Hemingway’us apie karą ir jo pasekmes

 

Pabaiga. Pradžia Nr. 21

 

Ispanijos pilietinis karas

 

Su Ispanija ir ispanais Hemingway’ų siejo nepertraukiamas meilės ryšys. Kovas su buliais jis pirmąkart išvydo 3 deš. pradžioje, o Pamplonos festivalių patirtis pravertė rašant romaną „Saulė taipgi teka“. Hemingway’aus archyve yra asmeninė su korida susijusios medžiagos kolekcija, kurią sudaro bilietų šaknelės, programėlės ir jo paties tyrimai 1932 m. išleistai apybraižai apie kovas su buliais „Mirtis popietę“ (Death in the Afternoon). Todėl nenuostabu, kad Europoje plintant fašizmui Hemingway’us ypač susidomėjo Ispanijoje įsiplieskusiu pilietiniu karu.

Pirmą kartą su fašizmu Hemingway’us susidūrė, kai 3 deš. pradžioje ėmė interviu iš Benito Mussolini, žmogaus, kurį apibūdino kaip „didžiausią blefuotoją Europoje“. Nors kiti iš pradžių priskyrė Mussolini nuopelnus už Italijoje įvestą tvarką, Hemingway’us numatė, kokiu žiauriu diktatoriumi šis taps. Savo antifašistinių nuostatų pradžią Hemingway’us siejo su 1924 m. Mussolini fašistų įvykdytu italų socialisto Giacomo Matteotti, pasisakiusio prieš Mussolini, nužudymu.

Ispanijoje Francisco Franco, pasitelkęs nacionalistų pajėgas, vadovavo Vokietijos ir Italijos remiamam sukilimui prieš vyriausybę ir Respublikai lojalius asmenis. Įsiplieskus pilietiniam karui, Hemingway’us į Ispaniją sugrįžo kaip Šiaurės Amerikos spaudos asociacijos (NANA) korespondentas ir kartais darbavosi drauge su kolege žurnaliste Martha Gellhorn, vėliau ši tapo trečiąja jo žmona.

Ispanijoje Hemingway’us bendradarbiavo su garsiu karo fotografu Robertu Capa. Tuo laikotarpiu Capos padarytos Hemingway’aus nuotraukos dabar priklauso didžiuliam Hemingway’aus garso ir vaizdo archyvui, kurį sudaro daugiau kaip 10 tūkst. fotografijų.

Hemingway’aus karo reportažai buvo kritikuojami dėl šališkumo, nukreipto prie Franco ir nacionalistus. 1951 m. laiške [profesoriui, vėliau apie jį parašiusiam keletą biografijų] Carlosui Bakeriui Hemingway’us tai aiškino šitaip: „Ispanijos pilietiniame kare Respublikos pusėje kariavo mažiausiai penkios partijos. Bandžiau suprasti ir įvertinti visas penkias (labai sunku), nepriklausydamas nė vienai iš jų. [...] Nepriklausiau jokiai partijai, tik labai domėjausi Respublika ir ją mylėjau. [...] Ispanijoje turėjau ir turiu daug draugų kitoje pusėje. Apie juos irgi stengiausi rašyti nuoširdžiai. Politiškai visada palaikiau Respubliką nuo pat jos paskelbimo dienos ir ilgą laiką iki tol.“

„Karo korespondento pareiga – rašant pristatyti abi puses“, – tvirtina Seánas Hemingway’us, ir šiuo atveju jo senelis „nesugebėjo to padaryti, aiškiai palaikydamas respublikonus, o ne nacionalistus“. Vis dėlto jo reportažuose tiksliai pavaizduota, kaip vyko karas, ir jame įgyta patirtis vėliau pravertė rašant romaną „Kam skambina varpai“ (1940). Nepaisant Hemingway’aus simpatijų lojalistams, jis pozityviai vertinamas už tai, kad romane užfiksavo abiejų besigrumiančių pusių vykdytus žiaurumus.

Pagrindinis romano veikėjas Robertas Džordanas, mokytojas iš Amerikos, kaip sprogdinimo specialistas prisijungia prie antifašistinio ispanų partizanų būrio, kuriam generolas rusas yra įsakęs susprogdinti tiltą.

