Hemingway’us apie karą ir jo pasekmes

 

Amerikiečių muziejininko Thomo J. Putnamo, beveik porą dešimtmečių išdirbusio Johno F. Kennedy prezidentinėje bibliotekoje Bostone (vadovu edukacijai, vėliau – direktoriumi), straipsnis Hemingway on War and Its Aftermath paskelbtas JAV nacionalinės archyvų ir dokumentų agentūros (NARA) žurnale „Prologue“ (2006, Nr. 1). (Vertime praleistos išnašos su citatų šaltiniais.)

 

Į Kennedy prezidentinės bibliotekos Hemingway’aus archyvus mokslininkai visų pirma atvyksta tyrinėti Ernesto Hemingway’aus rankraščių originalų ir jo korespondencijos su šeima, draugais ir kolegomis rašytojais. Bet įžengus į Hemingway’aus kabinetą sunku nepastebėti patalpą puošiančių artefaktų, tarp kurių – ir antilopės galvos iškamša ant sienos iš 1933 m. safario, tikro liūto kailio kilimas bei Hemingway’ui priklausiusių meno kūrinių originalai.

Nors vienas eksponatas ne taip iškart krinta į akį, jis nepalyginamai reikšmingesnis: tai šrapnelio skeveldra, kuria Hemingway’us buvo sužeistas per Pirmąjį pasaulinį karą. Jei tą lemtingą naktį priešo minosvaidžio šūvis būtų buvęs taiklesnis, pasaulis galbūt niekada nebūtų sužinojęs apie vieną iškiliausių XX a. rašytojų. Ir atvirkščiai: jei per aną apšaudymą Hemingway’aus nebūtų sužeidę, jis, ko gero, nebūtų įsimylėjęs Raudonojo Kryžiaus slaugytojos, o juk šis romantinis nutikimas davė pradžią vienam iš skaitomiausių amžiaus romanų apie karą – „Atsisveikinimui su ginklais“.

Šrapnelio nuolaužą drauge su saujele kitų „talismanų“, tarkim, žiedu su kulkos fragmentu, Hemingway’us laikė nedidukėje odinėje piniginėje. Panašiai širdyje jis nešiojo ir savo karo patirtį, visą gyvenimą entuziastingai domėjosi karu ir karo pasekmėmis jį išgyvenusiesiems.

Joks kitas amerikiečių rašytojas labiau nesiejamas su rašymu apie karą XX a. pradžioje kaip Ernestas Hemingway’us. Jis pats jį patyrė savo kailiu, siuntė pranešimus iš daugybės frontų, karas tapo daugelio įsimintiniausių jo kūrinių fonu.

[…]

 

Hemingway’us ir Pirmasis pasaulinis karas

 

Per Pirmąjį pasaulinį karą Hemingway’us tarnavo savanoriu Italijoje – dirbo Amerikos Raudonojo Kryžiaus greitosios pagalbos automobilio vairuotoju. 1918 m. birželį vairuojantį mobiliąją užkandinę, dalijančią kareiviams šokoladą ir cigaretes, Hemingway’ų sužeidė austrų minosvaidis. „Staiga – blykstelėjimas, lyg aukštakrosnės durims atsilapojus, ir riaumojimas, iš balto virtęs raudonu“, – prisiminė šį įvykį laiške namiškiams.

Nors ir sužeistas, Hemingway’us sužalotą italų kareivį nunešė į saugią vietą ir vėl buvo pakirstas kulkosvaidžio ugnies. Italijos vyriausybė Hemingway’ų apdovanojo Sidabro medaliu už drąsą, jis buvo tarp pirmųjų šitaip pagerbtų amerikiečių.

Po daugelio metų antologijos „Vyrai kare“ (Men at War, 1943) įvade komentuodamas šią patirtį Hemingway’us rašė: „Kai į karą eini būdamas jauniklis, turi didelę nemirtingumo iliuziją. Žūsta kiti, ne tu. [...] Kai tave pirmąkart sunkiai sužeidžia, tą iliuziją prarandi ir suvoki, jog tai gali nutikti ir tau. Kai mane smarkiai sužeidė dvi savaitės iki devynioliktojo mano gimtadienio, išgyvenau sunkų laikotarpį, kol supratau, kad man negali nutikti nieko tokio, kas nebūtų nutikę visiems vyrams iki manęs. Kad ir ką turėjau daryti, vyrai visada tai darė. Jeigu jie tai darė, vadinasi, galiu ir aš, todėl visų geriausia dėl to nesijaudinti.“

Per Milano ligoninėje praleistą pusmetį Hemingway’us įsimylėjo Agnes von Kurowsky, amerikiečių Raudonojo Kryžiaus slaugytoją. Pasibaigus karui į savo namus Ouk Parke, Ilinojaus valstijoje, jis grįžo būdamas kitas žmogus. Kelionių, mūšių ir meilės patyrimai praplėtė jo akiratį. Tačiau nors karas Hemingway’ų nepaprastai pakeitė, miestelis, į kurį jis grįžo, buvo likęs toks pat.

