Apželdinsime Niujorką
Gunaras Salinis (1924–2010) – latvių išeivijos poetas, latviškojo siurrealizmo pradininkas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1952 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. 6-ajame dešimtmetyje su poetu Linardu Taunu Niujorke įkūrė garsiąją latvių jaunųjų rašytojų grupę „Pragaro virtuvė“ (Elles ķēķis). Išleido penkis poezijos rinkinius, vėliau šie sutilpo į du „Raštų“ tomus (2006, 2023). 2024 m. jubiliejaus proga leidykla „Neputns“ išleido rinktinę „Apželdinsime Niujorką“ (Apmežosim Ņujorku); šio pavadinimo eilėraštis tapo vienu populiariausių latvių egzodo kūrinių. Eilėraščiuose vyrauja poetinės vizijos su pasąmonės ir sapno vaizdiniais, azartiška erotika ir sarkastiška ironija, groteskas, tėvynės ilgesys, egzistencinė emigracijos būsena. Kūrybai turėjo įtakos A. Čakas, E. Adamsonas, D. M. Thomas, T. S. Eliotas. Salinis – vienas žymiausių R. M. Rilkės lyrikos vertėjų į latvių kalbą.
Vertėjas
Apželdinsime Niujorką
Dzintarui Suodumui apie plačią jūrą
Kai atvažiuosi į pliką Niujorką,
Tu būsi mūsų vienmintis:
šį miestą apželdinti reikia!
Maždaug štai taip:
Taimso aikštę greitai augančiais berželiais,
ąžuolais prašmatniąsias aveniu,
Grinvičo kaimą šermukšniais, šermukšniais,
Harlemą gluosniais svyruokliais,
uosto rajoną pušimis ir eglėmis,
kadagiais prie skerdyklų,
kiekvieną vietą, kur renkasi latviai,
bus liepų, klevų ir uosių gatvės,
priemiesčius ir skersgatvius
apsodinsime mišriu mišku.
Medžiams lapojant auto ners
į požemį. Žaliajame Niujorke
vien tik tošių taurės skambės,
apyniai į dangoraižius kops.
Latvių vaikai ir senelės
televiziją pamirš:
vasarą miške mūsiškiame uogas rinks,
rudenį lėks grybauti,
žiemą vyrai rogių keliu
malkas veš ir stirninus medžios.
Kai pavasaris ateis į Niujorką,
tavernos viena po kitos bankrutuos:
latviai Taimso aikštės beržyną pragręš,
beržų ir tik beržų sulą gers.
Harlemo burleskos nebegundys –
pajuodusios gluosnių pavėsy sielvartaus,
Grinvičo kaimą Valpurgijų naktį
saugos mūsų šermukšnių kerinti jėga,
kad prašvitus liepų gatvėmis
su batais rankose tikėdami eitume
saulės keliu į rašytojų rytą.
Vėliau jaunimas po mišką vaikščios
ir latvių vaikų vaikams
medžių kamienuose širdis išrėš.
Linguos sūpynės Niujorke,
mediniams namams bus eglių ir ąžuolų.
Prie uosto sausoj pušy
genys kiekvienam iškals po kryžių,
mažyčiai paukšteliai poterius sukalbės.
Atvykusių ekskursantų
lauks atrakcija ypatinga –
klausantis paukštelių
šimtametėje girioje
su Dievuliu valandėlę pabendrauti.
Tad ruoškis, tik nepamiršk
pasiimti daigų ir sėklų,
dešimt laivų su juodžemiu puriu,
dešimt vaisingų lietaus debesų,
dešimt derlingų mėnulio fazių,
šimtą vėjų nuo Kuržemės kranto!
Madonai
Aš nepavydžiu vyrui,
jei jis ne rožinį, o tavo bučinius skaičiuoja –
kaip po bučinių jisai neįprastai džiugiai žingsniuos.
Aš nepavydžiu vaikui,
kai su tavim jis žaidžia net iki dangaus pakylėtas –
po daugel metų jis ateis, ateis toks piligrimas lėtas.
Aš nepavydžiu saulei,
nepavydžiu ir mėnuliui, nepavydžiu nakčiai, dienai,
nes nė vienam jų nepriklauso dangaus karalija.
Vienų laidotuvių muzikantai
„Pragaro virtuvei“
Paryčiu trobon suvirsta
išblėstantys žmonės,
lipa ant stalo, į lovą, ant lentynos,
tarsi į dangų norėtų,
ir užkimstančiu balsu
išrėkia
kažkam šlovę –
tėvynei? laisvei? gėlėms?
