Dužęs Džimio Daiso gyvenimas

 

Airis Ronanas Ryanas išgarsėjo pirmuoju savo romanu „Dužęs Džimio Daiso gyvenimas“ (The Fractured Life of Jimmy Dice, 2017), kurio centre – pikareskinio herojaus bruožų turinčio Džimio Daiso brendimas ir nuotykingas gyvenimas sparčiai besikeičiančiame Dubline, o visa tai pasakojama iš neįprastos, netikėtos – jo brolio dvynio, mirusio per gimdymą, – perspektyvos. Šiuo metu Ronanas, rašantis naują knygą – romaną apie ateities pasaulį, reziduoja „Vilniaus, UNESCO literatūros miesto“ kūrybinėje rezidencijoje. Siūlome susipažinti su debiutinio jo romano, išleisto jau 18-oje pasaulio šalių, pirmuoju skyriumi „Mirtis“.

 

 

1980, liepa

 

Kartą buvau gyvas, bet trumpai. Nors nesu tikras, ar skaitosi: tai vyko prieš trisdešimt penkerius metus – aš tada merdėjau. Nuo peiliu rėžiančios šviesos užmerkiau savo akutes. Bandžiau įkvėpti, bet tik dar labiau dusau. Mano violetinės spalvos kūnelis sudrebėjo ir many kažkas nutrūko. Nugrimzdau į tamsą, riksmai nutolo.

Atsimenu, kaip vėl gimiau, bet ne visai iš tiesų. Gimiau ne aš. Tokie patys riksmai, tas pats kambarys ir tokios pačios karštligiško sujudimo bangos. Toks pat kūdikis – laikau jį savimi, – mano gyvybingas sveikas dvynys man stebint išstumiamas ir ištraukiamas pasaulin, tuomet pakeliamas ir perduodamas švelnioms, tačiau tvirtoms rankoms, ir šios mus neša kambario kampan, tolyn nuo motinos lovos. Gyvastis iš jos buvo ištraukta. Ne jos gyvastis. Maniškė. Mano apvalkalas jau išneštas, bet aš tebesu su savo dvyniu. Dabar aš ir jis esame vienis ir mes abu esame vienis su tvirtomis mus laikančios seselės rankomis ir su stovinčiais už jos žmonėmis: su rūsčiaveidžiu akušeriu, kurio šaltakraujiškumas susvyruoja – „Šūdas!“, surinka, kai alkūne trinkteli į metalinio padėklo kraštą ir ant grindų nukritusios sužvanga kruvinos chirurginės žnyplės, – ir vienis su kita sesele, su jauna studente, kuri besilenkdama paimti žnyplių tyliai meldžiasi, kad daugiau niekada netektų regėti tokio šokiruojančio gimimo kaip maniškis, ir vienis su mūsų tėvu, kuris nesėkmingai bando paguosti mūsų motiną sakydamas, kaip labai ją myli. Ir su motina mes esame vienis. Mūsų motina yra kambario epicentras. Jos dejonės staiga nutyla, ji žvalgosi, bet nieko nemato ir yra pernelyg sutrikusi, kad pajustų, kaip vyras suima jos plaštaką. Ji niekada nesužinos, kad aš vis dar čia. Aš esu su gyvuoju kūdikiu, krykštavimu atsakančiu į seselės niūniavimą ir jį sūpuojančias rankas. Tarp šių duženų jaučiamės ramūs.

Mus išdavė. Pakėlė aukštyn ir nuo mūsų pilvo nukirpo virkštelės galą. Mums pliaukštelėjo. Mes surikome. Mus sūpuodama seselė atsisuka į motiną.

– Greise, jums gimė gražuolis berniukas!

Motina spaudžia tėvo ranką, beveik šypsosi, tačiau skausmas aptemdo jos akis ir sutrikusi išgelbėtą kūdikį palaiko prarastuoju:

– Nešk jį šalin! Jis negyvas! Nešk šalin!

