VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

Poezija: dienoraštis? laikraštis?

 

Turbūt kokia trumpa anotacija, kad spalio „Metuose“ Giedrės Kazlauskaitės eilėraščių ciklas – kūnas yra mano dienoraštis; įdomu, pagalvojau, juk dienoraštiškumas kaip rašto intymumas budi poezijos podirviuose. Bet tokioje poezijoje, kokią rašo Giedrė Kazlauskaitė, ir dienoraštiškumas turėtų transformuotis.

Bet išėjo „Metai“, ir matau, kad ne, ne dienoraštis, o laikraštis: „Kūnas yra mano laikraštis“ – kita, priešinga rašto kraštinė, tinkama semiotiniam kvadratui. Bet užsimezgusi eilėraščių skaitymo intriga nedingsta, intensyvėja. Pasikeitę poezijos kontekstai – vis daugiau paviršinio gyvenimo, buities, atsitiktinumų, vis menkesnės perskyros tarp šventumo ir banalumo, tarp aukštų jausmų ir būsenų pažemių. Galiausiai – tarp poetiško ir proziško, netgi vulgaraus kalbėjimo. Giedrė Kazlauskaitė eilėraščiais ardė įvairias perskyras, laisvino save ir savo kalbėjimą, įtvirtinantį kalbėjimą savimi, savo patirtimi, vadinasi, kūnu ir siela. Bet kalbėjimas savimi nereiškia, kad tiesiogine prasme kalbama apie save. Jei ir apie save (kai atpažįstame biografijos faktus), tai ir apie kita. Tas kita Giedrės eilėraščiuose turi vertikalę – aukštį, Viešpatį, meną, kūrybą. Ir pačiose seklumose, kai skauda, lyg nyktų kažkas tavyje, sektų, mažėtų, vertikalės viršūnė išlieka. Akimirka, kai atrodo, kad „mūsų knygos tėra mitas“, kad apsivartojame filmais. Bet ir tada vertikalę atstato pojūtis „jeigu mums teks bėgti“: „svarbiausia – kad nepamirščiau dukters piešinių, / gal ji ir Vakaruose pateks į meno mokyklą. / Reiks susidėti į aplanką.“ Taip paprasta, motiniška, o nužymimas esmingas kūrybos galimybės pratęsimas. Cadenzos svarbumas (ir pajėgumas jai) – stiprus baigiamasis akcentas, frazės netikėtumas, kaip ir „Lapkričio“ su dukters piešiniais užbaiga: „Viešpatie, ką čia klejoju.“

Savitai formuojamas lyrinis siužetas. Iš to, kas gali būti atpažinta kaip biografiniai faktai (darbas laikraščiuose, kultspaudė, filologinės studijos, knygos, literatūruomenė, kita, kitokia šeima, sveikatos rūpesčiai ir kt.; smulkesnės linijos – dviračio, mokymosi vairuoti…). Labai nedaug, nedidelė dalis ciklo siužeto. Eilėraštis eina savo vaga: gyventi, patirti, rašyti, mylėti, auginti dukterį, rūpintis senstančiais tėvais, jei jie ir tavim nepatenkinti; kalbėti ir elgtis aitriai, bet trokšti „tik artumo“, mokytis „gyventi kuo mažesnėmis sąnaudomis“, netgi „tarti kilnius ir gražius žodžius“. Taip susiformuoja įtampos, prieštaros, paradoksai, randasi vidinė ciklo dinamika. Apie save, bet ir ne, jei ir biografiška, tai tarp to, kas yra, ir to, kas galėtų būti, kas patirta ir kas tik geidžiama arba kas neišvengiama, lemtinga.

