Skaistykla

 

Svečias

 

Raktas sunkiai pasisuko spynoje. Šiandien po darbo jau nepamiršau. Užėjau į parduotuvę ir nupirkau vazelino tūbelę. Vos numetusi rankinę (ji kurčiai dunkstelėjo į batų spintelę), atsukau tūbelę ir pradėjau spausti masę į spyną. Patepiau raktą, įkišau. Girgždesys pritilo, raktas sukosi lengviau. Tik baigusi darbą, kuris karojo mano galvos šešėliuose visą savaitę, pastebėjau, kad namie kažkas yra. Pro durų apačią sklido melsva šviesa, lydima televizoriaus garsų ribulių.

Sustingau. Kas tai? Jau senokai gyvenu viena. Sulaikiusi kvėpavimą, kuo tyliau stumtelėjau duris, vedančias į Chruščiovo idėjas apie sovietinį gyvenimą menančią virtuvę. Jos prasivėrė tyliai, tarsi susimokiusios su manim, nė negirgžtelėjo. (Taip, ruošiausi ir jas sutepti, vazelino pirkau didesnę pakuotę.) Visiškai inkognito įslinkau į savo virtuvę. Čia, pakėlęs galvą, įsmeigęs žvilgsnį į mano televizorių, sėdėjo begemotas. Kuo jaukiausiai įsitaisęs.

– Ką jūs čia veikiate? – pratrūkau.

– Aš? – sustingo begemotas.

Jo priekinė koja – atleiskit, nežinau, kaip tiksliau pavadinti, – ar gal letena, jo didelės burnos link kėlusi gniutulą čipsų, sudrebėjo ir dunkstelėjo nusileisdama ant stalo. Pastebėjau, kad buvo išrausęs mano slaptą „juodo vakaro“ spintelę. Priešais jį gulėjo ne tik praplėštas čipsų pakelis, bet ir įvairiausių užtepėlių dėžutės, keli saldainių popieriukai. Na, ir visa kita, kuo galima numalšinti juodumą.

– Taip, jūs, gerbiamasis! Ką veikiate mano virtuvėje ir kaip čia įsibrovėte?

Jo snukio išraiška, na, jei begemotai turi išraiškas ir jei mes, žmonės, jas bent kiek sugebame interpretuoti, taigi, jo išraiška buvo tokia kvaila, kad galėjai už ją skirti kvailio medalį. Bandydamas atsistoti jis nerangiai atsirėmė į stalą ir šis sulūžo. Čipsai ir taukuoti indeliai su padažais pabiro žemėn.

– Skambinu į policiją, taip?

Supratau, kad jau kuris laikas drebu, o dabar rankos tiesiog ėmė šokinėti.

– Ponia, neskambink. Ponia, baik išsidirbinėt.

Ir jis sutrepsėjo kojomis. Užsidėjo nuo lentynos pasičiupęs mano skaitymo akinius ir išpūtęs akis (jos padidėjo triskart, gal labiausiai dėl dioptrijų) piktai sušnarpštė.

Atsitraukiau.

Iš kišenės šiaip ne taip iškrapščiau telefoną ir, nenuleisdama nuo jo akių, ėmiau gūglinti policijos telefoną. Kad jis žinotų, kaip mane varo iš proto visokie besitujinantys, šnarpščiantys ir trepsintys begemotai!

– Taip, – pasakiau į telefoną, – taip… Į mano butą įsilaužė begemotas… Užsirašėt? Buto numeris 36. Ne, aukštas ne pirmas. Septintas… Nežinau, kaip jis čia pateko, juk sakau, aukštas septintas. Tikrai ne pro langą. Pati norėčiau tai sužinoti! Kaip tai kas? Aš nieko neįžeidinėju… aš nesipravardžiuoju! Ponia!!!! Jūs ką sau leidžiate! Mano virtuvėj sėdi begemotas!!!! Ir aš negirta! Nesipravardžiuoju! O kur man skambinti?

