Iš pokario korespondencijos

 

Dirbdamas Jungtinių Valstijų ir Kanados spaudos leidinių bei naujienų agentūrų užsienio korespondentu Ernestas Hemingway’us (1899–1961) didelę dalį savo reportažų parašė iš karštųjų pasaulio taškų: nušvietė Turkijos–Graikijos, Ispanijos pilietinį karą, Antrojo pasaulinio karo veiksmus (Normandijos operaciją, Paryžiaus išlaisvinimą, Zygfrydo linijos pralaužimą) ir kt. Čia siūlome susipažinti su trimis ankstyvojo Hemingway’aus reporterio karjeros periodo tekstais, kuriuos antologijos „Hemingway’us apie karą“ (Hemingway on War, 2003) sudarytojas rašytojo vaikaitis Seánas Hemingway’us įtraukė tarp rinktinių karo korespondencijos pavyzdžių (poskyryje „Pirmasis pasaulinis karas ir jo padariniai“). 1920–1924 m. Hemingway’us dirbo Kanados spaudos grupės „Toronto Star“ reporteriu (1921–1924 m. kaip jos užsienio reporteris rezidavo Paryžiuje), todėl Popular in Peace–Slacker in War ir War Medals for Sale pasirodė savaitraštyje „The Toronto Star Weekly“, o Did Poincaré Laugh in Verdun Cemetery? – dienraštyje „The Toronto Daily Star“.

Šiemet minimos 125-osios įtakingojo amerikiečių literatūros klasiko metinės.

 

 

1920 m. kovo 13 d.

 

Taika ar karas – išsisuks

 

Pastarosios trinties su Vokietija metu tam tikras skaičius karo prievolininkų amžiaus torontiečių parodė norą prisidėti prie karo veiksmų, persikeldami į Valstijas ir atiduodami visas savo jėgas darbui šaudmenų gamyklose. Patriotiniu triūsu prikaupę daug šekelių, dabar jie geidauja grįžti į Kanadą ir atgauti penkiolika procentų nuo savo uždarbio Jungtinėse Valstijose.

Trokšdami pagelbėti šiems moraliniams narsūnams, rūpinusiems karui išteklių, parengėme atmintinę „Kaip prasisukti išsisukinėtojui“.

Be abejo, tokiam šaudmenininkui išmintinga būtų grįžti ne į tą miestą, iš kurio išvyko. Savi miestelėnai gali būti neteisingai supratę jo akstiną statyti save į pavojų plušant šaudmenų gamykloje.

Pirmasis sunkumas, kurį reikės nugalėti, bus Kanados ekspedicinių pajėgų ženklelis. Bet tai nesunkiai sutvarkoma. Kam nors paklausus, kodėl nenešiojate savo skiriamojo ženklo, išdidžiai nukirskite: „Nė nemanau reklamuoti karinės tarnybos!“

Po tokio atsakymo žmogus, parkakęs iš paties Monso ir įžūliai tebesegintis ženkliuką, pasijus labai nepatogiai.

Kai šokiuose kokia žavi mažulė paklaus, ar Prancūzijoje kartais nesutikot leitenanto Dužinsko iš Karališkųjų oro pajėgų ir ar neteko susidurti su majoru Priesaikevičium iš Kanados raitųjų šaulių, šaltai atšaukite: „Ne.“ Šitaip pastatysite ją į vietą, o be to, tiek ir teįmanoma atsakyti.

Gera mintis – nueiti į vieną iš krautuvių, prekiaujančių naudotais kariniais reikmenimis, ir įsigyti milinę. Milinė žiemą – geresnė karinės tarnybos reklama už „Karo kryžiaus“ medalį. Jei negausit milinės, nusipirkit kareiviškus batus. Šie kiekvieną tramvajaus bendrakeleivį įtikins, kad jums teko ragauti tarnybos.

Milinė ir kareiviški batai iškart jus įtrauks į pargrįžusių vyrų draugiją, kuri yra pagrindinis kare mūsų įgytas laimikis. Jūsų įžvalgus sprendimas vykti į Valstijas dabar jau pasiteisinęs, naudojatės visais į karą išėjusiųjų privalumais be jokių trūkumų.