Rašytojos Nadine Gordimer nuomone, šis romanas (kurį ji vadina kultine savo kartos knyga) ypatingas tuo, kad Džordanas kitos šalies pilietiniame kare ginklo imasi dėl asmeninių, o ne ideologinių priežasčių. Romane Hemingway’us teigia, jog Džordanas politiškai nesusisaistęs. Jo atsidavimą Respublikai kurstąs, Gordimer žodžiais tariant, „savotiškas konservatyvus individualizmas, kuriame pasitenkinimas savimi grumiasi su platesnio rūpesčio dėl žmonijos reikiamybe“. Tikslą išsikėlęs Džordanas yra pasiryžęs rizikuoti savo gyvybe.

Tiltas susprogdinamas, bendražygiai sėkmingai atsitraukia, o sužeistas Džordanas lieka laukti neabejotinos mirties nuo artėjančių fašistų karių rankos. Galimas daiktas, būtent dėl savo ryžto veikti Džordanas tapo tokia kultine to meto figūra. Jo paties žodžiais iš romano: „Ši diena – viena iš daugelio būsimų dienų. Bet nuo to, ką padarysi šiandien, galbūt priklausys tai, kas atsitiks per visas tas būsimas dienas. Taip buvo visus šiuos metus. Taip buvo jau tiek daug kartų. Visas šis karas toks.“*

 

Antrasis pasaulinis karas ir jo padariniai

 

1942 m. Hemingway’us sutiko tapti antologijos „Vyrai kare“ (Men at War), geriausių visų laikų tekstų karo tema, redaktoriumi. Jungtinėms Valstijoms jau įsitraukus į karą, knygos įžangoje Hemingway’us pažymėjo: „Vokiečiams sekasi ne todėl, kad jie yra supermenai. Jie tiesiog yra praktiški karo profesionalai, atsisakę visų senų teorijų [...] ir geriausiai ištobulinę praktinį ginklų ir taktikos panaudojimą. [...] Būtent šiuo momentu mes galime paimti viršų, jei tik vyriausiosios vadovybės neslogins sustabarėjusi ankstesniojo karo mąstysena [...].“

Ne iš tų, kur sėdi dyki ir vadovaujasi „sustabarėjusia ankstesniojo karo mąstysena“, Hemingway’us, prasidėjus karui gyvenęs Kuboje, pats ėmėsi patruliuoti Karibų jūroje, ieškodamas vokiečių povandeninių laivų. Hemingway’aus archyve yra jo [žvejybos] laivo „Pilar“ žurnalas su daugybe įrašų ir vietos karo vadams skirtų mašinėle spausdintų ataskaitų, bylojančių, kaip kruopščiai jis fiksavo pastebėtus laivus ir informaciją perduodavo amerikiečių žvalgybos pareigūnams.

1944 m. Hemingway’us grįžo į Europą, kad taptų svarbiausių Antrojo pasaulinio karo akimirkų, įskaitant Išsilaipinimą Normandijoje, liudininku. Tuo metu jam buvo 44-eri, ir, palyginęs jo nuotrauką nekombatanto tapatybės kortelėje su Pirmojo pasaulinio karo devyniolikmečio savanorio portretu, negali nepastebėti, koks iškilus per tuos 25 metus tapo tarptautiniu mastu pripažintas autorius.

Hemingway’us lydėjo amerikiečių karius, kurie šturmavo „Omahos“ paplūdimį, nors jam, kaip civiliui korespondentui, nebuvo leista išsilaipinti. Po kelių savaičių jis grįžo į Normandiją ir prisijungė prie pulkininko Charleso Lanhamo-Bucko vadovaujamo 22-ojo pulko, judančio link Paryžiaus (šio išlaisvinimą stebės ir vėliau aprašys). Prieš tai Hemingway’us dėjo prieštaringai vertinamas pastangas rinkti žvalgybos duomenis Rambujė kaime ir, gavęs kariškių leidimą, su nedideliu būriu nereguliariųjų kovotųjų pats griebėsi ginklo.

Pasak Antrojo pasaulinio karo istoriko Paulo Fussellio, „Hemingway’us prisidarė bėdos, imdamasis vadovauti savo surinktam Pasipriešinimo judėjimo žmonių būriui, nes korespondentui nedera vadovauti kariams, net jeigu vadovauja gerai“.

