Tvirtai sumegzti mazgai

Daina Kleponė. Kritusių mazgas. Detektyvinis romanas. V.: Alma littera, 2023. 512 p.

Kriminalinis trileris „Kritusių mazgas“ yra debiutinė Dainos Kleponės knyga. Į literatūros lauką autorė atėjo iš verslo pasaulio laimėjusi leidyklos „Alma littera“ 2022 m. organizuotą Grožinės literatūros konkursą. Taigi, neatsitiktinai pagrindinis knygos blogiukas Jupiteris Hagenau yra manipuliatyvus superverslininkas, finansinės piramidės „Youcan“ įkūrėjas, kuris nebesitenkina vien pinigais, nori valdyti ir politikus, ir eilinių žmonių protus, o savo tikslų siekia be jokių skrupulų. Gyvybė šen, gyvybė ten, kai sukasi milijardai ir rezgami totalios galios planai, žmogus tampa statistiniu vienetu, vertingu tiek, kiek gali būti panaudojamas. Skamba egzotiškai, bet D. Kleponė pasaulį, apie kurį pasakoja, pažįsta puikiai – trilerio autorės logika, racionalumas, saikas ir kontekstų išmanymas bei gebėjimas tvirtai regzti intrigos mazgus iš tiesų sužavi.

Nors detektyvus, trilerius ir apskritai žanrinę literatūrą mėgstu, ilgą laiką stabdė solidi „Kritusių mazgo“ apimtis – kiek daugiau nei 500 p. Be to, nors D. Kleponės romanas buvo įtrauktas į 2023 m. Metų knygos rinkimų rekomenduojamų prozos kūrinių sąrašą, rimtesnių recenzijų apie jį nepasirodė. Nesinorėjo pasinerti į dar vieną didžiagabaritį plepalų, absurdiškų fantazijų ir nesuvaldytos struktūros kūrinį. Ir pirmasis „Kritusių mazgo“ sakinys neužkabino. Kiek pretenzingas kažkieno – greitai paaiškėja, kad sužeistos mergaitės, pabėgėlės iš Sirijos, – regimo peizažo aprašymas. Per daug žodžių, kelis puslapius beveik nieko neįvyksta.

„Kritusių mazgą“ buvau pasiėmusi iš bibliotekos, knygos grąžinimo terminą pratęsiau net kelis kartus. Kai bibliotekininkė perspėjo, kad daugiau pratęsti nebegalėsiu, vieną sekmadienio rytą apsisprendžiau perskaityti bent kelis skyrius. Nepatiks – pirmadienį grąžinsiu bibliotekon. Pradėjau skaityti ir laikas pranyko – knygą baigiau pirmadienį po pietų. Esu lėta skaitytoja, todėl tai, galima sakyti, asmeninis rekordas. „Kritusių mazgas“ sugrąžino su vėlyva paauglyste išblėsusį potyrį, kai akys merkiasi, bet tiesiog negali atsitraukti nuo knygos. Vis sau pasižadi, kad dar vienas skyrius, ir viskas, tačiau…

„Kritusių mazgo“ istorija prasideda, kai tyrėjas Johanas imasi narplioti apie „Youcan“ rašiusios žurnalistės Saros nužudymo bylą. D. Kleponės trilerį lietuvišku galima vadinti tik todėl, kad autorė lietuvė ir kūrinys parašytas lietuvių kalba. Pagrindinis veiksmas vyksta Berlyne, tačiau nusikeliama ir į ašramą Indijoje, ir į prabangų kazino Kinijoje, ir į vaiduoklišką kaimą Lenkijos pasienyje. Temos globalios, susijusios su šiandienos aktualijomis: migracija bei imigrantų integracija, tamsūs verslo, politikos ir mafijos ryšiai, karjerizmas. Nors potekstėje ryškėja universali problematika: vaikystės traumos, susvetimėjimas, sužeisto žmogaus sprendimus lemiantis besąlygiškos tėviškos meilės besiilgintis vidinis vaikas.