Dviejuose apsakymuose, parašytuose po keleto metų, atskleidžiamos namo pargrįžusio karo dalyvio dilemos. Apsakyme „Kareivis sugrįžo“ Haroldas Krebsas namo iš Europos parvyksta vėliau nei daugelis jo bendražygių. Praleidęs pergalės paradus, jis nepajėgia atkurti ryšio su per karą likusiaisiais namie, o ypač su motina, kuri nesupranta, kaip karas pakeitė jos sūnų.

„Iškilieji Hemingway’aus kūriniai yra apie karo sukeltas pasekmes, – teigia rašytojas, memuaristas [Vietnamo karo dalyvis] Tobiasas Wolffas. – Apie tai, kas karo metu nutinka sielai ir kaip žmonės su tuo dorojasi po karo. Problema, kurią Hemingway’us iškėlė tokiuose kūriniuose kaip „Kareivis sugrįžo“, – tai sunkumas pasakyti tiesą apie tai, ką teko išgyventi. Su tuo jis buvo susidūręs pats.“

Pagyvenęs kelis mėnesius pas tėvus ir iš Agnes sužinojęs, kad ji įsimylėjo kitą vyrą, Hemingway’us su dviem draugais slapta išvyko į savo šeimos vasarnamį Mičigane, kur dar vaikystėje išmoko medžioti ir žvejoti. Ši iškyla davė pradžią „Didelei Dviejų širdžių upei“ (Big Two-Hearted River) – pasakojimui apie neseniai iš karo grįžusio Niko Adamso, vieno iš žinomiausių literatūrinių Hemingway’aus personažų, išvyką į žvejybą Mičigano šiaurėje.

Šiame apsakyme Hemingway’us nė karto nepamini karo ir Niko jame patirtų sužalojimų, šitie dalykai dunkso po paviršiumi. Šiame ir kituose pirmojo svarbaus rinkinio „Mūsų laikais“ (In Our Times, 1925) apsakymuose Hemingway’us ne tik plėtoja pasakojimą kaip tokį, bet ir pirmąkart pademonstruoja naują grožinės literatūros rašymo stilių.

„Hemingway’us fundamentaliai paveikė mūsų rašymo ir net mąstymo apie karą būdą“, – teigia Harvardo profesorius Henry Louisas Gatesas jaunesnysis. XX a. 3 deš. pradžioje dėl pasaulinio karo patirties Hemingway’us ir kiti modernistai prarado tikėjimą pagrindinėmis Vakarų civilizacijos institucijomis. Viena iš tokių institucijų buvo pati literatūra. XIX a. romanistai linko į ornamentuotą, įmantrų rašymo stilių. Hemingway’us pabrėžtinai liaudiška amerikietiška šneka kūrė naują prozos stilių, „kai prasmė kuriama dialogais, veiksmu ir tyla; tai proza, kurioje nieko esmingo nepasakoma tiesiogiai arba pasakoma labai mažai“.

„Hemingway’us buvo ant modernistų bangos keteros, – pažymi literatūros kritikė Gail Caldwell. – Modernistų, sukilusių prieš Viktorijos laikų prozos besaikybę ir veidmainystę. Pirmasis pasaulinis karas yra pasaulio literatūrą pakeitęs lūžis ir Hemingway’us tą lūžį atspindi.“

 

Sugrįžimas į pokarinę Europą

 

Į Europą Hemingway’us grįžo vedęs savo pirmąją žmoną Hadley Richardson. Iš 1923 m. paso nuotraukos žvelgia jaunas, tačiau rimtas vyras. Iš pradžių Hemingway’us dirbo laikraščio „Toronto Star“ korespondentu, bet gyvendamas Paryžiuje ir skatinamas tokių Senos kairiojo kranto įžymybių kaip Gertrude Stein, Ezra Poundas ir F. Scottas Fitzgeraldas tapo rašytoju.

Hemingway’aus akstiną grįžti į Europą kaip ekspatriantui nobelininkė Nadine Gordimer aiškina tuo, jog „Hemingway’us iš tiesų niekada nebegrįžo namo“. Tik, kitaip nei kiti emigravę rašytojai, kurie gimtąsias šalis buvo priversti palikti dėl politinio persekiojimo, Hemingway’us iš Jungtinių Valstijų išvyko savo noru, kurstomas, pasak Gordimer, „platesnės žmogiškosios sąmonės, neapsiribojančios nacionalistiniais veiksniais, gerais ar blogais, užuomazgų. Ir pasirinkęs vieną iš priežasčių, o būtent – teisingumą, kuriam Europos kultūros Mekoje buvo iškilusi grėsmė.“

Kaip korespondentas Hemingway’us rašė apie besiplieskiančius karus nuo Makedonijos iki Madrido ir apie fašizmo plitimą visoje Europoje. Nors labiausiai išgarsėjo dėl grožinės literatūros, jo karo reportažai taip pat revoliucingi. Savo raštais Hemingway’us visų pirma buvo įsipareigojęs sakyti tiesą. Būtent dėl to jam patiko dalyvauti veiksmuose, ir jo tekstų stiprybė iš dalies kyla iš pasiryžimo būti tiesioginių kovų liudininku.

Pasak Seáno Hemingway’aus, jo senelio karo korespondencija „pasižymėjo naujovišku reportažiškumu, visuomenei nušviečiančiu kiekvieną karo aspektą, iš kurių pats svarbiausias – karo poveikis paprastam vyrui, moteriai ir vaikui“. Šis pasakojimo stilius teikė tikroviškumo gyvenimo karo metu istorijoms ir pelnė platų skaitytojų ratą. Prieš televizinių naujienų epochą Hemingway’us vaizdžiai perteikė pasaulinius konfliktus Šiaurės Amerikos auditorijai.

Pavyzdžiui, 1922 m. Hemingway’us nušvietė Graikijos ir Turkijos karą ir tapo tūkstančių graikų pabėgėlių keblios padėties liudininku. Mūsų laikais jau įprastiniais tapusiais vaizdais Hemingway’us užfiksavo vieną iš ne visada pastebimų karo padarinių – ištisų tautų iškeldinimą iš gimtųjų žemių po karo. Savo reportažuose vaizdžiai perteiktomis šiomis ir kitomis istorijomis Hemingway’us į tai atkreipė anglakalbių pasaulio dėmesį.

Matytomis scenomis ir asmenine patirtimi Hemingway’us dažnai grindė savo kuriamą literatūrą. Po 20 metų aiškindamas savo rašymo techniką [„Vyrų kare“ įvade] jis rašė: „Rašytojo ištikimybės tiesai standartas turėtų būti toks aukštas, kad išmonė, paremta jo patirtimi, turėtų sukurti tikroviškesnį pasakojimą už bet kokį faktą. Juk faktus galima pražiūrėti, o štai kai geras rašytojas ką nors kuria, jis turi laiko ir gebėjimų paversti tai absoliučia tiesa.“

Knyga „Mūsų laikais“ buvo išleista 1925 m. Po jos pasirodė pirmieji svarbieji Hemingway’aus romanai „Saulė taipgi teka“ (1926) ir „Atsisveikinimas su ginklais“ (1929), kuriuose aprašoma atitinkamai pokario ir karo patirtis Europoje.

Romane „Saulė taipgi teka“* vaizduojamas Džeikas Barnsas – Pirmojo pasaulinio karo dalyvis amerikietis, dėl mįslingų mūšyje patirtų sužeidimų tapęs impotentu. Kitaip nei Nikas Adamsas ir Haroldas Krebsas, kurie po karo grįžta į Valstijas, Barnsas pasilieka Europoje ir drauge su tautiečiais ūžauja Paryžiuje ir Ispanijoje. Daug kas šį romaną laiko Hemingway’aus kartos, pasimetusios ir prasmės pokariniame pasaulyje nerimastingai ieškančios kartos, portretu. Hemingway’aus archyve yra beveik tuzinas šio romano juodraščių, tarp kurių – ir keturios skirtingos kūrinio pradžios, vaizdžiai bylojančios apie besiskleidžiantį, darbštų bei nepaprastai talentingą jauną romanistą.

Antrasis Hemingway’aus romanas „Atsisveikinimas su ginklais“ – tai retrospektyvus kare sužeisto amerikiečių kareivio Frederiko Henrio pasakojimas apie karo patirtį ir pragaištingai pasibaigusią jo ir anglų medicinos sesers Ketrinos Barkli meilę.

Hemingway’us daug kartų perrašinėjo šio romano pabaigą. Tarp jo archyvo perlų – 44 rankraščio puslapiai su keliomis dešimtimis skirtingų pabaigų, šiandien juos dažnai pasitelkia į muziejų atvykę anglų kalbos mokytojai, norėdami mokinius supažindinti su rašytojo kūrybinio darbo procesu.