Kol akušeris ruošia raminamuosius, seselė priglaudžia mus prie savo šiltos krūties ir pasišalina. Mus išneša pro duris, o mūsų tėvas kandžioja sau liežuvį, o mūsų motina Greisė vis klykia ir klykia.

Mus nuprausė, pasvėrė, kietai susuko į baltą vystyklą, apgyvendino stiklinėje dėžėje, mums pagugavo. Aplink mus plūduriuoja pasaulis, susilieja blyškios spalvos.

Susitinkame su tėvu. Jo šypsena kreiva – liūdna, bet nuoširdi. Jo pirštas paliečia mūsų delną ir mes tą pirštą sugriebiame stebėdamiesi, kad mūsų ranka egzistuoja ir kad tiek visko su ja galime padaryti. Sukrykščiame. Jo akys sudrėksta. Ant mūsų nosies kapteli ašara. Mūsų tėvas juokiasi. Savo drebančia ranka nusišluosto akis, o tuomet persibraukia tankius anglies juodumo plaukus. Plaukai styro keistais kuokštais. Tėvas ištraukia savo pirštą iš mūsų gniaužtų ir nuvalo juo mūsų nosį.

– Labas, bičiuk, mano vardas Eimonas. Aš tavo tėtis. Pažadu, kai užaugsi, pasaulis bus tavo.

Mano dvynio pažadas nesužavi, jis užmiega. Mūsų tėtis Eimonas mus palieka, iš kambario jis visuomet išeina labai tyliai.

Nuosavų sapnų susikurti negaliu, tačiau įžengiu į savojo dvynio sapnus tikėdamas, kad jie priklauso mums abiem. Esu dar per naujas, kad suprasčiau tiesą. Kaip jau sakiau, visa tai vyko seniai. Tik po daugybės metų suprasiu savo prigimtį, tačiau jums pasakysiu iš anksto.

Mano dvynys ir aš esame susaistyti. Galiu šiek tiek judėti, saitas leidžia nuo jo nutolti nedideliu spinduliu bet kuria kryptimi. Matau viską, kas yra mano dvynio akiratyje, tačiau jo akys nėra manosios. Matau ir tuomet, kai jis užsimerkęs. Matau tai, kas virš jo, kas žemiau jo, kas jam už nugaros. Kai susikoncentruoju, visa tai galiu matyti vienu metu, tačiau galiu ir nusigręžti.

Turiu talentą: jei kažkas šalia mūsų, galiu pažvelgti jai ar jam į akis ir dar giliau. Galiu raustis jų atsiminimuose ir jausti tai, ką jaučia jie. Dalykai, kuriuos jie pamiršo, man nepasiekiami, tačiau patirtys, pavertusios juos tuo, kas yra, atviros. Mano buvimo jie niekuomet nejunta. Nesvarbu, ar klajoju konkrečiame atsiminime, ar sujungiu daugybę perspektyvų – prisipažįstu, kartkartėmis nusimanančiojo spėjimais užpildau tarpus, – aš visa regiu taip, tarsi vyktų mano akivaizdoje. Dabar pamažu persikelsiu į „tikrovę“.

Esu sąžiningas pasakotojas, todėl bandysiu minimalizuoti pagražinimus, nors nieko nepažadu. Mano dvynys yra jūsų tragiškasis protagonistas. Jis vadinsis Džeimsas, tačiau man, o tikriausiai ir jums jis – Džimis Daisas. Ši pamokanti pasaka yra apie dužusį Džimio Daiso gyvenimą.

 

Eimonas šiek tiek užsibūna tualete. Kriauklėje plaunasi rankas, kol tampa beveik raudonos. Užsimerkia ir aklai nusiprausia veidą. Pirštai užčiuopia šiurkščius dviejų dienų šerius. Akys čiuopiant didelės ir sunkios. Atsimerkia, žiūri į savo atvaizdą. Vanduo laša nuo vešlių antakių ir smakro, tarsi veidas lydytųsi. Nusispjauna į kriauklę. Seilėse kraujo dėmelės, nes prieš tai kandžiojosi liežuvį. Buvo pamiršęs, tačiau dabar liežuvį prispaudžia prie dantų ir gomurio. Skausmo dilgsnis suteikia palengvėjimą.