Siužeto linijų labai daug, kai kurių ištakos siekia net Antrojo pasaulinio karo laikus. Lavonų taip pat ne vienas. Pirma nužudoma žurnalistė Sara, tuomet jaunas indas imigrantas, vienoje iš Jupiterio slaptų įmonių dirbęs programuotoju, tada turtinga mecenatė, tuomet – su slaptosiomis tarnybomis ir KGB siejamas garbaus amžiaus advokatas. D. Kleponė visas šias linijas logiškai ir preciziškai sumezga, o paskui išnarplioja taip, kad erdvės interpretacijoms, spėliojimams vis tiek lieka. Nenustebčiau, jei pasirodytų ir antroji „Kritusių mazgo“ dalis – bent jau aš labai lauksiu.

Korporacijų veikla, finansinės piramidės, politikų verbavimo, nusikaltimų tyrimo, tyrėjų darbo specifika atskleista vengiant perteklinio plepėjimo, tačiau suteikiant pakankamai informacijos, kad nereikėtų spėlioti. Labai patiko, kad nors kuriamas ir šioks toks mistikos lūkestis, jokių anapusinių portalų, magų, ateivių, teleportacijų ar panašių deus ex machina triukų, kurių paprastai griebiamasi, kai užsimojama ne pagal išgales, „Kritusių mazge“ nėra. Sąmonės čia valdomos pasitelkiant psichologinį spaudimą, manipuliaciją, ieškant kito silpnųjų taškų, taip pat naudojantis informacinėmis technologijomis, neuromarketingu. Banalu, bet tiesa: visi didieji sukčiai manipuliuoja vadinamųjų paprastų žmonių svajonėmis, kurias generuoja du lūkesčiai – meilės ir turtų troškulys.

Dar vienas didelis D. Kleponės trilerio privalumas – ypač lietuviškajame kontekste – realistiški veikėjų portretai. Dauguma veikėjų, net šalutiniai, vos porą kartų šmėkštelintys, turi savo istorijas, biografijas. Vienas didžiausių kliuvinių mėgautis žanrine literatūra – stereotipiški, seksizmo persismelkę moterų portretai ir itin lėkštos, absurdiškos meilės linijos. Kaip labai taikliai recenzijoje apie Bernardo Gailiaus trilerį „Kraujo kvapas“ rašė literatūrologė Greta Štikelytė, vyrai čia kvepia krauju, jie veikia, turi biografijas, o „visos į vyrų akiratį pakliūvančios moterys tėra matomos ir liečiamos, tegali atsakyti į vyrų veiksmus, egzistuoja tik per vyrus. [...] Visažinis pasakotojas puikiai supranta, kodėl vyrai elgiasi vienaip ar kitaip. O moterų motyvai – giliausiame urve slypinti paslaptis. Moters vaizdinio pavyzdys: „Mergina idealiai derėjo prie restorano interjero. Iš prigimties graži, bet skurdžios sovietinės buities nudrengta, ji, kaip ir pats „Bristolis“, prašyte prašėsi remonto“ (p. 71). Bėda, žinoma, ne ta, kad moteris sulyginama su objektu, nė kiek nesistebėčiau, jei kuris romano veikėjas būtent taip moterį ir matytų. Bėda ta, kad VISOS moterys matomos TIK taip“ (Greta Štikelytė, „Krauju kvepiantys vyrai ir remontuojamos moterys“, Literatūra ir menas, 2023, Nr. 5).

D. Kleponės „Kritusių mazge“ vyrai ir moterys yra lygiaverčiai personažai. Tiek vienų, tiek kitų išvaizda aprašoma minimaliai, o jei kokie išorybės bruožai akcentuojami, tai dėl to, kad yra iš tiesų svarbūs istorijos plėtotei. Patiko, kaip romane bendrauja vyrai ir moterys, kaip jie siekia savo tikslų, tarpusavyje konkuruoja – visai kaip tikrovėje, mūsų pasaulyje, o šis panašumas sukuria bei palaiko įtikinamumo efektą. Ta pati dinamika galioja ir verslo pasaulio atstovams, ir mišriai tyrėjų komandai. Visi turi savo keistumų ir paslapčių. Nežinau, ar autorė to siekė, bet tyrėjai visi iki vieno atrodo galintys būti dvigubais agentais, išdavikais. Įtartinas ir santūrus patyręs vilkas Herbertas, ir komandos vadas Liovenheimas, nežinia kodėl staiga nutraukęs tyrimą, ir tyli, nuolat pervargusi vieniša mama Sabina, ir visuomet padėti pasiruošęs informacinių technologijų asas Gabrielis, o ypač Beti – viena įdomiausių, kompleksiškiausių veikėjų.

