Paskutinis tėvelio apsilankymas Raudondvaryje
Nuotykis Šilelyje
Laimingos mano vaikystės dienos, jos iškyla iš praeities kaip iš miglos. Kai tau tik penkeri, visas judėjimas, kuris vyksta ir pranyksta už tavo žvilgsnio ribų, yra kupinas paslapties rūko. Tai pasaulis, kuriame dar tavęs nebūta, kuriame tau dar neleido būti. Jis traukia, jį reikia ištirti, nes yra čia, visai šalia, ir tuo pat metu jo nėra, jis nepasiekiamas.
Tai buvo paskutinės Kalėdų šventės Paliepiuose. Prie 1940-ųjų Kūčių stalo susėdo visi – ir seneliai, ir tetutė Stasė su dėde Pranu, ir visa mūsų šeima: mamytė, tėvelis ir aš, keturmetė mergaičiukė. Mamytė vėliau dažnai vis pasakodavo, kaip visi traukė iš po staltiese padėto šieno šiaudelius – jų ilgis, kaip buvo manoma, rodė žmogaus gyvenimo metus. Patį trumpiausią šiaudelį ištraukė mano tėvelis ir dėl to labai susijaudino.
Tuoj po Kalėdų tėvelis išskubėjo į Vilnių, į darbą Generaliniame kariuomenės štabe, o mes su mamyte dar likom Paliepiuose. Vieną popietę išėjom pasivaikščioti į Šilelį. Buvo šaltas žiemos pavakarys, šiek tiek snyguriavo. Diena jau baigėsi, medžius ir krūmus palengva užplūdo vakaro mėlynumas, kilo rūkas. Mamytė žingsniavo gana sparčiai, o aš keliavau gerokai nuo jos atsilikusi. Staiga pajutau, kad kažkas bėga man iš paskos sunkiai šnopuodamas. Atsigręžusi pamačiau didelį šunį, kuris mus vejasi. Jis – visai nematytas, nepanašus į mūsų patvartėje gyvenantį Sargį, stambus ir labai gražus.
Aš dar labiau sulėtinu savo vaikiškus žingsniukus, nes labai noriu paglostyti tą gražuolį. Tai man gali pasisekti padaryti, kol nepamatė mamytė. Ji, aišku, neleis glostyti svetimo, kad ir itin dailaus, šuns. O aš taip noriu jį paglostyti… Tačiau mamytė netikėtai stabteli, atsisuka, staiga pradeda garsiai šaukti, pribėga prie manęs ir čiumpa mane į glėbį. Vargšas šuniukas išsigąsta ir pasuka tiesiai į Šilelio tankmę. Nesuprantu, ko mamytė taip išsigando, – šuniukas buvo toks mielas ir taip norėjo su manim draugauti. Viskas paaiškėjo, kai parbėgom namo, – manęs mamytė jau nepaleido ir parnešė iki pat senelių kiemo. Visiems namiškiams susirinkus, mamytė, vis dar susijaudinusi, pasakojo, kaip paskui mus Šilelyje sekė didžiulis vilkas, kaip jis taikėsi pačiupti Jūratę. O visa paslaptis buvo ta, kad aš vilkėjau pilkšvus triušinius kailinukus, ir tikriausiai vilkas mane palaikė dideliu, riebiu kiškiu.
Paskutinis tėvelio apsilankymas Raudondvaryje
1941 metų birželis, labai karštas, giliai įsirėžė man į atmintį. Tėvelis buvo Varėnos poligone, vadovavo savo divizijos karių mokymams. Mudvi su mamyte vasarojom Paliepiuose. Pirmą kartą mūsų sodyboje nebuvo linksma, visi suaugusieji vaikščiojo kažkokie susigūžę, susirūpinę. Aš buvau užsiėmusi mažųjų viščiukų ir ančiukų priežiūra, juos lesinau ir kai niekas nematydavo, stengdavausi paguldyti į lėlių lovelę.
