad jų…

 
 

vizija
 

                                         Aš buvau visada per daug rimtas,

                                         Man patiko tik vandenys gilūs.

Vytautas Mačernis

 

aiškiai – tarytum per miglą mačiau skaidrų šiokiadienio tvaną ir save iš šalies kaipo dievą atsispindint jo žvilgsnyje, meluot negebėjusiam tiktai tada, kada nemeluodavo; abejingume, tyras buvai visame, kame gyvavai tą tiesią akimirką (visame, kame iš tiesų gyvavai!); debesy konkrečiam – atsietumo metaforoj, lyg pūkuotoj drobulėj, tavo kūnas pliuškenos numanomas, vėjų rožei padedant pripūstais viduriais, ligi kaklo užpildytas įelektrintom išmatom.

 
 

Aū
 

Marijos radijo maikute,

Marijos radijo maikute,

išsiduok, kur slepiesi dabar,

savo išsišovusiom, dėl

numanomo kūno, raidėm,

tarp eilučių praneški,

Marijos radijo maikute…

vienas apaštalas sakė

regėjęs tave iškilmingam

sapne, kaip buvai nuvilkta,

Vatikano himną grojant

vargonams – ir ten nieko

nebuvo, po tavimi, nors ir

buvo prieš tai iškilę

visi prasmės kupinumai;

– Petrai, būsi uola! –

man spėjo sušukti tokia

barzdota ponia, prieš pat

tau pranykstant.

 
 

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba