„Sudie, Tabarija“: per prisiminimus atkuriant namus
Britų ir australų mokslininkė ir rašytoja Sara Ahmed rašė, kad „judėjimas iš vienos vietos į kitą susijęs su asmeninės biografijos pertrūkiais ir raukšlėmis odoje“. Tokią mintį puikiai atspindi šių metų „Nepatogaus kino“ festivalio filmas „Sudie, Tabarija“. Filmo režisierė Lina Soualem, turinti palestinietiškų šaknų, itin asmeniškame dokumentiniame filme sudėlioja savo šeimos istoriją per keturias palestiniečių moterų kartas, kurioms praeitis siejasi su „žaizdų atvėrimu“. Režisierė gimė Prancūzijoje ir, kaip pati teigia, „ji radosi iš lūžio“ ir mama jai „perdavė pusę kalbos“ (L. Soualem kalba arabiškai, tačiau nemoka rašyti šia kalba).
Filmo „Sudie, Tabarija“ kadras
Vaikystėje L. Soualem vasaras leisdavo svečiuodamasi pas motinos šeimą ir maudydamasi Tabarijos ežere. Šis vandens telkinys filme tampa kone ašimi – nuo pirmųjų scenų, kai kamera užfiksuota režisierė dar būdama maža mergaitė plaukioja ežere, iki paskutinių filmo scenų, kai L. Soualem motina, aktorė Hiam Abbass, žvelgia į kalnus, plytinčius už Tabarijos ežero.
Šalia Palestinos, Libano, Izraelio ir Sirijos sienų esantis Tabarijos ežeras dar kitaip yra vadinamas Galilėjos jūra. Ežero istorija glaudžiai susijusi su karu, kolonializmu ir tikėjimu – čia, kaip teigiama, Jėzus vaikščiojo vandeniu. Šis ežeras turėjo ypatingą reikšmę režisierės šeimai. Kaip pasakoja L. Soualem, „mama mane vedė maudytis į ežerą, tarsi norėdama mane išmaudyti savo istorijoje“.
Filme „Sudie, Tabarija“ galima pajusti fragmentiškumą, nes L. Soualem tarpusavyje pina archyvų medžiagą, šeimos istoriją ir šeimos nuotraukas bei nufilmuotus kadrus, kuriuose užfiksuota, kaip jos motina grįžta į savo vaikystės namus Deir Hano kaime. Kad užpildytų istorijos spragas, režisierės mama skaito pačios L. Soualem parašytas mintis apie šeimos moterų išgyvenimus arba kitaip – „išnykusių vietų ir išnykusių prisiminimų istoriją“, kurioje ji apmąsto savo prosenelės, močiutės, motinos ir tetos, „moterų, kurios išmoko viską palikti ir pradėti iš naujo“, gyvenimą. Šeimos moterų prisiminimai panaudojami platesnei palestiniečių istorijai nušviesti.
Režisierės šeima susiduria su svarbiais įvykiais, tokiais kaip 1948 m. Nakba, kas išvertus iš arabų kalbos reiškia katastrofą, masinį palestiniečių perkėlimą ir ištrėmimą per 1948 m. arabų ir Izraelio karą. Prieš Nakbą Palestina buvo daugiatautė ir daugiakultūrė visuomenė. Tačiau konfliktas tarp arabų ir žydų paaštrėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, padidėjus žydų imigracijai, kurią paskatino persekiojimai Europoje, ir suaktyvėjus sionistų judėjimui, siekusiam Palestinoje įkurti žydų valstybę. 1947–1948 m. trėmimai yra didžiausia palestiniečių tremties iš Palestinos banga ir tai žymi Palestinos visuomenės sunaikinimą.
Namų praradimas yra trauma, kuri palieka randus visam gyvenimui. Namų sąvoka yra labai svarbi asmens tapatybei ir savivokai. Filme namai įgyja platesnę reikšmę, t. y. namai reiškia ne tik namus, kuriuose yra gimstama, bet ir Palestiną, kaip protėvių žemę. Pasak sociologės Dominikos Blachnickos-Ciacek, okupuotose palestiniečių teritorijose gimusių palestiniečių prisiminimai toli gražu nėra idealizuoti. Todėl Palestina prisimenama kaip nuolatinės kovos už būvį vieta.
