Širdis
Čia spausdinami paskutiniai Georgo Traklio (1887–1914), žymiojo austrų ekspresionisto, mirties ir nyksmo elegiko, eilėraščiai, publikuoti žurnale „Der Brenner“ 1914–1915 m. 1914 m. lapkričio 3 d., sąmoningai ar netyčia perdozavęs kokaino, Traklis mirė Krokuvos ligoninėje. Čia jis buvo atsidūręs po nervinio sukrėtimo, patirto Galicijoje dirbant karo medicinos korpuso vaistininku – prižiūrint ir gydant dešimtis per Pirmojo pasaulinio karo mūšius sužeistų kareivių.
Širdis
Laukinė širdis pabalo prie miško;
O, mirties tamsi
Baimė, kai auksas
Mirė pilkam debesy.
Lapkričio vakaras.
Pilkuos skerdyklos vartuos stovėjo
Varganų moterų pulkas,
Į kiekvieną pintinę
Krito sušvinkus mėsa ir žarnos;
Prakeiktas valgis!
Žydras vakaro balandis
Neatnešė santarvės.
Slopus trimitų šauksmas
Persmelkė drėgną
Guobų lapiją,
Perdrėkstą vėliavą,
Garuojančią krauju,
Kad nuo laukinio ilgesio
Suklustų žmogus.
O! Jūs geležiniai laikai,
Palaidoti ten vakaro žaroj.
Iš tamsaus namų prieangio
Išėjo jaunuolės
Tamsi figūra,
Apsupta blyškiųjų mėnulių,
Rudeninės rūmų palydos,
Sulūžo juodos eglės
Nakties audroj,
Stati tvirtovė.
O širdie,
Nutviskanti link sniego vėsos.
Miegas
2-oji redakcija
Prakeikti jūs tamsieji nuodai,
Baltasis miege!
Šis temstančių medžių
Keisčiausias sodas,
Pilnas gyvačių, naktinių drugių,
Vorų, šikšnosparnių.
Prašalaiti! Tavo pasiklydęs šešėlis
Vakaro žaroj,
Rūškanas korsaras
Druskingoj širdgėlos jūroj.
Nuliepsnojo baltieji paukščiai nakties pakrašty
Virš griūvančių miestų
Iš plieno.
Audra
Jūs, laukiniai kalnynai, erelių
Taurus liūdesys.
Aukso debesys
Rūksta virš akmenuotų tyrų.
Nuolankia tyla alsuoja pušys,
Juodi ėriukai ties praraja,
Kur staiga žydruma
Keistai nutyla,
Švelnus kamanių dūzgimas.
O, žalioji gėlė –
O, tyla.
Lyg sapnas sukrečia laukinio upokšnio
Tamsiosios dvasios širdį,
Juoduma,
Užgriūvanti tarpeklius!
Balti balsai,
Klajojantys po šiurpą keliančius kiemus,
Sudarkytas terasas,
Tėvų galinga rūstybė, motinų
Raudos,
Berniuko auksinis karo šauksmas
Ir negimėlis
Su aimana iš aklų akių.
O skausme, liepsnojantis
Didingos sielos žvilgsni!
Jau žiebia juodoj žirgų
Ir vežimų kamšaty
Rausvašiurpis žaibas
Į skambančią pušį.
Magnetinė vėsa
Apgaubia šią išdidžią galvą,
Širstančio dievo
Žėrinti širdgėla.
Baime, nuodinga gyvate,
Juodoji, mirk tarp uolų!
Štai ašaros srūva
Pašėlusiais srautais žemyn,
Audros pagaila
Gruma grėsmingu griausmu
Aplink snieguotą viršūnę.
Ugnis
Apvalo suplėšytą naktį.
Vakaras
Negyvais didvyrių pavidalais
Pripildai, mėnuli,
Tylinčius miškus,
Mėnulio pjautuve –
Švelniom mylimųjų
Glamonėm,
Šlovingųjų laikų šešėliais
Uolas, dūlėjančias aplink;
Tokia šviesi žydruma
Švyti priešais miestą,
Kur šalta ir pikta
Nykstanti giminė gyvena,
Ruošdama baltiesiems anūkams
Ateitį tamsią.
Jūs, mėnulio praryti šešėliai,
Tuščiam kalnų ežero
Krištole atsidūsėję.
Naktis
Tave dainuoju, laukine sprogyme,
Naktinėj audroj
Iškilęs kalnyne;
Jūs, žilieji bokštai,
Pertekę pragaro grimasom,
Ugniniais gyvūnais,
Šiurkščiais paparčiais, pušim,
Krištolinėm gėlėm.
