Amžinieji henro ir kelionių literatūra
Narius Kairys. Yura yura: 88 šventyklų kelias. Esė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 268 p.
Kai 2020-ųjų kovido metų pavasarį Narius Kairys ėjo piligriminį kelią Šikoku saloje, aš, pasiskleidusi žemėlapį namie ant lovos, vedžiojau to paties planuoto kelio maršrutą pirštu. Dėl pandemijos pasaulis staiga susitraukė iki namų erdvės, o laikas ištįso ir pasidarė reliatyvus. Japonija atrodė nereali ir nepasiekiama (iš tikrųjų tokia užsienio turistams buvo iki 2022 metų birželio). Nors Lietuvoje griežto karantino laikotarpis netruko ilgai, pradėjau keliauti galvoje (turbūt kaip ne vienas tuomet) ir ryti kelionių literatūrą, bandydama atsakyti sau į klausimą, kas yra gera kelionių literatūra.
Visų pirma tai plati ir sunkiai klasifikuojama literatūros rūšis, apimanti daugybę krypčių, klaidžiojanti tarp dokumentikos ir fikcijos. Tai labai sena forma apmąstyti aplinką ir save joje, žvelgti per „kito“ prizmę bei įtvirtinti egzistenciją per savo kitoniškumą. Taigi rašymas apie keliones gali būti objektyvus, informatyvus, tiesiogiai perduodantis praktinę informaciją (kelionių gidai, nuotykių, patyriminė literatūra – outdoor literature) arba visiškai subjektyvus ir poetinis (kelionių memuarai, gamtos aprašymai). Pavyzdžiui, Rolando Rastausko kelionių knygoje „Verkianti bronza“ jokios taikomosios funkcijos nėra. Stilius subjektyvus, meistriškai poetiškas, perfiltruotas per autoriaus ego prizmę, tirštas kultūrinių nuorodų, balansuojantis ant subtilios memuarų ir esė ribos. Stokholmas, Varšuva ar Venecija – miestai Rastauskui tik dekoracijos, geografines lokacijas jis užpildo savimi ir savo posovietinio žmogaus patirtimi. Vis dėlto sunkiai nusakomas vietos dvasios pažinimas, kad ir kas tai būtų, knygoje yra. Stokholmą galima pažinti stebint įvairiausią nakties klajūnų fauną, ketvirtą valandą ryto besirenkančią visą parą veikiančiame „McDonald’s“.
Kalbėdami apie kitus kelionių literatūros parametrus, tokius kaip rašymo laikas, geografija ar santykis su metafizine tikrove, rasime visą spektrą skirtingiausių pavyzdžių. Keliauti toliau, aukščiau, ilgiau ir apie tai rašyti jau seniai ne naujiena. O štai geriausių kelionių knygų sąrašuose galima aptikti ir kelionių tarp keturių kambario sienų aprašymų. Voyage autour de ma chambre – tai 1794 metais ekscentriško prancūzų aristokrato Xavier de Maistre’o travelogo forma parašytas opusas apie kelionę po savo namus (nes dėl nelegalios dvikovos jam buvo skirtas keturiasdešimt dviejų dienų namų areštas). Smagūs laikai.
Be galo įdomu stebėti, kaip skirtingai autoriai reflektuoja bendražmogišką keliavimo patirtį, kaip keičiasi šios literatūros mados ir atsiranda naujos tėkmės, o bendras vardiklis tarp autorių geriausiu atveju tėra nepažinto ilgesys ir negalėjimas išbūti vienoje vietoje. Įsivaizduoju pirmą ambicingą keliautoją Vakarų civilizacijos istorijoje, pirmą kartą užlipusį į kalną vien savo malonumui ir tai aprašiusį. Tarkime, tai bus Petrarca. Apie 1336 metus jis užkopė į Ventoux kalną ir vėliau aprašė šį žygį su smulkmenomis laiške, publikuotame Epistolae familiares. Užlipti į kalną, kuris „visąlaik buvo prieš mano akis, norėjau seniai ir pagaliau tai padariau šiandien“ – jau modernaus Renesanso žmogaus vertas poelgis. Petrarcos tekstas man primena, kad mūsų dabartinė sportinio alpinizmo koncepcija dar visai nauja, tačiau pati poetinė kalno viršūnės išgyvenimo patirtis be galo artima.
