Ašaros

Naivus klausimas: iš kur pareina ir kur nusėda ašaros? Kodėl pasipila dėl menko nieko, bet nerieda čia ir dabar, kai norisi verkti? Nurytos ašaros, ašarojimas užsidarius, verksmas mintyse. Ar ašaros visad – kažkas neišsakoma? Gal jos – minčių tęsinys, liudijantis apie tai, kas nutylima, nutildoma? Nutildytas „aš“, „mes“? Sakykime, „visa karta“, kuri nebuvo ir nebus blogesnė ar geresnė už visas kitas kartas, kuriančias grožį ir sykiu siaubą, vienodai egoistiškas ir negailestingas savo išgyvenam laikui, gyvenamai vietai.

Ašaros – sielos šaltinis, sako. Jos išvalo sielą.

Aha, šaltinėlių būta pelkėtose Žemaitijos vietovėse tiek daug, kad vasaromis mano kartos vaikai mėgdavę turkštis įšilusiose jų srovelėse ir balutėse lyg kūdikystės vonelėse. Trindavę sau pilvukus, nė nesuvokdami, kad mėgdžioja glostančių mamos rankų judesius. Kur nusėdo tie šaltiniai? „Pasitraukė gilyn į žemę ir jų aplink nebematyti, – svarsto senolė. – Net žemė ilgainiui slepia savo ašaras.“ Nebeliko ir vaikų-tilvikų, trinančių savo pilvukus.

Kai mano vaikystėje tvenkė upelį, tokį pat skaidrų kaip tie trykštantys iš po žemės šaltinėliai, iškirto paupio giraitę. Kelmus buldozeriais sustūmė į krūvas, ant jų po metų užsiveisė neišvaizdūs, bet derlingi avietynai. Rinkdama avietes vaikas net apsiverkdavau, kad gimtieji upelio slėniai tapo „ne-be-gra-žūs“ – dykviete be šešėlių. Ašarodavau dėl keistos, nesuvokiamos netekties, nes ką aš tada galėjau suprasti apie landšafto estetiką ir naudą? Pamenu jautusi kažką neišsakoma, žodžiais neišreiškiamą apmaudą dėl „įsibrovėlio“, išardžiusio mylimą pasaulėlį, tegu ir nuaustą iš trapių paupio šaknų ir lapų.

„Įsibrovėlio“ nuojauta vėliau tapo plieno karkasu, sutvirtinusiu mano esatį. Ašaros virto plienu, kuris neašaroja, tiesa, rasoja. Keistas žodžių junginys, jei be kablelių: tiesa rasoja. Taip, tiesa rasoja, bet neverkia, nes kam jai, tvirtai kaip plienas, verkti. Teverkia linkusi meluoti žmogaus esatis už tiesos ir teisybės ribų. Teverkia dėl to, kad tiesa ir teisybė jai nepasiekiamos. Ir ašaros, ir melas yra esmingai žmogiška. Net banalu taip sakyti. Tik tiek, kad dėl melo pasekmių dažniausiai ir tenka verkti. Banalu ir klasifikuoti ašaras, iriantis prie jų esmės, nors jų paletė įstabi – apmaudo, tikėjimo, nevilties, meilės, neapykantos, džiaugsmo, pykčio, skausmo, pavydo, keršto, praradimo, išlikimo, liūdesio, nostalgijos, vienatvės… Kam klasifikuoti, jei ašarų prigimties neįmanoma įvardinti? Kam rūšiuoti, jei tai individualu, neliečiama ir beveik šventa?! Kam iš viso apie tai rašyti, ir nesvarbu, kad rašymas apie ašaras yra suvaldytos ašaros? Bet, gerai pagalvojus, ar įmanoma jas suvaldyti? O aktorių ašaros? Argi jos neįtaigios, tos suvaidintos ir valdomos ašaros? Kodėl jomis kartais patikiu labiau nei draugo ašaromis? Kur to meno verkti paslaptis? To mokėjimo pažadinti miegančius žemės šaltinius? Įsijautęs į vaidmenį aktorius akimis perduoda man gebėjimą įsijausti į akimirkos tragizmą. Aktorius kaip ašarų kalbos vertėjas sustiprina momento jausmą.

Sunku pasakyti, dėl ko pati gyvenime verkiau daugiausia, išskyrus artimojo mirtį… Daug ašarų pralieta iš nepatenkinto egoizmo ir tarpusavio nesusipratimų. Labiausiai virkdo ne vidiniai išgyvenimai, o netikėta kito invazija į juos. Meilė, kurioje jautiesi lyg maldaujanti elgeta, nes šitaip jaustis verčia dvilypis nepasotinamas išdidumas: kai nieko nebūna gana. Ašaros dėl meilės – vienos, paskui kitos, – tarsi būtum išleidusi mylimąjį į karą be vilties, kad sugrįš. Tikrai nebesugrįžo. Gal dėl to, kad per daug verkta ir apraudota iš anksto? Juk mylinčiojo ašaros yra ir nuojauta, ir atsisveikinimas be priežasties, ir netekties baimė, o labiausiai – apmaudas esant nesuprastam. Tačiau, keista, sunerimęs ar sukrėstas verki rečiau, o nerimui ir sukrėtimui virtus kasdiene būsena visai nustoji verkti…

