Bestiariumas Belfaste

 

Reikėjo atvažiuoti į Belfastą, „Titaniko“ gimtinę, kad suprasčiau, kaip giliai Laisvydės Šalčiūtės personažai skendi skaitmeninių vaizdų vandenyne. Kokios titaniškos menininkės pastangos prakošti pro banginio ūsus tą keistų personažų, prietaisų, gyvūnų ir rastų daiktų srautą ir sukurti savo kreivų veidrodžių karalystę. Reikėjo atsidurti Belfasto queer meno festivalyje „Outburst“, kad įsitikinčiau Laisvydės kuriamų hibridinių herojų kreivumu, keistumu ir karnavališkumu – šitas beprotiškas bestiariumas yra nesutramdytų aistrų žvėrynas ir svaigaus gyvenimo alegorija. Čia nėra nieko normalaus – nes norma nuobodi ir neįtikinanti. Menininkė sukasi pertekliaus ir skurdo, grožio ir bjaurasties karuselėje kaip skrydžiui į kosmosą besiruošianti lakūnė bandytoja g jėgų centrifugoje (Vilnius, kaip įkalė reklamininkai, yra G miestas; greito orgazmo, Gedimino ir gravitacijos jėgų sostinė). Tai kur vis dėlto vyksta Laisvydės paroda – Vilniuje ar Belfaste? Šį lapkritį – Vilniuje, o kitą – gal ir Belfaste, galvoju aš „Titaniko“ muziejuje, reikia tik Vilniaus dailės akademijos parodų salę „Titanikas“ atplukdyti į Šiaurės Airiją. Šiuo metu Belfaste esu aš – šis būtinas atstumas leidžia pažvelgti į „Bestiariumo“ parodą ne tik kuratorės, bet ir kreivų kelių piligrimės žvilgsniu.

Laisvydės Šalčiūtės „Bestiariumas“ yra apverstas zoologijos sodas. Dvikojai ir keturkojai padarai ganosi drobėje ir popieriuje, o juos stebi visaregė žmogbeždžionės akis. Arba dramblio. Arba liūto. Arba gyvatės. Arba gulbės. Arba–arba–arba–arba. Gyvūnai iš Viduramžių bestiariumų ir menininkės vaizduotės, mitinių pasakojimų ir interneto platybių.

Jie verkia krokodilo ašaromis ir kukuoja iš sudužusių laikrodžių, rodo trečią pirštą atėjusiam į parodą Homo sapiens ir skrodžia jį žvilgsniu it aukso skalpeliu. Tai XXI a. bestiariumas, kur chimeros virto hibridais, o kentaurai – kvadroberiais. Raudonkepuraitė – be kepurės, o šventoji Vilgeforta – be barzdos.

Nesate girdėję tokios šventosios? Ir aš nebuvau. Bet Laisvydės kūriniai – kaip supresuotos enciklopedijos, keistenybių kabinetų ir queer archyvų kentaurai, kur gali rasti viską. Šventoji Vilgeforta, pasak legendos, buvo Portugalijos karaliaus dukra, kurią šis norėjo ištekinti. Bet skaistybės įžadus davusi mergina karštai meldėsi, kad nepatiktų sužadėtiniui, ir maldos buvo išklausytos – jai užaugo barzda. Jaunikis pabėgo, o perpykęs tėvas įsakė dukrą nukryžiuoti. Katalikų bažnyčia 1969 m. išbraukė šventosios Vilgefortos dieną iš minimų datų sąrašo, bet jai ir toliau atnašauja skriaudžiamos moterys ir queer žmonės. Skulptūriniai ir nutapyti jos atvaizdai iki šiol saugomi muziejuose. Pavyzdžiui, Venecijos Dožų rūmuose kabėjęs, o dabar Akademijos muziejuje esantis Hieronymo Boscho triptikas „Šv. Vilgefortos nukryžiavimas“ (apie 1497).

O kur įsikūręs Laisvydės Šalčiūtės žemiškųjų malonumų sodas? Kaip ir dera – skęstančiame laive. Pakrypęs „Titaniko“ denis, kaip ir kreivas Tatlino bokštas, – ideali scenografija laisvydiškam siautuliui. Menininkės vardas ir pavardė yra konceptualūs jos kūrybos rėmai – įgimti ir ištobulinti. Absoliuti gėlių vaikų ir vilkų laisvė – tai Laisvydė, laiganti tarp drobių, tekstų, objektų ir ekranų. Ir šiaurės meškos kailiu apgaubtas šaldytuvas, kuriame Šalčiūtė laiko ėriuko ausis ir elnio koją. Tai šaldyta, rauginta, marinuota nejauka su vakuumuota jaučio širdimi. Nes mylinčios širdys išlieka gyvos tik skausmo vakuume.