Keliavimas – tai laisvės išraiška. Būdas suardyti kasdieninės rutinos luobą, išsiplėšti iš pažįstamo ir nuspėjamo, susijaukti viduje. Kiekvieną kartą peržengę savo namų slenkstį, jei tik darome tai sąmoningai, patiriame ypatingą budrumo būseną, įkvėpimą, dėmesio sužadinimą, smalsumą, kai pažįstami objektai tarsi atrodo naujai, kitaip, pasikeitę, kviečiantys patirti. Filosofas Tony Hissas šią patirtį vadina giliojo keliavimo būsena. Gilusis keliavimas – tai priklausomybę sukeliantis vaistas nuo nuobodulio, bet kartais ir gyvenimą keičianti patirtis.
Maždaug prieš penkiasdešimt metų Bruce’as Chatwinas, tuo metu „Sunday Times“ žurnalistas, vieną dieną neatėjo į darbą; palikęs savo redaktoriui telegramą „Išvykau į Patagoniją šešiems mėnesiams“, ten ir iškeliavo ieškoti brontozauro skeleto. Patagonija jam tuo metu atrodė kaip pasaulio kraštas. Po kelerių metų išleista jo knyga In Patagonia (1977) iki šiol laikoma viena geriausių kelionių knygų. Sudaryta iš trumpų, taiklių, vizualumu trykštančių skyrių, ji apima geriausia, kas gali būti kelionių literatūroje: gamtos aprašymus, nuotykio skonį ir istorijas apie vietinius naujakurius – emigrantus, nusikaltėlius, ryškius charakterius, radusius prieglobstį šioje nesvetingoje žemėje. Balansuodamas ant fikcijos ribos ir dokumentalumo, Chatwinas puikiai perteikia kelionės pojūtį.
Tuo tarpu tekstai, turintys aiškią pasakojimo ašį, kuri sutampa su einamo kelio trajektorija (pavyzdžiui, piligriminio kelio), būna ir nulemti šio kelio ypatybių. Jei kelias žiedinis, atitinkamai formuosis ir knygos struktūra. 1495 metais vienuolio Hermanno Künigo vokiečių kalba išleistas pirmasis piligrimystės Šv. Jokūbo keliu gidas yra originalus scholastikos pavyzdys – pamokantis veikalas apie tai, kaip dera elgtis kiekvienam doram piligrimui, norinčiam užsitarnauti nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. Iš dalies primenantis romėnų itinerarijų, glaustai žymintis vietovardžius, šis praktinis vadovas vardija nakvynės namus, užeigas, muitus, kainas (!) ir liudija, kiek pagalbos kelyje reikėjo piligrimui Viduramžiais. Juk svarbu žinoti, kur kelyje galėsi pasikaustyti vinimis batus – svarbiausią kelionės priemonę!
Tą patį piligriminį Šv. Jokūbo kelią, tik jau šiuolaikiškai, aprašo Narius Kairys savo debiutinėje knygoje „Toliau nei vandenynas“ (2019). Jo alter ego – jaunas bastūnas, kuris veržiasi, skuba, eina, pavargsta, nemoka būti vienas, nuolat blaškosi ieškodamas prasmės, griebiasi dvasingumo, pašiepia kartu einančius piligrimus, bet nestokoja ir saviironijos, svarsto, ar turi klajoklišką sielą. Tai travelogas – nefikcinis, dokumentinis kelionių vaizdų dienoraštis. Pirmosios knygos lyrinis subjektas – pasimetęs maištautojas, „nulaužinėjantis sistemą“, važinėjantis traukiniu be bilieto. Bet gal kaip tik šis keruakiškas stilius ir gelbsti knygą – autoriui pavyksta neužsivelti tariamo dvasingumo paieškose, gelbėja saviironija ir humoro jausmas.
