Kalbos politika ir / ar apolitika
Tiesą pasakius, nenorėjau čia kalbėti, nes svarbiausi dalykai apie kalbos politiką jau daugybę kartų daugelio žmonių buvo viešai pasakyti, argumentai vis kartojami, bet žmonės, besilaikantys skirtingų pozicijų, taip pat ir žinovai, nekreipia į juos dėmesio, jų nesvarsto ir į juos neatsižvelgia, toliau varo savo. Tokia jau yra mūsų viešo svarstymo erdvė. Lygiai tokį patį įspūdį palieka ginčai dėl senų paminklų griovimo ar naujų paminklų statymo: visuomenė kaskart pasirodo bejėgė apsvarstyti ir išspręsti problemas, o valdžia – administraciškai visagalė padaryti ką tiktai sumaniusi. Kita vertus, žmonėms rūpi kalbos klausimai, jie skambina į radijo ir televizijos laidas, rašo komentarus socialiniuose tinkluose, ginčijasi. Ir čia štai susirinko nemaža besidominčių žmonių. Todėl tenka vis iš naujo kartoti, kas jau pasakyta, nors ir atrodo, kad tai tuščias reikalas, nieko iš to nebus.
Glaustai pasvarstysiu kalbos klausimus politinės filosofijos požiūriu: kokia yra kalbos politikos sritis? ar yra ir kur yra jos ribos? koks yra ar turi būti kalbos politikos ir apolitikos santykis?
Pirmasis pamatinis klausimas – kam priklauso kalba, kieno ji? Sakome „gimtoji kalba“, o anglai, vokiečiai ir prancūzai ją vadina „motinos kalba“. Abiem atvejais kalba laikoma sava, savaimine, savastinga ja kalbantiems asmenims. Jeigu kalbą vadiname gimtąja, tai klaustina, ar čia galioja prigimtinė teisė. Dabar ji paprastai įvardinama kaip žmogaus teisė, nes prigimties sąvoka, kuri buvo labai svarbi XVII–XVIII a., šiandien, kai žmogaus įsikišimas į savaiminę dalykų eigą tapo lemtingas, pasidarė gerokai problemiška. Kas atsitinka, kai kalba paskelbiama valstybine, nacionalizuojama? Savastis yra propria, o jos atėmimas – ekspropriacija. Sava kalba, savastis nusavinama, susvetiminama (garsusis marksizmo ir egzistencializmo Entfremdung). Susvetiminta, susvetimėjusi kalba priklauso nebe man, o valstybei. Mano paties kalba man darosi svetima, kaip kolchozo atimtas kluonas. Jos viešą vartojimą reglamentuoja ir prižiūri valstybės institucijos: Seimas priima ir keičia kalbą liečiančius įstatymus, veikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė kalbos inspekcija. Vadinasi, lietuvių kalba yra nebe gimtoji, ne motinos, o nacionalizuota, suvalstybinta ir valstybės sankcionuojama kalba.
Čia kyla klausimas: ar valstybė, reglamentuodama kalbą ir remdamasi institucijų galiomis, nepažeidžia žmogaus teisės? Ar asmuo gali sakyti, kad nepasirašo visuomeninės sutarties, neatsisako savo kalbos ir neperduoda jos vartosenos priežiūros valdžios kompetencijai? Jei jis nėra visuomeninis aktyvistas, nerašo peticijų, neorganizuoja pilietinio nepaklusnumo akcijų (postsovietiniams žmonėms tai vis dar sunkiai sekasi), tai nereiškia, kad jis nelaiko valdžios veiksmų savo teisių uzurpacija, neteisingumu ir prievarta.
Nė viena politinio mąstymo kryptis, nė viena partija kažkodėl nekelia ir nesvarsto šių klausimų. Nekelia liberalai, kuriems Valstybinės kalbos įstatymas, Kalbos inspekcija ir Kalbos komisija turėtų kelti labai rimtų abejonių žmogaus teisių požiūriu. Nekelia konservatoriai, kuriems tai turėtų rūpėti savaimiškumo, savasties, savumo atžvilgiu. Nekelia socialdemokratai, kuriems turėtų būti svarbiausia tai, kaip kalba žmonės, o ne tai, kaip jiems liepia kalbėti kalbos tvarkytojai. Valstybinėse kalbos institucijose įsišaknijo ir klesti tautininkiškas fundamentalizmas, nors Antrojoje Lietuvos Respublikoje tautininkai niekad nėra buvę valdžioje, o rinkimuose jie surenka vos kelis procentus balsų. Kad ir kaip būtų keista, dabartinė kalbos politika yra Tarybų Lietuvos politinės mąstysenos ir veiksenos reliktas ar, tiksliau sakant, tiesioginis ir gyvybingas jos tęsinys.