Kiti Eimono vaikai – Tigis, Elizabetė ir Polis – laukiamajame, juos prižiūri Eimono tėvai Arturas ir Megė, kuriuos vaikai vadina Abuelo* ir Močiute. Laukiamajame daugiau nieko, tik Diezų šeima. Jau po vidurnakčio, ir, išskyrus vieną išimtį, Šv. Jono gimdymo skyriuje šurmulys minimalus.

Poliui ketveri, jis jaunėlis. Miega įsitaisęs Megei ant kelių, jo kojos pražergtos, galva močiutės rankos įlinkyje. Ji nubraukia Poliui nuo akių rudų plaukų kuokštą. Žiūri meiliai pakreipusi galvą, iškart aišku, kad Polis jos mylimiausias anūkas. Vaiko krūtinė sudreba, jis išleidžia garsą „hrrr“, tuomet išsivaduoja iš savo košmaro, kūnas nurimsta. Megė šypsosi.

Šešerių Elizabetė turi per daug energijos, todėl žingsniuoja aplink kavos staliuką. Jos barbė guli ant žurnalų krūvos, beveik ties stalo kraštu. Jei Elizabetė atsitrenks į stalą, o tai visai tikėtina, barbė nukris, tačiau lėlės dienos ir taip suskaičiuotos, jos plastikinės pėdos išsuktos ir nuzulintos o ranka nutraukta nuo pernelyg dažno vilkimo grindimis iš paskos, lėlės šeimininkė norėtų ryškesnio ir įdomesnio mėgstamiausio žaislo. Elizabetė pagreitina tempą, einant jos klubai krypuoja; Elizabetės plaukai kaštoniniai, dvi ilgos uodegos neskaudžiai plaka pečius.

Devynmetis Tigis stovi ir žiūri pro langą akimis šaudydamas nuo žvaigždės prie žvaigždės. Sujunginėja taškus, įsivaizduoja, kaip iš vieno taško į kitą šaudo lazeriai vien tam, kad į ką nors nukreiptų savo koncentracijos galias. Žaidimas pačiam jokios didesnės reikšmės neturi, tačiau išgirdęs, kaip Elizabetė sukikena, kai jos sportbačiai sucypia ant vaškuotų grindų, atsisuka ir į ją įsispokso. Kai Tigis gimė, tėvai davė jam jo vardą, nes kaskart, kai leisdavo sau iš tiesų surikti, Tigio veide atsirasdavo kažkas tigriško – šis žvėriškumas jo akyse žybteli ir dabar.

– Neužknisk!

Elizabetė netikėtai sustoja ir, kad išlaikytų pusiausvyrą, abiem rankomis įsikimba stalo krašto. Jos lūpos dreba, ieškodama pagalbos atsisuka į senelę. Megė pakelia žvilgsnį nuo Polio ir nusivylusia intonacija prisiverčia ištarti „Tigi“.

Stengdamasis, kad balse nesuskambėtų sarkazmo gaidelės, Tigis sesutei aiškina:

– Tiesiog nenoriu, kad lakstytum aplinkui tarsi užknisantis žmogus, nes bijau, kad parkrisi ir susižeisi. Mes visi tave mylime.

Arturas Diezas, vadinamas Arčiu, sėdi per vieną kėdę nuo žmonos ir Polio pirštais spausdamas kelių girneles. Jo ūsai kruta narstant savuosius kaltinimus. Į anūkę daug vilčių nededa. Atrodo, Elizabetė paveldėjo Eimono bailumą ir Greisės ekscentriškumą – blogiausius savo tėvų bruožus. O Tigis yra visai kitokio tipo vaikas. Pasitiki savimi būdamas tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiaisiais ir retai kelia rūpesčių. Tigio išvaizdoje ryškiausiai prasimuša ketvirtadalis berniuko argentinietiškos kilmės, būtent jis perėmė šiek tiek tamsaus savo senelio grožio. Tačiau, nors Artis ir nėra tuo visiškai tikras, Tigis turi kažką atstumiančio: sunkiau mylėti ne pagal metus subrendusį vaiką ir galbūt Tigio bėda ta, kad jis pernelyg protingas. Ir dar yra Polis, kuris kartais būna smarkus berniukas, o kartais – nesavarankiškas verksnys. Kol kas dar sunku pasakyti, kuris temperamentas nugalės Poliui paaugus, bet jei galėtų rinktis, Artis labiau norėtų, kad anūkas užaugtų ne skystalas, o mušeika.