Knygoje „Yura yura“ Kairys vėl nagrinėja piligrimystės temą, bando atsakyti į klausimą, kas gi, po galais, yra tie taip romantizuojami piligrimai. Lyginant su pirmąja knyga, iš karto į akis krenta vidinis lyrinio subjekto brandumas vien dėl to, kad esama mažiau jaunatviško imperatyvo atskirti save nuo kartu einančios minios ir eiti su jais, o ne prieš juos. Tai nėra taip lengva užčiuopti, nes ėjimas, žinoma, yra individualus, bet šįkart justi, kad Kairys jaučiasi artimesnis Šikoku piligrimams (henro) nei ėjusiems Šv. Jokūbo keliu.
Matyti, kad autorius rinko medžiagą apie Japoniją, henro kelią, kultūrinį kontekstą. Aštuoniasdešimt aštuonių šventyklų piligriminis kelias Japonijoje, mažiausiai urbanizuotoje Šikoku saloje, yra apie 1 200 km ilgio, žiedinis, einamas ar važiuojamas aplink visą salą. Knygos nervų sistemą visų pirma sudaro einant pasižymėtos impresijos, kelionės dienoraštis ir vėliau susikloję prisiminimai. Pasakojimo laikas – esamasis, tą puikiai įvaizdina smulkus kelio aprašymas, ir kartu retrospektyvus, nes pasakotojas jau yra nuėjęs taką. Japoniško žodžio yura reikšmė yra „svyruoti, linguoti, banguoti“. Neišvengiamai prisimenu Olgos Tokarczuk žodžius „Bėgūnuose“: „Linguok, judėk, krutėk. Tik šitaip išvengsi jo [antikristo] nagų. Tas, kuris valdo pasaulį, neturi galios judėjimui ir žino, kad mūsų kūnas, kai juda, yra šventas – tik judėdamas gali nuo jo pabėgti“ (Olga Tokarczuk, Bėgūnai, iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, p. 249). Žodyje yura užkoduota ėjimo, kaip amžino judėjimo, reikšmė, jis taip pat gali būti suprantamas kaip tiesiog lingavimas, priešingas sąstingiui, kaip tie Kairio aprašyti amžinieji henro, sutikti kelyje, – besukantys šventyklų ratą vis iš naujo, be manifestų, kuklūs, einantys ir tiek. Galbūt nesiliaujantys dėl kovido situacijos šalyje, o gal dėl kokios fundamentalesnės priežasties, nes „galų gale eiti dievop ir velniop yra tas pats – yura yura“ (p. 171).
Žiūrint iš stebėtojo pozicijos, kuo kelionės iššūkis didesnis, tuo smalsiau sekame herojaus nuotykį. Paradoksalu, kad turėdami šiuolaikines technologijas, atnešančias visą pasaulį mums į namus, mes vis tiek ilgimės paprasčiausio tiesioginio keliavimo iš vieno taško į kitą, ilgimės to vis labiau, lyg tai padėtų atkurti santykį su vis labiau iš rankų slystančiu pasauliu. Kone kukliausia, pigiausia, lėčiausia ir dėl to dažnai neįvertinama keliavimo forma – ėjimas pėsčiomis – tampa kone ekstremali, kai išsikeliamas didelis tikslas. Pavyzdžiui, 2013 metų sausį žurnalistas ir rašytojas Paulas Salopekas, remiamas Nacionalinės geografijos draugijos, pradėjo 38 000 km žygį „Out of Eden Walk“. Iš Etiopijos per Vidurinius Rytus, Aziją link Aliaskos ir į Pietų Ameriką – simboliškai pakartodamas priešistorinių žmonių migracijos judėjimą, apgyvendinusį pasaulį. Suplanuota septyneriems metams, ši universali kelionė vis dar tęsiasi – Paulas dabar kažkur Pietų Korėjoje.