Vieną dieną man pradėjo skaudėti nugaros apačioje, skausmas ne tik nerimo, bet kasdien vis stiprėjo, net ir naktį veržė, dilgčiojo. Mamytė tepė įvairiais tepalais, bet niekas negelbėjo. Vakare dar pakilo temperatūra. Paaiškėjo, kad man kilo votis, ji vis didėjo. Močiutė patarė ant skaudamos vietos uždėti mielinės tešlos, kad votis greičiau iškiltų. Tačiau niekas negelbėjo. Prisimenu tas nemalonias dienas – gulėjau lovelėje ir labai prastai jaučiausi. Vakarop į sodybą dviračiu atkeliavo paštininkas ir atnešė tėvelio telegramą – Raudondvaryje mirė jo mamytė, o mano močiutė Agota Sinkevičiūtė-Zavadskienė. Mamytė susiruošė vykti į laidotuves, bet vakare man dar labiau pakilo karštis, skaudėjo galvelę, kylančią votį vis labiau gėlė. Dėl to mamytė labai jaudinosi (tuomet veiksmingų vaistų, tokių kaip antibiotikai, dar nebuvo), bijojo mane sergančią palikti ir į laidotuves nevyko. O kad būtų nujautusi, jog už kelių dienų tėvelį išveš į Sibiro lagerį…
Vėliau Raudondvario namiškiai pasakojo, kaip tėvelis laukė mudviejų, vis bėgo į kelią žiūrėti, ar nepasirodys Antanė su Jūrate. Taip ir nesulaukė, o mes jo jau niekada daugiau nebematėm. Mamytei dėl to, kad nenuvyko, tikriausiai gėlė širdį, nes dažnai apie tai pasakojo. Net šių metų vasarą (2012 metų birželį) mano pusseserė Aldona (tetulės Jadvygos, tėvelio sesers, duktė), kurią sutikau a. a. Vitalės laidotuvėse, pasakojo, kaip tuomet tėvelis, nesulaukęs mudviejų su mamyte, nerimavo. Jis aiškiai jautė artėjančią grėsmę, tamsų debesį, pakibusį virš mūsų šeimos ir visos Lietuvos.
Vokiečių generolas
Dar neseniai buvo pasibaigęs karas, ėjo šalta pirmoji pokario žiema. Mudvi su mamyte gyvenom pas tetutę Stasę (mamytės seserį) ir dėdę Praną Lauksodyje (šiaurės Lietuvoje), kur dėdė dirbo pienininku. Šalia dailaus pieninės pastato (jis buvo pastatytas paskutiniais nepriklausomos Lietuvos metais pagal švedų projektą) ėjo siaurasis geležinkelis. Juo į Panevėžio cukraus fabriką buvo vežami tose apylinkėse gausiai auginami cukriniai runkeliai. Jau buvo gili žiema, o prie geležinkelio dar pūpsojo didžiulės tų sušalusių runkelių krūvos. Vieną dieną išgirdau, kaip dėdė Pranas pasakojo, kad tų runkelių krauti į vagonus atvežė visą būrį vokiečių belaisvių. Kitą dieną su vaikais nubėgom pažiūrėti prie geležinkelio – jis buvo netoliese. Graudu net mums, vaikams, buvo žiūrėti. Pūtė šaltas šiaurys, visur kūpsojo dideli sniego vėpūtiniai. Visas būrys vokiečių plonomis apiplyšusiomis uniformomis, galvas apsirišę kas kuo turėjo, be pirštinių krovė į vagonus ledinius runkelius. Juos saugantis rusų kareivis sėdėjo geležinkelio stotyje ir žiūrėjo pro langą.
Kitą dieną pietaujant prie stalo apie tuos vargšus sušalusius vokiečius ir buvo kalbama. Sekmadienį pašaukta pietauti labai nustebau – prie stalo sėdėjo aukštas, labai lieknas žilstelėjęs vokietis. Buvo be galo įdomu. Nors nieko nesupratau, ką jis su mamyte kalbėjo vokiškai, buvo malonu į jį žiūrėti – man jis priminė grafą Arną Rekenšteiną iš romano, kurį pasislėpusi skaičiau. Nuo to laiko kiekvieną sekmadienį prie stalo sėdėdavo tas vokiečių „generolas“ – taip jį tarp savęs vadino namiškiai. Vietoj suplyšusios, plonos uniformos jis jau vilkėdavo šiltais dėdės Prano drabužiais.