Artis pastebi, kad iš koridoriaus juos visus stebi jo sūnus. Supratęs, kad buvo pastebėtas, Eimonas artėja nenoromis. Artis atsistoja.

– Tai ką, Eimonai? Kas gimė? Berniukas?

Gergždžiančiame Arčio balse vis dar juntama argentinietiška tartis, nors namuose nesilankė daugiau nei keturiasdešimt metų.

Eimonas pradeda:

– Papá…

– Varyk!

Megė pakreipia Polį taip, kad šio galva atsidurtų jai ant peties, ir atsistoja.

– Arti, negi nematai, kad kažkas nutiko? Eimonai, ar Greisė pagimdė?

– Mam, ji ilsisi. Gal paėjėkime koridoriumi? Vaikai gali palaukti čia. Ar gerai, Papá?

Artis linkteli, paima Polį iš Megės glėbio – šis busteli iš savojo snaudulio, knarkteli dešine šnerve – ir pasodina ant kėdės. Elizabetė atsisėda prie Polio ir ranka apkabina per liemenį labiau dėl savo, o ne dėl brolio patogumo. Jos lūpų kampučiai nusvirę, akyse lūkestis. Artis pasisuka į instrukcijos jau laukiantį Tigį.

– Pažiūrėk brolį ir sesę. Tuoj grįšime. Suaugusiųjų reikalai.

– Gerai, Abuelo.

– Šaunuolis.

Artis sužnybia Tigio skruostą, staigiu judesiu pašiaušia Polio plaukus ir nusišypso Elizabetei nežiūrėdamas į akis. O Eimonui paliepia:

– Eime, sūnau.

Megė uždeda delną Eimonui ant peties ir abu nuseka Artį. Tigis broliui ir seseriai atsuka nugarą.

Koridoriaus gale Eimonas pirštus panardina į savo plaukus, jis aiškina:

– Niekada nesidarėme ultragarso. Suprantat, Greisė manė, kad reikia atsiduoti likimui. Džiaugtumėmės tiek berniuku, tiek mergaite, svarbiausia, kad vaikas būtų sveikas, o ankstesni Greisės gimdymai, palyginus su kitų moterų nėštumais, buvo lengvi. Nežinau, ar būtume pastebėję gresiančią bėdą, tačiau būtume žinoję, kad ji laukiasi dvynių.

Eimonas nusišypso regėdamas, kaip ši žinia būtų galėjusi pradžiuginti.

– Atsiprašau. Buvo ilga…

– Viskas gerai, mielasis, – ištaria Megė.

– Tai sakyk gi, kas atsitiko, – ragina Artis. Norėtų, kad jo žodžiai skambėtų užjaučiamai, tačiau jie nuskamba nekantriai.

– Gimė sūnus. Visiškai sveikas. Gražuolis, – atsako Eimonas.

Megė užsidengia burną:

– O kitas?

Eimonas purto galvą.

– Ne.

– Kaip Greisė?

Eimonas žino, kad dvokia savo ir Greisės prakaitu. Pagalvojus apie tą pasmaugtą kūdikį, jo kūną užlieja karštis. Eimonas užsimerkia ir giliai kvėpuoja, kad pykinimas aprimtų. Atmerkęs akis sako:

– Jie ją užmigdė. Visiška neviltis, tačiau atsigaus, kai ryt atsibus ir pamatys savo sūnų. Būtų daug blogiau, jei būtume laukę dviejų.