Rašytojas ir redaktorius Justinas Kaplanas yra atkreipęs dėmesį, kiek subtilių pakeitimų Hemingway’us yra padaręs paskutinėse „Atsisveikinimo su ginklais“ pastraipose. Kartą apie tai paklaustas autorius atsakęs: „Stengiausi atrasti tinkamus žodžius.“

Perskaitęs pirminį romano variantą, F. Scottas Fitzgeraldas pasiūlęs Hemingway’ui užbaigti knygą viena iš įsimintiniausių jos ištarmių: „Pasaulis laužo kiekvieną, ir po to daugelis tampa tik stipresni palaužtoje vietoje. Bet tuos, kurie nenori palūžti, jis užmuša. Jis užmuša pačius geriausius ir pačius švelniausius, ir pačius drąsiausius, kurie tik pasitaiko. O jei tu nesi nei šioks, nei toks, gali būti ramus – jis tave irgi užmuš, tik per daug neskubėdamas.“** Dešimties puslapių F. Scotto Fitzgeraldo laiško gale Hemingway’aus ranka brūkštelta trijų žodžių remarka – „Pabučiuok į subinę“ – nepalieka jokių abejonių, kad autorius pasiūlymus atmeta.

Nors Pirmasis pasaulinis karas yra veikiau tragiškos atomazgos fonas nei priežastis – juk Ketrina miršta gimdydama, o ne dėl karo veiksmų, – romane, kaip matyti iš toliau pateikiamos ištraukos, karas ir jį šlovinantieji aštriai kritikuojami:

 

Mane visuomet trikdydavo žodžiai „šventas, šlovingas, auka“ [...]. Mes klausydavom jų kartais, stovėdami lietuje, taip toli, kad tik paskiri šūksniai pasiekdavo mūsų ausis, o taip pat nuolat skaitydavom juos plakatuose, priklijuotuose prie stulpų, ant kitų plakatų, ir aš neįžiūrėdavau nieko švento, ir tai, kas buvo laikoma šlovinga, neturėjo jokios šlovės, ir aukos buvo panašios į Čikagos skerdyklų aukas, tik mėsa čia būdavo užkasama į žemę. Buvo daug tokių žodžių, kurių nebegalėdavai klausyti, ir pagaliau tik vietovardžiai išlaikė savo orumą. Kai kurie skaičiai irgi išlaikė tai, ir kai kurios datos, ir tik datas ir vietovardžius galėjai ištarti, suteikdamas jiems kokią nors reikšmę. Abstraktūs žodžiai, tokie kaip „šlovė, garbė, drąsa“ ar „šventas“, buvo bereikšmiai šalia kaimų pavadinimų, kelių numerių, upių vardų, pulkų numerių ir datų. (p. 341)

 

Didžiuma literatūros, smerkiančios Pirmąjį pasaulinį karą, buvo sukurta britų poetų, kurių daugelis krito mūšiuose. „Atsisveikinimu su ginklais“ Hemingway’us prisijungė prie šio choro, paskleisdamas žinią amerikiečiams, kurie nė iš tolo nepatyrė tokių karo nuostolių kaip sąjungininkai Europoje. Pasak Gail Caldwell, norint tinkamai įvertinti Hemingway’aus poziciją, reikia suvokti, kokia revoliucinga ji buvo Viktorijos laikų patriotizmo ir narsos supratimo požiūriu. „Tuometinė Hemingway’aus proza ir rašiniai apie karą buvo tokie pat radikalūs kaip ir visa, kas buvo parašyta vėliau.“

Komentuodamas dienas ir mėnesius, praleistus rašant romaną, Hemingway’us redaktoriui Maxui Perkinsui rašė, jog per tą laiką daug kas įvyko ir jo paties gyvenime, įskaitant antrojo sūnaus Patricko gimimą po cezario pjūvio ir tėvo savižudybę. Iš Hemingway’aus pratarmės 1948 m. „Atsisveikinimo su ginklais“ leidimui:

 

Prisimenu visus tuos įvykius ir visas vietas, kuriose gyvenome, gražius ir blogus laikus, kuriuos išgyvenome tais metais. Tačiau užvis ryškiau prisimenu, kaip gyvenau toje knygoje ir kaip kasdien sugalvodavau, kas joje nutiko. Kurdamas šalį, žmones ir įvykius buvau laimingas kaip niekada anksčiau. [...]

Dėl to, kad knyga tragiška, nesijaučiau nelaimingas, nes buvau įsitikinęs, kad gyvenimas yra tragedija, ir žinojau, kad jo pabaiga gali būt tik viena. Tačiau atradimas, kad sugebi kažką sukurti, parašyti tiek tikroviškai, kad skaitydamas džiaugtumeis, ir daryti tai kiekvieną savo darbo dieną, teikė didesnį malonumą nei bet kuris kitas man žinomas dalykas. Be viso šito, daugiau niekas neturėjo reikšmės.

 

Pabaiga kitame numeryje

 

www.archives.gov

Vertė A. P.