INDRĖ MOTIEJŪNAITĖ

Planas

 

– Planas toks… Klausai?

– Klausau.

– Surasi namą adresu Ilgoji gatvė 1366. Užsirašyk į knygelę. Jie ten gyvena.

– Žinau tą namą, kartą ėjau pro šalį. Žmonės apie jį kalba.

– Ir prie jo nesiartina. Paspausi skambutį ir lauksi. Vienas iš jų atidarys duris, įtariai tave nužvelgs. Tu pasakysi: „Labas vakaras, ar galėčiau užeiti?“ ir nusišypsosi.

– O jeigu neįleis? Juk aš svetimas.

– Jei neįleis, tu įlipsi pro langą. Pasistengsi, kad tavęs nepastebėtų.

– O jeigu pastebės? Ar jie manęs nemuš?

– Jei muš, tu nesiginsi, atlaikysi smūgius, paskui atsikelsi ir nosine – štai ji, paimk, įsidėk į kišenę – nusivalysi kraują. Pasakysi: „Atleiskite, kad įsibroviau į jūsų namus“, tikėkimės, kad jie pagailės tavęs ir leis pasilikti. Nakčiai. Naktį tu pasislėpsi spintoje, skrynioje, sandėliuke ar kokioje kitoje saugioje vietoje, – kas žino, ką rasi tuose namuose, – ir lauksi. Lauksi tris dienas, tada išlįsi. Pasistengsi nekristi į akis, tupėsi kamputyje, tūnosi prietemoje, nesipainiosi jiems po kojomis – supratai?

– Supratau.

– Žmonių tuose namuose daug, vieni sako, kad šešiasdešimt šeši, kiti – kad devyniasdešimt devyni, – tiksliai nežinome. Pasistengsi įsilieti į jų šeimą: atsirasi tai šen, tai ten, bet vienoje vietoje neužsibūsi, įterpsi vieną kitą žodį – ne sakinį, – sakysi „taip“, „ačiū“, „labas“, „gerai“. Su viskuo sutiksi, savo nuomonės nereikši, neįkyrėsi, netrukdysi. Būsi paslaugus – jei paprašys, paduosi puodelį, įpilsi arbatos, pakelsi nukritusį šaukštą ar šakutę, jei jie naudoja įrankius – to nežinome, galbūt valgo pirštais. Jei būsi apdairus, jie pamanys, kad esi savas, galbūt kiek primirštas, šeimos narys. Tuomet būsi saugus. Bet būk atidus, stebėk juos, imituok. Pavyzdžiui, girdėjau, kad jų racionas neįprastas: jie valgo karvių akis, uodegas ir ausis, geria žirgų kraują, vartoja specialiai paruoštus nuodingus grybus. Miega jie, sakoma, suvirtę į krūvą viename dideliame kambaryje, ant grindų pasikloję šieno. Lovų neturi. Tai nepatvirtinti duomenys, tik nuogirdos ir gandai. Kad ir kaip ten būtų – turėsi valgyti tai, ką jie valgo, miegoti taip, kaip jie miega. Ir nesiraukyti, nežiaukčioti, nedejuoti. Paimk mėtinių saldainių – jei supykintų. Įsidėk į kišenę.

– Ačiū… O jeigu išsiduosiu, jei vienas iš jų tai pastebės, pašoks nuo kėdės, bes į mane pirštu ir sušuks: „Kas tu? Ką veiki mūsų namuose?!“ Kas tuomet?

– Nežinome, ar jie turi kėdžių… Taip, tikėtina, kad anksčiau ar vėliau tai nutiks. Manau, jie mėgins sužinoti, kas tu ir ko tau reikia. Kas žino, kaip. Galbūt tave kankins.

– Kaip?

– Galbūt neleis miegoti, galbūt marins badu, galbūt neduos gerti, o gal atvirkščiai – įgrūs į statinę, gausiai maitins ir girdys, bet neleis nueiti į tualetą, paliks mirkti savo paties skysčiuose. Tikėtina, kad taikys tokius kankinimo būdus, kurie nepaliktų žymių ant kūno: galbūt guldys į ledinę vonią, galbūt kiš į ankštą, karsto dydžio dėžę, galbūt kabins aukštyn kojomis. Bet ką gali žinoti… Kad ir ką jie darytų – negali atskleisti mūsų plano. Supranti?

– O jeigu… Nežinau, tarkim… Jie kėsinsis išdurti man akį, pradurti ausies būgnelį, sulaužyti pirštą? Bijau, kad neištversiu, pasakysiu ir padarysiu viską, ko jie reikalaus.

– Jei labai skaudės, praryk tabletę – štai, įsidėk, tik nepamesk – tai stiprūs vaistai. Padės. Bet kokiu atveju nesipriešink, meluok – pripažink savo kaltę, kad ir kuo jie tave kaltins, atgailauk. Jei ištversi, jie leis tau pasilikti.

– O paskui?