1951 m. birželio 23 d. laiške C. L. Sulzbergeriui iš „New York Times“ Hemingway’us pateikė tokį paaiškinimą: „Man buvo pareikšta tam tikrų kaltinimų dėl kariavimo ir vadovavimo nereguliariosioms pajėgoms, tačiau Trečiosios armijos generalinis inspektorius kaltinimus atmetė. [...] Jūsų žiniai, žurnalas „Colliers“ man buvo pavedęs parašyti tik po vieną straipsnį per mėnesį, todėl tarp tų kasmėnesinių tekstų norėjau kuo nors pasitarnauti. Turėjau žinių tiek apie partizaninį karą ir nereguliariųjų kovų taktiką, tiek apie oficialų kariavimą, todėl norėjau ir džiaugiausi galėdamas dirbti ar būti kam naudingas pagal sugebėjimus.“

Europoje Hemingway’us praleido 10 mėnesių, žygiuodamas drauge su Sąjungininkų pėstininkais į Hirtgenvaldo mišką, kur šie „pralaužė“ Zygfrydo liniją. Karo pabaigoje Hemingway’us grįžo į Kubą. Savo tautiečiams, turėdamas omenyje amerikiečių panaudotą atominę bombą, jis priminė: „Šiuo metu esame stipriausia jėga pasaulyje. Svarbu, kad netaptume labiausiai nekenčiama.“ Kad tokio likimo būtų išvengta, „turime išnagrinėti ir suprasti pagrindines mūsų pasaulio problemas, buvusias iki Hirosimos, kad galėtume protingai išsiaiškinti, kaip kai kurios iš jų pakito ir kaip jas būtų galima teisingai išspręsti, naujajam ginklui tapus pasaulio nuosavybe. Dabar turime kruopščiau kaip niekada anksčiau išnagrinėti jas ir atminti, kad joks ginklas dar niekada neišsprendė moralinių problemų. Jis gali primesti sprendimą, bet negali laiduoti, kad tas bus teisingas.“

Per 1947 m. birželį JAV ambasadoje Kuboje surengtą kuklią ceremoniją karo korespondentas Hemingway’us buvo apdovanotas „Bronzinės žvaigždės“ medaliu už veikimą „apšaudomose kovos veiksmų zonose, siekiant susidaryti tikslų padėties vaizdą. Savo išraiškos talentu p. Hemingway’us skaitytojams nupiešė ryškų priešakinių eilių kario ir jo organizacijos sunkumų ir pergalių paveikslą.“

Hemingway’us parašė vieną romaną, kurio veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo fone. Knygoje „Anapus upės, medžių ūksmėje“ (1950) pasakojama apie pagyvenusį amerikiečių pulkininką, kuris baigiantis karui Venecijoje įsimyli jauną italų grafaitę. Romanas nebuvo taip gerai įvertintas kaip ankstesnieji – nepateisino lūkesčių, kad perteiks Antrojo pasaulinio karo esmę, kaip tai pavyko padaryti su „Atsisveikinimu su ginklais“ (Pirmasis pasaulinis karas) ir „Kam skambina varpai“ (Ispanijos pilietinis karas).

Šiuo laikotarpiu publikuoti jo apsakymai, susiję su Antruoju pasauliniu karu, taip pat nepagavo publikos vaizduotės. Vienas apsakymas, sulaukęs dėmesio naujausiose antologijose, „Juodasis asilas kryžkelėje“ (Black Ass at the Cross Roads), nebuvo išleistas Hemingway’aus gyvenimo metais (originalus rankraštis saugomas Hemingway’aus archyve). Pasak Fussellio, šis „šedevras“, – jame pasakojama apie pasalą vokiečių kareiviams, surengtą amerikiečių pėstininko, kuris paskui dėl to nepaprastai graužiasi, – „yra toks tikroviškas ir niekaip kitaip nepaaiškinamas, kaip tik prileidžiant mintį, jog ten vaizduojamas pats Hemingway’us, ir galbūt kaip tik dėl inkriminuojamojo pobūdžio tas apsakymas niekada ir nebuvo paskelbtas“.