Beti atrodo kaip ką tik nušvitusi apie meditacijas, čakras ir moterišką energiją svaigstanti rugiaveidė ilgu sijonu ir dzingsinčiomis apyrankėmis. Kas tokios moters nėra sutikęs? Neklausta visiems iš eilės pasakoja, kad moters prigimtis yra tarnauti tinkamam vyrui, tačiau vos proga pasitaiko, Beti nevengia prieš kolegas vyrus demonstruoti pranašumo, pašiepti juos. Ji itin įžvalgi, puikiai apklausia įtariamuosius. O ir Johanas vis pasvarsto, kad reiktų savo kolegės praeitimi pasidomėti išsamiau.

Tiesa, Johano ir Saros romantinė linija nėra itin vykusi. Romantinė linija yra vienas svarbesnių trilerio elementų. Ši linija skirta ir intrigai palaikyti, ir auditorijai plėsti: neva vyrams įdomu, kaip bus nusikaltimas tiriamas, o moterims – ar įsimylėjėliai susijungs, o jei meilės istorija nutiko praeityje arba jei vienas iš partnerių nužudytas, tai ar bus atkeršyta, ar išsigydys gyvasis savo žaizdas ir pan. Taip pat meilės kolizijos detektyvuose generuoja įtampą, kartais tampa net nusikaltimo motyvu – pavyzdžiui, Jo Nesbø rinkinio „Pavydo ekspertas ir kitos istorijos“ apsakymuose.

Tyrimui tik prasidėjus sužinome, kad nužudytoji Sara – buvusi tyrėjo Johano meilužė. Apie savo ryšį su nužudytąja tyrėjas privalo pranešti vadovybei, tačiau to nepadaro, todėl jam gresia ne tik nušalinimas nuo bylos, bet ir karjeros pabaiga. Iš pradžių atrodo, kad Saros ir Johano ryšys buvo vien seksu grįstas, be įsipareigojimų, tačiau antrojoje romano pusėje jau minimos abiem po išsiskyrimo likusios dramatiškos žaizdos. O dar patetiška išsiskyrimo istorija… Viena vertus, nužudyta mylimoji suveikia kaip pretekstas tęsti tyrimą net po nušalinimo. Bet toks motyvas perteklinis, būtų užtekę ir Johano karjerizmo bei giliai slypinčio nuoširdaus teisingumo siekio.

Įdomus ir savaip gilus, dramatiškas „Youcan“ bendraturtės, fatališkos penkiasdešimtmetės Lidijos Graft psichologinis portretas. Moteris graži ir įtakinga, tačiau beviltiškai įsimylėjusi ją finansiškai išnaudojantį populistinės partijos lyderį Valterį Zygelį. Tačiau tai, kad ši įtakingo vyro meilės siekianti moteris seksualiai išnaudojo vaikiškos išvaizdos imigrantą iš Indijos, – psichologiškai nepagrįsta. Atrodo, paauglio išnaudojimo prireikė siekiant Graft ir jos atstovaujamą socialinį sluoksnį demonizuoti, sutirštinti spalvas. Tačiau liūdna imigrantų kasdienybė, jų nuolat patiriama neteisybė, visapusis išnaudojimas, latentinis, o kartais ir atviras net žemiausiems socialiniams sluoksniams priklausančių vokiečių ir kitų baltųjų imigrantų rasizmas romane ir šiaip akivaizdūs.

Būtent dėl migracijos, imigrantų, karo / karų pabėgėlių temos „Kritusių mazgas“ yra aktualus, klausimus keliantis kūrinys, nors, kaip geram trileriui ir dera, atvirai į gelmes nepretenduoja. „Kritusių mazgo“ veiksmas vyksta 2015 m., romano veikėjai daug svarsto apie imigrantus ir to meto situaciją Vokietijoje, apie augantį nusikalstamumą, o jų pažiūros tikrai nėra politiškai korektiškos – dauguma tyrėjų ir eilinių policininkų imigrantus ir Merkel politiką keiksnoja, pranašauja Vokietijos baigtį.