„Ar tu laiminga?“ – kas nors paklausia (ne taip jau retai). Tarsi laimė būtų gyvenimo tikslas ar siekiamybė (argi?). Laimė, kaip kasdienybė, tėra silpnų ir išsekusių žmonių fantazija. Panašiai kalbėjo Nietzschė, su kuriuo šiandien sudėtinga ginčytis. Laimė – šalutinis sėkmės, tiksliau, darbo, rezultatas. Nebūna laimės ašarų, regis. Nebent – stiprybės. Stiprybės iškęsti visus skausmo padarinius. Tačiau ašaros gimdo fantazijas: ar nebūna, kad pro ašaras staiga pašoki ir keisto energijos antplūdžio nešamas įveiki daugybę kliūčių? Dėl ašarų kylančios fantazijos sužadina troškimus, pareinančius iš gyvenimo stiprybės. Jos verčia net juoktis raudant – juoktis iš savo likimo. Rauda atkeliauja iš vandenyno audros ir ji nusipelno daugiau nei pagarbos, daugiau nei pagarbios baimės. Panašiai svarstė Lingis, Alphonso, su kuriuo irgi neįmanoma nesutikti. O kiek sutramdytų ašarų asmeniniuose laiškuose… Ten jos paprasčiausiai nematomos, nes laiškas – nors ir ne visai – emocijas sugerianti substancija. Prisipažįsti, kad esi susirūpinęs, kenčiantis, tavo širdis pažeista. „Neverta, – kužda kažkas viduje, – nusipelnei daugiau.“ Tada supranti, kodėl žmonės kovoja už savo jausmus ir, jei būtina, kovoja iki mirties. Ne dėl „nusipelnyto daugiau“, o iš tikėjimo, kad jų jausmai verti ir teisingi. Nors teisybė (jau sakiau) – nepasiekiama ir vieną dieną būtinai apsireiškia tai, dėl ko būni neteisingas. „Visiems neįtiksi“, sakai tada pro ašaras.

Vasarą dėl vieno nemalonaus incidento užėjau į man gerai pažįstamą bendrabutį, esantį šalia namo, kur gyvenau vaikystėje ir kur tebegyvena mano garbaus amžiaus tėvai. Norėjau sudrausminti bendrabučio – nors jau seniai privatizuoto – vaikus, prašančius iš kaimynų senukų kasdien po eurą, du. Apstoja ratu ir nepaleidžia, kol neiškaulija. Savotiška senukų ataka jaunų chuliganų malonumui. Pakilusi bendrabučio laiptais ir žengusi į vieną iš ilgų koridorių, pamačiau, kad per pastaruosius keturiasdešimt metų ten beveik niekas nepasikeitę (tik gerokai apgriuvę). Tie patys bendro naudojimo koridoriai, apipeliję dušai be durų, surūdiję kriauklių kranai. Pajutusi savotišką gėdą, nebedrįsau belstis į nesubrendėlių „teroristų“ duris su sukrypusiomis staktomis, kad pasiskųsčiau jų tėvams. Supratau, kad nieko šiuo savo veiksmu nepasieksiu: mano „skundas“ šiame koridoriuje nuskambės lyg nesuprantama kalba – aš „teisiu“ ir gal neteisingai, nes nepakeisiu verksmingos, mano akimis žvelgiant, šių žmonių būties. Apsisukau ir išėjau.

Kieme, kur vaikai susispietę krūvon maigė kažkieno išmanųjį telefoną, jų ir mano žvilgsniai susitiko. Pažiūrėjome vieni kitiems į akis – aš, „teisėja“, ir jie, „prasikaltėliai“. Stojo mirtina pauzė. Apžvelgus tuos „gavrošus“ apnuogintais pečiais, įdegusiais veidais ir murzinomis panosėmis, kažkodėl dingtelėjo: „Kas jų laukia ateityje?“ Tipinis klausimas, kai vyresnioji karta bando trumpai ir paprastai išreikšti savo „susirūpinimą“ jaunesniąja. Armija, šmėstelėjo man, turbūt geriausia, kas jų gali laukti. Atmintyje prabėgo vienoje konferencijoje regėtas vaizdo įrašas, sukurtas politiniais tikslais: apie jaunučius ašarojančius lietuvių šauktinius, kuriuos rengia kovai su priešu. Jų ašaras kamera išdidino, jos buvo nesuvaidintos ir nevaldomos. Pagal turinį šauktinių ašaros turėjo teikti pasididžiavimo jausmą dėl jaunuolių meilės tėvynei, jų ryžto ir pasiaukojimo. Kamera slinko lėtai ir pasitikinčiai kaip mano žvilgsnis virš „gavrošų“ galvų.

Netrukus apėmė vidinis gailestis. À la „visi iki vieno gyvendami gyvenimą esame nuteisti myriop“ (vėl Lingis). Tačiau nieko negalėjau padaryti, kad tie vaikai irgi pajustų tą patį senukų atžvilgiu. Dar neatėjo jiems toks laikas. Bent jau mestų šalin „išmanųjį“ aparatą, atsigręžtų į savo vikrius kūnus ir pažaistų su kamuoliu, pamaniau. Žaidimas padėtų patirti akimirkos džiugesį, gal ir prasmę, nors nieko nežinojau ir negalėjau žinoti apie jų išgyvenamos akimirkos jausmą. Galvojau apie akimirkos džiugesį ir prasmę pagal save (akimirkos džiugesys – tai nematerialus laikas, be praeities ir ateities, be konkretaus tikslo). Mano jausmingumas akistatoje su bendrabučio vaikais buvo tik mano. Jis gniaužė kvapą kaip pasimetimas ir nežinojimas, ką daryti su mano pusėn atšvilpusiu „kamuoliu“. Ir dusino, kaip kad dusintų gėdos, gal net susvetimėjimo ašaros.