Politika ir žurnalistika: ar įmanoma išlikti savimi

Kandidatuojančių į Seimą debatų laidoje (LRT, 2024-09-25) Laisvės partijos lyderė bei ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė į kito debatų dalyvio Vytauto Radžvilo pastabą, kad reikėtų kalbėti tiksliau, korektiškiau, atsiliepė: „Profesoriau, jūs man jau nebedėstote ir čia ne TSPMI auditorija.“

Šio atsiliepimo potekstė akivaizdi: tik studijuojant ir bijant neišlaikyti egzamino patartina įsiklausyti į kalbančiojo (šiuo atveju dėstytojo) žodžius, o kai buvęs dėstytojas tampa politiniu varžovu, į jo tegul ir teisingą pastabą jau nusispjaut.

Ministrės atsiliepimas ne tik arogantiškas, bet ir simptomiškas: kai kuriems (jei ne daugumai) universitetines studijas baigusiems politikams tai, kas buvo dėstoma, pro vieną ausį įėjo, o pro kitą sėkmingai išėjo. Paprasčiau sakant, studijos nuėjo perniek. Nes jei būtų antraip, jų kalbose ne tik mandagumo, padorumo būtų daugiau, bet ir aiškumo, tikslumo, kaip ir supratimo, jog dėstytojai kalba ne šiaip, o stengiasi perteikti per šimtmečius sukauptas žinias – ką žinoti ne tik verta yra, bet ir būtina. Politikų sprendimai dažnai lemia žmogaus ir visuomenės ateitį, tad jie turi būti pagrįsti žiniomis bei išmanymu. Beje, tai liečia ir žurnalistus, nes ir jie formuoja visuomenės požiūrius, daro įtaką politikams.

„Šiaurės Atėnuose“ (2023-11-24 ir 2024-02-09) jau apgailestavau, kad net politikai, kuriems tai yra privalu, menkai išmano demokratijos esmę, o apie vertybes kalba tuščiai. Artėjant eiliniams Seimo rinkimams vyko daugybė viešų debatų, ir nevalingai atkreipiau dėmesį ne tik į paminėtus dalykus, bet ir į tai, jog kalbėtojai nuolat vartoja žodelius „galbūt“, „galimai“, o iš oponentų reikalauja jei ne tiesos, tai bent jau objektyvumo. Tuos žodelius dar labiau pamėgę yra žurnalistai, ir tam yra svari priežastis. Ji susijusi su dviem dalykais – su apsimestiniu ar tikru nežinojimu, kad šių žodelių vartoti negalima, ir su reikalavimu to, kas iš principo yra neįmanoma.

Bandysiu paaiškinti. Profesorius Vytautas Radžvilas dėstė ir moralės filosofiją. Nors ji tikrai nėra įkyrių pamokymų ir moralizavimų rinkinys, buvusi studentė turėjo įsidėmėti bent elementarius padoraus elgesio standartus. Dar geriau būtų, jei būtų įsidėmėjusi ir moralės filosofijoje minimo garsiojo Ludwigo Wittgensteino žodžius, kad pasaulio supratimo ribos yra kalbos prasmingumo ribos. Tai reiškia, kad jei kalba yra beprasmė, tai ji negali duoti teisingo pasaulio supratimo. O kalbos prasmingumą nusako to paties L. Wittgensteino pasiūlytas ir Moritzo Schlicko bei Rudolfo Carnapo išplėtotas verifikacijos principas: jeigu sąvokų ir teiginių neįmanoma verifikuoti (patikrinti), tai jie yra beprasmiai. Apie verifikacijos procedūras čia nekalbėsiu, tik pridursiu, kad verifikacijos principas ne visur ir ne visada gali būti taikomas. Todėl dar vienas jo plėtotojas Karlas Popperis, siekdamas plačiau apibrėžti kalbos prasmingumo ribas, pasiūlė falsifikacijos principą: jeigu teiginio neįmanoma falsifikuoti (paneigti), jis yra beprasmis. Tuščias, beprasmis jis yra ir tuo atveju, jeigu teiginys yra teisingas bet kokių faktų akivaizdoje.

Bene geriausias nefalsifikuojamo (todėl beprasmio) teiginio pavyzdys yra šis: „Kas gali paneigti, kad…“ Vietoj daugtaškio čia galima įrašyti bet ką. Pavyzdžiui: „Kas gali paneigti, kad ponas A yra vagis.“ Arba: „Kas gali paneigti, kad pono B išsilavinimas yra labai menkas.“ Kad ir kaip stengtumės, paneigti šių teiginių nepajėgtume, nes visada galima prielaida, kad jie gali būti teisingi. Juk gali būti, kad ponu dar netapęs A vaikystėje pavogė porą saldainių, o B sugebėjo nusipirkti net aukštojo mokslo diplomą. Paneigti įmanoma tik konkrečius teiginius, pavyzdžiui, kad ponas A ten ir tada pavogė 10 eurų, o ponas B baigė tik septynias klases.

Lietuvos teisėsaugoje jau yra buvęs precedentas, kai teismai ilgai kamavosi dėl profesoriui Vytautui Landsbergiui pateikto kaltinimo dėl spaudos konferencijoje jo viešai išsakyto atseit melagingo teiginio, kuris prasideda žodžiais „Kas gali paneigti, kad…“ Į tai atkreipė dėmesį žinomas lietuvių fizikas, logikas ir mokslo istorikas profesorius Liubomiras Kulviecas. Remdamasis vos ne matematine logika, straipsnyje „Profesoriaus V. Landsbergio aporija“ (Liubomiras Kulviecas – žymus XX amžiaus mokslo istorikas, Vilnius: „Diemedžio“ leidykla, 2008, p. 70–71) jis parodė, kad teismai tokio kaltinimo net negalėjo svarstyti, nes teiginiai, kurie prasideda žodžiais „Kas gali paneigti…“, neturi jokio loginio pagrindo, yra beprasmiai, retoriniai.

Deja, ne vien profesorius V. Landsbergis buvo pamėgęs tą retorinį teiginį-klausimą. Jį nesyk teko girdėti iš ne vieno garsaus politiko lūpų, o ir žurnalistai „Kas gali paneigti…“ buvo pamėgę. Dabar jį jau rečiau galima išgirsti, bet galima. Dabar vietoj jo vartojami žodelyčiai „galbūt“, „galimai“. „Galimai ponas A yra vagis.“ Arba: „Galimai pono B išsilavinimas yra labai menkas.“ Taip išsakytus teiginius pasistengus falsifikuoti jau galima, nes jie nėra teisingi bet kokių faktų akivaizdoje, juose regima alternatyva: gal taip, o gal ir kitaip. Bet tam tenka daryti papildomą prielaidą, kad iš tiesų ponas A yra vagis, o ponas B menkai išsilavinęs. Tačiau kas tokius teiginius falsifikuoti bandys? Juk tam, kad juos paneigtum, nepakanka vien noro, reikia ir nemažų pastangų, pagaliau pinigų teismams bei advokatams. Kita vertus, pasakyti tiesiai ir šviesiai, kad ponas A yra vagis, baugu. Nes ponas A pareikalaus tą įrodyti, o įrodyti kartais net teismams nepavyksta. Teisminiai procesai dėl garbės ir orumo įžeidimo vos ne kasdienybe jau tapo, todėl ir griebiamasi tų „galbūt“, „galimai“. Kai įžeistas ar nukentėjęs asmuo pasipiktina, jam atšaunama: „Aš nesakiau ir nerašiau, kad jūs, pone A, esate vagis! Aš tik suabejojau jūsų padorumu.“ Bet ta nepaneigta abejonė niekur nedingsta, dažnai net tada, kai teismas įrodo žmogaus nekaltumą. Nedingsta ne vien todėl, kad visi įsitikinę, jog be ugnies dūmų nebūna, bet ir todėl, kad į paneigtą kaltę dažniausiai jau niekas nekreipia dėmesio – teismų karuselėje pernelyg daug laiko spėjo prabėgti, jau neįdomu tapo. Tad susitepti ar išteptam tapti visai nesunku, o štai dėmę išplauti beveik neįmanoma.

Tuos „galbūt“, „galimai“ žurnalistai pamėgo vargu ar todėl, kad norėtų užtėkšti kam nors nenuplaunamą dėmę. Tą daryti juos verčia savisaugos instinktas. Nors žurnalistas pateiktų labai daug faktų, kad ponas A praturtėjo neteisėtai, jis negali būti užtikrintas, kad tie faktai absoliučiai teisingi, kad juos teisingai išaiškino. O jeigu suklys, jo lauks bent jau Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sankcijos, gal net teismų maratonas. Tad ir tenka vartoti tuos žodelius, nes jie leidžia bent pasiteisinti: „Juk nesakiau, kad tikrai taip yra, dariau tiktai prielaidą, kad taip gali būti.“ Be abejo, toks pasiteisinimas neturi prasmės, nes teiginių su „galbūt“, „galimai“ falsifikuoti beveik neįmanoma, bet būtent todėl savisaugos instinktas juos ir verčia vartoti.

Iš žurnalistų reikalaujama ne tik skleisti tikslias ir teisingas žinias, perteikti įvairias nuomones (Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, 3 str.), bet ir būti objektyviems, nešališkiems, atsiriboti nuo asmeninių pažiūrų (LRT žurnalistų etikos kodeksas, 13, 18 str.). Tačiau ar galima išlikti nešališkam, kai pasakojama apie vaiko pagrobimą ar „čekiukų skandalą“? Ar įmanoma išlikti nešališkam girdint kurio nors politiko tvirtinimą, jog karą Ukrainoje sukėlė ne rusai, o NATO? Ar nešališkumas, objektyvumas išvis yra įmanomi

Jei politikai ir žurnalistai būtų įdėmiai išklausę profesoriaus V. Radžvilo skaitytas moralės filosofijos paskaitas, į šį klausimą atsakymą jie puikiai žinotų. Ši XX a. pradžioje pradėjusi formuotis etikos problemas analizuojanti filosofijos kryptis atskleidė ištisą spektrą įvairių požiūrių, pradedant manymu, kad moraliniai teiginiai išvis neturi prasmės, kad dorovinius sprendimus mums padiktuoja tik intuicija arba emocijos, ir baigiant hermeneutinėmis, kognityvinėmis įžvalgomis, diskurso ir komunikacijos etika, Johno Rawlso teisingumo teorija, postmoderniu mąstymu. Išskyrus radikalių neopozityvistų suformuotą pirmąjį požiūrį, kad doroviniai teiginiai yra neverifikuojami ir nefalsifikuojami, todėl beprasmiai, visos kitos modernios ir postmodernios moralės teorijos vienaip ar kitaip įtikinamai parodė, kad moralėje objektyvumas yra neįmanomas.

Deja, iki šiol gajus požiūris, kad net moraliniai teiginiai turi atitikti objektyvumo, nešališkumo kriterijus. Šis reikalavimas susiformavo gamtos moksluose (pirmiausia fizikoje), o XX a. pradžioje įsivyravę neopozityvistai pareikalavo jį taikyti beveik visose gyvenimo srityse. Nors jų sekėjai analitiniai filosofai, kurių įtaka iki šiol stipri daugumoje Vakarų šalių, tuos reikalavimus ganėtinai sušvelnino, nors socialiniuose moksluose ėmė plisti fenomenologinis požiūris, kad žmogaus sąmonė yra intencionali (motyvuota, tikslinga, nukreipta į ką nors), tad ir esmiškai subjektyvi, šališka, objektyvumo kriterijaus neatsisakoma iki šiol. Tai puikiai matoma skaitant vadinamuosius etikos kodeksus.

