Apie bandymą prisiminti, kurie dabar metai

Ar jau egzistuoja toks reiškinys kaip nepriklausomybės savimonė?

2024-ieji. Regis, tam, kad galėčiau suprasti savo dabartiškumą, t. y. kad suprasčiau, kada esu, pirmiausia turiu sugebėti įrikiuoti šį momentą į laiko tėkmę, suvokti jo skirtumus ir sąsajas su tuo, kas buvo. Paprastai kalbant, turiu gebėti prisiminti, turiu turėti praeitį. Tačiau net jei ir galiu prisiminti, ką veikiau vakar ar prieš dešimt metų, kaip yra su ta atmintimi, kuri ne tik paskirus mano gyvenimo įvykius, bet ir visą mano laiką įrikiuoja į kur kas platesnę laiko tėkmę, kurią vadiname istorija?

Nenoriu kalbėti apie sociologinius, psichologinius, antropologinius ar kitokius teorinius tyrimus šia tema, nes nenoriu kalbėti apie atsakymus ir juolab kaip tas, kuris galėtų apsimesti, jog pats nėra savo tyrimo objektas. Noriu kalbėti apie klausimus, kylančius šiame laike ir šioje geografinėje padėtyje save aptinkančiai ir savęs nesuprantančiai esačiai.

Keista, jog net ir gan aktyviai šiandien svarstant apie tai, kas įvardijama „istorine atmintimi“, ši sąvoka daug kam vis dar lieka ganėtinai svetima, priklausanti veikiau istorinių tyrinėjimų ar politinių ginčų sričiai. Jei istorinės atminties objektas, kaip nurodoma ir Tautos istorinės atminties įstatyme, tėra „atmintini metai, atmintina diena, atmintina vieta ar istorinis vyksmas“¹, išties gali susidaryti įspūdis, tarsi tą atmintį būtų galima laikyti tam tikru objektu, kurį pakaktų tiesiog tuo suinteresuotiems žmonėms kažkur išdėstyti, kaip nors pažymėti (pastatant paminklą ar atminimo lentą), kasmet paminėti ar dar kitaip išsaugoti „įstatymo nustatyta tvarka“. Tokia istorinės atminties samprata, regis, prilygtų tam, ką šiandien įprasta vadinti išorinės atminties laikmenomis. Regis, kol kas ji vis dar taip ir veikia. Tačiau toks atminties išsaugojimas nebūtinai turi kažką bendro su mano paties atmintimi būtent dėl tos priežasties, jog yra išoriškas. Pati savaime tokia atmintis lyg ir mūsų, bet sykiu niekieno – ji tiesiog „ten“.

2008-ieji. Gimusieji nepriklausomybės metais sulaukia pilnametystės. Tais pačiais metais pasirodo dabar visiems puikiai žinoma Danutės Gailienės monografija „Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos atžvilgiu“, kurioje vis dar aptinkame niūrią diagnozę: „Kol kas mūsų santykis su praeitim yra silpnas ir veikiau reiškiasi kaip kultūriniai kompleksai. Mes neapmąstėme savo praeities kaip laisvi ir brandūs žmonės. Mes nemokame apie tai ramiai kalbėtis. [...] Nesugebėję apmąstyti savo praeities, nedaug ką perdavėme ir vaikų kartai.“² Su paskutiniu sakiniu būčiau linkusi nesutikti – manau, kad perduota visgi buvo daug, tik kitaip. Knygoje išskleidžiamas visas pluoštas tų sąmoningų ir nesąmoningų būdų, kuriais paprastai pasireiškia kolektyvinę traumą patyrusių visuomenių elgesys. Natūraliausios reakcijos – be abejo, atsiribojimas, slopinimas, bandymas pamiršti. Tačiau tai, kas buvo mūsų tėvų kartos sėkmingas ir nesėkmingas bandymas pamiršti, išstumti ar bent sukurti distanciją, vėliau mums tapo tokiu pat kebliu bandymu prisiminti. Kebliu, nes liko nebeaišku, ką iš tiesų reikia prisiminti. Kebliu, nes prisiminti reikia tai, ko niekada neišgyvenai, ir neišgyvenai ne tik todėl, kad tada negyvenai, o todėl, kad ta praeitis mums buvo perduota nebyliai, kaip slogi paslaptis. Kebliu dar ir dėl to, kad prisiminti reikia tai, kas iš tiesų per naktį niekur nedingo ir į praeitį staiga nenugrimzdo, tad tam tikra prasme prisiminti reikia ir pačią dabartį.

