Trys dienos iki…

 

Iš leidyklos „Hubris“ spaudai rengiamo romano „Katastrofa“

 

Liepsna plito, kol plisti nebeliko kur. Nuo stačių bažnyčios laiptų vienoje pusėje, iki vejos, gatvės, susigrūdusios minios kitoje – aikštė skendėjo ugnyje. Užgimusi lauželiu dainoms ir saulėlydžio palydai, ji staiga, be paliepimo ar instrukcijų, ėmė masiškai traukti miestiečius. Vienas po kito jie tempė malkas, anglis ir popierius – kur kas greičiau, nei kas būtų pajėgęs fiksuoti prisidėjusių vardus. Pirmą rytą sulėkę pareigūnai ir ugniagesiai pylė smėlį, vandenį ir žvyrą, bet jau kitądien atsisakė grasinti ugniai. Palikę uniformas namie, patys ėjo su minia. Per mažiau nei savaitę liepsna peraugo iš keistenybės į būtinybę. Laužai kilo ir kituose didmiesčiuose, kaimeliuose, net vienkiemiuose, nors niekas idėjos viešai nepiršo. Liepsna tarytum pasišaukė žmogų kaip prieš tūkstančius metų, kai ugnimi prasidėjo civilizacija.

Dūmuose skendinčių skulptūrų, daugiabučių, biurų nuotraukos mirguliavo portaluose, bergždžiai bandančiuose sugauti nuotaiką žodžiais. Liepsna nepasidavė kritikai. Apskritai nepasidavė kalbai. Postringavimai apie didžiųjų istorijos įvykių fone pamestą protą, neradę pritarimo, greitai užtilo. Vienodai atstumiančiai skambėjo akademikų, politikų, net menininkų paaiškinimai. Kaip grakšti metafora, ugnis išsisuko nuo išvadų, neleisdama žodžiams savęs paversti pelenais.

Aplink stoviniuoja poros, šeimos su mažais vaikais, orūs senjorai. Nuo ugnies karščio ant arčiausiai stovinčiųjų kaktų ištryškę prakaito lašeliai rieda žemyn lyg ašaros. Nė vienas neatrodo irzlus, pervargęs ar išsigandęs. Prašo aplinkinių peties ar delno kaip vidinės stiprybės, bet ir patys trokšta ja dalintis. Visi stovi drauge, net atėję po vieną.

Ekrane ant verslo centro, kur anksčiau kiaurą parą sukdavosi šimtus tūkstančių kainavusios reklamos, dabar rodomas laikrodis – liko trys dienos. Niekas mieste nenumano, kas nutiks vėliau, bet, kaip ir sirgaliai rungtynių pabaigoje, dėl to jie serga tik karščiau.

Į sirgalius jie panašūs ir fanatiškai kartojamomis frazėmis.

Tegyvuoja amžinoji taika! – nuvilnija per kūnų jūrą. Tegyvuoja amžinoji taika!

Dauguma ateina ugniai atiduoti turto. Tarsi apimti religinės ekstazės miestiečiai vienas kitam perduoda žinią – ugnis turi praryti praeitį. Jai atiduodi svarbiausia, tai, ką privalai paleisti. Ugnis nėra labdaringa organizacija. Ji neprašo senų užrašinių su naiviomis įsimylėjėlio eilėmis, jos nedomina prosenelės servizai, užimantys vietą sandėliuke. Privalai būti liepsnai dosnus. Pratimas beprasmis, jei neskauda. Ir nesutrukdo žiniai plisti tai, kad nestovi prie liepsnos joks reporteris, joks naujieną skleidžiantis nuomonės turėtojas, tarytum būtent kelionė iš lūpų į lūpas ir suteikia ritualui tokios stiprybės.

Žmonės tempia kuprines, pilnas knygų, dienoraščių, širdžiai mielų niekučių, atvirukų, laiškų, nuotraukų albumų, senų šalikų, kuriuos prieš paleisdami ilgai su ašaromis akyse uosto. Prieina, sumeta ir pasitraukia tolėliau, kur karštis jau nebe toks nepakeliamas, stebėti, ar ir jų prisiminimai tokie pat degūs kaip kitų.