Eimonas sugriežia dantimis, tuomet priduria:

– Mums pasisekė.

Megė suspaudžia Eimono plaštaką. Galvoje šmėkšteli nevalingas rūpestis: vieni kaulai, negi Greisė jo visai nemaitina?

– Tai geriausias požiūris tokiais atvejais. Galvok, kokią gavai dovaną, o ne…

– Prakeiksmą?

Megė susiraukia. Norėjo pasakyti „nesėkmę“.

– Grįžk namo, pamiegosi. Akys užtinusios. Esu tikra, vos pastovi.

– Viskas gerai, mam. Turiu būti čia, kai Greisė atsibus.

Megei nespėjus atsakyti, Artis meta jai „palik jį ramybėje“ žvilgsnį.

– Mes parsivesime vaikus, bet pirmiausia turi jiems pasakyti, kad jie turi brolį, kad jų mama ilsisi, kad jai viskas gerai.

– Gerai.

– Tik nesakyk jiems apie tą kitą.

– Žinoma.

Jie grįžta į laukiamąjį. Elizabetė vis dar apkabinusi Polį, dabar net laiko jo ranką. Jos lėlė numesta ant grindų, viena koja styro. Polis atrodo nepatenkintas, o Elizabetė šypsosi pavargusia šypsena ir neleidžia jam ištraukti rankos iš savosios. Tigis ir vėl stovi prie lango, žiūri į erdvę. Galvoja, kaip toli norėtų nusigauti. Eimonui jis panašus į jauną filosofą arba mokslininką, potencialų išradėją. Artis spėja, kad Tigis baisiai nuobodžiauja. Eimonas ištaria „Tigi“ ir pamoja sūnui sėstis prie brolio ir sesers, tuomet atsitupia priešais juos ant pirštų galų, alkūnes įremia į kelius.

– Vaikai, Abuelo ir močiutė jus vesis namo, tačiau prieš tai gal norite susitikti su nauju broliuku?

Tuomet seniesiems ir jauniesiems Diezų klano nariams pora minučių leidžiama pažiūrėti į savo anūką ir brolį, tiesa, tik pro naujagimių skyriaus langą.

Tigis abejingas, tačiau vis tiek žiūri. Jei parodys, kad tuo miegančiu žmogeliuku bent šiek tiek domisi, nes susidomėjimo iš jo ir tikimasi, galbūt galės vykti namo anksčiau. Poliui nelabai rūpi, kaip jis atrodo iš šalies. Prispaudžia kaktą prie stiklo. Akys pusiau užmerktos. Suglebusi plaštaka sesės gniaužtuose. Elizabetės entuziazmas nuoširdus.

– Tėti!

– Ką, meilute?

– Koks jo vardas?

Eimonas prisideda pirštą prie lūpų.

– Paslaptis. Greitai visi sužinosime.

Elizabetė sugauna irzlų Tigio žvilgsnį. Pažvelgia atgal provokuojamai, o tada ignoruoja, nes žino, kad tėvo akivaizdoje jis jai neatsikirs.

– Tėti! Koks jo vardas? Prašau!

Tigio ir Elizabetės susišaudymo žvilgsniais nepastebėjęs Eimonas nykščiu spusteli dukros nosį ir papurto galvą.

– Ne šį vakarą. Bet greit.

Greisė tikėjo, kad galima prisišaukti nelaimę, jei dar negimusiam kūdikiui išrinksi vardą. Šypsodamasi saviironiškai paaiškino Eimonui:

– Čia kaip skaičiuoti viščiukus rudenį.

Ir nors Eimonas vardą yra sugalvojęs – Džeimsas, – prieš pasakydamas jį kam kitam, pirmiausia nori pasitarti su Greise.

Artis ir Megė išeina su anūkais. Eimonas toliau žiūri į savo naujagimį sūnų. Jaučiasi laimingas, nors tas jausmas ir labai trapus.

 

Vertė Virginija Kulvinskaitė