Prisimenu, kad sekmadienio pietums visada būdavo virtas rūkytas kaimiškas kumpis su karštomis bulvėmis ir raugintais kopūstais. Po pietų visi gerdavo arbatą. Mamytė kalbėdavo su „generolu“ ir versdavo jo pasakojimą. Supratau tik tiek, kad jis gyveno ten, kur aukšti kalnai, kur jo tėvai turėjo dvarą. Tačiau baigiantis žiemai dėdė Pranas vieną dieną grįžo labai susijaudinęs ir papasakojo, kad jį kvietė į Žeimelio (netoli esančio miestelio) stribų būstinę, ten piktai barė, kam jis globoja fašistą. Stribai atsileido tik tada, kai dėdė įteikė jiems olandišką sūrį, sviesto gniužulą ir butelį naminės degtinės, vadinamojo samagono. Daugiau „generolo“ nebematėm, jį su kitais belaisviais vieną dieną kažkur išvežė. Dar ilgai namuose jis buvo šiltai prisimenamas ir jam linkima, kad grįžtų į savo kraštus. Kažin, ar tik jis nesiilsi kur nors Uralo priekalnėse, Azijos stepėse ar Sibiro tundroje – ten rusai vežė visus belaisvius. Ramybės jam, iškentusiam visus karo ir nelaisvės metus.
Nuskriaudžiau palmę
Senatvė panaši į rudens miglas, voratinklių tinklus. Saulė danguje tebešviečia, žolė tebežaliuoja – tik mato ją senas žmogus taip neaiškiai, miglotai. Ir eina likusiu gyvenimo keliu senatvė lazdele pasiramsčiuodama, į saulėlydį žvelgdama. O atmintyje vis šmėkščioja mažų dienų prisiminimai…
Skaidrūs vaikystės paveikslai plevena liūdnoje ir tėvų, ir namų, ir tos pačios tikros vaikystės netekties šviesoje.
Mamytė sėdi Paliepiuose (senelių kaime) ant griovio krašto ir pina man ramunių vainiką. Aš sėdžiu šalia pievoje (man neseniai suėjo ketveri metai), dūzgia kamanės, toliau raudonuoja senelių dobilų laukas. Aukštas, lieknas karininkas (mano tėvelis) ir aš, mažutė mergaitė žydru paltuku ir žydra skrybėlaite, įsikibusi į jo ranką. Ir visa ta vaikystės pasaka baigėsi, kai Lietuvoje pasirodė rusų kareiviai samanų spalvos drabužiais, kurie atrodė lyg pasiūti iš antklodžių. Ypač keistai atrodė rusų karininkų žmonos. Dauguma jų buvo su pilkomis beretėmis, pilkais paltais, pilkomis kojinėmis ir batais – man, mažai mergaitei, jos tada atrodė panašios į dramblius iš mano vaikiškų knygelių.
1941 metų gegužę tėvelį išsiuntė į Varėnos poligoną, iš kur birželio 14 dieną kartu su kitais Lietuvos karininkais užkaltuose gyvuliniuose vagonuose išvežė į Sibirą, į lagerį netoli Novosibirsko. Ten, kur amžinasis įšalas, poliarinė naktis. Daugelis kalinių, tarp jų ir tėvelis, mirė 1943 metais nuo bado ir šalčio.
Mamytę suėmė po karo, 1949 metais. Tuo metu mes gyvenome Panevėžyje, mažame kambarėlyje, buvusiame sandėliuke. Mamytė mokytojavo, aš pradėjau mokytis gimnazijoje. Tą šaltą sausį ilgai sirgau, ir vieną naktį į duris pasibeldė rusų enkavėdistai (jų visi labai bijojo). Mūsų mažame kambarėlyje jie viską išvertė, net mano knygas, o ko ieškojo, ir šiandien nežinau. Po kratos jie pranešė, kad mamytė areštuojama. Likau vienų viena, man tuomet buvo trylika metų.
Apsigyvenau pas tetą Stasę (mamytės seserį) mažutėliame namelyje Panevėžio priemiestyje. Čia dviejuose kambariukuose glaudėsi teta su trimis vaikais, senelis Stanislovas ir močiutė Kazimiera. Tetos vyras dėdė Pranas jau metai kalėjo lageryje. Seneliai čia slapstėsi, pabėgę iš savo ūkio Paliepiuose, kad neišvežtų į Sibirą. Kieme stovėjo sandėliukas, jame buvo laikoma visos gausios šeimos maitintoja sena ir pikta ožka Virma, ją saugojo mažiukas Sargis.
