Apie kritiką
Rašytoja svajojau tapti dar vaikų darželyje, o literatūros kritika susidomėjau vienuoliktoje klasėje. Iš dalies dėl šio susidomėjimo ryžausi studijuoti lietuvių filologiją, bet jau antrame kurse supratau, kad literatūros kritikės iš manęs nebus: pastebėjau, jog mėgindama rašyti kritikos straipsnius imu save riboti kaip kūrėja. Tuo pačiu metu atėjo kitas, gerokai skaudesnis, suvokimas – Lietuvoje iš grožinės literatūros nepragyvensi, todėl ėmiau intensyviai domėtis užsienio kalbomis ir galiausiai tapau literatūros vertėja. Verčiu iš keturių kalbų, tad lietuvių skaitytojams turiu galimybę pristatyti nemažai įdomių ir vertingų užsienio autorių kūrinių. Ši veikla man atrodo prasminga, ir Lietuvoje geriausiai esu žinoma kaip literatūros vertėja. Tik nedaugelis girdėjo, kad iš tiesų gyvenu iš drabužių kūrimo. Mano alternatyvios mados kūrėjos paskyrą socialiniame tinkle „Instagram“ seka daugiau nei 12 tūkst. sekėjų iš viso pasaulio, o šiemet sulaukiau vienos amerikiečių leidyklos pasiūlymo išleisti gotikinių nėrinių schemų knygą. Pasirodo, po „Trečiadienės“ ir „Vabalų sulčių“ sėkmės gotikinis stilius anglakalbėse šalyse pasiekė dar neregėtą populiarumą.
Potencialūs leidėjai manęs paprašė pateikti pasiūlymą, į jį turėjau įtraukti dviejų projektų instrukcijas su įvadiniais meniniais tekstais. Susidomėjau ir prašomą medžiagą išsiunčiau.
Atsakymo sulaukiau po savaitės. Leidėjai dėkojo ir prašė atkreipti dėmesį į jų atsiliepimus. Atsidariau leidyklos siųstą dokumentą. Į akis krito daugybė ilgų komentarų paraštėse. Tikras rašytojo siaubas.
Esu perfekcionistė ir be galo savimi nusivyliau. Skaityti leidėjų komentarus ėmiausi ne iš karto. Bijojau. Literatūros lauke sukuosi seniai, tad žinau, kad pirmas įspūdis labai svarbus, o nepateisinus leidėjų lūkesčių antros galimybės tikriausiai nepasiūlys. Todėl nemoku apibūdinti palengvėjimo, kuris mane užliejo akimirką, kai galiausiai išdrįsau perskaityti amerikiečių siųstą dokumentą.
Iš karto pastebėjau draugišką, pagarbų toną. Komentaruose pirmiausia aptarti stipriausi aspektai ir pateikti išsamūs paaiškinimai, kodėl tie aspektai leidėjams patiko. Silpnos vietos išryškintos ir pateikti neįsakmūs pasiūlymai, kaip tokias vietas patobulinti. Kritika griežta, bet aiški ir argumentuota. Keli komentarai humoristiniai, bet humoras neįžeidus – priešingai, skatinantis pasijuokti iš savęs. Leidėjai man aiškiai pasakė, kad užduotį atlikau blogai. Gal tik stipriam ketvertui. Bet ketvertas – ne dvejetas, todėl tikrai įmanoma pasitaisyti. Mane užliejo azartas – taip, mano tekstai ne tokie, kokių jie tikėjosi, ir aš nepasiekiau jų kokybės standarto, bet man niekas neužtrenkė durų. Manimi tikėjo, man leido pasitaisyti, rodė, kur eiti, kad nueičiau į bendrą tikslą – parašyčiau tekstus, tinkamus įdomiai, komerciškai sėkmingai knygai. Apėmė keistas jausmas – kritikos gavau su kaupu, bet jaučiausi pakylėta, nes komentaruose slypėjo ne niuksai ar (švelnios) provokacijos, o palaikymas. Atsirado daug jėgų ir energijos dirbti.