Klausausi Laimos Kreivytės pokalbio su roko dainininke, girdžiu dainą su saulėgrąžomis, su Ukraina, su stipriu dabarties skaudžiųjų kolizijų jutimu, o ji sako, kad dainavimas jai – savigyda… Neišsenkantis savigydos šaltinis – empatija pasauliui, kenčiančiam, žaizdotam. Ir Giedrė Kazlauskaitė – gilios empatijos poetė, toli siekiantis jos žvilgsnis – ir iki Gazos, iki įkaitų, moterų su vaikais, iki Jeruzalės kardinolo, verto Jėzaus vardo. Santykis su krikščionybe gilus, pamatinis, kritiškas ir kartu intymus, dukteriškas ar seseriškas, pilnas dėkingumo, daug ką paaiškinančio: „Dėkoju tau, Viešpatie, kad esu tik ciklotimikė. / Rudenį – vangumo stadijoj.“ Ištarta daugiau nei pasakyta. Gal ir galima apie poeziją taip; kai ištariama daugiau nei pasakoma.

„Liepos“ eilėraštyje frazė, kurios pirmoji dalis iškils į ciklo pavadinimą: „Kūnas yra mano laikraštis, / įrašyta viskas, ką kiti turi žinoti.“ Bet kitų žinojimas, jei ir iš kūno kalbos, visada dalinis, fragmentinis. Ką sužinome iš poezijos, sužinome apie poetus, ne apie asmenis.

Kūno, kūniškumo tema humanistikoje (ir bus čia nemenka fenomenologijos ir fenomenologinės antropologijos įtaka) pastebimai įsitvirtina – jau ir studijiniuose darbuose. Prieš keliolika dienų skaičiau Akvilinos Cicėnaitės (rašančios ir savitą prozą) doktorantinio kurso darbą apie Giedrės Kazlauskaitės poeziją, apie tapatybę ir jos raišką, paminėta ir Giedrės mintis iš gero jos ir Andriaus Jakučiūno pokalbio: „Galvoju, kaip čia išskaidyti asmenybę procentais: skaitytojams būtų aiškiau. Autorė – nebent kokie dvidešimt procentų mano tapatybės.“ Gali būti ir taip, jei autorei priskirsime pažįstamus ar atpažįstamus, biografinius ar tariamai biografinius faktus. Poetinė tapatybė formuojasi iš kūrybos, iš rašymo, biografinę tapatybę verčiančio poetine. Tapatybė (ir netapatybė, ir betapatybė) persmelkia viską. Ji veikia ir tada, kai jokio faktelio, jokios tiesioginės užuominos, jokio sutapimo, jokios galimybės paliudyti. Giedrės Kazlauskaitės mintyje su procentais, patogioje cituoti, slypi racionalus grūdas. Ir slypi nelengvai apčiuopiamoje skirtyje tarp autorės ir poetės. Tarp priimtinos, neutralios, tad vartotinos autorės ir sunkiai įmanomos poetės. Ką sunku ištarti, juolab apie save, nuo ko šiurpsta kūnas, lyg peržengtum kažką neleistino, tas kūryboje ir yra, ir esmingai veikia. Poezija slepiasi ir tik iš savo slaptumo atsiveria. Poezijai reikia giliosios žmogaus tapatybės, laisviausios ir atviriausios tada, kai laikraštinė, laikraščiui tinkama biografija užskleidžia jos paviršių. Bet tik paviršių.