Kita vertus, neįmanoma nesutikti, kad kalbai gyvuoti būtinos normos. Visiškai aišku, kad bendrinė kalba yra normatyvi. Tačiau čia kyla esminis klausimas – kokia yra šios normos prigimtis ir ką reiškia atitikti normą ar jos neatitikti? Ar kalbos norma yra deskripcijos, realios jos vartosenos aprašymo ir tyrimo, kalbos mokslo dalykas, ar preskripcijos, paliepimo ją vartoti tam tikru būdu ir administracinio reguliavimo dalykas?
Čia kalbininkas kalbininkui nelygu. Yra akademinių kalbininkų, panašių į visus kitus humanitarinių, socialinių, gamtos ar tiksliųjų mokslų atstovus, – jie tyrinėja lietuvių kalbą tokią, kokia ji buvo ir yra. O yra valstybinių kalbininkų, kalbos viršininkų ir inspektorių, kurie nustato ir reikalauja, kokia ji turi būti, kaip turi būti vartojama. Tai nebe kalbos mokslas, o valstybinės, teisinės, institucinės galios taikymas kalbos praktikai. Mokslas aprašo ir tiria reiškinius, o ne vienus iš jų aprobuoja, kitus paliepia, o trečius draudžia. Valstybiniai kalbininkai kalba kalbos mokslo vardu, bet iš tiesų remiasi ne juo, o kalbos ideologija ir tam tikro tipo politiniu mąstymu, įgyvendindami jį politinės administracinės galios priemonėmis.
Valstybinė kalbotyra ar, tiksliau sakant, kalbovalda būna netgi baudžiamoji: kalbos klaidos yra kriminalizuotos ir už jas gali būti baudžiama. Beje, to nebuvo net Tarybų Lietuvoje, tai Antrosios Lietuvos Respublikos laikų naujovė. Tiesa, kalbos inspektoriai ginasi, kad dabar jie jau labai švelnūs, geručiai, baudų nebeskiria. Tačiau sprendimai vis tiek lieka inspekcijos kompetencija. Kas bus, jeigu ateis kiti, kurių ranka bus sunkesnė? Be to, netiesa, kad jie švelnūs. Jie pateikia neva rekomendacijos, bet jos laikomos nurodymais. Leidyklų ir redakcijų darbuotojai ir dabar bijo Kalbos inspekcijos kaip ugnies – aš tai labai konkrečiai žinau iš savo praktikos.
Neseniai žiniasklaida paskelbė, kad ketinama įvesti kalbininkų etatus savivaldybėse. Tai labai išplėstų kalbos administravimo apimtį – juk šie vietiniai kalbos tvarkytojai ir taisytojai ne teiktų konsultacijas, o prižiūrėtų. Kitas nesenas faktas – Kalbos inspekcija bylinėjosi su viena Vilnijos savivaldybe dėl papildomų viešų užrašų lenkų kalba. Pabrėžiu – papildomų. Kaip šalia lietuviškos lentelės kabanti lentelė kita kalba galėtų pakenkti lietuvių kalbai? Valstybinės kalbos įstatymas turi užtikrinti, kad lietuvių kalbą būtų galima vartoti ir susikalbėti visose institucijose, bet jis negali drausti lygiagrečiai vartoti kitas kalbas. Ir kokio tikslo siekiama tai draudžiant? Delegalizuoti lenkų kalbą, išstumti ją iš viešojo gyvenimo ar bent pastūmėti į paraštę? Savivaldybė, atstovaujanti gyventojams, turėtų kreiptis į aukštesnes teismo instancijas iki paties Konstitucinio Teismo.
