Įsivaizduojamybė su DI

„Gailestingumas“

Maloniu šių metų „Scanoramos“ atradimu tapo „Gailestingumas“ (rež. Alain Guiraudie, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, 2024): homoerotinė komedija ir drama. Žodis „nuaras“ festivalio aprašymuose ir recenzijose buvo pavartotas bent kelis kartus (regis, ir apie „Merginą su adata“): suabejojau, ar tik jis dabar nereiškia tiesiog madingo žodelyčio, kaišiojamo visur. Veiksmas prasideda laidotuvėmis, vėliau motyvas kartojamas – bent du kartus užkasama žudiko Žeremio įtūžio auka. Nuskamba aforistinės frazės, pvz., kad policija turi visrakčius nuo visų durų, o filmo pabaigoje pasitvirtina velionio Vensano įtarimas: gėjus Žeremis atsiduria vienoje lovoje su jo mama. Ypač smagiai nuteikė grybaujantis kunigas. Grybai tikriausiai turi ir kokią nors seksualinę potekstę, bet detektyvui prideda jaukumo: briedžiukai, išdygę nužudymo vietoje, skaniai suvalgomi. Lietuvoje niekas nekuria tokios kino kalbos – kiti standartai, neužtenka sarkazmo.

„Antras veiksmas“

„Antrasis veiksmas“ (rež. Quentin Dupieux, Prancūzija, 2024) imituoja, kad filmą stato dirbtinis intelektas, šiandienos temų tema. Žiūrėdama prisiminiau, ką Jeanas Baudrillard’as rašė apie simuliakrus: seksas ir darbas dar ne taip seniai buvo nesutaikomai priešingi terminai, o šiandien jie ištirpsta tos pačios paklausos bangoje. Satyra, išjuokianti ir aktorių didybės manijas, ir politinį korektiškumą, užsižaidžia schemomis – nevykėlis statistas, vykusiai suvaidinęs savižudybę, grįžęs namo iš tikrųjų nusišauna. Labai patiko aktorės Florans motina ir duktė: motina kalba su ja telefonu darydama operaciją ir sako, kad jai gėda, kai dukrą parodo per televizorių. Mažametė duktė atsiliepia iš namų draugės, kurios mama „dirba normalų darbą“, ir pareiškia, kad Florans jokio normalaus darbo dirbti nesugebėtų. Kinas apie kiną, bet be perdėto fetišizavimo.

„Mergina su adata“

Visai kitokia yra dramatiškoji „Mergina su adata“ (rež. Magnus von Horn, Danija, Švedija, Lenkija, 2024). Nedrįstu juokauti, bet po Pirmojo pasaulinio karo buvo beveik nuostabūs laikai – žmonėms pakakdavo morfijaus ir eterio. Filmas apie gyvenimą užribyje, nesantuokinius nėštumus ir ką tai reikšdavo tuometinėje Danijos visuomenėje. Pagrindinės veikėjos Karolinos vyras kare prarado veidą, todėl dirba cirke, gąsdindamas žiūrovus. Vaizdingas mėginimas pasidaryti abortą viešojoje pirtyje: tame filmo etape patikėjau, kad pranešimas feministinis. Jis iš dalies toks ir yra, bet kaip reikiant pamanipuliuoja ir morale, o motinystė rodoma keliais skirtingais rakursais. Moterų solidarumas, romantiškas nespalvotas filmo spektras ne vien apie tamsiuosius vaikžudės asmenybės bruožus.

„Banzo“

„Forum Cinemas Vingis“ 9 salė garsėja bjauriu eksperimentiniu kinu, kurį nedaug kas ištveria. Šiemet joje rodė ne eksperimentus, o gan tradicinį „Banzo“ (rež. Margarida Cardoso, Portugalija, Prancūzija, Nyderlandai, 2024). Lėtą laiką įstingdę turtingųjų interjerai, graži portugalų kalba, Gerosios Vilties kyšulio gamta. Banzo – liga, ištinkanti žmogų, kuris negali pritapti svetur. Jeigu kiltų karas, reiktų bėgti ir pritapti kitoje šalyje, veikiausiai daryčiau viską, kad išgelbėčiau savo vaiką. Bet mirtis irgi bus panašus patyrimas: teks visko atsižadėti, nuo visko atsirišti – net nuo rašymo; taigi, banzo ne vien apie išvietinimą. Pristatydama filmą, Gražina Arlickaitė jautriai kalbėjo apie kolonializmą. Penkiasdešimtmečio kolonizacijos pasekmės Lietuvoje juntamos ir šiandien: daugybė žmonių emigruoja, bėgdami nuo šeimos santykių, o vėliau grįžta. Jeigu negrįžta, tai dauguma bent jau aktyviai užsiima autokolonializmu (kritikuoja ir menkina visa, kas lietuviška).

„Imperija“

Šeštadienį netilpau į „Grand Tour“, todėl tikėjausi, kad tilpsiu bent į Karolio Kaupinio pjesės „Lietuvių mirties pranešimai“ skaitymus „Versmėje“. Kur tau! Matyt, reikėjo ateiti prieš valandą. Todėl nuėjau į „Imperiją“ (rež. Bruno Dumont, Prancūzija, Italija, Vokietija, Belgija, Portugalija, 2024). „Žvaigždžių karų“, „Vidaus imperijos“, Versalio rūmų ir „2001 metų kosminės odisėjos“ citatos ir džiazuojamas Bachas paverčia filmą postmodernia komedija. Vienetai kovoja prieš nulius, įvyksta tarprūšinis Romeo ir Džuljetos susijungimas, o stebuklingas vaikas-demonas mėgdžioja krikščionybės archetipus. Moterys stiprios, vyrai kiek iškvėšę – irgi pranešimas. Moteris deivė prieš DI, besilydantį kaip juodas gumulas, o vėliau įsikūnijantį į juokingą kortų karalių. Skraidančios gotikinės bažnyčios, įspūdinga kosminės galios parodija. Režisierius interviu teigia, kad veikėjai yra lyg androidai – pusiau žmonės, pusiau angelai, pusiau demonai, o filmo konfliktas – žmonių blaškymasis tarp gėrio ir blogio. Komedija smagi, pasigendu tokio lietuvių kino.