Priešingai nei Salopekas, Kairys neapsiriboja reportažiniu ir turistiniu žvilgsniu, esama asmeninio patyrimo refleksijos. Dokumentalumo kelionei suteikia kaip tik tuo metu įsibėgėjanti kovido pandemija, šis ėjimas tampa lenktynėmis su užsiveriančiais oro uostais ir šventyklomis. Keliaujant suvokti save per santykį su „kitu“ ir taip išryškinti savo kitoniškumą, ego paprastai tampa bet kurio suasmeninto kelionės pasakojimo ašimi. Svetimšalis yra „kitoks“, dėl to išėjus iš sau įprastos aplinkos ir atsiradus aktyviam žvilgsniui į išorę paaštrėja pastabumas, galime vadinti tai jau minėtu Hisso giliuoju keliavimu. Nepaprastųjų aplinkybių atveju, didėjant pandemijos mastui „kitas“ įgauna papildomą dar labiau ekstremalią prasmę: esi užsienietis, taigi potencialus viruso nešėjas. Išskirtiniai daugelio piligrimų vilkimi henro rūbai, baltos „įkapės“, tik paryškina šią skirtį.
Regis, Kairiui pavyksta patirti kitoniškumą, bet kartu nekolonizuojant „kito“. Istorija apie Jurano mišką, arba, kaip pats autorius vadina, salą saloje, yra šiuolaikinis mitas – su knibždančiomis vaivorykštinėmis gyvatėmis ir miško dievais. Skaitydamas tarsi žiūri dokumentinį filmą apie mažą komuną atokiausioje Japonijos saloje, auginančią šilkverpius ir ąžuolus, o antgamtinis dvasių ir šamanizmo pasaulis, kaip Hayao Miyazaki filmuose, visai šalia.
Pasak Umberto Eco, „mėginti suprasti kitą reiškia griauti klišes apie jį, nebandant jo paneigti ar ištrinti jo kitoniškumą“ (Umberto Eco, Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai, iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius: Tyto alba, 2011, p. 32). Savaitę savanoriaudamas vietinėje šventykloje, autorius aprašo vienuolių ramybę: nuo aušros iki vakaro besidarbuojančius savanorius ir šventikus, kartais porinančius „pernelyg mandagiu kalbos registru“, net sunku suprasti (p. 189). Bet, priešingai nei įsigalėję stereotipai, valgančius mėsą ir net žiauriai besielgiančius su gyvūnais.
Asketiškas ėjimas dera prie švaraus Kairio stiliaus, įmantrybių neapsunkintos sintaksės. Džiaugiausi, kad autorius pasirinko linijinę, smulkiai kasdienybę, nakvynes ir žmones aprašančią dienoraščio formą, dėl jos skaitydamas iš tiesų gali girdėti gaudžiančius šventyklų varpus, jausti kojomis Ramųjį vandenyną, rankose – piligrimo lazdą, užuosti žydinčias sakuras. Miegodamas šventyklų prieangiuose, gerdamas sakę, kalbindamas pakeliui sutiktus vietinius ir kitus svetimšalius, bet būdamas iš esmės vienas (nes piligrimas visąlaik vienas), autorius kuria jau nebe travelogą, o mistinę kelionę į save. Pasakojimas tampa mantra, besikartojančia, monotoniška kaip ėjimas; ir kova su pačiu savim – kiek kartų prakeiksi šventąjį kelią, kol jį nueisi?
Nariaus Kairio knyga „Yura yura“ patiks tiems, kuriems patinka „Nepatogus kinas“ ir kelionių pristatymai, kurie priskiria save prie klajoklių ir bėgūnų genties, kurie miega ant akmens, geria iš upelio, žavisi Rytų filosofija. Dokumentinė, bet papildyta dvasiniais slenksčiais ir tapatybės paieškomis, jo kelionė neabejotinai įkvėps galimiems nuotykiams ir kitus.