Labai gera mintis būtų išmokti „Mademoiselle from Armentières“ ir „Madelon“ melodijas. Švilpaukite šias religiškas balades stovėdami tramvajaus gale, ir visi atpažins jus kaip karo veteraną. Jei nepasižymite ištverme, nė nemėginkite mokintis šiųdviejų senų himnų žodžių.

Įsigykite arba pasiskolinkite gerą karo istoriją. Kruopščiai ją išstudijuokite, tada galėsite protingai pakalbėti apie bet kurį frontą. Po teisybei, galėsite ne kartą įrodyti, kad vidutinis karo veteranas – jei ne klaidingumo, tai netikslumo viršūnė. Vidutinio kareivio datų ir pavadinimų įsiminimas pasibjaurėtinas. Pasinaudokite tuo. Sąžiningai truputuką pastudijavę, kariui, dalyvavusiam Pirmajame ir Antrajame Ipro mūšiuose, turėtumėte nesunkiai įrodyti, kad ano ten nė nebuvo. Čia jums, žinoma, į pagalbą ateis dienų kariuomenėje panašumas vienos į kitą. Tatai kilniai ir prideramai apreiškė mobilizacijos seržantas šitokiais žodžiais: „Armijoj visos dienos kaip sekmadienis ūkyje.“

Kai jau įtvirtinsite savo kaip buvusio kariškio ir galimo didvyrio statusą, visa kita bus lengva. Būkite kuklūs ir neišdidūs, ir nekils jokių problemų. Jei biure į jus kreipsis „majore“, numokite ranka ir kreivai šyptelkit: „Na, ne visai majoras.“

Po šito biure jus vadins kapitonu.

Dabar, kai jūs jau atitarnavę fronte, jūsų patriotizmas įrodytas, o laipsnis nepajudinamai įtvirtintas, beliko padaryti tik vieną dalyką. Kokį vakarą nueikite į savo kambarį vieni. Išsitraukite iš stalčiaus ir atidžiai peržvelkite savo banko knygelę. Padėkite ją atgal į stalčių.

Atsistokite prieš veidrodį, pažiūrėkite sau į akis ir prisiminkite, kad Prancūzijoje ir Flandrijoje žuvo penkiasdešimt šeši tūkstančiai kanadiečių. Tada užgesinkite šviesą ir eikite gulti.

 

 

1922 m. rugpjūčio 12 d.

 

Ar Poincaré juokėsi Verdeno kapinėse?

 

PARYŽIUS. Ar tikrai premjeras Poincaré juokėsi Verdeno kapinėse, Jungtinių Valstijų vyriausybei pagerbiant miestą kankinį?

Juokėsi mesjė Poincaré ar ne, tačiau tuo metu padarytos jo nuotraukos pakurstė Prancūzijos komunistų partiją pradėti aršų premjero puolimą, išprovokavo karštą Poincaré paneigimą, įplieskė diskusijas Atstovų rūmuose, sukėlė sumaištį Prancūzijoje ir šalį užtvindė atvirukais.

Prie šio straipsnio spausdinamą nuotrauką Prancūzijos komunistų partija išleido atviruko pavidalu, pirmąkart šis pasirodė viename iš sekmadieninių komunistų susirinkimų, vykusių už Paryžiaus ribų. Fotografijoje [Raymond’as] Poincaré ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius [Myronas T.] Herrickas nutraukti vaikštinėjantys Verdeno kapinėse, ir jie abu akivaizdžiai juokiasi. Komunistai, didžiumą kaltės ir atsakomybės už karą visąlaik vertę Poincaré, atviruką išspausdino su akį rėžiančiu užrašu „Žmogus, kuris juokiasi“ ir prierašu: „Poincaré, kaip ir visi žudikai, grįžta į savo nusikaltimų vietą.“

Per trumpą laiką komunistų būstinė pardavė daugiau kaip 100 tūkst. šių atvirukų. Viršūnę ginčas pasiekė Atstovų rūmuose, kai jaunas komunistų deputatas šypsena palydėjo Poincaré pastabą dėl komunistų propagandos Prancūzijos kolonijose Šiaurės Afrikoje.