Be to, vienas dalykas yra paliepti ir pareikalauti, o kitas – pamokyti ir patarti. Pamokyti galima tiktai vaiką, o ne suaugusį, atsakingą asmenį. Tiktai nusikaltėlių žodyne pamokyti reiškia nubausti, pagąsdinti ir taip priversti. Taisyklingos kalbos turi būti mokoma mokykloje, o suaugusiam žmogui galima tiktai patarti, jeigu jis pats to prašo. Apskritai pedagogika pas mus suprantama postsovietiškai plačiai, žmonės laikomi nesubrendėliais ir neišmanėliais, kuriuos reikia vis mokyti net gimtosios kalbos, nes jie, esą, nepakankamai ją moka. Tenka pripažinti, kad per daugelį metų kalbos tvarkytojams pavyko įkalbėti žmonėms šį neįgalumą – labai dažnai atsiprašinėjama dėl savo netaisyklingos kalbos.
Palyginimui pasakytina, kad kūno kultūra ar mityba taip pat yra normatyvios: treneris moko kūno kultūros, mitybos specialistas – tinkamos mitybos. Jie yra treneriai ir konsultantai, į kuriuos žmogus gali kreiptis, jei nori pagalbos ar patarimo. Turbūt neįsivaizduojame valstybinės kūno kultūros ar sveikos mitybos įstatymų, komisijos ir inspekcijos, kurie reikalautų viešumoje būti sportiškam ar laikytis dietos, stebėtų, kas laikosi ar nesilaiko reikalavimų nesikuprinti, giliai kvėpuoti ar valgyti daugiau daržovių, siuntinėtų raštiškus įspėjimus ir skirtų baudas. Nejauku, kai lietuvių kalbos gramatika, sintaksė, akcentologija sujungiama su teisės, netgi baudžiamosios teisės kodeksu.
Tiesa, kartais teigiama, kad valstybinis normavimas liečia tik viešąją kalbą. Tačiau skirtis tarp to, kas vieša, o kas privatu, anaiptol nėra savaime aiški, ją vėlgi lemia politinė mąstysena. Griežtas viešo ir privataus kalbėjimo skyrimas yra represyvumo ženklas. Lygiai taip pat kartais pasisakoma apie seksualines mažumas: tegul jie privačiai daro ką tiktai nori, bet nedemonstruoja, nesirodo viešumoje. Ar tai reiškia, kad ir savąja „neteisinga“ kalba gali kalbėti tiktai privačiai, užsidaręs duris?
Dažnai pasakoma, kad taisyklinga kalba turi būti prestižo dalykas. Visiškai su tuo sutinku. Tačiau prestižas įgyjamas ne draudimais bei reguliavimu ir ne viršininkų akyse. Anglams Oxford English yra prestižinė ir dar neseniai buvo manoma, kad viešajame gyvenime daug nepasieksi, jeigu kalbi cockney. Bet tai gyvuoja veikiau snobizmo negu draudimų pagrindu. Kalbos virtuozai žavi ir patraukia taisyklinga, lanksčia ir žodinga kalba – tai autentiškas prestižas.
Aptariant kalbos savastingumą ir jos nusavinimą, savaime prašosi konkretesnis politinio mąstymo apie kalbą klausimas: kam priklauso asmens vardas, asmenvardis? Asmenvardis yra asmens savastis, jo tapatybės dalis. Šią savastį, šią privačiausią nuosavybę privalu gerbti. Negalima nusavinti, atimti iš žmogaus tai, kas jam priklauso. Vardas, asmenvardis yra tam tikros kultūros, istorijos, genealogijos dalis.
Asmuo pasako kitiems, kaip reikia rašyti ir tarti jo vardą ir pavardę, kai šitai neaišku. O neaišku būna labai dažnai: atsivertęs kad ir anglišką ar prancūzišką telefonų knygą, randi daugybę pavardžių, rašomų vienodai, bet tariamų skirtingai arba atvirkščiai – tariamų vienodai, o rašomų skirtingai. Joks kalbos mokslas negali nustatyti, kaip tiksliai transkribuoti tradiciškai rašomas pavardes. Dabartinėje kultūroje viešpatauja rašto kalba, kaip tik ji yra tapatybės fiksavimo pagrindas, o ne tarimas, kaip kad vien tik šnekamojoje, beraštėje.