Arčiausiai liepsnos susigrūdę miestiečiai nepaprastai ramūs, beveik kaip statulos. Vieninteliai, kurie įstengia išstovėti kone lyžčiojami oranžinių liežuvių, tą daro užsimerkę, patyliukais niurnėdami maldas. Jų sprandai šlapi lyg aplieti vandeniu. Kai kurių veidai jau spėjo apeiti pūslėmis. Galima užuosti kepamos mėsos kvapą, nors niekas to garsiai ir nesako, nes žmogienos tema net ir šiais keistais laikais išlieka tabu.

Atsiranda tokių, kurie miesto laužo iki galo nesupranta. Jiems nepaaiškinsi, piktinasi vietiniai, čia reikia pajausti, pajausti. Įtikinėk savanaudį meile – palaikys bepročiu.

Du vyrai, automobiliu lėtai atbuline eiga kirtę aikštę ir lyg Mozė praskyrę minią, ima krauti iš bagažinės ugniai didžiulius sudžiūvusių šakų maišus. Kilnodami kraupiai keikiasi kaltindami vienas kitą iš pradžių kažkur palikus grėblį, vėliau netinkamai dirbant, o galiausiai jau tiesiog protine negalia. Miestiečiai stengiasi nešnairuoti į šventvagystę, bet sekasi nevienodai. Kai kas pradeda irzti, turi imtis gilaus kvėpavimo pratimų nuraminti pulsui. Pritraukia į plaučius karšto, virpančio oro ir pyksta dar labiau, kosėja laukan savo juodą nepasitenkinimą, kol galiausiai turi eiti namo piktesni, negu atėjo.

Vieną cigaretę po kitos pešanti mama, atsivedusi tris vaikus, duoda jiems po lazdelę, bendrą maišą zefyrų ir garsiai moko, kaip šiuos paskrudinti. Laužas per didelis ir per piktas tokiems triukams – vaikai negali prieiti pakankamai arti, o jei prieitų, rizikuotų patys apskrusti kaip zefyrai. Garsiai verkdami jie trinasi akytes. Mama, patogiai atsistojusi atokiau, jiems rėkia nebijoti. Miestiečiai stengiasi nesikišti. Jų mintys kitur. Tik stovintieji arčiausiai šaukia motinai, kad taip negalima, ir prasideda tai, ko miestas nori mažiausiai, – ilga diskusija su daug žodžių. „Taigi sudegs tie tavo vaikai į šašlykus“, – priekaištauja, o motina pasisukusi atšauna: „Savęs žiūrėk, *****!“

Netoli laikrodžio bokšto virš minios per iškeltas rankas plaukia didžiulis pliušinis katinas. Kur baigsis jo kelionė, nematyti – žmonių jūra užtvindžiusi visas gatveles iki horizonto. Dar vienas katinas, raudonų dažų Sfinksas, tupi ant verslo centro sienos. Bent keliasdešimt kartų pastato savininkai jį yra nuvalę, tačiau kad ir kokias apsaugos sistemas statė, anksčiau ar vėliau Sfinksas prisikeldavo, ir miestas dabar jį myli stipriau nei verslininkus, kurių turtą piešinys neva gadina.

Traukdama link ugnies, Oona praeina pro savadarbius stendus pardavėjų, bandančių net čia išmelžti centą. Atsigaivinti nuo karščio siūloma gazuotais ir negazuotais gėrimais. Plastikiniuose pakeliuose parduodami seniai koše virtę ledai. Blyksi kultūrinių objektų magnetukai su rankute suraitytais prierašais: PRISIMINK, KUR DEGINAI DIDĮJĮ AMŽINOSIOS TAIKOS LAUŽĄ.