Tačiau net tiksliuosiuose moksluose visiškas objektyvumas, nešališkumas yra neįmanomi! Tą puikiai parodė ne vienas mokslo istoriją tyrinėjęs filosofas. Ypač įsidėmėtini Jungtinių Amerikos Valstijų fiziko ir mokslo istoriko bei filosofo Geraldo Holtono darbai. Jis klausė: kodėl tuos pačius eksperimentų rezultatus analizavę vieni fizikai buvo tvirtai įsitikinę, kad jie įrodo, jog medžiaga sudaryta iš dalelyčių, o kiti – jog dalelyčių nėra, o yra tik įvairių tipų bangos ir jų sutankėjimai („bangų paketai“)? Kodėl, remdamiesi tų pačių eksperimentų rezultatais, vieni fizikai tvirtino, kad jie visiškai nepriklauso nuo eksperimentus atlikusių tyrinėtojų intencijų, o kiti – kad priklauso? Ir t. t., ir pan.

G. Holtonas įtikinamai parodė, kad bet kuris mokslininkas, suvokia jis tai ar nesuvokia, savo mokslinėje veikloje vadovaujasi išankstinėmis aiškiai neišreikštomis nuostatomis, neįsisąmonintais tikėjimais, pasąmonės lygmenyje susiformavusia pasaulėžiūra, ir būtent tai nulemia tyrimų kryptis bei metodologijas, tyrimų rezultatų interpretacijas. Vienodų ar bent panašių neįsisąmonintų tikėjimų bei nuostatų mokslininkai buriasi į kolektyvus ir aršiai kovoja su jiems nepriimtinomis pažiūromis. Nesugriaunamas tikėjimas savo mokslinių idėjų teisingumu kartais reiškiasi net iracionaliu pavidalu: „Negirdėjau, ką jūs sakėte, bet su jumis nesutinku!“ Beje, šie žodžiai nuskambėjo vienoje pasaulinio lygio mokslinėje konferencijoje. O garsūs rusų neurofiziologai Ivanas Pavlovas ir Vladimiras Bechterevas net netyčia susitikę gatvėje imdavo vienas kitą įžeidinėti, kartą net susimušė. Jie niekaip negalėjo sutarti dėl to, ar žmogus turi sielą, ar ne.

Tad mokslo analizė rodo, kad net tiksliuosiuose moksluose objektyviam išlikti yra neįmanoma. Deja, neįmanoma kol kas atsakyti ir į klausimą, kodėl taip yra. Sutardami, kad objektyvumas, nešališkumas yra neįmanomi, to priežastis kognityvistai aiškina vienaip, fenomenologai kitaip, dar kitaip psichoanalitikai ar analitiniai lingvistai, konstruktyvistai, postmodernistai ar mokslo praktikai ir t. t. Gal todėl reikalavimas išlikti objektyviam neišnyko ir iki šiol. Jis mokslininkus trikdo, verčia slėpti savo tikrąsias pažiūras. Pasak Nobelio premijos laureato britų imunologo Peterio Briano Medawaro, dauguma mokslininkų, ypač gamtininkų, savo pažiūrų stengiasi viešai neskelbti, ir tik iš privačių pokalbių ar susirašinėjimo bei iš tekstuose vartojamų metaforų galima bandyti suprasti, kokios yra jų tikrosios mokslinės intencijos. Kitaip nei mokslininkai, politikai tikrųjų savo pažiūrų ir intencijų neslepia, nebent tam būtų svari priežastis. O štai žurnalistai, kaip minėta, priversti slėpti. Deja, nors ir nepaliaujamai kartotų „galbūt“, „galimai“, nešališkiems išlikti jiems nepavyksta, jų tikrąsias mintis išduoda nevalingas rašymo stilius, pavartotos metaforos ar vadinamoji „kūno kalba“. Tuo stebėtis nereikia, nešališkam išlikti tikrai neįmanoma. Tik ar tą žino įstatymus ir etikos kodeksus kuriantys asmenys, kuriems į jiems dėsčiusių profesorių žodžius jau nusispjaut?

Šias savo pastabas baigsiu nefalsifikuojamu, todėl ir beprasmiu teiginiu-klausimu: „Kas gali paneigti, kad ir ateityje politikai į profesorių pastabas tik nusispjaus…“