Buvo ankstyvas 1949 metų pavasaris. Klasės draugė Rita pranešė, kad jų nuomininkas rusas enkavėdistas dirba per naktis ir, kaip pats išgėręs prasitarė, sudarinėja numatytų išvežti į Sibirą asmenų sąrašus. Labai bijojau, kad manęs neišvežtų į Rusijos vaikų namus, nes sklido kalbos, jog ten rusai atiduoda be tėvų likusius našlaičius, kad juos „perauklėtų“. Kadangi dažniausiai veždavo naktimis, sugalvojau nenakvoti namuose, o susirasti saugesnę nakvynę. Netoli tetos gyveno mamytės pažįstama mokytoja Ona. Jos vyras karininkas tarnavo Lietuvos kariuomenėje kartu su tėveliu. Tačiau 1941 metais, prieš mūsų karininkų išvežimą į lagerius, jį išsiuntė į kursus Rygoje. Vėliau jis tapo Raudonosios armijos pulkininku ir žuvo karo metais ties Oriolu.
Jo žmona su vaikais tuo metu gyveno didžiuliame nuosavame name (kitus tokius nacionalizavo), buvo vienos iš gimnazijų mokymo dalies vedėja. Todėl, apsvarsčiusi, kad man ten bus saugu, pasiėmiau savo mažiuką pagalviuką su mamytės išsiuvinėta mergyte rausva suknele gėlėtoje pievoje ir pabeldžiau į duris. Išgirdusi, kad aš bijau tremties ir noriu pas ją pernakvoti, šeimininkė susiraukė, bet pakvietė mane į kambarį, uždarė duris ir dingo. Sėdėjau visą vakarą nejaukiame didžiuliame senoviniais baldais apstatytame kambaryje. Name viskas nutilo, supratau, kad visi sumigo. Niekas nepasiūlė nė puodelio arbatos, nepasakė, kur man galima gultis. Nusiaviau batelius, pasidėjau savo pagalvėlį ir priguliau ant sofos, užsiklojusi savo palteliu.
Lyg ir pradėjau snausti, bet, o varge, staiga prireikė tualeto. Ką daryti? Iš pradžių bandžiau kentėti, bet kuo toliau, tuo ištverti darėsi sunkiau. Pradėjau bėgioti po kambarį, radau būdą, kaip galima ištverti kuo ilgiau – pasirodo, reikia kuo smarkiau ir kuo didesniais žingsniais šuoliuoti po kambarį. Greitai ir tai nebegelbėjo, supratau, kad daugiau nebeištversiu. Ant pianino stovėjo didžiulė vaza – teko pasinaudoti ja. Bet kur viską išpilti? Kambaryje augo didžiulė palmė. Nors ir labai buvo jos gaila, išeities nemačiau. Vis kartodama: „Atleisk, mieloji“, visą vazos turinį išpyliau į palmės vazoną. Tada susirangiau ant sofos ir užsnūdau. Ankstų rytą išgirdusi kažką vaikštant greitai pašokau nuo sofos ir padėkojusi už nakvynę išbėgau iš nesvetingų, nejaukių namų. Labai gaila buvo palmės, bet gal ji atlaikė manąjį palaistymą ir nenudžiūvo. Po daug daug metų tų namų šeimininkę vis sutikdavau Vilniuje, kur ji sovietmečiu dirbo Mokslų akademijos Istorijos institute. Aišku, manęs ji nepažino, o jos paklausti apie palmę neišdrįsau. O gaila…
Susirgau „mirtina“ liga, arba Aršios kalėjimo blakės
Praėjus porai savaičių po mamytės teismo (ją nuteisė dvidešimt penkeriems metams lagerio ir dešimt metų tremties) tokiu sukežusiu sunkvežimiu atkeliavau iš Panevėžio į Kauną. Pernakvojusi Vilijampolėje pas dėdienę, su maisto siuntinėliu nuvykau prie NKVD rūmų. Tačiau maisto mamytei nepriėmė. Ant mano prašymo violetiniu rašalu mažai raštingo žmogaus raidėmis rusiškai buvo užrašyta: „Perevedena v tiurmu“ („Perkelta į kalėjimą“). Šalia stovinčios moterys, kurios atnešė maisto kalintiems vyrams, paaiškino, kad po vadinamojo teismo kalinius dažniausiai perkeldavo į kalėjimą A. Mickevičiaus gatvėje, o vėliau išgabendavo į Sibiro lagerius.