1952 m. Hemingway’us susigrąžino savo, kaip vieno iš didžiųjų šimtmečio rašytojų, reputaciją, išleisdamas „Senį ir jūrą“; už apysaką jis pelnė 1954 m. Nobelio literatūros premiją. Kai 1959 m. valdžią užgrobė Fidelis Castro, Ernestas ir Mary Hemingway’ai paliko savo namus Kuboje ir persikėlė gyventi į Kečumo priemiestį Aidaho valstijoje. Vėlesniais metais Hemingway’ų kamavo rimtos sveikatos problemos ir 1961 m. liepos 2 d. gyvenimą jis baigė savižudybe.

 

Tveriantis palikimas

 

Dažnai Hemingway’ų kaip viešą asmenį sunku atskirti nuo jo kūrybos, todėl literatūrinius pasiekimus kartais nustelbia jo asmenybės mitas. Didelė dalis šio mito sukurta paties Hemingway’aus rankomis. Pavyzdžiui, kilus triukšmui po Williamo Faulknerio žodžių, esą Hemingway’us nebuvęs drąsus rašytojas, Hemingway’us paprašė generolo Lanhamo atsakyti jo vardu. Generolas taip ir padarė: paliudijo rašytojo žygdarbius per Antrąjį pasaulinį karą ir padarė išvadą, jog Hemingway’us „be išlygų yra pats drąsiausias žmogus, kokį man kada nors teko pažinoti tiek karo, tiek taikos metu. Jis pasižymi ne tik veiksmų drąsa, bet ir kur kas retesne ypatybe – moraline drąsa.“

Vertinant Hemingway’aus kūrybinį palikimą ir įžvalgas apie karą, tokius argumentus Gordimer siūlo palikti nuošaly. „Man nerūpi, ką Ernestas Hemingway’us padarė ar nepadarė karuose kaip kūniškas žmogus, kaip asmuo, vedamas drąsos. [...] Palikime jo gyvenimą ramybėje. Gyvenimas, kokį jis nugyveno, yra jo gyvenimas. Skaitykime jo knygas. Jose ypatingai nušviečiama tai, kas yra mūsų egzistencija, tai jo dovana, palikta mums visiems.“

Antrindamas Gordimer prof. Henry Louisas Gatesas pažymi, jog Hemingway’us buvo „vienas iš subtiliausių anglakalbės prozos stilistų. Nuostabiuose apsakymuose ir romanuose jis perteikė nejaukias savojo amžiaus realijas ir privertė visuomenę įsisąmoninti karo žiaurumus bei ilgalaikį psichologinį jų poveikį. Apsakymuose apie Niką Adamsą pavaizduotos paaugliškos jo kartos kančios. Geriausiuose romanuose visiems laikams užfiksuota emocinė šiuolaikinio karo ir šiuolaikinio gyvenimo sumaištis. Būtent tolygi meistrystė, legendą pranokstantis turiningumas – šitai tvers amžius.“

Hemingway’aus palikimas neatsiejamas nuo jo knygų, apsakymų ir reportažų. Atvykstantieji susipažinti su Hemingway’aus archyvu, – tiriamąjį darbą atliekantys mokslininkai ar pirmąkart su Hemingway’umi susiduriantys studentai, – labiausiai domisi laiškais ir rankraščiais, rašytais paties autoriaus ranka. Matyti kiekvieną žodį, išbraukimą ir pataisymą – tai akivaizdžiai patirti meistro kūrybinį darbą.

Hemingway’us buvo atsidėjęs „teisingam“ rašymui visomis temomis, o ypač karo ir karo poveikio jo laikams tema. Antologiją „Vyrai kare“ dedikavo savo trims sūnums, idant šie turėtų knygą, „kurioje būtų tiek tiesos apie karą, kiek prie jos įmanoma priartėti. [...] Ji nepakeis patirties. Tačiau ji gali parengti patirčiai ir papildyti ją. Ji gali atstoti vaistą po patirties.“ Tas pats pasakytina ir apie paties Hemingway’aus kūrybą. Ji negali pakartoti XX a. karus išgyvenusiųjų patirties, bet apie tuos karus pateikia tiek tiesos, kiek prie jos įmanoma priartėti.

 

www.archives.gov

Vertė A. P.