Aikštės paribiuose, atrėmę drobes į medžius, laimę gaudo menininkai mėgėjai. Paveiksluose – kokios tik nori miestiečių viltys ar baimės dėl pasaulio už trijų dienų. Besiruošiantiems sunkmečiui – šaltos liepsnos ir trūkinėjantis betonas. Laukiantiems rojaus žemėje – auksiniai dangoraižiai plombyrinio dangaus fone. O tiems, kurie, kad ir kiek stengtųsi, nepajėgia įsivaizduoti kitokios kasdienybės, – įprastos miesto gatvelės, pasažai ir parkai, apžioti malonaus rytmečio rūko ir prikaišioti romantiškai tolstančių porelių bei snaudžiančių katinų. Viskas pasikeis, bet niekas iš tiesų nepasikeis.

Netoli menininkų, ant mažos pievelės, kur stovi turtą atidavusieji ir nuo laužo perkaitusieji, du apskurę vaikinai, pasitiesę ant žemės po rankšluostį, pardavinėja daiktus deginimui. Vaikystės piešinių pluoštas, paauglystės dienoraštis, pasas vis dar galiojančia data. Jei koks nors praeivis neturi nieko svarbaus sunaikinti, gali įsigyti. Kuo skaudesnė netektis, tuo brangiau atsieis. Dalis žioplinėtojų tik pašaipiai riečia nosį netikėdami, kad pirktą auką liepsna įvertins taip pat palankiai kaip nuoširdžią. Bet klientų netrūksta.

– Kiek už vaikystės nuotraukas? – klausia praeivis vienu vešliu antakiu.

Vyrai kurį laiką pasidera: „Ar labai brangūs prisiminimai? Ar baisiai skaudės, kai sudeginsiu? Iš kur aš galiu žinoti, kad dalykas, kurį sunaikinsiu, yra nepakeičiamas? Gal turite ką nors dar unikalesnio, pavyzdžiui, net nežinau, savo motinos palaikus? Nors jie ir taip jau būtų pelenai, ko gero, nedegtų. Tiek to, pamirškite. Parodykite geriau tuos pieninius dantis.“

Minioje Oona jaučiasi šiek tiek jai svetima. Kaip ir daugelis čia esančių, ji įsivaizduoja žinanti kai ką ypatingo. Tik, priešingai nei kiti, ji – teisi. Nors ir Oona gali tik spėlioti, kas pasikeis po trijų dienų. Čia visi lygūs, jei kas tikina žinantis ką nors tikra apie tolesnę ateitį – tas žmogus yra melagis.

Oonos pašonėje pasausęs, į pusmėnulį sulinkęs senelis vieną po kito liepsnai atiduoda Nukryžiuotuosius. Pirmiausia smulkučius, delno dydžio, tuomet iš kuprinės dugno pradeda traukti stambesnius, o galiausiai, aukščiausiam iš aukščiausiųjų užstrigus maišelyje, akimis prisikviečia Oonos pagalbą.

– Nesijaučiat darantis nuodėmę? – klausia ji, tiesiai prieš akis pleškant įvairaus dydžio bei spalvingumo Jėzums.

Mieguista šypsena jie panašūs į savo padegėją. Neatsakydamas jis perduoda Oonai žinią – dega senosios relikvijos, atkeliaus naujos.

– Reikia gi kada nors pradėti ateitį, – gūžteli senelis ir tarsi nuo tiek kalbų spėjęs pavargti tuojau pasitraukia šalin.

Tolėliau nuo Oonos, slepiamas kitų kūnų, kažkuo baisingai piktintis pradeda moteriškas balsas.

– Privažiavo čia visokių valkatų. Kur tai matyta? Praeiti neįmanoma. Tik ir taikosi apiplėšti, mano pinigus nukniaukti. Nukniaukti, girdėjote?! Kiaurai jus permatau. Ateis ir viską iš mūsų pasivogs. Namus sudegins. Išprievartaus mūsų lavonus. Išsiteps mūsų krauju ir šlovins šėtoną. Tokie dabar laikai. Giminaitis giminaitį už skatiką parduos. Mano laikais žmonės dar turėdavo lašelį padorumo. Kur tau… Gyvuliai. Iškrypėliai. Satanistai. Pornografai. Komunistai. Vegetarai. Žydai. Juodoji Kabala. Prisigalvoja kažkokių laužų, dar kokių nesąmonių, ar jums visai protelis pasimaišė?..