Įsiutusi prisiartinau prie jo tiek, kiek leido mano didelės baimės akys, ir ištiesusi telefoną prie žabtų paraginau:

– Pamaurok, ką? Kitaip policija nevažiuoja.

Begemotas tik pajudino ausis ir neišleido nė garso, net čipsų pakelį nustojo čežinęs. Tikras niekšas.

– Ką? – perklausiau vėl į telefoną. – „Kreipkitės į zoologijos sodą“? Žinot ką, ačiū!

Norėjau mesti telefoną į sieną. Bet susitvardžiau.

Dabar begemotas gyvena vonioj. Susitarėm. Kita vertus, net jei ir nebegaliu vonia naudotis, yra daug privalumų. Dabar daug sportuoju. Vaikštau į klubą. Kasdien. Praustis juk reikia. O gal ir raumenų užsiauginsiu, kad kartą ir visiems laikams iškraustyčiau begemotą į zoologijos sodą. Net jei reikės jį iš septinto aukšto nešte išnešti. O tada jau keisiu spyną, nes per laiką vėl pradėjo girgždėti ir strigti.

 

 

Marozo brangutė

 

Nors mano rankos suvargusios, aš niekad nedirbu su pirštinėmis. Pirmiausia dėl verslo specifikos. Jei jas plaučiau su pirštinėmis, darbo neatlikčiau taip kokybiškai, kaip noriu ir kaip tikisi mano klientai. Kita vertus, man tikrai patinka mašinos. Jas išvalyti, išsiurbti, nugrandyti, nugremžti, pašveisti, nuplauti, nušluostyti, nuvaškuoti ir nupoliruoti. Man patinka matyti, kaip jos gražėja sulig kiekvienu mano prisilietimu. Taigi, galima sakyti, pirštinių nenaudoju ir iš meilės savo darbui. Vilniaus mieste vienintelė teikiu tokias paslaugas. „Automobilių plovimas rankomis.“ Galima sakyti, esu įžymybė. Matytumėt, kokių mašinų man atvairuoja. Prabangių, retų, net antikvarinių. O ką ir kalbėti, kas jų savininkai, kas mano klientai – klasė. Su tokiais bent pakalbėti yra apie ką. Ir apie politiką, ir apie rinkimus, ir apie sveikatą (taip, atspėjote, tarp mano klientų tikrai daug daktarų, bet ne tų iš Kauno, ne, – daug vilenskų), ir apie švietimą, mokytojų streikus, ir apie pensijų reformą. Apie viską. Ir taip rimtai pakalbėti – iš vidaus, iš pirmų rankų, o ne paviršutiniškai, paskaičius kokį internetinį dienraštį. Užtikrinu jus: mano klientai – rimti žmonės.

Dėl to šiandien taip nemaloniai nustebau, kai atvažiavo jis. Išlipo iš savo automobilio toks, kaip čia pasakius… Su adido treninginėm kelnėm, naiko šlepetėm, ant marškinėlių – JAV vėliava. Na, galit įsivaizduoti. Ką ir kalbėti apie automobilio numerius: KIETAS. Tik toks tipas kaip jis gali norėt ant mašinos užsirašyti, koks jis pats įsivaizduoja esąs. Kietas, – cha. Kurgi ne. Labiau tiktų „nusmurgėlis“.

– Palieku tau savo brangutę. Tik ratlankius nušveisk, okėj? Jonavoj turėjau po druskas pasiardyt.

Žinot, man tujinimasis – kaip spjūvis į veidą. Kas jis toks, tas marozas, kad drįsta su manim taip kalbėtis?

– Ar spėsi iki trečios? Dabar pasitrinsiu šitam supermarkete, – ir mostelėjo į artimiausią išparduotuvę, kur pardavinėja panašius skarmalus, kokiais ir jis buvo pasipuošęs, – bet paskui su brangute turiu varyt į sporto klubą.