– Tamsta šypsaisi? – paklausė Poincaré.

– Taip, šypsausi, – atsakė Vaillant-Coutourier, jaunasis deputatas, vienas iš iškiliausių Prancūzijos karo didvyrių. – Bet aš nesijuokiu Verdeno kapinėse!

Perbalęs iš įsiūčio Poincaré pasmerkė atviruką kaip klastotę ir pareikalavo, kad šitas klausimas būtų išspręstas interpeliacija. Tai yra kad komunistai parlamente jį viešai apkaltintų ir kad jis atsakytų.

– Aš niekada nesijuokiau Verdeno kapinėse, – pareiškė Poincaré, absoliučiai ir kategoriškai atmesdamas kaltinimą. – Reikalas toks, kad man į akis pašvietė saulė, ir mano veidas dėl to persikreipė taip, kad atrodė, jog aš juokiuosi.

Šito paaiškinimo Poincaré laikėsi tvirtai įsikibęs visą laiką.

Įdomus torontietiškas šios istorijos aspektas tas, kad laikraštis „Star“ liepos 22 d. numerio nuotraukų puslapyje gerokai anksčiau, nei kilo šis ginčas ar komunistai išleido savąjį atviruką, išspausdino ambasadoriaus Herricko ir mesjė Poincaré nuotrauką, darytą per tą pačią ceremoniją kaip ir nuotrauka, sukėlusi didįjį šaršalą. „Star“ nuotraukoje ambasadorius Herrickas kuo aiškiausiai juokiasi, o ar šypso Poincaré, palikime spręsti skaitytojui.

Pasak prancūzų spaudos, ambasadorius Herrickas dėl šio įvykio pateikė du paaiškinimus. Pirmiausia laikraščiai cituoja jį sakant, kad premjeras, žinoma, nesijuokęs, o kai jam buvusi parodyta toji nuotrauka, jis pareiškęs: „Galbūt aš kažką pasakiau, dėl ko Poincaré nusijuokė.“

Taigi jau du skirtingi paaiškinimai. Poincaré teigia, kad jis nesijuokęs. Ambasadorius Herrickas sako, kad galbūt kažkas, ką jis pasakęs, prajuokino Poincaré.

Dabar pasirodė trečias paaiškinimas. Iškilmėje dalyvavęs kino operatorius teigia, kad jis skubėjęs atsidurti priešais Poincaré ir Herricką, todėl skuodęs su savo trikoju, bet paslydęs ir išsidrėbęs ant žemės, ir Prancūzijos premjeras su ambasadoriumi nuoširdžiai pasijuokę iš tokio kuriozo.

Kad ir koks būtų paaiškinimas, šis incidentas, diskusijos Atstovų rūmuose ir pašto atvirukas Prancūzijoje sukėlė audringą reakciją. Jau parduota daugiau kaip 200 tūkst. atvirukų, šiuo metu jų nuperkama po 15 tūkst. per dieną. Komunistai žeria kaltinimus, esą paštu siunčiami atvirukai yra naikinami, tačiau žinantieji, kaip Prancūzijoje laikomasi visiškos politinio žodžio laisvės, tuo abejoja. Šiaip ar taip, atvirukų pasirodė Anglijoje.

Daug kas paklaus: „O kas, jei Poincaré ir iš tiesų juokėsi kapinėse? Juk bet kas gali nevalingai nusijuokti. Dėl ko apskritai visas šis triukšmas?“

Kad viską suprastum, turi suvokti prancūzų požiūrį į mirusiuosius. Galima drąsiai teigti, kad šiandieninėje Prancūzijoje joks gyvas žmogus nesulaukia tokios pagarbos kaip bet kuris mirusysis.

Maršalas Fochas, Anatole’is France’as, Henri Barbusse’as, mesjė Poincaré ar popiežius – nė vienas jų, pervažiavęs du kvartalus Eliziejaus Laukais, niekada nesulauktų bendros visų žmonių pagarbos. Prancūzijoje pernelyg daug politinėmis, religinėmis ir etinėmis pažiūromis pernelyg besiskiriančių žmonių, kad koks nors vienas asmuo galėtų būti visos tautos didvyriu. Tačiau autobuso keleiviai, nepriklausomai nuo jų tikėjimo ar politinių pažiūrų, visi iki vieno nukelia skrybėles, autobusui riedant pro katafalką, kad ir iki juodumo apskretusį, kad ir lydimą vos vieno gedėtojo. Pravažiuodami pro laidotuves kepures nusiima net tramvajų vairuotojai ir taksistai.