Dėl Nakbos režisierės prosenelė Um Ali turėjo palikti gimtąjį kaimą ir atsiskirti nuo dukros Hosnijė, kuri, kirtusi sieną, apsigyveno „uždraustoje žemėje“ – Sirijoje. Vėliau, po daugelio metų, Hiam susitinka su savo teta, gyvenančia Sirijoje. Šis pasakojimas apie dviejų šeimos moterų susitikimą parodo, kokia svarbi žmogui yra šeima. Teta Hosnijė, nepaleisdama iš glėbio ir bučiuodama Hiam, prašo leisti užuosti „savo šeimos kvapą, savo mamos, tėvo, sesers kvapą“. Artimųjų atsiskyrimo motyvas atsikartoja giminės istorijoje, kai režisierės mama išvyksta į Prancūziją siekti aktorės karjeros.
Filme „Sudie, Tabarija“ itin stipri motinos ir dukros santykio tema – ypač tarp režisierės motinos Hiam ir močiutės Nemat. L. Soualem močiutė turėjo 10 vaikų ir vis tiek neatsisakė savo svajonės būti mokytoja. Būdama 13 metų Nemat pradėjo žinių semtis mokytojų mokykloje, į kurią priimdavo geriausias Palestinos mokines. Režisierė močiutę prisimena kaip organizuotą moterį, turinčią autoritetą. O štai L. Soualem motina Hiam buvo maištingos sielos. Hiam prisimena, kad jos motina mokė atleidimo, todėl jai rūpi, ar jos mama atleido už pasirinkimus, kurie prieštaravo jos tradicijoms ir gyvenimui. Režisierės motina pasakoja, kad ją dusino žmonės, kurie ją mylėjo, ir kad norėdama užsimiršti naktimis keldavosi rašyti. Būdama jauna Hiam persikėlė į Prancūziją išpildyti savo svajonės būti aktore ir ištekėjo už anglo, atsivertusio į islamą (tiesa, santuoka nebuvo sėkminga). Po Nemat mirties sugrįžusi į vaikystės namus, Hiam svarstė, kad sunku būti mama be savo mamos ir kad be mamos namai neteko prasmės.
Filmo pabaigoje L. Soualem į vaikystės namus susirinkusių tetų ir dėdžių paprašo ant sienos priklijuoti po vieną nuotrauką, kuri atspindi jų santykį su Tabarija. Tokį prašymą galima susieti su „atminties tinklo“ formavimu. Kaip teigia palestiniečių architektas ir antropologas Khaldunas Bshara, esame linkę manyti, kad atmintis egzistuoja individualiai. Tačiau atmintis yra intersubjektyvi, sudaranti „atminties tinklą“. Tad prisiminimai yra interaktyvūs, juos galima įkūnyti per materialias praktikas. Be kita ko, tai parodo, kad atmintis gali būti formuojama per įvairias socialines sąveikas ir pasidalijimą istorijomis. Tokie mainai yra svarbūs tiems žmonėms, kurie nepatyrė patys kai kurių praeities įvykių.
Prancūzų istorikas Pierre’as Nora įvedė terminą lieux de memoire („atminties vieta“). Atminties vietomis gali būti ir materialūs, ir nematerialūs objektai, kurie suaktyvina vaizduotę ar bendruomenės ir (ar) tautos atminties vaizdinius. Ši sąvoka žymi kultūrinius orientyrus, vietas, praktiką ir išraiškas, kylančias iš bendros praeities, tiek materialios (paminklai), tiek nematerialios (kalba ir tradicijos). Pasak P. Nora, atmintis yra gyvybė, kuri nuolat evoliucionuoja ir yra atvira tiek prisiminimams, tiek užmarščiai. Be kita ko, atmintis yra pažeidžiama manipuliacijų, istorijos pasisavinimų, ji gali būti nuslopusi ir periodiškai atgimstanti, vėl iš naujo rekonstruojama.
Taigi filme Tabarija tampa atminties vieta, kuri pažadina šeimos istoriją, prisiminimus, o kartu ir šalies istoriją, suartina žmones. Taip pat išreiškiamas noras, kad Palestina būtų gyva ir būtų išgirsti pasakojimai, kurie išliks istorijos puslapiuose.