Kaip žiūrėti šią parodą? Iš arti ir iš toli. Iš viršaus, apačios, priekio ir šono – atsigulus ir užsilipus ant kopėčių. Praskriejant kaip kometai pro kūrinius, kad jie imtų suktis it dangaus kūnai kosminiame filme. Bet geriausia stebuklingą gyvūnijos, augalijos ir suvirtualėjusios žmonijos pasaulį tyrinėti įbedus nosį į kūrinį – Pinokio nosies atstumu. Nes kiekviename darbe užkoduota daugybė mokslinių, ezoterinių, mitinių, religinių, literatūrinių ir meninių nuorodų, kurios paradoksaliu būdu susikabina į prasmingą pasakojimą. Arba siaubo pasaką – dažniausiai suaugusiesiems (nes vaikus gąsdina iš kelnių styrančios penktos kojos). Arba vaikams (nes suaugėliai pamiršo, kaip lengva tapti panda). Atrakinti jas padės jūsų vaizduotė, žinios ir čia pateikiami interpretacijos pavyzdžiai. Kiekvienas kūrinys – spyna ant tilto, kurios raktas išmestas į upę.

 

 

Kregždės-kosmonautės ir kiti sparnuočiai

 

Žmogus-paukštis keliauja iš mito į mitą, kaip senovės egiptiečių dievas Horas žmogaus kūnu ir sakalo galva. Arba graikų Ikaras. Mūsų platumose prisimenamas „Ikarus“ – vengriškas vaško spalvos autobusas, turėjęs garbingą graikų herojaus vardą. Simboliška, kad, pasidirbęs sparnus iš vaško ir plunksnų, Ikaras buvo pasmerktas žūčiai – kuo arčiau saulės, tuo kaitresni spinduliai tirpdė vašką. Kokios ateities savo transporto priemonei tikėjosi vengrų autobusų gamintojai, lieka paslaptis. Yra toks Bruegelio paveikslas „Ikaro žuvimas“, kuriame nei autobuso, nei herojaus iš pirmo žvilgsnio nepastebėsime. Nes pirmame plane per pusę paveikslo aria valstietis. Ir tik atidžiai apžiūrėję tolumoje pamatome iš jūros kyšančias Ikaro kojas. Kai menininkai svajotojai krinta iš debesų, žaliųjų valstiečių arklas nesustoja.

Laki Laisvydės vaizduotė mitines gijas iš karto pratęsia iki mūsų dienų. Ikaro kojos, apautos balerinos puantais, maskatuoja ir Šalčiūtės kūrinyje. Į jas spokso šiuolaikinė valstiečio reinkarnacija – ledo ritulininkas-buratinas. Pasidauginę žmogiapaukščiai it plaštakės skrieja į geltonai švytintį ženklą FUCK, kuris angliškai siunčia amžinybę velniop, nes iš jos nepabėgsi. Nuogakrūčių kregždžių tyko katinas ir meškų šeimyna iš Šiškino paveikslo, erelis iš kažkurios šalies herbo ir bobutės karuselėje. Labai knieti jas pavadinti „putino kariauna“ (nes meškos, baletas ir ledo ritulys yra sudedamosios putiniškos propagandos dalys), tačiau taip supaprastintume daugiasluoksnį vaizdą ir sudraskytume nuorodų tinklą. Nes kregždutės įsitvirtinusios ir lietuviškoje poli(t)kultūrinėje vaizduotėje – nuo konservatorių iki Cooltūrisčių. Nuo Giedriaus Kuprevičiaus miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ („kregždutės, kregždutės, dangaus gyvos žirklės“, žodžiai Sauliaus Šaltenio ir Leonido Jacinevičiaus) iki Sigito Gedos poemos „Strazdas“ (kitas paukščiažmogis):

 

Ir Drazdauskas pasiryžo –
Didelė gamta tylėjo, –
Kai Žmogus į Paukštį grįžo,
Paukštis gi – į Žmogų ėjo.

 Atsivėrė Žmogui akys,
Paukščiui – plėtėsi širdis,
Du sparnu padangėj plakėsi
Kaip visa visa Būtis.

 

Egzistuoja futuristinė sąmokslo teorija, kad 2045 m. Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“ bus pavogta teroristų propagandistų iš buvusios raudonosios imperijos ir vietoj jos išdygs stiklinis daugiabutis su vaizdu į Gedimino televizijos bokštą (du viename). Distopiniame Laisvydės kūrinyje galime įžvelgti ir ateities nekilnojamojo turto reklamą, viliojančią naivius vartotojus materialinėmis gėrybėmis amžinųjų vertybių sąskaita.

 

 

Ekspozicijos spiralė

 

Parodos architektė Ieva Cicėnaitė vilkeliu išsuka ekspoziciją, ir išcentrinės jėgos bloškiami kūriniai prilimpa prie „Titaniko“ sienų ir stulpų. Viesulo aky stovi įvijas bokštas iš vaikiškų lovelių – aliuzija į Tatlino spiralinį „Monumentą III Internacionalui“, kurį nurodė avangardui neabejinga parodos kuratorė. Ironiška, kad utopinis revoliucinis bokštas sukonstruotas iš dviejų įvijų: „tas pats kelias kyla aukštyn, tas pats kelias leidžiasi žemyn“, kaip „Pragare“ rašė Dantė. Tatlino monumentas – tai apverstas pragaro ratų piltuvas, o Laisvydės vaikiškų lovelių konstrukcija – tai pragaras žemėje, infantilios žmonijos įsikalinimas veidrodžio fazėje. Savaip simboliška, kad lovelės buvo išmestos ir autorės surinktos prie savaitinio darželio Žvėryne, kurį ji pati lankė metus.