Būtent ši kilni pagarbos mirusiesiems dvasia, podraug su Verdeno reikšmingumu, klausimą, juokėsi Poincaré ar ne, pakylėjo iki nacionalinės svarbos lygmens.

 

 

1923 m. gruodžio 8 d.

 

Prekyba karo medaliais

 

Kokia gi narsos rinkos kaina? Prie medalių ir monetų parduotuvės [Toronto] Adelaidės gatvėje prekystalio išgirdau:

– Ne, mes jų neperkam. Nėra paklausos.

– Ar daug vyrų ateina parduoti medalių?

– O taip. Ateina kiekvieną dieną. Bet mes nesuperkame šio karo medalių.

– Ką jie atneša?

– Daugiausia „Pergalės“ medalių, 1914-ųjų „Žvaigždžių“, nemažai „Karo“ medalių, o kartais ir Pasižymėjimo medalį ar „Karo kryžių“. Mes patariame jiems eiti į lombardus, kur jie galėtų atsiimti savo medalį, jei gautų pinigų.

Taigi reporteris patraukė Karalienės gatve vakarų kryptimi ir, žingsniuodamas pro pigių blizgučių vitrinas, sendaikčių ir dėvėtų drabužių krautuves, pro pigias kirpyklas ir kromelninkus, dairėsi narsos prekyvietės.

Lombarde ta pati istorija.

– Ne, mes jų neperkam, – iš už neišpirktų užstatų prekystalio pareiškė jaunuolis žvilgančiais plaukais. – Jiems apskritai nėra rinkos. Nu, jo. Ateina čia su visokiausiais. Taip, „Karo kryžiais“. Čia kurią dieną vienas atnešė ir ordiną „Už nuopelnus tarnybai“. Aš siunčiu juos į naudotų daiktų komisus Jorko gatvėje. Ten jie visa ką superka.

– Kiek man duotum už „Karo kryžių“? – paklausė reporteris.

– Atleisk, žmogau. Mes jo neiškišim.

Reporteris išžengė į Karalienės gatvę ir užsuko į pirmą pasitaikiusią sendaikčių krautuvę. Ant jos lango kabojo užrašas: „Perkame ir parduodame viską.“

Atidarant duris skambtelėjo varpelis. Iš krautuvės galo išlindo moteris. Aplink prekystalį buvo prikrauta sugedusių durų skambučių, žadintuvų, surūdijusių staliaus įrankių, senų geležinių raktų, lėlyčių, lošimo kauliukų, sulūžusi gitara ir kitokio niekalo.

– Ko pageidaujat? – paklausė moteris.

– Ar turite medalių? – pasiteiravo reporteris.

– Ne. Tokių daiktų nelaikom. Ko jūs norite? Kažką parduoti?

– Tikrai taip, – atsakė reporteris. – Kiek duotumėt už „Karo kryžių“?

– Kas tai? – įtariai paklausė moteriškė, susibrukdama rankas po prikyšte.

– Medalis, – atsakė reporteris. – Sidabrinis kryžius.

– Tikro sidabro? – paklausė moteris.

– Turbūt, – atsakė reporteris.

– Nežinote? – nustebo moteris. – Negi neturite su savim?

– Ne, – atsakė reporteris.

– Tai atsineškit. Jeigu tikro sidabro, galbūt pasiūlysiu neblogą kainą.

Moteris nusišypsojo.

– O sakykit, – tarė ji, – juk tai ne koks karo medalis, ne?

– Iš tų pačių, – atsakė reporteris.

– Tada nesivarginkit. Iš tų tai nieko gero!

Vieną po kitos reporteris aplankė dar penkias naudotų daiktų krautuves. Nė viena iš jų neprekiavo medaliais. Nėra paklausos.