Nelietuviškos kilmės Lietuvos pilietis turi turėti teisę į pavardę, užrašytą savo gimtąja kalba. Lietuvėms, ištekėjusioms už užsieniečių, vyro pavardė svarbi dėl teisinių, turtinių ir kitokių priežasčių. Tai svarbu netgi nustatant asmens tapatybę juridiniu požiūriu – ar tai tas pats asmuo? Siekiant išsaugoti savo teises, kartais netgi atsisakoma Lietuvos pilietybės, pasišalinama iš politinės tautos. Žmogaus teisė reikalauja ir moteriškų vardų formų, neutralių šeiminės padėties ar lytinės apibrėžties atžvilgiais. Tariamai kalbiniai argumentai šitai drausti iš tiesų remiasi kultūriniu konservatizmu.
Reikia gerbti žmones ir jų vardus – savus ir svetimus. Noras juos sulietuvinti ir perrašyti savaip yra įžeidus, agresyvus ir nepaaiškinamas nei racionaliai, nei moraliai. Pasaulyje konferencijų programose ir leidiniuose lietuvių vardai ir pavardės rašomos su visomis lietuviškomis raidėmis. Tuo tarpu Lietuvoje užsienio kalbomis leidžiamuose tekstuose lietuvių vardai kartais darkomi – teko matyti Čiurlionį parašytą kaip Churlionis ar Tschiurlionis. Variantai skirtingi, nes aiškių taisyklių, žinoma, nėra. Matyt, laikoma, kad svetur yra kitos kalbos teritorija ir kitas suverenas, jam turime paklusti taip pat, kaip lietuvių kalbos teritorijoje paklūstame savajam suverenui. Galia, kuri nori viską valdyti čia, pripažįsta kitą galią ten ir atsisako nuo savųjų teisės į savuosius vardus. Ten kita valstybinė kalba, tai tegul jie mus pervadina savaip. Nepagarba kitam visada būna susijusi su savigarbos stoka.
Kalbos valdininkai ir jų šalininkai mano, kad vardas, asmenvardis priklauso ne asmeniui, o suvalstybintai lietuvių kalbai. Laikant asmens vardą valstybės nuosavybe, pateisinamas jo nusavinimas, nacionalizacija. Valstybiniai kalbininkai sprendžia, kaip reikia rašyti asmens vardą. Tai anaiptol ne kalbos mokslo, o valstybės galios kalbai klausimas. Kai valstybė turi tautines mažumas, pastarasis politinio mąstymo būdas darosi ypač prievartingas ir neišvengiamai kelia įtampas.
Vardų norminimas atsirado tam tikru istorijos laikotarpiu, anksčiau vardų rašyba buvo gana padrika ir įvairavo: kaip raštininkas išgirsdavo, taip ir užrašydavo, ypač beraščio žmogaus vardą. Tai vyko dar nesant aiškios raštiškos savimonės. Bet visai kitas dalykas dabar: ir moralinė, ir politinė sąmonė yra pasidariusi labai jautri visokeriopam paskirumui, vienatinumui, savastingumui, vis labiau atsižvelgiama į skirtumus ir įvairovę, jie gerbiami. Vardų perrašymas remiasi ne kalbos mokslu, o savo galios primetimu kitam. Anksčiau, kai žmogus pats nežinojo, kaip jo vardas rašomas, tai nebuvo prievarta. Garsus amerikietis filosofas Alphonso Lingis yra pasakojęs, kad jo tėvo pavardę pirmąkart užrašė iš klausos imigracijos tarnybos karininkas, jam atvykstant į Ameriką. O štai Lietuvoje likusių jo giminaičių pavardės rašomos Lingys, vienas iš jų – garsus banditų nužudytas žurnalistas Vitas Lingys. Tačiau neabejoju, kad Alphonso Lingis nesutiktų „taisyti“ nei savo „netaisyklingo“ vardo (Alphonso su ph, galūne -o ir kirčiuota pirmąja o), nei pavardės. Juk tai sudėtingos jo tapatybės – lietuvių kilmės amerikiečio – dalis. Ji verta pagarbos tokia, kokia yra.