Lovelės grotos atsikartoja parodoje ir tampa perregima siena tarp norimo ir galimo, geidžiamo ir draudžiamo. Bestijų herbariumus ant sienų atgaivina judantis vaizdas tamsoje – videofilmas „Cruda sorte“ (it. „žiauri lemtis“) – plėšraus paukščio nešamas kūdikis baubiančių elnių ir balerinų kankano fone. Ir iš filmo „Farinelis“ pažįstama Händelio „Lascia ch’io pianga“ soprano arija, kurią filme atlieka legendinis kastratas, o Händelio operoje „Rinaldas“ gieda bokšte uždaryta pagrobtoji Almirena:

 

Leiskit apverkti

savo žiaurią lemtį

ir neuždusus

laisvės įkvėpt.

 

Šį tragišką skrydį stebi šviečianti žąsis. Žiūrovas ir pats yra apžiūrimas parodos personažų: pliušinės šerno galvos ir raguoto zuikio. O kad žaidimai nepasirodytų pernelyg vaikiški, šalia kaba tikros ėriuko ausys ir stirnos kojos, parduodamos gyvūnų parduotuvėje. Žmogus yra plėšriausias gyvūnas, naikinantis kitas rūšis, žiaurus ir mirtingas padaras. Toji organika (kaulų, kailių, pūvančių lapų) mums čeža po kojomis ir smegenyse: memento mori. Kad neužsižaistume. Šleikštulio estetika suklesti sunkiais laikais – taip AIDS krizės metu XX a. pabaigoje kartu su pandemija plito abjekto menas (abjektas Julios Kristevos knygoje „Siaubo galios“ apibrėžiamas kaip atmata – tai, kas buvo gyva ir tapo negyva: kūno skysčiai, nukirpti nagai ir plaukai; nykstančios, yrančios, mirtingumą liudijančios medžiagos). Juokas pro ašaras – toks galėtų būti parodos devizas. Žinoma, ne vienintelis.

Čia svarbu stabtelti ir apsidairyti. Paroda yra kaip atversta knyga, kur svarbus ne tik jos vaizdas ir tekstas, bet ir kambarys, kuriame ji skaitoma. Ne mažiau svarbus ir paveikslų bei jų personažų tarpusavio pokalbis, o ypač – Laisvydės nutapytų ir rastų artefaktų simbiozė. Jei menininkės kūrinį traktuosime kaip tekstą, tai šalia esantys gėlių, paukščių ir vabalų įrėminti paveikslėliai yra nuorodos, realybės randai. Reprezentacijos ir realybės susidūrimas sukuria keistą svaigulį – tarsi nutapyti gyviai atgyja ir čia pat perveriami kolekcininko smeigtuku. Taip Laisvydės drobėje nutapyta vabalą valganti mergaitė rimuojasi su šalia kabančiu tikru vabalu rėmeliuose, o kito Šalčiūtės paveikslo burkuojantys balandėliai iš kičinio simbolio virsta tiesiog sparnuočiais, greta atsidūrus senovinei graviūrai iš Merkinės antikvariato. Na, o vidurvasario stebuklas svaigina ne paparčio, bet kanapės žiedais (iš to paties antikvariato).

 

 

Laisvydė Šalčiūtė yra burtininkė ir poetė, surimuojanti vaizdus ir garsus. Stovi paveiksle žmogus-dramblys, kyšo didelis… straublys! Kas dar kyšo, atspėsite pagal rimą. Jos kūriniuose rimuojasi akis ir krūtis – abi šviečia kiaurai veriančiais aukso spinduliais. Moterys – vienuolės ir gražuolės, balerinos ir bobutės, meilės siaubūnės ir lakūnės su šventųjų nimbais. Vyrai-buratinai, ilganosiai-ilgaklyniai. Moterys – raganos, visaregės. Vyrai – raganosiai, visauodžiai. Visi jie mažesni už gyvūnus, it Hieronymo Boscho paveiksluose pasidauginęs knibždėlynas, atkeliavęs laiko mašina į antropoceno epochą. Sveiki atvykę į ledynmečio tikrovės dykumą! Kur ne žmogus, o kitos rūšys valdo pasaulį ir vaizduotę. Milžiniški katinai, kengūros, buivolai, koalos, elniai ir gyvatės žvelgia iš Laisvydės drobių ir ekranų, o mes gyvename jų sapne. Tame sapne, kur iš Belfasto išplaukęs „Titanikas“ susiduria ne su ledkalniu, o su vaikiškų lovelių sūkuriu ir nenuskęsta.

 

Laisvydės Šalčiūtės kūrybos paroda „Bestiariumas“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veikia iki gruodžio 7 d.