– Gerai, – burbtelėjau kiek įmanoma susitvardžiusi. – Duokite raktelius.

Netrukus jau glosčiau automobilio vairą. Man irgi patinka BMW, ypač rodsteriai. Iš mano klientūros retai kas su tokiais važinėja, maniškiai labiau mėgsta mersus, poršus ar jaguarus.

Saloną iškuopiau (tas šiknius rūko mašinoj, įsivaizduojat? Mašinoj!), išsiurbiau ir išblizginau su restauravimo vašku, viską nuvaliau su mikropluošto rankšluosčiais. Su ypatingomis „Magic“ šluostėmis nušluosčiau prietaisų skydelį – bent matys, kiek kilometrų per valandą spaudžia. Sėdynes nuvaliau specialiais purkštukais (iš tarpelių iškrapščiau visus trupinius ir makdonaldo likučius) ir atnaujinau su odos valikliu. Neliko nė vienos dėmės. Su šepečiais nugremžiau ratlankius, nuo kėbulo nukrapščiau druskų apnašas. Atnaujinau padangas. Galiausiai švelniais judesiais nuploviau kėbulo paviršių. Pažinojau šią mašiną, tarsi būčiau su ja važinėjusi visą savo gyvenimą.

– Brangute, ką tu veiki su šituo biču? – paklausiau. – Mesk tu jį. Jis netikėlis. Tau nebūtina su juo pasilikti, juk esi jam tik priedas. Tu tik pažiūrėk, kokius numerius jis tau išrinko. Nieko apie tave, viskas tik apie jį. Mesk tu jį.

Bet mašina tylėjo. Į mano feministinius išvedžiojimus nė nepyptelėjo.

Netrukus grįžo marozas. Sumokėjo, kiek paprašiau. Nors paprašiau dvigubai. Čiupęs raktelius įšoko į mašiną nė durelių neatsidaręs. Mačiau, kaip ant durų stiklo pažiro smėlis. Ką gi. Galiu tik įsivaizduoti, per kiek kilimėlis po vairuotojo kojomis bus vėl purvinas. Lydėjau akimis nuvažiuojančią brangutę. Man atrodė, kad ji linksmai tarsi kumeliukas strykčioja kelyje. Suspaudė širdį. Kodėl tokios renkasi tokius?

Kita vertus, jei jau pagarsėjau tarp tokių, niekad darbo nepristigsiu.

 

 

Skaistykla

 

Kūną jie įkišo į baltą maišą, užrašė sielos numerį ir pakabino palėpėje su kitomis lėliukėmis. Lėliukės eilėmis po šešias rikiavosi palubėj tarsi baltos kariuomenės pulkas.

Jūs manot, kad aš ten buvau, jei jau mano sielos numeris ten įrašytas? Tikrai ne. Bet kur aš buvau, jei mano kūnas džiūvo ten? Ar aš buvau kas nors kita negu kūnas? Ne. Sunku pasakyt, kaip jaučiausi. Visaip ir niekaip. Apsimečiau, kad manęs ten nėra, tyliai svajojau apie išaugančius sparnus. Žinoma, sparnai turėtų būti drugelio ar bent jau paukščio, ne šikšnosparnio. Bet nieko negaliu žinot. Juk suprantate, kad lėliukėmis maišus pavadinau savo iniciatyva, pavartodama gražią metaforą. Suprantu, kad maišų paskirtis kažkokia kitokia. Bet kokia? Nežinau. Dėl to galiu sau apsimesti bet kaip, – kaip tik noriu, kad būtų.

Vis dar tūnau maiše. Dabar jau lengviau, nes kūnas išdžiūvo ir palengvėjo, jis nereikalauja nei mano jėgų, nei dėmesio. Rūpestis dabar kitas. Nesu tikra, ar numeris nenusitrynė, ar neišbluko. Galiu tik tikėtis, kad jis tebėra ir Viešpats Paskutinio teismo dieną mane suras ir atpažins.