Seniai žinojau Kauno centre esantį tokį nejaukų raudonų plytų kalėjimo pastatą, jis buvo netoliese. Ten vėl teko atstovėti didžiulėje eilėje, bet pasisekė: mano maisto ryšulėlį priėmė – vadinasi, mamytę radau, jos neišvežė Sibiran. Labai ilgai teko laukti tuščio savo maišelio. Sėdėjau ant plataus medinio suolo, klausiausi pašnibždomis pasakojamų istorijų – moterys, kurių vyrai, sūnūs ar broliai kalėjo, pasakojo viena kitai apie artimųjų suėmimą, kratas, žiaurų enkavėdistų elgesį. Retsykiais vis užsnūsdavau, pabusdavau nuo atveriamo langelio, pro kurį priimdavo siuntinius ir grąžindavo tuščius maišelius, bildesio ir šaižaus prižiūrėtojos balso, šaukiančio siuntinį gavusio kalinio pavardę. Kambaryje tvyrojo drėgnas senų kailinių, prakaito kvapas. Pagaliau išgirdau mamytės pavardę. Pikto veido kalėjimo darbuotoja man grąžino maišelį su maistu. Kai paklausiau kodėl, man buvo piktai paaiškinta: „Zavadskene v meške spriatala zapisku, potomu ves mesiac posylki jei ne budut prinimatsa“ („Zavadskienė maišelyje paslėpė laiškelį, todėl maisto jai nebus galima perduoti visą mėnesį“). Vargšė mamytė – ją nubaudė už tai, kad norėjo perduoti savo paauglei dukrai laiškutį. Susidėjau savo daiktelius ir išėjau į gatvę – ten švietė saulė, kažkur skubėjo praeiviai, kai kurie jų šypsojosi. O man skaudžiai spaudė širdį – pirmąsyk mane persmelkė nuojauta, kad mamytė gali ir nebegrįžti.
Vakare tokiu išklerusiu autobusu grįžau į Panevėžį. Skubiai žingsniavau nykioj tamsoj apmirusiomis gatvėmis, duobėtais pokario šaligatviais. Ties stotimi liūdnai spoksojo raudona semaforo akis. Iš siaurų skersgatvių traukė žvarbus vėjas. Buvo vėlu, tetos namuose, kur buvau priglausta, visi jau miegojo. Ant stalo radau paliktą kad ir atšalusios, bet labai skanios bulvienės dubenėlį. Suvalgiau ir atsiguliau. Naktį pabudau nuo nepaprasto niežulio – visos kojos buvo išbertos didžiuliais kietais guzais, kuriuos kuo daugiau kasiau, tuo labiau niežėjo. Supratau, kad negana visų vargų ir bėdų, dar užpuolė kažkokia liga. Daugiau neužmigau, buvau labai išsigandusi – kas čia galėtų būti. Ilgai svarsčiau, į ką galėčiau kreiptis pagalbos. Prisiminiau seną mamytės pažįstamą odos ligų gydytoją Kaunėną. Pas jį ir nubėgau.
Daktarą radau namuose. Pažinęs mane, jis skubiai nusivedė į savo kabinetą. Paaiškinau, kad mirtinai sergu, visos kojos guzuotos, gal užsikrėčiau raupsais (mat neseniai buvau skaičiusi „Quo vadis“). Išklausinėjęs mane, kur aš buvau ir ką veikiau, daktaras, liūdnai šyptelėjęs, paaiškino, kad kalėjimo siuntinių priėmimo patalpoje, matyt, daug blakių, jos, man snaudžiant, ir sugėlė kojas. Jis paglostė man galvą ir, pasakęs: „Laikykis, vaikeli, tu šauni mergaitė“, įdėjo į kišenėlę dešimties rublių banknotą.