Raidynas nėra nei prigimtinis, nei šventas dalykas. Nėra ir tokio „kalbos dėsnio“, kuris reikalautų Lietuvos piliečio lenko pavardę rašyti su č ir š, o draustų cz ir sz. Tai ideologinis ir politinis sprendimas, kuris remiasi tuo, kad lietuvių kalboje, paskelbtoje valstybine kalba, šių raidžių nėra. Tačiau jeigu Lietuvos Respublika yra demokratija, tai ji negali kokio nors Czyżewskio paversti Čiževskiu dėl to, kad jis yra Lietuvos pilietis. Šis sprendimas yra prievartinis ir žeminantis žmones. Politinė tauta apima ir kitataučius, kitakalbius piliečius. Lietuvos piliečiai lenkai turi savo gimtąją kalbą ir turi turėti teisę rašyti savo vardus pagal šios kalbos normas. Jeigu lietuvių kalba yra valstybinė, tai į jos raidyną turi būti įterptos raidės, kurių reikia tautinių mažumų kalboms. Tai kalbos suvalstybinimo logiška pasekmė ir, jei norite, kaina. Tai ne grynai kalbinis, o politinės mąstysenos dalykas.
Dabar galiojantis sprendimas, įteisinantis du kitakalbių vardų rašymo variantus: vieną autentišką, skirtą mokslui ir tarptautiniams ryšiams, o kitą – iš klausos, adaptuotą mokyklai, „paprastiems žmonėms“ ir grožiniuose kūriniuose, yra kompromisinis ir intelektualiniu požiūriu apgailėtinas. Jis tiktai kelia painiavą. Reikia tiesiog mokykloje mokyti kalbėti ir rašyti taisyklingai, o ne įteisinti vaikišką ir nemokšišką kalbą. Radijo ir televizijos žurnalistai skundžiasi, kad nemoka ištarti užsienietiškų vardų, ir dažnai iš tiesų nemoka. Tačiau nemokšiškumas negali būti argumentas. Lotyniškomis raidėmis su diakritiniais ženklais galima užrašyti bet kokios kalbos, kad ir arabų ar japonų, garsus ir daug tiksliau perteikti įvairiausias tartis negu iš klausos užrašytos lietuviškos raidės. Viešo kalbėjimo profesionalai turėtų išmokti tuos ženklus, skliausteliuose pateikiamus net angliškoje ir kitose vikipedijose. Bet, pavyzdžiui, prancūzai Goethės vardą nesivaržydami taria kaip Giot, o bet kokią svetimą pavardę paprastai kirčiuoja galūnėje. Jeigu suvokiama, kad dabartinėje kultūroje pagrindinė asmens tapatybę fiksuojanti vardo forma yra rašytinė, tai mokant mokykloje užsienio kalbos reikėtų tiesiog kelias pamokas skirti supaprastintoms vardų tarimo kitomis kalbomis taisyklėms, parengti paprastutes brošiūras ir paskelbti interneto svetainėse. Suaugęs žmogus neturėtų pasirinkti visą gyvenimą sėdėti kūdikio kėdutėje, nes tai esą leidžiama. Kadangi mokiniams ir nabagams skirtuose tekstuose vardai adaptuojami, tai kai kas pasirenka šitai daryti ir kituose, netgi akademiniuose tekstuose. Taip neretai daro, pavyzdžiui, lietuviška Vikipedija. Tai savotiškas savanoriškas, pasirinktas neįgalumas: kadangi man sunku išmokti vaikščioti, tai visą laiką sėdėsiu neįgaliojo vežimėlyje arba gaminsiu vežimėlius kitiems, kuriuos laikau kūdikiais ar neįgaliaisiais.
Neįmanoma nepastebėti, kad mūsų masinėje sąmonėje, viešajame diskurse vyrauja represyvi orientacija. Labai dažnai šaukiamasi valdžios, kad uždraustų vienus ar kitus dalykus, reikalaujama sugriežtinti bausmes už vienus ar kitus nusižengimus ar nusikaltimus. Žmonės linkę visus normavimo veiksmus deleguoti plačiausiai suprastai valdžiai, administracijai, įstaigoms: tegul valdžia įsikiša, sureguliuoja. Laikomasi prielaidos, kad jeigu žmonėms neuždrausi, tai jie viską darys blogai, neteisingai, šiuo atveju – sudarkys kalbą. Ar žmogus turi teisę pavadinti savo gimusį vaiką Morka arba Kibiru? Nemanau, kad kas nors norėtų taip padaryti, tiktai klausiu, ar jis turi tokią teisę? O jeigu ne, tai kokiu pagrindu šitai draudžiama? Ar tai griautų kalbos sistemą? Tai, kad norinčių suteikti tokius vardus savo vaikams neatsiranda, rodo, kad tokio draudimo apskritai nereikia, pakanka pasikliauti žmonių sveiku protu, nuovoka, skoniu.