– Paskui tave išbandys. Turėsi įgyti jų pasitikėjimą. Daryk viską, ką tau lieps. Jei lieps valyti tualetą dantų šepetėliu, valyk. Ir nesiskųsk. Jei duos valgyti pagedusį, nukritusį ant žemės ar kažkieno prakąstą maistą, valgyk. Jei lieps užsičiaupti, kai imsi kalbėti, nutilk. Apskritai kalbėk mažai. Žiūrėk į juos kaip šuo į savo šeimininką, būk paklusnus ir patiklus, trinkis aplink juos, pataikauk jiems. Laikui bėgant, jie tave pamils, ne kaip žmogų, žinoma, – kaip kvailą, bet ištikimą šunį. To mes ir norime.

– Kaip žinosiu, kad mane pamilo?

– Pastebėsi… Sakykim, jie pasiūlys tau gardesnį kąsnelį, kartais paglostys, gal net apkabins. Nesitikėk, kad išklausys, kai kalbėsi, kad užjaus, kai pasakysi, kad tau skauda, ar paguos, kai pasakysi, kad tau liūdna, – to nebus, niekada nebūsi savas, būsi – kaip čia pasakius? – priglaustas paklydėlis.

– O kas toliau?

– Atidžiai juos stebėk.

– Stebėti? Gerai…

– „O kam to reikia?“ – galvoji. Nes jie kažką rezga. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, jų langų užuolaidos nuolat užtrauktos, kodėl jie nepriima svečių, kodėl retai išeina iš namų. Kodėl jie nevaikšto po vieną, visada po du, po tris, po keturis, ir vaikšto susikibę rankomis? Kodėl nedalyvauja miesto bendruomeninėje veikloje, renginiuose ir valstybinėse šventėse? Kodėl sutikę mus jie šypsosi, bet nieko nesako? Aišku – jie mūsų bijo, jei bijo, vadinasi, laiko mus priešais, jei laiko mus priešais, tikėtina, kad ruošiasi mus pulti.

– Suprantu…

– Žiūrėk ir klausyk įdėmiai, nieko nepraleisk: ką jie valgo, ką geria, kada miega, jei išvis miega, – esu girdėjęs, kad jie gamina gėrimą, kuris palaiko jų energiją visą parą, – ką jie veikia, apie ką kalba, kuo serga, kaip slaugo ir gydo vieni kitus, – o gal jie niekada neserga – kiek žinau, nė vienas iš jų nebuvo paguldytas į ligoninę ar bent registruotas gydymo įstaigoje. Tai keista. O dar tos jų purpurinės kepuraitės su aukso spalvos bumbulais.

– Taip, kepuraitės įtartinos…

– Kas nešiotų tokią kepurę, jei nepriklausytų kažkokiai slaptai brolijai-seserijai arba religinei bendruomenei, gal net pogrindinei politinei organizacijai? Turime pagrindo įtarti, kad jų namuose, galbūt rūsyje – yra girdėjusių iš ten sklindančius riksmus ir keistus garsus – vyksta nelegalūs ritualai. Jeigu kvies tave dalyvauti ar stebėti apeigas, būtinai sutik. Gali tapti spiritizmo, smegenų plovimo seanso, gyvūnų aukojimo ar apeiginio lytinio akto liudininku, gal net dalyviu – kas žino, koks tau tektų vaidmuo, galime tik spėlioti. Vienas Ilgosios gatvės gyventojas neseniai prarado katę, buvo mačiusių, kaip ji vaikštinėjo aplink 1366-ąjį namą ir kažkam pravėrus duris įsmuko vidun. Taip ir prapuolė. Be to, lapkričio 12 dieną iš namų išėjo ir dingo be žinios dvidešimt šešerių metų vaikinas – jo nuotrauka buvo laikraštyje…

– Taip, pamenu.

– Kalbama, kad paskutinįkart buvo pastebėtas netoli tų namų. Ko gero, buvo pagrobtas ar apgaule įviliotas. Kas žino, ką jam padarė. Gal katės auka jiems pasirodė per menka? Beje, pastarųjų metų statistikos tyrimų duomenimis, mieste dingo trisdešimt trys žmonės. Anksčiau dingusiųjų be žinios būdavo mažiau. Ar tik nebus jų darbas?

– Kas žino…

– Viską, ką pamatysi, ką išgirsi – įsimink. Nerašyk į užrašų knygelę. Jei tą knygelę rastų tavo kišenėje – būtum žuvęs.

– Supratau…

– Kai perprasi, kas ten vyksta, imkis veiksmų. Pirmiausia sujauksi jų namus, paskui – protus.

– Kaip?

