Meilė „Scanoramoje“
„Pasenusi žuvis“
Liūdnokas nespalvotas olandų režisieriaus Peterio Hoogendoorno filmas „Pasenusi žuvis“ atliepė tokią pat pirmos „Scanoramos“ dienos atmosferą – potamsė antro aukšto fojė su pasieniais išdėliotais sėdmaišiais šventine nuotaika nespinduliavo; daugelis pasigedo ir nuo kino festivalio atmosferos neatsiejamų kavos pardavimo salelių. Bet į „Scanoramą“ einama žiūrėti gerų filmų, o jų šiųmetiniame festivalyje tikrai buvo. „Skūpiais“ dialogais ir tylos pauzėmis tragikomedijoje „Pasenusi žuvis“ kuriama nejauka atspindėjo santykį tarp retai besimatančių tėvo ir sūnaus. Senyvo amžiaus tėvas režisieriaus rodomas kaip kur kas labiau mokantis džiaugtis gyvenimu, privengia brandaus amžiaus, bet paaugliškai komplikuoto sūnaus. Šis, regis, tebegyvena praeities skauduliais, o atsakomybę dėl jų netiesiogiai mėgina užkrauti gimdytojui. Tėvas ruošiasi išvykti gyventi į kitą šalį – jo čia nelaiko nei išmirę draugai, nei į jį vis dar įsikibęs sūnus. „Mes manom, kad esam labai reikšmingi. Galų gale iš mūsų ne kažin kas lieka“, – sako tėvas, įteikdamas ką tik išrautą dantį – savo kūno dalį sūnui. Puiki metaforiška scena, kaip ir ta, kurioje tėvas krauna iš išnuomoto sandėlio rakandus, idant sūnus atsirinktų, ką jis norįs pasilikti. Užuot dalį senienų leidęs išmesti, sūnus nemačiom jas sukrauna atgal – jis norįs pasilikti viską, net savo senus vaikystės žaislus. Tradicinis filmas apie komplikuotus gimdytojų ir vaikų santykius – dar šiek tiek kitu žiūros tašku. Juk net tada, kai vaikai galų gale paliekami – tam, kad pagaliau pradėtų gyventi savo gyvenimą, tai daroma iš meilės.
„Mergina su adata“
Pasak vieną kontroversiškiausių festivalio filmų „Mergina su adata“ pristačiusios Gražinos Arlickaitės, režisierius Magnusas von Hornas (jo filmas „Prakaituok“ atidarė 2020 m. „Scanoramą“) su šiuo kūriniu žengia į kitą – aukštesnę – kino lygą. Drama sukurta pagal tikrus įvykius, sukrėtusius Daniją amžiaus pradžioje. Filme irgi apstu meilės, nors ji ir baisi. Cukrainės savininkė Dagmara (dar vienas iš kojų verčiantis Trinės Dyrholm vaidmuo) savitai dėlioja moralės pasjansą ir, panašiai kaip Olgos Tokarczuk veikėja Janina Dušejko iš romano „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, imasi viešpatės vaidmens, tik šiuo atveju lemdama įvaikinti atiduotų kūdikių likimus. Vaidmuo kuo toliau, tuo labiau tampa nepakeliamas: jausmus ir sąžinę tenka slopinti eteriu. Filme rodomas savitas moterų santykis ir degradacija, kur budelio ir aukos vaidmenys susiję tarpusavy. Teisme neišduodama savo aukos ir bendrės Karolinos (ją ne mažiau talentingai įkūnijo aktorė Victoria Carmen Sonnė), Dag-mara savotiškai įrodo savo meilę. Laisvėje likusi Karolina įsivaikina Dagmaros dukrą. Toks simbolinis atleidimas, tebūnie, – irgi iš meilės.
„Verti meilės“
Filmą „Verti meilės“ (norvegų režisierės Liljos Ingolfs-dottir ilgametražis debiutas) psichoterapeutai galėtų naudoti savo reklamai ar kaip tik antireklamai: dinamiškai besirutuliojančioje dramoje, kurioje apstu aktualių šiuolaikinės mamystės, tėvystės ir tarpusavio santykių problemų modulių, vienintelė psichoterapinė linija yra tarsi pagreitinti savigalbos kursai: visa filmo fabula, brendusi dėl protagonistės rimtų psichologinių problemų, vainikuojama sėkme psichoterapijos kabinete… po dviejų savaičių konsultacijų. Maždaug tiek pagal filmo pasakojimą Marija (aktorė Helga Guren, Karlovi Varų festivalyje apdovanota už geriausią moters vaidmenį) galėjo skirti įsiklausymui į save, padedama psichoterapeutės, jos vyrui tuo metu prižiūrint du jų mažus vaikus. Filmo istorija talpina ir visas klasikines „nemeilės“ klišes: valdingos, empatijos stokojančios ir egoistiškos Marijos motinos elgesys turi pateisinti protagonistės problemišką ir narcizišką būdą. Iš čia – ir auklėjimo problemos, su kuriomis Marija susiduria, mėgindama išsaugoti ryšį su paaugliais vaikais iš pirmos santuokos, ir kontrolės poreikis naujuose santykiuose (šiame kontekste filmo aprašyme įvardinami „visuomenėje įsitvirtinę apgaulingi įsitikinimai apie romantiką ir santykius“ nuskamba kaip nevykęs žodžių žaismas) – tam, kad meilę tiesiog užsitikrintum. Išėjusi iš psichoterapijos kabineto, Marija pasiryžusi keistis ir salei šniurkščiojant manifestuoja savo pokytį, kone cituodama vadovėlines frazes savo mylimam vyrui ir dukrai. Viskas tarsi logiška ir teisinga, kaip iš tų „koučinimo“ knygų, kurias skaityti lengviau nei taikyti praktikoje.
„Nebylioji trilogija“
Kiekvienoje „Scanoramoje“ tradiciškai pasižiūriu beprotišką ar tiesiog keistą filmą. Šiais metais pasirinkau „Nebyliąją trilogiją“ (rež. Juho Kuosmanen), sudarytą iš trijų nebylų kiną imituojančių trumpametražių filmų, kuriuose veikia keistuoliai, o blogį nugali gėris. Pirmoje istorijoje senyvas vyras laimingas gyvena šimtamečiame name su šunimi. Taikią „dabrišišką“ būtį su „kaliuke“ nutraukia biurokratinio pasaulio įsiveržimas – valdininkai pareiškia, jog namas per senas, kad būtų realus, ir prisako jį nugriauti. Antroje istorijoje veikia du kvaištelėję, bravorą paveldėję brolis ir sesuo. Jie aprūpina miestuko gyventojus naminuke, už tai suimami, bet pergudravę tvarkos saugotojus ištrūksta. Trečioje pora keistuolių saugo švyturį, o biurokratams nutarus jį išjungti, išsikrausto anapus. Filmas feministinis – moterys stiprios, lemia likimus, dirba vyriškus darbus, mušasi, kortuoja, konstruoja raketas ir skrenda į kosmosą. Humoras, kai salė kvatoja, kam nors pargriuvus ar apmovus piktadarius, primena vaikystę. „Nebylioji trilogija“ – naiviai vaikiškas filmas apie nevaikiškus dalykus – su viltimi, kad galų gale viską išgelbės meilė.