Kai stebiu save ir jaunus savo kartos žmones, matau kažką panašaus į įšaldytus pėdsakus to, ko patys galbūt ir neprisimename, bet kas puikiai prisimena mus, nes tai, norime to ar ne, mus ir sukūrė. Ta atmintis mumyse veikia keistu pavidalu: viena vertus, mes laisvi, mūsų nebeslegia praeities košmarai, nes tos praeities savo sąmonėje mes tiesiog neturime (ar nebeturime jokiais konkrečiais pavidalais), nes ją mums kažkas užmiršo už mus. Tačiau kartais atrodo, kad būtent tai mus ir slegia – įkyrus jausmas, kad kažkas pamiršta, kažkas, kam trūksta žodžių, kažkas labai svarbaus ir esmingo mūsų dabarčiai, nes tai vis dar tvyro ore. Ir esmingo tokiu mastu, kad to neprisiminti reiškia neturėti pradžios, neturėti atskaitos taško, pagal kurį būtų galima orientuotis, kažkur judėti ir nuo kurio būtų galima skaičiuoti savo laiką (todėl kartais visai neatrodo kvaila klausti – kurie iš tiesų dabar metai?). Ir tai ne faktai, ne istoriniai liudijimai – jų mums netrūksta. Veikiau tai patirties skurdas ir tęstinumo paradoksas: būtinybė susisaistyti su praeitimi tam, kad ji tavęs nepančiotų.

Sakysite – o kaipgi švietimas? Turbūt nebūsiu vienintelė (ir dėl to jaučianti keistą kaltę), kuriai ne vienus metus pamokose ir mokykliniuose minėjimuose dėstomi istoriniai faktai apie sovietines represijas Lietuvoje sukeldavo panašias emocijas kaip nacionalsocialistų žiaurumai Vokietijoje, kultūrinė revoliucija Kinijoje ar Bulvių badas Airijoje. Tai nebuvo mano istorija, tai buvo tiesiog istorija. Ar todėl, kad kone visa artimiausia praeitis, kurią turėjome laikyti savo, tebuvo nelaimių ir tragedijų virtinė? Ar todėl, kad tie sueižėjimai mums net nesuvokiant buvo tokie gilūs, kad iš pagrindų buvo pažeistos net atminties išlaikymo ir perdavimo formos, šitaip nuskurdinant ir pačią patirtį? Ar dėl to net kur kas ilgiau trukusią ir ne tokią liūdną LDK ir ATR istoriją tegalėjome skaityti kaip mitą, kaip tolimus karalių ir riterių laikus menančias didingas legendas?

Tik gerokai vėliau, tarkime, pirmąsyk susidūrusi su asmeniškais Juozo Urbšio 1939–1940 m. atsiminimais apie lietuvių delegaciją Maskvoje pasirašant nelemtąją „savitarpio pagalbos sutartį“, galėjau bent fragmentiškai suvokti, kokio masto praeitį paveldėjau. Bet tai tik fragmentai, dar labiau sustiprinantys tą jausmą, kad įvykęs kažkoks radikalus pačios atminties pertrūkis: kad ir kaip besistengčiau, negaliu prisiminti, iš kur atėjau. Tai tarsi žiūrėjimas į save per stiklą, žiūrėjimas į save kaip į kitą. Arba, galėtume sakyti, tai žinojimas, bet negalėjimas išgyventi šio žinojimo kaip žinojimo apie save. Kol kas sunku įsivaizduoti, kaip būtų įmanoma šį pertrūkį pašalinti, labiau klausčiau, ar apskritai to reikia. Norisi manyti, kad galbūt pati ši atminties pertrūkio sąmonė galėtų būti ta pradžia, kuri dar turi ateiti. Sąmonė, kuri prisimintų ne ką, o kad užmiršo ir užmiršo negrįžtamai. Jaunų menininkų gretose šiandien išties atsiranda vis daugiau tokios, pavadinkime, nulinio taško savimonės apraiškų. Įprasti bandymai gaivinti istorinę ir kultūrinę atmintį dažnai atrodo naivūs ir neturi poveikio, jei sąžiningai savęs neklausiama, kaip apskritai apie tai kalbėti, jei iš tiesų išgyvenome net pačių patirties perdavimo formų suirimą. Kita vertus, ne mažiau naivūs atrodo bandymai „nesigręžioti į praeitį“ ir mąstyti šiuolaikiškai – būti visaverčiais Vakarų pasaulio žmonėmis ir spręsti šio pasaulio problemas. Apie tai Witoldas Gombrowiczius kalbėjo lenkams, ir nieko keisto, kad lenkai už tai jo nekentė.

Bet jei mano kartą iš tiesų žymi jos paveldėtas nebylumas ir patyrimo skurdas, nors sykiu noras ir būtinybė kalbėti, galbūt būtent per šio skurdo patirtį ir galima kalbėti? Net jei taip galbūt išties tampama savotiškais benjaminiškais barbarais³, tais, kurie, nebeturėdami įšaknytos esaties ir išgyventos praeities, turi mokytis jausti ir kalbėti iš naujo. Tačiau daryti tai neapsimetant, kad jau gyvename už to „storo brūkšnio“, turėdami švarų lapą. Juk kažkas mus mumyse vis vien prisimena tada, kai sunku būti laisvam, kai sunku kalbėti nuoširdžiai, kai sunku kažko nekaltinti, kai sunku tikėti ir pasitikėti. Tad visai gali būti, jog mano kartos užduotis ir yra permąstyti savo kilmę toje patirtyje, kuri negalėjo būti joks gyvenimas toliau, nes tai užmaršties patirtis. Patirtis, kurioje gimsta barbaras.