– Pavyzdžiui, paimk kokį įrankį ir padėk ten, kur jam ne vieta. Pasistenk sulaužyti kokį nors aparatą ar sugadinti kokį nors buityje naudojamą prietaisą, jei tokių ten rasi, suplėšyk jų drabužius ir panašiai – pasitelk vaizduotę. Jie bus suirzę ir sutrikę – o tai gerai. Kitas žingsnis – sukelti sumaištį. Pavok vieno iš jų brangų asmeninį daiktą, – jei jie turi asmeninių daiktų, gali ir neturėti, – ir paslėpk kito spintelėje ar spintelės atitikmeny – kas žino, kur jie laiko daiktus – gal dėžėse arba skryniose. Skleisk paskalas. Pradėk taip: pasirink taikinį, prieik, kai liksite vieni, ir paklausk, ar tiesa, kad jis arba ji… na, tarkim, yra pamestinukas ir buvo rastas griovy arba… ar tikrai jis arba ji nemoka skaičiuoti, arba… ar gali būti, kad, kaip esi girdėjęs, jis arba ji neturi lyties organų. Pasistenk įžeisti ir pažeminti, kad sukeltum jų pyktį. Pasakysi, kad girdėjai aplinkinius taip kalbant. Atsiprašyk, kad jį arba ją įžeidei, bet atsisakyk įvardinti tuos, kurie skleidžia tokius gandus, neva norėdamas išsaugoti namuose ramybę ir taiką. Gali apsimestinai prisiimti kaltę, pasakyti, kad gal ne taip nugirdai arba ne taip supratai. Bus aišku, kad mėgini sušvelninti padėtį, o ne paneigti tai, ką sakei girdėjęs. Apkalbos ims plisti – pamatysi. Kils įtarimų. Dings pasitikėjimas savo šeimos arba organizacijos, kad ir kuo jie save laiko, nariais.

– O jeigu jie myli vieni kitus ir daug ką vieni kitiems atleidžia? Jeigu jie nuoširdžiai bendrauja ir atvirų pokalbių metu atskleis mano intrigas?

– Tikėkimės, kad ne. Sakykime, kad mums pavyks. Žengsime toliau – mėginsime kurstyti konfliktus, jei pasiseks – sukelti muštynes. Pirma: nuviliosi vieno iš jų partnerę arba partnerį, jeigu jie poruojasi – šito mes nežinome.

– Kažin ar sugebėsiu.

– O tu pasistenk. Daryk taip: sekiok paskui ją arba jį, bet neįkyrėk – tai erzina. Visada pritark, kad ir ką jie sakytų, linksėk galva, šypsokis, žiūrėk jiems į akis, nutaisęs nekaltą, susižavėjimo kupiną žvilgsnį, atnešk jiems mažų dovanėlių, tarkim, didelį saldų raudoną obuolį iš virtuvės, jei jie turi virtuvę, nuskink ir įteik gėlę, jei būsi išleistas pasivaikščioti aplink namus. Būk pasirengęs suteikti bet kokią paslaugą ar pagalbą, pavyzdžiui… užrišk atsirišusį bato raištelį, paduok iš rankų iškritusį plaukų smeigtuką, surask tą kvailą kepuraitę su bumbulu, jeigu pamirš, kur pasidėjo. Būk dėmesingas, supratai?

– Taip.

– Paskui išsirink dar vieną „meilės“ objektą ir dar vieną. Tikėkimės, kad nebus išvengta pavydo scenų, intrigų, kovos dėl partnerių ir keršto. Antra: stebėdamas jų santykius, pamėgink perprasti šeimos hierarchijos sistemą. Kas vadovauja, kas paklūsta. Kaip renkami vadovai, kokius kriterijus jie privalo atitikti. Vadovas vienas ar keli. Ar tai vyras ar moteris.

– O jeigu jie visi lygūs?

– Mažai tikėtina. Suvokęs, kas yra kas, imk klibinti tos hierarchijos pamatą.

– Klibinti? Kaip?

– Kurstyk maištą. Tu, kaip priglaustas paklydėlis, aišku, būsi pastatytas ant paties žemiausio hierarchijos laiptelio. Gretinkis prie kitų žemesniųjų sluoksnių atstovų, tapk jų draugu, pradėk kalbėti atvirai, lyg tikėtum, kad jie tavęs nepaskųs. Sakyk, pavyzdžiui: „Ten, kur gyvenau anksčiau, su manimi elgdavosi pagarbiau“ arba „Taip sunkiai dirbti dar neteko“ ir panašiai. Būk išradingas, atsižvelk į jų padėtį šeimoje – ar jiems skiriami sunkūs ir nešvarūs darbai, ar jų racionas skurdesnis, ar jie vilki prastesnius, padėvėtus drabužius. Taikyk, kaip sakoma, į skaudžiausią vietą.

– Ir kuo visa tai pasibaigs?

– Kils riaušės. Bus šaukiama, baramasi, keikiamasi, bus laužomi daiktai, daužomi indai ir langų stiklai. Jei mums pasiseks, bus prieita iki kūno žalojimo ir žmogžudystės, gal net skerdynių. Namai bus nuniokoti, galbūt sudeginti. Tai bus pabaiga. O tavo užduotis bus atlikta. Na, eik, nedelsk.

– O ką darysi tu?

– Aš lauksiu.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.