Vis dėlto pamažu išryškėja specifinio destruktyvaus santykio su kitu ypatumai. Imigrantus šelpiame, tačiau laikomės nuo jų atstu, todėl jie negali visavertiškai įsilieti į naujas visuomenes. Pavyzdžiui, Johano mama kepa samosas ir neša į pabėgėlių centrus, tačiau niekada nė vieno iš centrų gyventojų nėra pasikvietusi į svečius. Jei formaliai kitą įsileidžiame, bet atsitveriame nuo jo ar jos nematomomis sienomis, kaip galime tikėtis, kad jie integruosis? Arba: tyrėjas Johanas svarsto, kaip pavojinga tapo mieste, kad moterys (vokietės) patiria nuolatinę seksualinių priekabių grėsmę, tačiau jo žiūra vienkryptė – imigrantai kelia grėsmę mums, vokiečiams, svetimieji priekabiauja prie mūsų moterų. Tačiau kiek seksualinio smurto – tiek iš savų, tiek iš svetimų – patiria imigrantės? Ir kuo pasitikėti, į ką kreiptis gali jos (o ir jie – Hafizo atvejis), jei net policininkams svetimųjų bėdos atrodo antraeilės?

Nors „Kritusių mazgo“ temos sunkios, knyga nėra niūri. Patiko subtilus D. Kleponės humoras, gebėjimas fiksuoti kasdienes, atpažįstamas situacijas nepaverčiant jų banaliomis, lėkštomis. Tikriausiai kiekvienoje komandoje yra žmogus, kuriam tiesiog neįmanoma išaiškinti, kaip prisijungti prie vaizdo konferencijos, kaip įsijungti mikrofoną, tinkamai pakreipti kamerą:

Gabrielis prijungė vaizdo konferencijų programą ir paskambino Klausui. Po kelių signalų vaizdas ekrane atgijo ir pasirodė Klauso kelnių viršus, automobilio saugos diržo fragmentas bei skardinė heinekeno.

– Klausai, ar girdi mus? – pašaukė Gabrielis.

– Tu ką, idiote, geri alų tarnybiniame automobilyje?! – subliuvo Liovenheimas. Alaus skardinė akimirksniu dingo iš ekrano, pasigirdo garsūs keiksmai, ekrane šmėstelėjo Klauso veidas, tada vaizdas nusistovėjo – projektorius terodė dėmėtą automobilio sėdynės gobeleną.

[...]

– Klausai, gerai, ar girdi?

Klausas jau buvo pasidėjęs kompiuterį ant prietaisų skydelio ir nukreipęs kamerą reikiamu kampu – tiesiai į suplukusią, įraudusią ir nelaimingą savo stambią fizionomiją. Kažką žiopčiojo, bet nieko nesigirdėjo.

– Klausai, įsijunk mikrofoną, – nekantriai įsiterpė Gabrielis. – Juk rodžiau, kairėje mikrofono ženklas […].

(p. 419–420)

Poetinės, lyrinės lietuvių prozos gerbėjai tikriausiai suabejos: aktualios temos – tai dar ne literatūra. Kurgi šios knygos literatūriškumas? Atsakymas tiesiogiai susijęs su žanrine apibrėžtimi. Tiksliau, žanrinės literatūros specifikos išmanymu ir gerbimu. Lietuvoje dauguma profesionalių kritikų ir kritikių žanrinės literatūros vertinti, aptarti, pristatyti nesugeba (ir atvirai nenori), nes apie tokią literatūrą nesimokė universitetuose, jos neskaitė, neskaito ir nesidomi, kaip būtų galima popliteratūrą skaityti bei analizuoti. Popliteratūroje įnirtingai ieškoma „aukštosios“ literatūros požymių, trileriai vertinami aukštosios literatūros kategorijomis arba bandoma prie šių kategorijų pritempti tai, kas akivaizdžiai yra iš kito „žanro“. Dėl to gera popliteratūra, tokia kaip D. Kleponės „Kritusių mazgas“, paprastai pražiūrima (nepakanka nuorodų į aukštąją literatūrą), o palankių įvertinimų sulaukia įvairūs žanriniai nesusipratimai, tokie kaip à la prustišku stiliumi suraityta vargiai paskaitoma Marijaus Gailiaus distopija „Oro“ ar klasikinės literatūros citatomis iki absurdo perkrautas Manto Adomėno šnipų trileris.