Taip pat netikėtai, kaip pasigirdęs, balsas nutyla. Liepsnai pritaria ne kiekvienas, taip pat kaip ir supranta ją ne kiekvienas. Kaip kokia ryškiausia iš ekranų neišlipanti žvaigždė, ji įplieskė visą nuomonių spektrą. Apskritai aikštėje, regis, vyko viskas: pasidavimas ir euforija, nušvitimas ir rauda, nuoširdumas ir to nuoširdumo parodija.

Trumpam Oona prieina prie pat liepsnos, kur meldžiasi apskrudusieji. Dauguma jų tylūs, keli kartoja bendras frazes: Tegyvuoja amžinoji taika ir Ramybė viduje – ramybė išorėje. Tik viena jauna mergina, ant peties išsitatuiravusi didžiulį plėšrų tigrą, garsiai kartoja: Sušildyk mano kūną, ugnie, ir sudegink mano priešus, kad už trijų dienų būtume tyra tauta, tyra nacija, tyras kraujas, sušildyk mano kūną, ugnie, ir sudegink mano priešus…

Iš kažkurio mažyčio minios intako į aikštę pabando įsiveržti dvi trumpasijonės merginos, ant jų galvų lapsi pliušinės zuikių ausytės, pritvirtintos prie auksinių plaukų tinklelių. Nešasi po plakatą: LIKO TRYS DIENOS… LAŽINTIS SU NUOLAIDOMIS NET IKI 70 PROCENTŲ. Prasibrauti sekasi sunkiai. Kaip vientisa masė aikštės žmonės sutankėja kaip tyčia ten, kur veržiasi lažybų kontoros merginos. Galiausiai viena jų suklumpa ir išmetusi sulaužo savo užrašą. Po penkių minučių šipuliais jis atkeliaus iki ugnies ir bendrovės logotipas išsilydys drauge su nuolaida.

Verslo centro ekrane po laikrodžiu įsijungia ištrauka iš įrašo. Vaizdas kaip visuomet raibuliuoja. Dvi tamsiai mėlynos akys, spinduliuojančios ramybę. Nuolatinis mirgėjimas ir detalėms įžiūrėti per prasta kokybė.

„Tegyvuoja amžinoji taika“, – taria balsas. Publikai padeda subtitrai ekrano apačioje, kurių niekam nebereikia, nes net tarp netikinčiųjų seniai nebėra nemokančių atmintinai.

Tegyvuoja amžinoji taika! – aidi aikštėje žmonių šūksniai.

„Laimė visuomet įveiks kančią.“

Laimė visuomet įveiks kančią!

Įrašai kiekvieno peržiūrėti šimtus, tūkstančius kartų ir miestiečiai galėtų juos nupasakoti kadras po kadro. Priminti jiems nėra reikalo. Kaip „labas rytas“ neprovokuoja klausimo, kas gi jau čia tokio labo, taip ir „Tegyvuoja amžinoji taika“ kartojama ne tiek dėl turinio, kiek dėl bendrumo jausmo. Mes čia, mes kartu, tegyvuoja amžinoji taika.

„Ramybė išorėje, ramybė viduje.“

Ramybė išorėje, ramybė viduje!

Atsiranda aikštėje tokių, kurie nuo įrašo leipsta. Jiems pakerta kelius ir ašarų liaukas, jie tiesia delnus kaip antenas į dangų ir palaikomi aplinkinių pereina iš kietos būsenos į skystą. Vienas vyras, nespėtas laiku pagauti, taip ir susmunka ant žemės apalpęs arba vaidinantis apalpusį. Nejau taip kas kartą, galvoja ji, kas kartą, kai jiems įjungia įrašą, kurį turbūt kartoja bent kas valandą?