Neseniai Seimas nusprendė, kad su klientais dirbantys paslaugų teikėjai ar pardavėjai privalės kalbėti lietuviškai. „Lietuvos rytas“ paskelbė klausimą: „Ar jus trikdo lietuviškai nekalbantis aptarnaujantis žmogus?“ 53,55 % pasirinko atsakymą: „Žinoma, kad trikdo, – tai nepagarba mūsų šaliai ir kalbai.“ Ukrainietės kasininkės ir indai maisto išvežiotojai… Kartu užkertamas kelias čia dirbti karo pabėgėliams, kurių šiuo metu tikrai nemaža. Tai skriauda tiems žmonėms ir nuostolis mūsų ekonomikai. Ar Seimas supranta, ką daro? Ir ar tikimasi išreikalauti, kad šis nutarimas būtų vykdomas?
Ukrainiečių vaikus siekiama jei ne išmokyti, tai bent privalomai pamokyti lietuvių kalbos, nors aišku, kad didžioji dauguma jų čia gyvens neilgai. Jiems būtų daug naudingiau, jeigu jie būtų mokomi anglų kalbos. Bet kalbos valdininkams trūksta paprasčiausios empatijos, žmogiškumo, jie ir čia jaučiasi esą lietuvių kalbos gynėjai.
Geografinių vietovių pavadinimus draudžiama rašyti taip, kaip jie rašomi originalo kalba, reikalaujama archajiškai perrašinėti iš klausos (čia pasirinkimo kažkodėl nepalikta). Svetimų kalbų asmenvardžiai sulietuvinami taip, kad labai dažnai jų neįmanoma atpažinti.
Esminis, neatremiamas, daugsyk išsakytas ir vis tiek ignoruojamas argumentas prieš kitakalbių asmenvardžių ir vietovardžių perrašinėjimą yra tas, kad šių neva pagal taisykles transkribuotų vardų neįmanoma atstatyti. Norėdamas susirasti žinių apie asmenį, surenki jo vardą gūgle – ir nerandi. Šis klausimas kaskart iškyla ieškant informacijos žinynuose, žodynuose, enciklopedijose. Kokiame tada pasaulyje gyvename? Tai kažkokia idiosinkrazija, solipsizmas ar kraštutinis voliuntarizmas: pavadini savaip ir dabar tik tu pats su saujele saviškių žinai, kaip tai perskaityti ir ką tai reiškia. Kažkokia kūdikių kalba, kurią šiek tiek supranta tik tėvai… Deja, taip yra padarę latviai, ir kartais būna sunku suprasti, apie ką gi jie rašo. Man teko redaguoti iš latvių kalbos išverstą knygą apie dabartinę filosofiją su dešimtimis latviškai perrašytų pavardžių. Jų autentiškai užrašytų formų turėjau ieškoti griebdamasis kone akrobatikos. Rusams tai neišvengiamas dalykas, nes jų raidynas kitoks, jiems tenka transkribuoti į kirilicą. Tačiau kodėl tai, kas rusų kalbai neišvengiama, norima padaryti lietuvių kalbos privalumu, kodėl patys sau kaišome pagalius į ratus?
Praeities, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asmenų vardai šitaip retrospektyviai užvaldomi, praėjus šimtams metų po jų mirties, orveliškai kontroliuojant praeitį. Ne tik visiems žinomi, kaip Barbora Radvilaitė (beje, kaip juokingai turėtų atrodyti toks jos vardo perrašymas jai pačiai), bet ir tūkstančių tūkstančių kitų, stambių ir visiškai smulkučių. Tai ne kas kita, kaip praeities politizacija, galios taikymas jai, aktyvus užgrobimas. Blusinėjama, ar koks nors menkai žinomas asmuo yra iš LDK, ar iš Mazovijos, nes tada tą pačią pavardę reikia rašyti arba „lietuviškomis“, arba „lenkiškomis“ raidėmis. Panašiai mormonai naršo visame pasaulyje, ieškodami mirusių žmonių pavardžių, kad galėtų juos pakrikštyti (mat jų teologija leidžia krikštyti mirusius žmones, o visus nemormonus jie laiko nekrikštais).