Balsams išnykus, jie ima pūsti
į tuščius iškeltus delnus – tarsi jie būtų
nedingstančio džiaugsmo trimitai.
Nuo lubų pažyra kalkės, bet ne gailestis,
išmargina kaip klounams
išpūstus žandus ir nosies galus.
Namiškiai ploja, juokiasi,
žegnojasi, tėve mūsų kalba.
Vaikas prie staktos veidrodžio šuke
leidžia muzikantams į akis saulės zuikučius
iš ryto amžinosios šviesos.
Bet jų vokai nesuvirpa,
akių vyzdžiai išsiplėtę kaip katinų naktį.
Tiesos akys.
Amen.
Bet jie dar pučia –
aimanas? šlovę? – Kam?
Tėvynei? Kritusiems didvyriams? Gėlėms?
Gatvėms? Laisvei? Žuvusioms mergelėms?
Tik neklauskite! Tai
vienų nesibaigiančių laidotuvių muzikantai.
Mus vienija
mūsų nemigos slinktis
tamsoje
su žuvusiųjų sapnais.
Idėja
Dailininko pieštuko eskizai
Leidžiasi ribantis apskritimas,
nurimęs patampa moters figūra –
ne, paukščiu –
ne, pieva –
ne, per šienapjūtę išvažinėtu keliu –
taip, per šienapjūtę išvažinėtu keliu,
bet saugokis, einant juo bet kurią akimirką
jis vėl taps pieva –
taps paukščiu –
taps moters figūra –
taps ribančiu apskritimu –
ir pakils –
ir pradings –
ir liks tik baltas lapas
Noktiurnas
Cigaretė užmigo
ir susmilko
nepabusdama.
Kava užmigo
ir budėjo
nepabusdama.
Mylimoji užmigo
ir meilę skyrė
nepabudusi.
Dėl meilės
budėsiu
iki ryto –
neužspauskite man akių.
Tasai dangun žengimas
Linardui Taunui
Su moliūgų ir Taimso aikštės reklamos žvilgesiu,
taurių ir gėrimų atspindžiais,
su šia keista aura viršum galvos jis išeina į gatvę –
ne saulę, ne mėnulį mato, ne kažkurias akis,
kurios stengiasi susitikti su jo akimis
iš kito gyvenimo.
Eina it šventasis
neklysdamas iki kito baro ir
dingsta jame.
O tenai gėrimas taurėje nušviečia jo veidą
kaip nerastų akių
žvilgis iš kito gyvenimo –
tokia buvo jo dangun žengimo aura.
Koncertas Rygos katedroje
Kokios rankos. Kokios sudiržusios. Prieš 20 metų
nuo Vorkutos bėgių sudiržusios,
gaivališkai vargonais groja,
rankos, rankos,
kol kitas su nušalusiomis amputuotomis kojomis,
kojomis, kojomis
vargonų pedalais
nuo poliarinio rato jau 20 metų
bėga namo
Idiotas, nuostabusis idiotas!
Pabundu.
Riksmas sode.
Revolverio šūvis.
Lekiu –
tėvas
nusišovė?!
Ne,
jis stovi
ir rodo į dangų –
mėnulį
pašovė!
Mėnulis
kraujuoja –
ant sodo,
ant obelų.
– Kur mama? – šaukiu.
– Kur mama? – šaukiu mirtinai išsigandęs.
Tėvo rankoje revolveris. Jis atlošęs galvą nusijuokia
ir rodo į dangų:
– Ta žmona už mėnulio, tavo motina,
aš nepataikiau…
Ir motina
sumurma mums už nugaros:
– Idiotas, –
ir juokdamasi žvelgia į tėvą, – nuostabusis
idiotas! –
Su šviesiu mėnuliu ant kaktos,
naščiais ant pečių
ji ištiesia rankas ir sučiumpa
manąsias.
Mes pradedame
suktis, mes sukamės,
su pilnais mėnesienos kibirais mes sukamės
su motina per žvaigždynus.
Ir ji
juokiasi juokiasi: – Idiotas, nuostabusis
idiotas…
Reiškinys
Mano motina eina ir neša mane lopšyje ant savo galvos.
Ji žengia kaip indė net neprilaikydama nešulio.
Aš pasitikiu šia pusiausvyra.
Šia pusiausvyra tarp jos ir manęs.
Pusiausvyra tarp jos ir žemės.
Pusiausvyra tarp mūsų, žemės ir žvaigždžių.
Mano motina eina su manimi lopšyje ant savo galvos.
Mano motina eina su manimi karste ant savo galvos.
Vertė Arvydas Valionis