Kol rengiu galutinį pasiūlymą potencialiems leidėjams, man miela galvoti apie tekstus, kuriuos parašysiu. Į šį procesą ėmiau žiūrėti kaip į žaidimą – dar nežinau, ar sutarsime, bet man smagu, jaučiuosi įsitraukusi, malonu įsivaizduoti tolesnį kūrybinį procesą. Džiaugiuosi ir šiltu rudeniu. O smagiausia, kad šiandien į mano namus atėjo šventė – pašto dėžutėje radau šūsnį prenumeruojamos kultūrinės spaudos.
Šiemet į PDR nevažiavau. Festivalis tikriausiai vyks dar ne vienus metus, o mano vaikai amžinai nebus maži. Ir jiems manęs amžinai nereikės. Tai svarbiau už bet kokius festivalius, bet skaitau į PDR vykusių kolegų įspūdžius, džiaugiuosi jų pasiekimais. Buvo labai įdomu, kas laimėjo anoniminių eilėraščių konkursus. Iš spaudos sužinojau, kad pirmosios vietos neskirtos neva siekiant truputį supykdyti poetus ir poetes, įkvėpti jiems kovinės dvasios. Skaitydama tokį skurdžiais bendro pobūdžio komentarais palydėtą konkursų komisijos paaiškinimą, nejučia prisiminiau vieną aštuntos klasės mokytoją.
Jis buvo geras pedagogas, bet labai gailėdavo dešimtukų. Kartais ir devynetukų ar aštuonetukų. Prisimenu jo aiškinimus apie mūsų kontrolinių darbų trūkumus, raudonu rašikliu išraitytus komentarus paraštėse, bendro pobūdžio pastabas po paskutiniu atsakymu. Prisimenu be galo nuobodžius kontrolinių darbų aptarimus, per kuriuos mes vieni kitiems po suolais siuntinėdavome laiškelius ir piešdavome niekniekius. Prisimenu, kaip nenoriai eidavome į jo pamokas ir kaip kartu susėdę per ilgąją pertrauką kolektyviai sutarėme nesiruošti būsimam kontroliniam darbui. O kam ruoštis? Juk atsakymuose gali nors ir vadovėlį atmintinai cituoti, vis tiek negausi geriausio pažymio. Vis tiek neįtiksi.
Mokytojas savo „šykštumą“ aiškindavo siekiu mus motyvuoti, neva, gavus spyrį į minkštąją, lengviau įgauti kovinės dvasios. Blogiausia, kad jis šventai tikėjo savo priemonių veiksmingumu. Tikėjo net tada, kai vieną kontrolinį teko perrašyti visai klasei, nes mes juk buvome susitarę nesimokyti, neskaityti ir mokytojo dėstomu dalyku nesidomėti. Mes, aštuntokai, jautėme, kad turime laiko iki dvyliktos klasės, kai pažymiai lems mūsų ateitį – galimybes įstoti į norimą specialybę. O aštuntoje klasėje dar norėjome pasilinksminti. Be to, troškome motyvacijos. Tuo metu kai kurie iš mūsų jau svarstė, kokią profesiją rinktis, ir mokykloje dėstomus dalykus tarytum matavosi. Minkštąją veržęs to atkaklaus mokytojo dalykas natūraliai suvoktas kaip „per ankštas“.
Buvo ir kitokių mokytojų. Tokių, kurie lengva ranka nerašydavo nei dešimtukų, nei devynetukų, nei aštuonetukų, nei septynetukų. Bet pratybų puslapyje išvydęs raudonu rašikliu išraitytą šešetą žinojai, kad niekas tau gera valia minkštosios nespardo – gavai tiek, kiek esi nusipelnęs. Tokie mokytojai kažkaip sugebėdavo parodyti, kad mokaisi ne dėl pažymių, ne tam, kad įvykdytum normatyvus ar įtiktum. Mokaisi dėl savęs. Stengiesi dėl savęs. O dėl savęs stengtis ir smagu, ir azartiška, ir kovinės dvasios netrūksta.
Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje iš grožinės literatūros sunkiai įmanoma pragyventi. Rašytojų turime nemažai – akivaizdu, kad jie rašo ne tik dėl menko atlygio. Jie rašo ir dėl savęs, dėl galimybės bendrauti su skaitytojais, dėl to, kad rašyme mato prasmę, galų gale dėl to, kad rašyti smagu. Negaliu kalbėti už kolegas, bet aš rašydama grįžtu į aštuntą klasę, kai rūpėjo žaidimai, paieškos, norėjosi kuo daugiau išbandyti, patirti, ieškoti. Rašymas, literatūros vertimas, drabužių kūrimas yra tokių paieškų atspindžiai, todėl natūralu, kad vieni tekstai būna geresni, kiti prastesni, vieni drabužiai populiarūs, o kitų pirkėjai nepastebi.
Aišku, nesiruošiu meluoti ir veidmainiauti. Džiaugiausi, kai mano poezijos knyga „Gyvybė“ nominuota Metų knygos rinkimuose ir apdovanota Zigmo Gėlės premija, man buvo smagu. (Raktinis žodis čia yra SMAGU.) Šis įvertinimas padėjo pasiekti daugiau skaitytojų, eilėraščiai iš knygos išversti į kelias užsienio kalbas, sulaukiau kvietimų į literatūros festivalį užsienyje ir į kelias rezidencijas, sutikau nemažai kolegų, kurių kitomis aplinkybėmis tikriausiai nebūčiau sutikusi, bendravau su skaitytojais. Jei ne visi šie dalykai, apdovanojimai ir premijos būtų tik eilutės gyvenimo aprašyme. O skaitytojai poetų gyvenimo aprašymų neskaito. Jie skaito poetų eilėraščius.
Ar buvo / yra poetų ir poečių, kurie supyko dėl PDR anoniminių eilėraščių konkursų komisijos sprendimo neskirti pirmųjų vietų? Tikriausiai. Bet man atrodo, kad toks sprendimas galėjo paskatinti atvirkštinę reakciją – ignoravimą, kuriuo mes aštuntoje klasėje apdovanojome mokytoją, savavališkai nusprendusį, kad kovinę dvasią labiausiai pakelia kova dėl kuo aukštesnių įvertinimų. Tokį mano spėjimą patvirtina ir komisijos nario Manto Tamošaičio užuominos, jog konkursuose sulaukta mažokai eilėraščių, juo labiau kad sprendimas neskirti pirmųjų vietų priimamas ne pirmą kartą. Šiemet neišrinkti ne tik pirmųjų vietų nugalėtojai – iš vienuolikos įsteigtų premijų išdalytos tik penkios. Šis faktas leidžia numatyti dar blogesnį scenarijų: skaitytojai gali nepagrįstai pasidaryti išvadą, kad neturime gerų poetų, todėl šiuolaikine lietuvių poezija domėtis neverta. Negirdėjau, kad kuris nors lietuvių poetas girtųsi plačiu skaitytojų ratu, tad kokia žinia siunčiama potencialiems poezijos gerbėjams, spaudoje perskaičiusiems, kad profesionaliosios poezijos festivalyje daugiau nei pusė apdovanojimų neišdalyta, nes nebuvo vertų jų gauti?
Galiausiai ar toks sprendimas supykdė mane? Ne, priešingai. Aš apsidžiaugiau. Apsidžiaugiau, nes gavau galimybę pamąstyti ir aiškiai įsivertinti, kas man yra (gera) kritika, kokia kritika man (ne)reikalinga ir kokia kritika mane ugdo ne tik kaip rašytoją, literatūros vertėją ar drabužių kūrėją, bet ir kaip skaitytoją ar kultūros vartotoją. Bemąstydama parašiau šį tekstą – jį dėlioti buvo smagu. Be to, Lietuvos kultūros erdvėje jau seniai esu pastebėjusi kritikos kritikams trūkumą. Apsidžiaugčiau, jei šis tekstas į minėtą trūkumą atkreiptų dėmesį ir jį bent milimetru sumažintų.
P. S. Prieš atiduodama šį tekstą į kultūrinę spaudą, sulaukiau amerikiečių leidėjų laiško. Mano naujausi tekstai jiems tiko. Jei esu pasirengusi, atsiųs sutartį. Štai kokia galinga yra tvirta, bet pozityvi kritika. Sakau iš asmeninės patirties.