Visų pirma, kalbinis rafinuotumas, išraiškingas stilius nėra gero detektyvinio (ar distopinio) romano kriterijus. Detektyvinei istorijai metaforos, sudėtinga sintaksė, intertekstinių nuorodų gausa ne padeda, o trukdo. Ilgi banguoti sakiniai, smulkiausių vidinių virsmų akcentavimas stabdo veiksmą, nukreipia dėmesį nuo svarbių detalių ir net paties nusikaltimo, ištirpina intrigą, paskandina, apsunkina siužetą. Puikus pavyzdys yra Renatos Šerelytės detektyviniu romanu vadinamas kūrinys „Vardas tamsoje“. Mažo miestelio tyrėja aiškinasi jaunos merginos nužudymą, nusikaltėlio paieškos tyrėją sugrąžina į pačios komplikuotą, liūdną praeitį. R. Šerelytės sakiniai yra lyrinės prozos etalonas, kvapą gniaužia ir ypatingas dėmesys tyrėjos vidujybei. Tačiau detektyvinę istoriją lyriniai inkliuzai galų gale nužudo, tarkime, pasmaugia: nors romaną skaičiau kelis kartus, nebeatsimenu, kaip ten viskas baigėsi su nusikaltimo tyrimu, tik tiek, kad tyrėja nugrimzdo į save ir viskas… kažkaip baigėsi.

Gero detektyvinio romano, trilerio požymis yra geležinė logika ir neutralus stilius. Ideali sintaksė tokia elementari, kad net pamiršti, jog skaitai. Įvykiai, atrodo, patys vyksta be jokios medijos pagalbos. Kita vertus, tai nereiškia, kad trileris negali turėti savitos atmosferos, kad kalba ir vaizdiniai turi būti primityvūs ir šabloniški. D. Kleponės romanui specifinę, slogią atmosferą suteikia pavasarėjančiame Berlyne tvyrantis karštis, dulkės (bylos išsprendimas sutampa su gaivesnio oro gūsiu). Arba viešbučio „The Venetian Macao“ klaidūs, košmariški koridoriai, neaprėpiamas pastato dydis, jo gyventojų margumas.

Taip pat tikslūs, lakoniški, vidinį kompleksiškumą perteikiantys veikėjų išorės apibūdinimai. Lidijos drabužiai brangūs, kūnas įdegęs ir sportiškas, tačiau po saulės akiniais akys paraudusios, paakiai pajuodę. Jupiterio „spyruokliuojanti eisena, aukštai iškelta galva ir nugalėtojo šypsena turėjo nukreipti dėmesį nuo neįspūdingo stoto, kruopščiai užšukuotos plikės ir raudonomis dėmėmis nušerpetojusių rankų“ (p. 459). Tokie pat lakoniški, bet tikslūs būsenų aprašymai: kai Liubai netikėtai pranešama apie draugės ir kolegės mirtį, akimirką „atrodė, kad laikas tįso, erdvė išlinko, svetainės sienos ir lubos nutolo, kambarys išsiplėtė. Liuba tarsi pakibo toje Berlyno centre esančio buto judančiomis sienomis amorfinėje masėje. Garsai taip pat nutolo – kažkur zyzė televizorius, vakaro žinių vedėja be garso žiopčiojo“ (p. 54).

Geros literatūros požymis yra ne kokio vieno konkretaus etaloninio kalbinio registro įvaldymas, o gebėjimas pasirinkti tokį stilių, tokią raišką, kurie leistų papasakoti norimą istoriją ir įgyvendinti žanrines konvencijas, jeigu jų nusprendžiama laikytis. Šiuo požiūriu D. Kleponės „Kritusių mazgas“ yra tiesiog gera žanrinė literatūra, stipriai sukaltas ir gerai parašytas paveikus trileris, kokių mūsų literatūroje labai mažai. Be jokios abejonės, rekomenduoju.