Džiugesys
Mercedes de Acosta (1892–1968) – amerikiečių rašytoja, poetė, dramaturgė, kostiumų dizainerė. Gimė Niujorke imigrantų iš Kubos šeimoje. Buvo svarbi 4 deš. kavinių kultūros figūra, žinoma tiek Niujorko teatro aplinkoje, Holivude, tiek Europos literatų rate. Nors buvo ištekėjusi už dailininko Abramo Poole’o (1882–1961), manoma, kad turėjo romanų su Isadora Duncan, Greta Garbo, Marlene Dietrich ir kitomis Brodvėjaus bei Holivudo įžymybėmis. Daugumą jų aprašė bene žymiausioje ir skandalingiausioje savo knygoje – memuaruose „Širdis štai čia“ (Here Lies the Heart, 1960). Gyvenimo saulėlydyje, sunkiai sirgdama, turėjo parduoti savo papuošalus, kad galėtų nusipirkti vaistų. Mirė skurde.
Poetinį rašytojos palikimą sudaro trys knygos, publikuotos dar jai gyvai esant: „Nuotaikos“ (Moods, 1919), „Gyvenimo klystkeliai“ (Archways of Life, 1921) ir „Gatvės ir šešėliai“ (Streets and Shadows, 1922). Čia pateikiami kūriniai, paimti iš visų trijų rinkinių.
Vertėja
Džiugesys
Pro langą žvilgtelėjau į sniegą,
užklojusį žemę, ir kažin kas
įsaulyje paragino mesti knygas
ir skubėti laukan.
Nepamenu, kaip ten atsidūriau,
bet susivokiau esanti pačioje širdyje
parko, ir galbūt dėl to, kad buvo taip
anksti, net nežinau, kodėl, –
aplink atrodė tuščia, – nukreipiau akis
į baltą žvilgančio sniego platybę
ir mano širdis suplakė iš vienatvės džiugesio.
Staiga man nutiko kažin kas labai keisto:
Daiktai ir žmonės mano gyvenime,
atrodo, visiškai nutolo. Pajutau,
tartum mano siela išsilaisvino
ir nieko bloga nutikti
man nebegali.
Tad nusijuokiau, iškvėpiau
stingdančiam ore ir pamojau atsisveikindama,
garsiai šūktelėjau ir spardžiau
sniegą į šalis.
Žinojau, kad lauksi manęs
supykęs, bet tai ir visa kita
atrodė taip nereikšminga ir nutolę,
tad užsimiršau ir apie tai
niekad daugiau negalvojau.
Tuomet įsivaizdavau esanti Kolumbas, atradęs
Ameriką, ir pranešiau: „Priekyje – žemė.“
Vėliau pakeičiau vaidmenį į
Žanos d’Ark, vedančios prancūzų armiją,
ir visą laiką giedojau „Marselietę“,
nes ji mane jaudino, mosavau
rankomis ir šokau.
Tuomet nutariau pasiversti vėju
ir skuodžiau kiek įkabindama, nuvirtau
į sniegą, vėl pašokau ir kvatojau
be paliovos.
Siunčiau oro bučinius ir rodžiau grimasas saulei,
mėginau surinkti mažyčius deimantus,
žaižaruojančius sniege, – bet kiekvienas
jų mane viliojo prie gretimo, kol pavirto
nesibaigiančiu miražu, – tad sustojau,
giliai įkvėpiau ir padėkojau Dievui už Gyvybę!
Eidama tolyn jaučiau, kad turiu
viską, nes buvau jauna, sveika
ir atkakli.
Atrodė, kad visas pasaulis
vilioja ir tiesia savo nuostabius
rausvapirščius delnus į mane!
Filatelistai
(Avenue Marigny)
Susėdę ant kėdžių,
Jų kūnai sulinkę ir kreivi –
Lyg seni vėžliai, susispietę ant aštrių uolų, –
Renkasi filatelistai.
Sẽniai… maži berniukai…
Keistos moterys… gudrios, išlepintos mergytės
ilgesingom akim…
Sulaikę kvapą ir pasinėrę į savo užsiėmimą.
Jų pirštais slysta mažyčiai spalvų
Kvadratėliai…
Mėlyni… žali… raudoni… auksiniai…
Nauji ženkliukai… išblukę, seni…
Ir be proto reti.
Jie sliūkina –
Filatelistai –
Ir blizgančiom akim
Nužvelgia kaimynystės sandėrius.
O kartais – jų tirštymėj, bet beveik nepastebėtas –
Ženklelis nusklendžia ant žemės…
Paskleisdamas aromatą nepažintų žmonių
Ir apžavus neaplankytų tolių.
Medkirčiai
Stebiu medkirčius,
Kopiančius į kalną
Tarp rudeniškų medžių.
Regiu
Auksinius, raudonus, oranžinius ir žalius lapus
Su išblukusio mėlio kombinezonų
Blyksniais.
Įsiręžę traukia
Kaštanai ir šėmi arkliai,
Ropščiasi įkalne
Priešais juos,
Tempia didelį ir sunkų medienos krovinį.
Žemai slėnyje
Girdisi prislopintas
Vyrų keiksmų aidas
Ir šaižus ilgų liaunų
Rimbų pliauškimas.
Festa del Redentore* Venecijoje
Vandens mėlis
It tamsus safyras.
Tūkstantis besisupančių žibintų
Atsispindi jo gelmėje,
Kabo ant gondolų,
Kurių juodumas amžiams jas
Sutuokia su naktimi.
Fejerverkai, kibirkščiuodami šviesa,
Laša iš padangės
Kaip ištroškusios žvaigždės,
Palinkusios atvėsinti lūpų
Venecijos vandenyse.
Visai šalia ir tolumoje
Aidi nerūpestingas juokas,
Smuiko skundai
Ir skambios gyvųjų dainos,
O giliuose grožio
Ir senovinių rūmų šešėliuose
Gūžiasi ašarų, nusikaltimų
Ir žmonių, jau daug amžių mirusių, šmėklos.
Vertė Ugnė Ražinskaitė
* Redentorės, arba Švenčiausiojo Išgelbėtojo, bažnyčia – 1592 m. Džudekos (Giudecca) saloje, Venecijoje, baigta statyti bažnyčia. Kiekvieną trečiąjį liepos sekmadienį ši bažnyčia tampa venecijiečių šventės Festa del Redentore, skirtos paminėti 1575–1577 m. siautusios maro epidemijos pabaigą, svarbiausia vieta (vert. past.).