Taip pat kaip su asmenvardžiais yra su vietovardžiais. Pasaulis dabar labai susitraukė, jo tolimybės priartėjo. Pavadinimus reikėtų rašyti taip, kaip jie rašomi tos vietovės kalba, kitaip nieko negali atpažinti, rasti žinių. Išimtis turėtų būti daroma nebent keliems šimtams pavadinimų, kurie seniai įaugę ir visuotinai paplitę, kaip Varšuva ar Paryžius. Bet kur tau! Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva ir lėšomis buvo parengtas ir išleistas penkiatomis žodynas „Pasaulio vietovardžiai“. Perrašinėti kokių Afrikos savanų, kalnų ar upių pavadinimus lietuviškai – beprotiškas ir visiškai tuščias darbas. Juk pasaulyje yra milijardai vietovardžių… Ir vėl vien tik lokaliam, savo vartojimui. Vėlgi neatsiveriama pasauliui, nemėginama su juo susikalbėti, objektai lieka neatpažįstami jokiuose kitakalbiuose tekstuose ar lentelėse su jų pavadinimais.
Filosofinė visų šių kažkada padarytų ir dabar daromų politinių sprendimų prielaida yra natūralizmas: žmonės laikomi gamtinėmis būtybėmis, turinčiomis tam tikras natūralias, savaimines savybes. Lietuvių kalba esanti natūrali lietuvių savybė, jiems kaip tam tikroms gamtinėms būtybėms esanti būdinga savybė – lietuvių kalba. Šis žmogiškosios egzistencijos natūralizavimas pašalina istorinį matmenį, istorinės gelmės ir esminio kismo suvokimą. Jono Jablonskio rašybos reformos rezultatas laikomas kone prigimtine, natūralia lietuviško rašto forma. Baisimasi w ir cz – tai didžiulės svetimybės, gresiančios pačiai kalbos gyvybei. Visa ankstesnė lietuvių rašybos istorija, jos variantai nuo Martyno Mažvydo iki Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto darosi svetima. Bet koks paskutiniosios rašybos reformos sprendimų pakeitimas būtų skaudus kalbos sistemos pažeidimas.
Iš tikrųjų Jablonskio reformą lėmė ne moksliniai, o ideologiniai sumetimai – tai buvo kovos su lenkiškumu epizodas, mėginimas kaip nors atsiriboti nuo lenkų bet kokioje plotmėje. Ir rasta priemonė – pasiimti čekiškas raides ir padaryti jas tariamai savastingai lietuviškas. Juk čekai mums negrasina, jie mūsų nesučekins per raides. O lenkai jau buvo mus sulenkinę ir gali vėl sulenkinti savo raidėmis. Archajiška maginė sąmonė bijo tų raidžių kaip paslaptingų galių. Maginei ir, sakyčiau, maginei sterilizacinei sąmonei „svetimos“ raidės – tai svetimkūniai, nuodai, kurie gali užteršti ir užnuodyti kalbą, netgi ją pražudyti. Ginant kalbos gyvybę, reikia ją detoksikuoti ir apipjaustyti.
Pabaigai trumputės konkrečios rekomendacijos. Kalbos vartojimą reikia maksimaliai depolitizuoti ir visiškai dekriminalizuoti. Kalbos įstatymai turi būti įdėmiai peržiūrėti taip, kad atitiktų demokratinės respublikos konstitucinius principus. Juos turi svarstyti, priimti ir įgyvendinti politinę pasaulėžiūrą turinčios partijos, atstovaujančios Seime savo rinkėjams, o ne tautininkai fundamentalistai, surenkantys vos kelis procentus balsų. Keblumas čia tas, kad visose partijose, o svarbiausia – visose nerenkamose valstybės institucijose yra intuityvių, pasąmoninių tautinių fundamentalistų ir perteklinės galios taikymo praktinėje politikoje šalininkų. Demokratinėje respublikoje negali būti kalbos inspekcijos kaip valdžios institucijos, ją reikia tiesiog panaikinti. Kalbos komisija negali būti valdžios institucija. Tai turi būti akademinė institucija, o jos funkcija – ne direktyvinė, o grynai konsultacinė.
Tekstas parašytas pagal pranešimą, perskaitytą teksto redagavimo konferencijoje „REDA. Forumas už kalbos demokratiją“ spalio 25 d.