Ekrane vėl tiksi laikrodis – trys dienos su trupučiu. Aikštėje iš naujo nusėda rimtis. Kritusieji iš ekstazės po truputį stojasi – išgyvens iki kito intarpo. Yra apsiverkusių. Yra rimtų, sukandusių plieninius žandikaulius ir pasiruošusių mūšiui. Yra nemirksinčių, kone vienuolių. Aikštės peizaže atspindėta visa žmogiškųjų patirčių atspalvių paletė.

Pro šalį kampuota eisena pražirglioja paauglys, ne daugiau kaip šešiolikos, ant abiejų pečių pasikabinęs po didžiulę kuprinę ir dar vieną užsinėręs ant kaklo kaip savižudis akmenį. Ant vieno delno svyruoja didelis, bet, matyti, popieriaus lengvumo maišas, kita ranka neša už kampo suėmęs ploną nešiojamąjį kompiuterį. Kaip dumbliai tvenkiny miestiečiai prasiskiria jį praleisdami ir iškart vėl susispiečia, apsimeta, kad nežiūri. Su riterišku pasiryžimu vaikinukas traukia iš pražiotų kuprinių burnų knygas, drabužius, pluoštus fotografijų, kelias mažas drobes, saujas kupiūrų, užrašines, telefoną, galiausiai net puodelius su lėkštėmis ir stalo įrankius, o kai nebelieka ko traukti, užsimojęs sviedžia tuščias kuprines, tokias lengvas, kad prieš užsiliepsnodamos akimirkai jos pakimba ore lyg dvejodamos, ar pasiduoti traukai. Nesulėtindamas judesių paauglys ima nusirenginėti. Į ugnį keliauja pūsta žieminė striukė, du megztiniai, dvejos kelnės, marškinėliai, kojinės, apyrankės nuo riešų, auskarai iš ausies ir nosies ir, galiausiai, trumpikės.

Stebint iš šalies Oonos akyse sutviska ašaros. Jai atrodo, kad niekas čia, net ir ji pati, taip gerai nesupranta esmės kaip šis vaikinas. Iš kažkur ant jo pečių atsiranda antklodė, nors nuo ugnies ir taip per karšta. „Ačiū“, – padėkoja. „Prašom“, – atsako moteriškas balsas, ir abu taria šiuos žodžius tarsi pirmą kartą.

O jei jis ir pats šoks į ugnį? Iš kur aplinkiniai žino tai esant poetiškos rimties, ne mirtinos desperacijos akimirka? Oona žengia kelis metrus į priekį, bet sustoja dar tolokai nuo paauglio. Jaučiasi vien judėjimu teršianti energiją, neteisingai perskirstanti krūvius bei svorius, kaip į dažus nukritęs juodas lašas. Todėl ji nejuda ir jaučiasi dar kaltesnė. Žengia, tačiau sustabdo save. Sustojusi stumia save judėti pirmyn. Iš šalies Oona atrodo kaip iškilmingai žingsniuojantis karališkasis sargybinis. Žingsnis, stop, žingsnis, stop.

– Tegyvuoja amžinoji taika! – šūkteli kažkas.

Tegyvuoja amžinoji taika!

Vaikinas į ugnį nešoka.

Nors jau ruduo, ryto saulė plieskia vis taip pat negailestingai ir prieš pusiaudienį prie ugnies taps neįmanomai karšta. Ir vis tiek miestiečiai pasiliks. Susigrūdę po stogeliais, kaip gėlės judantys keičiantis pavėsių kampams, suprakaitavę ir vangūs, jie pasiliks laukti amžinosios taikos.

Oona pasuka senųjų namų pusėn. Jai nereikia žemėlapio, net ir po daugybės metų atmintis – kaip programėlė, išsauganti svarbiausius kelius ir apsauganti nuo staigmenų. Oona nežino, ką darys toliau. Viena aišku – pasaulis pasikeis. Ar tai savaime jau nėra pergalė?