Tas kažkas, kas dienoraštiškai siunčia sielos signalus ir į kūno laikraštį, budi ir Giedrės Kazlauskaitės cikle. Drąsa iš poetinio slaptaraščio įžengti į laikraštį. Ir grįžti atgal. Drąsa (arba rizika) priklauso poezijai. Ciklas – tai irgi gali būti sietina su metų ciklo tradicija, su išskirtiniais Vinco Mykolaičio-Putino „Mano mėnesiais“. Metų laikai, mėnesiai – stiprus, savaiminis ir nesavaiminis, struktūravimo principas. Giedrės Kazlauskaitės cikle jis veikia patikimai, nors gamta nėra būseniška, taupi, dažnai tik metonimiška, tarsi paleidžianti vidinę spyruoklę kokiam veiksmui, minties, reakcijos, poreikio, reikalo. Kažkas artima, jei ir iš tolumos, Nijolei Miliauskaitei, jos atskirai frazei „Kūnas, kuriame dabar gyvenu“ arba mažosios esė „Ruduo ir mano poezija“ pradžiai: „Giliai giliai manyje, kažkur pačiame esybės dugne, yra kažkas, kas visados budi ir viską stebi, viską atsimena, viską žino. [...] Visokiausiais vardais vadinu tai, kas slypi giliai viduje. Vieną kartą sakau – atmintis, kitą kartą intuicija, trečią kartą – pasąmonė arba mano tikrasis aš. Iš tikro nežinau, kas tai. Nesvarbu, kaip vadinu: svarbu, kad tas kažkas staiga ima ir padeda.“ 1999-ųjų pabaiga, tada apie kūną, kalbantį ir poezijos kalba, mažai tekalbėta.

Poetinis vyksmas Giedrės Kazlauskaitės poezijoje itin savitai juda aforizmo, jo atvirųjų prieštarų sutelkties linkme:

 

„Man taip nepatinka vartojimas. / Bet nepatinka ir nuosavas skurdas“;

„Iš pradžių mokais turėti, paskui neturėti“;

„Ontologines prekes, kurios neva padės kažką suprasti. / Nepadės“;

„Neturiu iliuzijų apie savo kūną“;

„Viską užmirštu, nes galvoju trimis planais“;

„Didžioji savaitė didesnė už Prisikėlimą [...]“;

„Mes negalime kontroliuoti dangaus.“ / Panašiai kalba dvasininkai“;

„Visa kas užkniso, nutariau mokytis vairuoti“;

„Amžinai nepataikau į jokią sistemą“;

„Mūsų poezijos knygos virto nuotraukų albumais“;

„Kol miegam, upės gyslose nesustoja“;

„Redaguojam tekstus, kurie neturi prasmės“;

„Jeigu neturi pažiūrų struktūros, / beveik neturi ir tapatybės.“

 

Kai kalbame apie kūną, neturime užmiršti, kad žvilgsnio, minties akiratyje – ne apskritai kūnas, o žmogaus kūnas. Tad ir siela, neapeinamai, neišvengiamai. Kaip kūną beobjektyvuosime, kaip savo žvilgsnį bemetodologizuosime, siela budės ir mąstymą komplikuos. Ir iš Vinco Mykolaičio-Putino asmeninių estetinių potyrių (labiausiai iš „Įvado žodžio kūrybos vakarui“) žinome, kad poeziją, remdamasis svarbiais autoritetais, jis siejo su siela, su Anima. Turbūt pirmasis lietuvių poezijoje taip aiškiai kalbėjosi su savo kūnu („Savo kūnui“), užjautė (liguistas, išvargintas), sakė „mudu“, „kartu su tavim“, o nepakluso, kažkas jame bylojo jo ir ne tik jo balsu: „O širdies gelmėse / Lemties grėsmingam sprendimui / ir šiandien esu neklusnus…“

Laikraščiai pilni autorių, o poetų – reta.

Straipsniuose ir knygose daug kūno ir kūniškumo, o žmogaus kūnas tyli.

Eiliuoti laisvai, o mąstyti griežtai – reta dermė.

Reta ir klausa netikėtai cadenzai, jos griežtumui laisvo eiliavimo tekste. Vers libre – su savitai struktūrinančiais elementais – kartojimais, netikėtais stabdymais (aforizmų slenksčiai, frazuotės, apimančios ir kitų balsus, ne cituojamus, o tik kursyvinamus).

Verlibras mėgsta grįžimus, ypač autorių, gebančių ir redaguoti.

Grįžti ir cikle „Kūnas yra mano laikraštis“ yra kur ir prie ko, bet tai jau knygos kelyje.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.