Džiugesys

 

Mercedes de Acosta (1892–1968) – amerikiečių rašytoja, poetė, dramaturgė, kostiumų dizainerė. Gimė Niujorke imigrantų iš Kubos šeimoje. Buvo svarbi 4 deš. kavinių kultūros figūra, žinoma tiek Niujorko teatro aplinkoje, Holivude, tiek Europos literatų rate. Nors buvo ištekėjusi už dailininko Abramo Poole’o (1882–1961), manoma, kad turėjo romanų su Isadora Duncan, Greta Garbo, Marlene Dietrich ir kitomis Brodvėjaus bei Holivudo įžymybėmis. Daugumą jų aprašė bene žymiausioje ir skandalingiausioje savo knygoje – memuaruose „Širdis štai čia“ (Here Lies the Heart, 1960). Gyvenimo saulėlydyje, sunkiai sirgdama, turėjo parduoti savo papuošalus, kad galėtų nusipirkti vaistų. Mirė skurde.

Poetinį rašytojos palikimą sudaro trys knygos, publikuotos dar jai gyvai esant: „Nuotaikos“ (Moods, 1919), „Gyvenimo klystkeliai“ (Archways of Life, 1921) ir „Gatvės ir šešėliai“ (Streets and Shadows, 1922). Čia pateikiami kūriniai, paimti iš visų trijų rinkinių.
 

Vertėja

 

 

 

Džiugesys
 

Pro langą žvilgtelėjau į sniegą,

užklojusį žemę, ir kažin kas

įsaulyje paragino mesti knygas

ir skubėti laukan.

 

Nepamenu, kaip ten atsidūriau,

bet susivokiau esanti pačioje širdyje

parko, ir galbūt dėl to, kad buvo taip

anksti, net nežinau, kodėl, –

aplink atrodė tuščia, – nukreipiau akis

į baltą žvilgančio sniego platybę

ir mano širdis suplakė iš vienatvės džiugesio.

Staiga man nutiko kažin kas labai keisto:

 

Daiktai ir žmonės mano gyvenime,

atrodo, visiškai nutolo. Pajutau,

tartum mano siela išsilaisvino

ir nieko bloga nutikti

man nebegali.

 

Tad nusijuokiau, iškvėpiau

stingdančiam ore ir pamojau atsisveikindama,

garsiai šūktelėjau ir spardžiau

sniegą į šalis.

Žinojau, kad lauksi manęs

supykęs, bet tai ir visa kita

atrodė taip nereikšminga ir nutolę,

tad užsimiršau ir apie tai

niekad daugiau negalvojau.

 

Tuomet įsivaizdavau esanti Kolumbas, atradęs

Ameriką, ir pranešiau: „Priekyje – žemė.“

Vėliau pakeičiau vaidmenį į

Žanos d’Ark, vedančios prancūzų armiją,

ir visą laiką giedojau „Marselietę“,

nes ji mane jaudino, mosavau

rankomis ir šokau.

 

Tuomet nutariau pasiversti vėju

ir skuodžiau kiek įkabindama, nuvirtau

į sniegą, vėl pašokau ir kvatojau

be paliovos.

 

Siunčiau oro bučinius ir rodžiau grimasas saulei,

mėginau surinkti mažyčius deimantus,

žaižaruojančius sniege, – bet kiekvienas

jų mane viliojo prie gretimo, kol pavirto

nesibaigiančiu miražu, – tad sustojau,

giliai įkvėpiau ir padėkojau Dievui už Gyvybę!

 

Eidama tolyn jaučiau, kad turiu

viską, nes buvau jauna, sveika

ir atkakli.

 

Atrodė, kad visas pasaulis

vilioja ir tiesia savo nuostabius

rausvapirščius delnus į mane!

 

 

Filatelistai
 
(Avenue Marigny)
 

Susėdę ant kėdžių,

Jų kūnai sulinkę ir kreivi –

Lyg seni vėžliai, susispietę ant aštrių uolų, –

Renkasi filatelistai.

Sẽniai… maži berniukai…

Keistos moterys… gudrios, išlepintos mergytės

        ilgesingom akim…

Sulaikę kvapą ir pasinėrę į savo užsiėmimą.

Jų pirštais slysta mažyčiai spalvų

Kvadratėliai…

Mėlyni… žali… raudoni… auksiniai…

Nauji ženkliukai… išblukę, seni…

Ir be proto reti.

Jie sliūkina –

Filatelistai –

Ir blizgančiom akim

Nužvelgia kaimynystės sandėrius.

O kartais – jų tirštymėj, bet beveik nepastebėtas –

Ženklelis nusklendžia ant žemės…

Paskleisdamas aromatą nepažintų žmonių

Ir apžavus neaplankytų tolių.

 

 

Medkirčiai
 

Stebiu medkirčius,

Kopiančius į kalną

Tarp rudeniškų medžių.

Regiu

 

Auksinius, raudonus, oranžinius ir žalius lapus

Su išblukusio mėlio kombinezonų

Blyksniais.

Įsiręžę traukia

Kaštanai ir šėmi arkliai,

Ropščiasi įkalne

Priešais juos,

Tempia didelį ir sunkų medienos krovinį.

Žemai slėnyje

Girdisi prislopintas

Vyrų keiksmų aidas

Ir šaižus ilgų liaunų

Rimbų pliauškimas.

 

 

Festa del Redentore* Venecijoje
 

Vandens mėlis

It tamsus safyras.

Tūkstantis besisupančių žibintų

Atsispindi jo gelmėje,

Kabo ant gondolų,

Kurių juodumas amžiams jas

Sutuokia su naktimi.

Fejerverkai, kibirkščiuodami šviesa,

Laša iš padangės

Kaip ištroškusios žvaigždės,

Palinkusios atvėsinti lūpų

Venecijos vandenyse.

Visai šalia ir tolumoje

Aidi nerūpestingas juokas,

Smuiko skundai

Ir skambios gyvųjų dainos,

O giliuose grožio

Ir senovinių rūmų šešėliuose

Gūžiasi ašarų, nusikaltimų

Ir žmonių, jau daug amžių mirusių, šmėklos.

 
 

Vertė Ugnė Ražinskaitė