Begalinė kančia,
Kad tu Dievą sumedžiotum,
Švelnioji dvasia,
Dūsaujanti kriokly,
Banguojančiam pušyne.
Auksu liepsnoja aplinkui
Tautų laužai.
Per juozganas uolas
Ritas mirties ištroškus
Žioruojanti perkūnija,
Ledyno
Žydra banga,
Ir gaudžia
Galingai varpai slėny:
Liepsnos, keiksmai
Ir tamsūs
Geismo siautuliai,
Dangų šturmuoja
Suakmenėjus galva.
Širdgėla
Galinga esi tu, tamsioji burna,
Iš rudens debesų
Sudaryta figūra,
Auksinės vakaro tylos vidury;
Žalsvatamsė upė kalnuos
Sulaužytų pušų
Šešėliuotam rate;
Kaimas,
Romiai mirštąs ruduos atvaizduos.
Štai piestu stojas juodi arkliai
Ūkanotoj lankoj.
Jūs kareiviai!
Nuo kalvos, kur merdinti ritasi saulė,
Plūsta kvatojantis kraujas –
Po ąžuolais –
Nebylus! O grumanti armijos
Širdgėla; švytintis šalmas
Dardėdamas nukrito nuo purpurinės kaktos!
Rudens naktis ateina tokia vėsi,
Žėrėti ima su žvaigždėmis
Virš sulaužytų vyrų griaučių
Tylioji vienuolė.
Sugrįžimas
2-oji redakcija
Tamsiųjų metų vėsą,
Kančią ir viltį
Lyg ciklopai akmenys sergsti,
Kalnynas be žmonių,
Rudens auksinis dvelksmas,
Vakaro debesis –
O, tyruma!
Žvelgia žydrom akim
Krištolinė vaikystė;
Po tamsiom pušim
Meilė, viltis,
Ir nuo karštų blakstienų
Laša rasa į stingrią žolę –
Be atvangos!
O! tenai auksinis tiltelis
Lūžtantis prarajos
Snieguos!
Žydra vėsa
Nudvelkia naktinis slėnis,
Tikėjimu, viltim!
Būkit pasveikintos, vienišos kapinės!
Rauda
Vaiko krištolinės lūpos šnara,
Aukso žvilgsnis skęsta jau slėny;
Ir miškai išblėsta rauzgani
Per juodžiausią valandą vakarę.
Vakaras gilias žaizdas padaro.
Baimė! Sapnuose – mirties slėgimas,
Negyvi karstai ir vieneri
Metai medyje ir net žvėry;
Driekiasi dirvonai ir arimai;
Kerdžius baugščią bandą šaukti ima.
Sese, tavo antakių žydrynė
Traukia akį kaip nakties dangus.
Fleitos verkia, pragaras džiugus,
Šaltas siaubas spaudžia man krūtinę,
Žvaigždės, angelai jo nėr pažinę.
Motina sielojas dėl vaikelio;
Skamba šachtoj raudona rūda.
Geismas, ašaros, kieta skriauda,
Tamsiosios titanų žodžio galios.
Gėla! rauda vienišas erelis.
Naktinis pasidavimas
5-oji redakcija
Sese! Lai tavon tamson skandina
Vėsūs, mėlyni nakties kalnai!
Tamsios rasos laša kruvinai;
Stačias kryžius sminga į žvaigždyną.
Lūpų purpuras ir melas skaudžiai
Skilo menėj, dūlančioj šaltai;
Spindi juokas, aukso atšvaitai,
Varpo paskutiniai dūžiai gaudžia.
Debesie mėnulio! Naktį klonin
Krinta vaisiai nuo šakų juodų,
Ir pavirsta ši erdvė karstu,
Ir sapnu ši žemiška kelionė.
Rytuose
Į žiemos audrų pašėlusius vargonus
Tamsi tautos rūstybė panaši,
Purpurinė kautynių,
Nusvidintų žvaigždžių banga.
Perskeltais antakiais, sidabrarankė
Lenkias prie mirštančio kario naktis.
Rudenių uosių šešėly
Dejuoja nukautųjų dvasios.
Erškėčiuoti tyrai apgniaužia miestą.
Nuo kraujuojančių laiptų gena mėnuo
Išsigandusias moteris.
Plėšrūs vilkai įsiveržė pro vartus.
Vertė Lanis Breilis