Vienos sendaiktinės iškaba skelbė: „Superkame ir parduodame viską, kas vertinga. Mokam aukščiausią kainą.“

– Ką nori parduot? – suambrijo barzdočius užu prekystalio.

– Gal nupirktumėt karo medalių? – paklausė reporteris.

– Klausyk, gal tie medaliai ir buvo gerai per karą. Nesakau, kad nebuvo, supranti? Bet man biznis yra biznis. Kodėl turėčiau pirkti tai, ko negaliu parduot? – be galo maloningai išdėstė pirklys.

– Kiek man duosite už šitą laikrodį? – paklausė reporteris.

Pirklys atidžiai jį apžiūrėjo, atidarė korpusą ir apžvelgė mechanizmą. Apvertęs delne įsiklausė.

– Tiksi kaip reikiant, – patikino reporteris.

– Dabar šitas laikrodis, – dėdamas jį ant prekystalio nuosprendį skelbiančiu balsu ištarė didžiabarzdis, – dabar šitas laikrodis gal ir vertas šešiasdešimties centų.

Reporteris patraukė Jorko gatve toliau. Dabar mažne už kiekvienų durų glaudėsi daiktapalaikių krautuvės. Apsilankęs visose iš eilės reporteris sužinojo savo palto kainą, gavo dar vieną – septyniasdešimties centų pasiūlymą už laikrodį ir sulaukė dosnaus keturiasdešimties centų pasiūlymo už portsigarą. Tačiau niekas nenorėjo nei pirkti, nei parduoti medalių.

– Tų medalių man atneša parduoti kiekvieną dieną. Jūs pirmas žmogus per daugelį metų, kuris teiraujasi jų pirkti, – paaiškino vienas sendaiktininkas.

Galiausiai vienoje aptriušusioje krautuvėlėje ieškotojas surado kelis parduodamus medalius. Krautuvininkė ištraukė juos iš pinigų stalčiaus.

Tai buvo 1914–1915 metų „Žvaigždė“, medalis už karo tarnybą ir „Pergalės“ medalis. Visi trys, naujutėlaičiai ir blizgantys, gulėjo dėžutėse, kuriose atkeliavo. Ant visų ta pati pavardė ir numeris. Jie priklausė kanadiečių baterijos šauliui.

Reporteris tyrinėjo medalius.

– Kokia jų kaina? – paklausė.

– Parduodu tik visą rinkinį, – apsidraudė moteris.

– Kiek norite už rinkinį?

– Trys doleriai.

Reporteris toliau apžiūrinėjo medalius. Šie išreiškė garbę ir pripažinimą, kuriais karalius apdovanojo tą ar kitą kanadietį. Ano šaulio pavardė buvo išrėžta ant kiekvieno medalio apvado.

– Nesijaudinkite dėl tų vardų, pone, – skubino moteriškė. – Juos galima lengvai nutrinti. Tie medaliai jums bus kaip tik.

– Nesu tikras, ar ieškau būtent tokių, – atsakė reporteris.

– Pone, nusipirkęs šituos medalius, nesuklysite, – baksnodama pirštais nerimo moteris. – Geresnių medalių už šituos negalėtumei nė norėti.

– Ne, nemanau, kad tai yra tai, ko noriu, – nesidavė žurnalistas.

– Ką gi, pateikit man savo pasiūlymą.

– Ne.

– Tiesiog pateikit pasiūlymą. Pateikite kokį tik norit pasiūlymą.

– Ne šiandien.

– Bet kokį pasiūlymą. Tai geri medaliai, pone. Jūs pasižiūrėkit. Ar duosite už visus dolerį?

Lauke reporteris apžvelgė krautuvėlės vitriną. Čia neabejotinai galėjai parduoti sugedusį žadintuvą. Bet negalėjai parduoti „Karo kryžiaus“.

Galėjai atsikratyti sena lūpine armonikėle. Bet nebuvo Pasižymėjimo medalių paklausos.

Galėjai parduoti savo senus kariškus autus. Bet negalėjai rasti pirkėjo 1914 metų „Žvaigždei“.

Taigi, narsos rinkos kaina liko nenustatyta.

 

Vertė Andrius Patiomkinas